Dailė

Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje, šiuo metu veikia viduriniosios kartos lietuvių grafiko Edmundo Saladžiaus estampų paroda „Regėjimai“. Joje eksponuojami naujausi dailininko darbai, pasižymintys atpažįstamomis, autoriaus kūrybai būdingomis savybėmis. Kalbant apie formą, pirmiausia tai – minimalistinis vaizdinių perteikimas, sukuriamas pasitelkiant dvi tris spalvas, tiesias linijas, gryną, aiškią kompoziciją. Turinio atžvilgiu menininkas pasakoja niūrias istorijas be laimingos pabaigos, dėl kurių menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus dar 9 deš. buvo priskirtas „naktiniams“ grafikams. Beveik visi apie E. Saladžiaus kūrybą rašę kritikai sutartinai teigia, kad dailininko darbuose naudojama ezopinė kalba, tačiau nedaugelis imasi ją dešifruoti. Taigi į grafiko personalinę parodą žvelgiu, siekdama rasti jo kūrinių interpretacijos raktą.

Pradėti norisi nuo akivaizdaus dalyko – ekspozicijoje nemažai ciklų, kuriuose liečiamos politinės temos. Šis faktas tarsi pats pasiūlo patikrinti, ar metodologiniu E. Saladžiaus darbų tyrinėjimo pagrindu negalėtų tapti pokolonijinė teorija. Žinoma, nėra vienareikšmiškai sutariama, ar ši teorija taikytina posovietinėms šalims. Tačiau turint omeny, jog jos dėmesio centre atsiduria galios ir dominavimo klausimai, šios teorijos teiginiai pasirodo aktualūs ir okupaciją išgyvenusių Lietuvos menininkų, tarp jų ir E. Saladžiaus, kūrybai, ypač kai joje reprezentuojamas buvęs agresorius.

Kaip pavyzdį paimkime E. Saladžiaus triptiką „Meška-chuješka“. Pasak pokolonijinės teorijos, suformuluotos Edwardo W. Saido, Gayatri’os Chakravorty Spivakos ir Homio K. Bhabha’os, istoriškai metropolija visuomet yra laikoma civilizacijos, tikrosios kultūros šaltiniu, nešančiu ją kolonijai. Tokiu būdu pateisinama karinė invazija, kuri neva skleidžia aukštesniąją kultūrą „barbarams“; pasiduodami šiai iliuzijai, vietiniai periferijos gyventojai galiausiai save ima suvokti kaip nevisavertišką darinį ir siekia supanašėti su kolonistais, perimti jų vertybes. Minėtoje E. Saladžiaus triptiko centrinėje dalyje pavaizduota didžiulė raudona meška, esanti Kremliaus fone. Greta jos – begalvis ir berankis padaras, bejėgiškai tesiekiantis meškos papilvę. Kairiajame ir dešiniajame triptiko fragmentuose vaizduojami budeliai iškeltais kirviais, padedantys meškai atlikti kruviną darbą. Mešką suvokiant kaip Rusijos reprezentaciją, suluošintas padaras po jos kojomis galėtų būti suprantamas kaip Lietuvos ar kitų sovietų okupuotų valstybių simbolis, kuris tegali paklusti. Tokiu atveju lietuvių grafikas, vaizduojantis šią sceną, tarsi tampa Rusijos galios demonstravimo liudytoju ir fiksuotoju. Kita vertus, vaizdą veikiau galima suvokti kaip ironišką buvusios kolonizatorės galybės traktavimą.

Visgi pusę amžiaus trukusios Lietuvos okupacijos žymės nedingsta savaime vos tik atgavus nepriklausomybę ar pašalinus totalitarinį režimą menančius paminklus. Kolonizatoriaus kultūra (plačiąja prasme), spėjusi persmelkti užgrobtos tautos sąmonę, pasilieka joje, net ir formaliai įvykus išsilaisvinimui. Apie tai kalbama cikle „Nuodėmės zonos“, kuriame sugretinami Vilniaus Prokuratūros, Seimo, Lenino mauzoliejaus ir Kremliaus vaizdai. Žvelgiant į monumentalų, statišką, beje, raudoną, Prokuratūros vaizdą, atrodo, jog Lietuva „sėkmingai“ perėmė valstybės institucijos galios demonstravimo prieš paprastus piliečius mechanizmą iš Rusijos. Atkreiptinas dėmesys į autoriaus parinktą pavadinimą, išreiškiantį ir kitą aspektą – perimtas buvo ne vien noras atrodyti nenugalimiems, tačiau ir korupcijos, neskaidrumo aspektai.

Su okupacijos nuoskaudomis galime sieti ir kitus, iš pirmo žvilgsnio politiškai neutralius kūrinius, tarkime, ciklą „Kalėdos beprotnamyje“. Pačiame pirmame ciklo linoraižinyje kostiumuotas subjektas raudonu žvilgsniu pažeidžia kito subjekto – nuogo, iškėlusio rankas – lytinius organus. Pastarieji nuo pat Senovės Romos laikų simbolizuoja stiprybę ir ne tik fizinį, bet ir moralinį pajėgumą. Tokio „nukenksminto“ subjekto ir kitų galimai praeityje pavojų kėlusių žmonių likimai, uždarius juos į beprotnamį, vaizduojami kituose ciklo darbuose. Juose matomi bejėgiai, giltines primenantys žmonės, nebeturintys valios keisti savo likimą. Juos E. Saladžius vaizduoja juodame fone, apvestus balta kontūrine linija, dažniausiai tik nedidelį plotą padengdamas spalva, tad visi arodo lyg tuščiaviduriai. Šis ciklas susisieja su žinoma sovietų praktika, kuomet politiniai oponentai ar disidentai buvo uždaromi į psichiatrines ligonines, paveikiami vaistais, be to, taip buvo stengiamasi sumenkinti jų autoritetą visuomenėje ir, be abejo, užkirsti kelią tolesnei jų veiklai. Pastaruoju metu specialistų pastebimos problemos Lietuvos psichikos (ir ne tik) sveikatos sistemoje rodo, jog šioje srityje taip pat vis dar nesame visiškai išsivadavę iš rusiškojo palikimo.

Parodoje eksponuojamas ir vienas bibliniu siužetu paremtas ciklas, pavadintas „Teisėjų knyga“. Senajame Testamente esančioje Teisėjų knygoje pasakojama apie izraelitų įsiveržimą į Kanaano regioną, apgyvendintą vietinių genčių, kurias Dievas izraelitams liepė išvyti. Visgi dalis jų pasiliko, o bėgant laikui išrinktoji tauta ėmė garbinti kanaaniečių dievus. Šis pasakojimas – ankstyvas nesėkmingos kolonizacijos pavyzdys, kuomet ne užgrobtieji perima valdančiųjų tradicijas, tačiau įvyksta atvirkštinis procesas, kuris sukelia grėsmę patiems okupantams. E. Saladžiaus linoraižiniuose vizualizuojami teisimo, bausmės ir mirties momentai, kurie iš tiesų nėra pažodinės Senojo Testamento iliustracijos, o labiau perteikia bendrą atpildo atėjimo atmosferą.

Iš tiesų E. Saladžiaus kūryba – tai pavyzdingas tikrosios menininko misijos vykdymas. Jis stebi gyvenimą ir pasaulį, žmonijos ydas pastebi lyg rentgeno spinduliais, perleidžia jas per modernisto sąmonę ir rezultatus talentingai pateikia tai pačiai žmonijai, kad visuotiniame skubėjime nors akimirką sustotume ir susimąstytume: ką galime pakeisti?

Autorės nuotraukos