„Neįsipareigojusi” fotografija 0

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2014-09-29

Apžvelgdamas tarptautinį fotografijos švenčių kontekstą naujausiame žurnalo „Fotografija” numeryje, Gytis Skudžinskas rašo, kad „festivalis […] yra viena iš patraukliausių priemonių užsitarnaujant publikos palankumą”[1]. Atrodo, šis teiginys taikliai apibūdina padėtį ne tik tarptautinėje, bet ir Lietuvos fotografijos scenoje. Jo teisingumą vietiniame kontekste patvirtino jau vienuoliktą kartą Kaune įvykęs fotomeno festivalis „Kaunas Photo”. Rudeninė festivalio dalis į parodų sales vėl sukvietė gausų būrį fotografijos entuziastų ir profesionalų.

Laikinojoje sostinėje rengiama fotografijos šventė atitinka visuss šiandienos fotografijos festivaliams būdingus bruožus: traukė lankytojų dėmesį dideliu savo masteliu (trys parodos atidarytos M. Žilinsko dailės galerijoje, dvi ekspozicijos surengtos po atviru dangumi viešose miesto erdvėse), šventinę nuotaiką sukuriančiais įvykiais (parodų atidarymais, susitikimais su jų autoriais bei fotografijos naktimis) ir giliau fotografija besidomintiems žiūrovams skirtomis fotografijos profesionalų diskusijomis bei paskaitomis. „Kaunas Photo” rudens programą šiemet taip pat reikšmingai papildė festivalio partnerių Kauno fotografijos galerijos surengtos parodos (viena jų atidaryta galerijoje „Meno parkas”).

Per dešimtį „Kaunas Photo“ gyvavimo metų pelnę fotografijos mėgėjų dėmesį ir išplėtę savo auditoriją (pavyzdžiui, pritraukdami akademinį jaunimą), festivalio organizatoriai siekia kurti šventę ne tik „publikai”, bet ir patiems fotografams. „Festivalis orientuotas į profesionalųjį meną, todėl siekiamybė yra ne šventinis triukšmas, o kokybiniai apsikeitimai, dalijimasis patirtimi”[2], – teigia „Kaunas Photo” vadovas Mindaugas Kavaliauskas. Tarsi išreikšdamas draugišką dėmesį kolegoms fotografams ir jų „privačią” šventę padarydamas atvirą plačiajam žiūrovų ratui, M. Kavaliauskas parodoje „1974-ųjų karta” viešai rodo bendraamžiams fotografams rašytą elektroninį laišką, kviečiantį dalyvauti parodoje. „Prisijungsite?” (angl. – „Are You IN?”), – klausia laiške festivalio vadovas. Ne vienas užsienio ir Lietuvos fotografas ir dar daugiau festivalio žiūrovų atsakė „taip”. Tačiau kokias (naujas?) patirtis įgijo kvietimą priėmę festivalio lankytojai?

Akivaizdu, kad „Kaunas Photo” festivalyje atsiranda vis daugiau profesionalumo, kurio siekia jo vadovas, o šių metų rudens programoje pristatoma fotografija yra tikrai kokybiška. Daugelis parodose dalyvaujančių autorių ir stilistiniu, ir konceptualiu požiūriu pasirinktas temas savo darbuose plėtoja ypač nuosekliai. Be to, festivalyje eksponuojami darbai reprezentuoja tarptautinėje fotografijos scenoje šiandien įsitvirtinusias tendencijas. „Kaunas Photo” dalyvių kūryboje netrūksta šiuolaikinei fotografijai būdingo kritiško santykio su socialine ar politine tikrove, kuris atvaizduose išreiškiamas rafinuota, o kartais ir atvira ironija. Ne vienas parodoje „1974-ųjų karta” dalyvaujantis autorius tokiu žvilgsniu tyrinėja jam pažįstamą ir artimą aplinką: nuo Ukrainos (Kirillas Golovčenko) iki Anglijos (Simonas Robertsas), nuo Lenkijos (Przemysławas Pokryckis) iki Suomijos (Pekka Niittyvirta). Fotografai tarsi fiksuoja trūkius simbolinėje tvarkoje, kuri apibrėžia įvairių bendruomenių būvį. Kai kurie „Kryžiaus šalies parodos” dalyviai šiuos įtrūkius bando sukurti patys, racionalią kasdienybės rutiną pertraukdami joje nenumatytais veiksmais: tikrina viešumo ir laisvės ribas, fotografuodami galingiausių Šveicarijos korporacijų pastatų fasadines duris (Giacomo Bianchetti), arba kuria tikrovę ir fikciją suliejantį pasakojimą apie gyvenimo draugės paieškas užsienyje (Romainas Maderis).

Kokybės ir brandumo ženklus lengva pastebėti ne tik pačioje fotografų kūryboje, bet ir jos eksponavimo kultūroje. Didelio formato, aukštos techninės kokybės darbai nedviprasmiškai parodo, kad „Kaunas Photo” festivalis orientuojasi į tarptautinį šiuolaikinės fotografijos kontekstą ir jame priimtinus darbų pateikimo būdus. Apgalvotas, konkrečiai parodos erdvei pritaikytas fotografijų eksponavimas netgi peržengia grynai estetinių sprendimų ribas ir kuria papildomas darbų prasmes. Pavyzdžiui, „Kryžiaus šalies parodoje” sunku nepastebėti ypač didelio formato, masyviuose rėmuose eksponuojamų šveicaro fotografo Christiano Lutzo darbų  aliuzijų į tapybos tradiciją, o drauge ir sąsajų su gretimose M. Žilinsko dailės galerijos salėse eksponuojamais dailės kūriniais. Asociacijos su praeities menu tampa ir užuomina į šveicarų politinėje scenoje atliekamų elgesio ritualų pretenzingumą, kurį savo darbuose ironizuoja fotografas.

Tačiau „publikos palankumas” ir „saugumas” įsitvirtinusių tarptautinių fotografijos tendencijų ribose, regis, turi savo kainą. Festivalio parodose vyraujanti ironija lengvai suprantama plačiajam žiūrovų ratui, bet drauge lemia ir parodų stilistinę monotoniją. Įspūdinga darbų estetika ir nepriekaištingas techninis atlikimas kuria malonų kokybės įspūdį, bet nepalieka vietos atradimams kitose fotografijos srityse, pavyzdžiui, dokumentinės ar mėgėjiškos fotografijos archyvų aktualizavimui, fotografo bendradarbiavimu su neprofesionaliais kūrėjais ar bendruomenėmis, konceptualiems, fotografijos medijos būvį šiandienos sociokultūriniame kontekste ar virtualioje terpėje reflektuojantiems eksperimentams.

Galėtų plėstis ir „Kaunas Photo” parodose plėtojamų temų diapazonas. Net vadovaujantis festivalyje vyraujančiu fotografijos, kaip patikimo tikrovės atvaizdo, supratimu, galimas kur kas platesnis probleminis laukas, apimantis socialinių paribių (ne tik visuomenės „dugno”, bet ir „elito”), privataus gyvenimo sferos, žmogaus veiklos natūralioje aplinkoje bei kitų sričių meninius tyrimus.

Žinoma, vienalyčiame festivalio parodų kontekste galima aptikti ir išimčių. Pavyzdžiui, parodoje „1974-ųjų karta” Gintaro Česonio darbų serija apie Lietuvos miestus išsiskiria klasikine nespalvotos fotografijos estetika ir humanistiniu turiniu, o slovėnų fotografo Boruto Peterlino įamžinti apleistos gamyklos vienetiniai atvaizdai įsimena dėl panaudotos šlapio kolodijaus technologijos. Kitokios nei didžiosios festivalio parodos yra ir „satelitinės” festivalio ekspozicijos, surengtos mažesnėse erdvėse. Japonų autoriaus Hiroto Sekiguchi paroda „Gyvenantis internete” „F Galerijoje“ ir fotografo iš Bangladešo Khaledo Hasano darbų ekspozicija „Palik mane ramybėje” Aleksoto bibliotekoje festivalio programoje priskirtos socialinės fotografijos sričiai.

Tačiau didžiajai daliai „Kaunas Photo” parodose eksponuojamos fotografijos labiau tiktų iš socialinių tinklų pasiskolintas statusas „neįsipareigojusi”. Ne vienas festivalio dalyvis pasirenka saugią ironiško kritiko poziciją, kuri leidžia jam atsiriboti nuo fiksuojamos tikrovės, net jei tai būtų autoriui artima aplinka. Daugelis autorių viduriniajam visuomenės sluoksniui priklausančiam žiūrovui iš saugaus atstumo rodo jo paties gyvenimo paradoksus ir „elito” ritualų absurdiškumą. Tokia fotografija pati savaime, žinoma, nėra mažiau vertinga už bet kurią kitą šiuolaikinės fotografijos kryptį. Tačiau nuolatinis dėmesys vienai ar kelioms iš daugelio šiandieninės fotografijos tendencijų ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau išryškina požiūrių ir kūrybinių sprendimų pasikartojimus. Ironiją M. Kavaliauskas vadina „neišvengiamu motyvu, kuris leidžia lengviau atrasti rimtus dalykus, pažiūrėti į juos pasiekiamesniu žvilgsniu”, ir pripažįsta, kad šis motyvas „atsikartoja ne vienų metų parodose”[3]. Ko gero, būtent šis tęstinumas ir žadina monotonijos nuojautą. Lankantis „Kaunas Photo” renginiuose ne vienus metus, galima pasigesti tęstinumo, pagrįsto ne pasikartojimu, bet įvairove, pasiilgti šventės su atradimo džiaugsmu.

Mindaugo Kavaliausko nuotraukos

[1] Gytis Skudžinskas, „Festivalis kaip priemonė arba vietoje epilogo“, Fotografija, 2014, 1 (28), p. 34.

[2] Tomas Pabedinskas, „Dešimt metų fotografijos šventės“, Fotografija, 2014, 1 (28), p. 19.

[3] Ten pat, p. 16.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*