Dar akimirka, ir viskas bus kitaip 0

Kalbino Viktorija Ivanova
Interviu su fotografais Dimitrijumi Matvejevu ir Arturu Valiauga. Šis tekstas – ne visai interviu. Tai – tik tekstinės poros akimirkų nuotraukos. Tų akimirkų, kurias užfiksuoti vis tik pavyko.
www.kamane.lt, 2013-07-05

Dimitrijus Matvejevas

Kas lėmė, kad Tavo rankose atsirado fotoaparatas? 

Manau, visi jautė, kad tas raudonos šviesos kambariukas buvo tam tikras stebuklas. Jautėsi burtininkystė, kurios dabar, deja, jau nebėra. Na, ne deja – yra kaip yra. Tiesiog tuomet, dėl to alchemijos kambario, kuriame buvo ryškinamos juostos, fotografija turėjo magijos, kurią šiandien yra praradusi. Šiandien ji daug ką praradusi, bet nebūtina dėl to sielvartauti. Per paskutinį dešimtmetį pridaryta daugiau nuotraukų nei per visą fotografijos istoriją. Mes paskendę nuotraukose, fotografija tapo tokia natūrali – tarsi mūsų rankų tąsa. Šiandien ji praradusi savo anksčiau turėtas funkcijas. Tačiau lygiai taip pat ir tekste, ir muzikoje – visur informacijos perteklius. Norint save išsaugoti, reikia mėginti sau riboti tą kiekį. Šiandien informacijos kiekio keliamas triukšmas yra labai pavojingas. Dėl jo gali negirdėti svarbių dalykų.

Tuomet fotografija – tylos momentas ar papildomas garsas?

Fotografija ar muzika, kiekvienas į tą žodį įdeda skirtingus dalykus. Yra tylios fotografijos, yra garsios.

Kokia yra teatro fotografija?

Kaip sakė René Descartes‘as, „Susitarkime dėl sąvokų, ir apsaugosime pasaulį nuo pusės paklydimų. Teatro fotografija – tai spektaklio reprodukcija. Fotografuoji tai, ką jau padarė kiti. Bet aš tuo patenkintas. Aš patenkintas viskuo, kas įvyko. Žmonės užsiima tuo, kas jiems įdomu.

Pradedant nuo pradžios: yra teatras. Teatrui reikia nuotraukų. Kas yra teatro fotografas? Fotografas, dirbantis teatre. Teatrui reikia reklamos ir informacijos. Aš pateikiu informaciją ir reklamuoju spektaklį bei fiksuoju istorinius momentus. Tai nėra menas.

Yra nuotraukos, daromos prieš spektaklį. Tai yra įdomiau, nes tuomet prisidedi prie nebaigto produkto, skirtingai nei fiksuodamas jau užbaigto spektaklio akimirkas. (Suprantu, kad visa tai yra žinoma, bet reikia сложить по полочкам). Fotografuodamas baigtą spektaklį, fotografas neturėtų pats per daug režisuoti – kaip ir fotografuodamas paveikslą, jį reprodukuodamas, negali sau leisti keisti spalvų tik todėl, kad jam asmeniškai tokios nepatinka.

Yra nuotraukų, kurioms labai svarbus laikas, bet jose nebūtinai matosi pats spektaklis. Matosi kiti dalykai – ir tuomet nuotrauka tampa svarbi kaip nuotrauka, kaip meno objektas, ne vien spektaklio reprodukcija. Tačiau, kadangi užsakovas yra teatras, visos nuotraukos negali būti tokios – subjektyvios, neatspindinčios paties spektaklio. Šiandien reikia smūginių nuotraukų – suteikiančių informacijos, kaip reportaže. Kaip ir žiniasklaidoje – dabar toks metas, kai nebeliko laiko subtilybėms. Reikia smūgiuoti.

Spektaklį galima fotografuoti kaip portretą, kaip šokį, kaip natiurmortą. Dažnai viename spektaklyje įmanomi keli variantai, tuomet ir spektaklis rodos įvairiapusiškesnis, įmanoma užfiksuoti ir veiksmą, ir personažą. Skirtingi spektakliai reikalauja skirtingų raiškos priemonių. Be to, fotografas turi nepamiršti perteikti ir scenografiją, kostiumų ir grimo dailininkų darbus. Gerai, jei tame rinkinyje lieka vietos padaryti subjektyvių nuotraukų, atsiribojus nuo konkretaus spektaklio. Nelabai mėgstu, kai nuotraukos būna tiesiog gražios – visų pirma, mes nežinom, kas iš tiesų yra tas grožis. Nuotraukos turi būti tikslios. Man labiau patinka tokios nuotraukos – tikslios ir tikros.

Neapsistojant vien prie spektaklių nuotraukų, , kokios apskritai Tavo nuotraukos – ar gali jas pavadinti tiksliomis?

Aš savo nuotraukų pats negaliu apibūdinti, aš galiu sakyti, ko reikia siekti. Reikia jausti, kad pataikei. Žodis tikslu tinka, net turint omenyje tą banalią sušaudymo metaforą, nors man ji ir nelabai patinka. Tiksli nuotrauka užfiksuoja tą momentą, į kurį žiūrėdamas galvoji, kad dar akimirka – ir viskas bus kitaip. 

A. A. Michailas Raškovskis yra sakęs, kad „fotografas-menininkas, skirtingai nuo fotografo-amatininko, turi išsiugdyti savitą laiko pojūtį, savitą požiūrį į laiką“ – kaip galėtum pakomentuoti šią mintį ar net savo požiūrį į laiką?

Tiesą sakant, nežinau, kokiais būdais reikėtų išsiugdyti savitą laiko pojūtį. Žmogus tiesiog jį turi, nes suvokia, kad egzistuoja mirtis. Be jokios abejonės, fotografijos esmė yra laikas. Rolandas Barthes‘as rašo, kad net ne laikas yra svarbiausia, kai žiūri į nuotrauką. Svarbiausia yra, kad mes žinom, jog tai iš tikrųjų buvo. Žinoma, yra montažas, tam tikros manipuliacijos ir įvairios machinacijos, bet tai jau kita. Šiaip ar taip, žmogus visuomet žinojo, kad fotografija yra laiko liudijimas.

Ar galima meninę fotografiją pavadinti gyvenimo reprodukcija?

Vėlgi turime susitarti, kas yra meninė, o kas – nemeninė fotografija. Taip pat ir apie gyvenimo sąvoką. Plačiąja prasme, gyvenimo reprodukuoti neįmanoma. Ir aš tikrai negaliu nubrėžti aiškios ribos tarp meninės ir nemeninės fotografijos. Tiesą sakant, šiais laikais terminas meninė fotografija man nėra visiškai suprantamas.

Žmogus nemato savo gyvenimo prieš jam įvykstant, jis negali jo surežisuoti tokio, kokį įsivaizduoja. Todėl siekti gyvenimo reprodukcijos yra beprasmiška. Negi reprodukcija yra saulėlydžio fotografavimas? Kaip kažkas yra rašęs – atvežkit geriausią saulėlydžio nuotrauką ir padėkit šalia saulėlydžio – tai bus apgailėtina.

Kaip galėtum įvardyti – jei toks yra – koks yra fotografijos, fotografavimo tikslas?

O koks yra gyvenimo tikslas?.. Gerai, fotografijos tikslas, pavyzdžiui – komunikacija. Perteikti informaciją ir komunikuoti.

Fotografuoji sau ar įsivaizduojamam savo nuotraukų žiūrovui?

Žinai, sunku atsakyti. Iš tikro atrodo, kad fotografuoji sau, bet kai labai daug dirbi pagal užsakymus, tai tau reikia patikti, ir tai yra labai sunku. Nesinori visiško popso, bet kartais, kai reikia uždirbti, darai ne tai, ką tau pačiam norėtųs.

Ar jautiesi teatro bendruomenės narys ar daugiau jos fiksuotojas, veidrodis?

Nesijaučiu veidrodžiu. O ir su tom bendruomenėm sunku – vienu metu jautiesi, kitu ne. Mėgstu, pažįstu, myliu daug žmonių, bet aš apskritai nežinau, kas yra ta teatro bendruomenė. Aš apskritai nejaučiu savęs kaip kokios nors bendruomenės nario. Fotografas ir turi būti šiek tiek atskalūnas. Jis stebėtojas. Fotografui reikalingas gebėjimas žvelgti iš šono.

Kaip reaguoji į save fotografijose?

Man nepatinka fotografuotis. Man atrodo, kad daugeliui žmonių tai nepatinka. Kai fotografavau aktorių portretų seriją, beveik kas trečias sakydavo nemėgstąs fotografuotis ir tik kas trečias to nesakydavo.  Pamenu, galiausiai jau pareikšdavau jiems, kad man tai visiškai neįdomu. Aktoriai turi mėgti fotografuotis, filmuotis. Kūnas yra jų kuriamas meno kūrinys, net ne instrumentas – jie iš savęs daro meną.

Ar įmanoma nuotrauka, kurioje – tobulas kadras?

Aš šiek tiek nukrypsiu nuo klausimo. Man atrodo, kad iš meninės fotografijos išnyksta atskiro kadro svarba. Labai svarbios tampa serijos – kartais jos tikrai puikiai sugalvotos, bet ten išnyksta atskirų kadrų reikšmė, pavieniui nuotraukos neturi vertės. Kadro kompozicija eina į antrą planą, tai tampa nebesvarbu, kalbama apie kažkokį tęstinį procesą, nebe apie atskiro kadro esmę.

Ar žiūrėdamas į savo nuotraukas atpažįsti vidinių savo būsenų diktuojamus niuansus? Ar nuotrauka – tavo kūrinys ar savotiška autorefleksija?

Nemanau, kad savo nuotraukose labai atsispindžiu. Žinoma, žiūrint, kokios nuotraukos. Tarkim, kelionių fotografija, kur darai vadinamąją pasaulio reprodukciją, gali atspindėti, kur buvai, ką matei. Bet tos nuotraukos nekalba, ką aš tuomet jaučiau, kas vyko mano sieloje. Atspindi tik vaizdai, gal kažkokie užfiksuoti stereotipai.

Seniau, labai seniai, kai pradėjau domėtis vadinamąja menine fotografija, nefotografuodavau žmonių, daugiau koncentravausi į šviesos ir šešėlių žaismą – man atrodė, kad būtent tokia turi būti meninė fotografija. Vėliau supratau, kad tai ne man. Tokios nuotraukos atspindi mano mąstymą, kas man įdomu, bet ne mane patį. Tai vis tiek – kūrinys, galbūt kažko reprodukcija, bet ne autorefleksija.

Kartais imu abejoti menu. Gal tampu Levu Tolstojum? Kuris gyvenimo pabaigoje sakė, kad „вся эта
 цивилизация, пускай она пропадет к чертовой матери, только музыку жалко...“ Gal laikas toks, kai pradedi abejoti.

Tavo laikas ar pasaulio laikas?

Mūsų laikas.

Arturas Valiauga

Esi minėjęs, kad jaunystėje linkai į kiną ir kad tuos scenarijus, kuriuos seniau norėjai nufilmuoti, ėmei fotografuoti. Kokie tai buvo scenarijai ir kaip sekėsi pirmieji bandymai režisuoti kūrybinės fotografijos nuotraukas?

Mane domino toks surežisuotos dokumentikos žanras, nuo kurio aš ir fotografijoje labai nenutolau. O kinas taip ir liko kaip ambicija, nes anksčiau dalyvavau neprofesionalaus kino judėjime ir turėjau įvairių minčių pakliūti į profesionalų kiną. Tačiau, bet kuriuo atveju, nesiskundžiu likęs prie fotografijos.

Vaizdo, kaip naratyvinės istorijos. dėstymas kine yra neišvengiamas – tai liko ir mano fotografiniame braiže. Fiksuoju savotiškas kino istorijas, susidedančias iš fotografijų sekos, kur nuotraukos viena su kita susijusios vaizdiniu, turiniu, idėjine prasme. Ištraukus jas iš parodos konteksto, iš serijos – jos pasidaro nevisai aiškios, Ir na,kaip kino kadrai, jei juos iškerpi. Prieš kažką darydamas, visuomet iš kažkokios idėjos susikuriu tolimesnį veiksmų planą, būsimą fotografijų scenarijų. Tai yra labai įdomu – pasidarai įžvalgas, turi siekiamybę, susikuri tą scenarijų, aprašai viską, nors ir nežinai, ar iš tikro rasi tai, ko ieškai, nuvykęs, tarkim, į kitą šalį, bet – kaip patirtis rodo – dažniausiai, ką sugalvojęs, tą ir randi. Žinoma, eigoje viskas kinta, yra interpretuojama, bet, ko tikiesi, tą ir surandi. Turbūt Henri Cartier-Bressonas buvo teisus, sakydamas, kad ir taip viskas jau yra, turi tik būti šalia ir pasirengęs.

Užsiimi ir tiriamąja fotografija – kuo ji tau įdomi?

Ji yra paremta idėja, konceptu, išmąstytu scenarijumi, tekstu. Tai tam tikra prasme yra užsakomosios fotografijos forma – tam tikros komisijos, organizacijos, fondai ar galerijos tampa užsakovais, nes jie yra suinteresuoti ir vėliau tavo nuotraukas naudoja savo tikslams. Fotografija – kaip medija – padeda fiksuoti ne tik faktą, bet ir būseną: tam tikro egzistuojančio fakto tam tikrą kontekstą ar aplinkybes, kurios leido atsirasti kažkokiam įvykiui arba jo pasekmėms, o gal priežastims. Tiriamosios fotografijos tikslas yra ne fiksuoti kaip dokumentą, liudijimą, bet sukurti tam tikrą kontekstinę situaciją apie kokius nors įvykius ar žmogų, apie santykius – tai yra socialinio pobūdžio fotografija, socialinis tyrimas arba fotografija kaip priemonė, socialinio tyrimo metodas.

Tokia metodika iš esmės užduoda klausimus, bet nepateikia galimų atsakymų. Kaip manai, koks yra menininko vaidmuo – jis turi pateikti tik klausimus ar ir galimas savo atsakymų versijas?

Manau, kad užduoti klausimą yra svarbiau nei į jį atsakyti, nes užduodant klausimą kiekvienas turi teisę pasirinkti arba sau turėti savo atsakymą. Reklamos fotografija atsako į visus klausimus, kurie rūpi vartotojui, nes ji tiesiai ir aiškiai pasako, ką jis turi daryti. Arba socialinė reklama, pasakanti, ko vartotojas turi nedaryti. Tačiau, kalbant apie meninę fotografiją... o ir apskritai, ar įmanoma turėti atsakymus į visus klausimus? Kadangi menas yra priemonė, apibendrinanti arba ženklinanti gyvenimą, atsakyti į kažką ji negali, nes, vos pamėginus, nustotų egzistuoti. 

Ko – atsiribojus nuo tiriamosios fotografijos – sieki savo nuotraukomis: kokios reakcijos, gal kažkokių pojūčių, atoveiksmių?

Geras klausimas... Aš esu menininkas, kuriam yra aktualus procesas. Procesas, kuomet darbas arba fotografavimas yra susiję su tam tikrais iššūkiais, mėginimais įveikti kažkokius barjerus, per fotografiją į vieną pasakojimą susieti tam tikrus skirtingus dalykus. Kartais pats save nustebini tam tikrais atradimais – na, tarkim, kai pradedi nuo kažkokio labai mažo dalyko, o galiausiai išvystai istoriją iki pasakojimo, kuris gal net ne visiems suprantamas, tačiau tai pasidaro nebe taip aktualu, nes tuomet jau nebėra tikslo įtikti užsakovui.

Tokio tikslo, kad staiga savo nuotraukomis išgelbėsiu pasaulį, neturiu. Žinoma, jas kai kurios organizacijos, tinklai naudoja savo tikslams – sieja su tyrimais, konferencijomis, pranešimais ir praplečia tą vizualinę bazę klausimų, kuriuos kelia menininkas. Jie yra svarstomi, aktualizuojami, organizacijos ieško atsakymų, o jei meno objektas sukelia dar daugiau mįslių, tai jas akademiškame lygmenyje bandoma pateikti kaip tendencijas, tokiu būdu vaizdas tampa tyrimo pagrindu.

Kaip fotografas minėjai mėgstąs užimti stebėtojo poziciją. Kaip tai pavyksta – ir ar pavyksta – įkomponuoti užsakomojoje, kad ir teatro reklamos, fotografijoje?

Sakydamas, kad mėgstu užimti stebėtojo poziciją, neturiu omenyje, kad nedarau įtakos pačiai situacijai, nes joje būdamas tu netampi nematomu. Man stebėtojas reiškia tai, kad aš faktiškai nenaudoju ilgo židinio objektyvų arba slaptos kameros. Visuomet labai atvirai einu – parodau, kad mano ketinimai yra fotografuoti. Tačiau egzistuoja stebėjimas, susijęs su aplinkos uzurpavimu. Arba tiesiog užknisimu tiek, kad tampama to konteksto dalimi ir į tave nebekreipiama dėmesio. Toks ir yra mano, kaip stebėtojo, tikslas. Tuomet tiesiog reikia pajusti momentą, kada fotografuodamas gali būti aplinkos dalimi ar palenkti aplinką savo valiai.

Fotografuojant teatrui – kadangi procesui numatyta mažai laiko – reikalinga truputį kita taktika. Tiesą sakant, šiandieninė mano darbo situacija man yra netipiška.

Šiuo metu kuri vizualinę koncepciją Lietuvos Nacionalinio dramos teatro artėjančio sezono spektaklių reklamai. Kas sudėtingiausia šiame projekte, su kuo nesitikėjai susidursiąs, o tenka?

Buvau pakviestas užimti tam tikrą menininko poziciją: pritaikyti meninės raiškos sprendimus būsimai reklamos kampanijai. Tačiau, tiesą sakant, esu gan keistoje situacijoje: suprantu, kad šiandien turbūt sudėtinga pasakyti kažką originalaus ir naujo, o teatras nori parodyti tai, kad jis atskleidžia tikras tiesas, kurių mūsų realybėje yra tik iškreiptos versijos. Tarkime, fotografija, kuri yra gyvenimo būdo žurnaluose, laikraščiuose, pasakojanti mums apie neva tam tikrus faktus – ja yra manipuliuojama, realybė yra suvaidinta, buitinės situacijos – teatralizuotos. Pristatomas rimtas žmogus, verslininkas, bet nuotraukoje jo interjeras yra parinktas, rūbai išnuomoti, makiažas paruoštas, po nuotrauka – šukuosenos, visažo, interjero dizaino autoriai – o koks iš tikro yra pats tas žmogus, lieka nebeaišku. Jo tiesiog nebėra, lieka personažas.

Gyvenimą mes matom kaip teatrą, pateikiamą kaip realybė. O teatras nori parodyti priešingą poziciją – tai, kad teatras yra ta vieta, kurioje atsiskleidžia tikras gyvenimas. Parodantis kitokią realybę, kur aktoriai tampa vaidinančiais save, o personažai kalba apie tikrą kasdienybę. Tai gana paradoksali situacija: kurti reklamą teatrui, norinčiam pozicionuoti save kaip realybę. Atsiranda dviprasmiškumas, tačiau tuo pačiu – taip darosi dar įdomiau išlaviruoti tarp visko. Gana sudėtinga yra parodyti aktorius kaip paprastus žmones, nuplėšiant nuo jų tam tikrą žvaigždės aurą, kuri įvaizdyje, jo kūrime tarsi turėtų būti prioritetu, o šiuo atveju – tai yra kvestionuojama, ir tokiu būdu teatras parodo, kad kalba apie tikrą gyvenimą.

Ir tokiu atveju bet koks situacijų režisavimas, aplinkybių aranžavimas, sustatymas tampa kvestionuotina sąlyga. Keista – teatrą visad vertinau kaip gyvenimą apibendrinančią formą, ne taip tiesmukai parodančią mūsų buitį. Teatras kalba sąvokomis, ženklais, o mūsų kūrybinio proceso atveju vyksta tam tikras surežisuotų aplinkybių reportažas. Pati situacija, jos procesas yra tikri, nesurežisuoti – sukuriamos tik aplinkybės jai įvykti. Tame nėra falšo. O mano užduotis yra užfiksuoti aktorius tam tikrose būsenose, jų natūralias reakcijas, veido išraiškas, kurios tam tikra prasme siejasi su tuo, ką jie vaidins. Ta asociacija galbūt yra labai tolima, bet...

Ar tokiose aplinkybėse, fotografuojant būtent aktorius, yra kažkas specifiško? Kokias proceso ypatybes galėtum išskirti?

Esu girdėjęs iš kitų fotografų, dirbusių su aktoriais, kad juos labai lengva fotografuoti, nes aktoriai geba įsijausti ir labai lengvai sukurti tam tikrą būseną ar situaciją, kurios tau reikia. Jei tau reikia dramos, aktoriui turbūt nėra labai sudėtinga išspausti ašarą arba įkūnyti vieną ar kitą psichologinę išraišką. Tačiau iš tokio portreto dažnai negali pasakyti, ką aktorius iš tikrųjų galvoja. Dažnai, kalbant apie surežisuotą portretą, jis apskritai būna daugiau autorefleksyvus. Nes fotografas-menininkas pateikia savą aktoriaus interpretaciją, kaip jis jį mato. Nes taip nori matyti. O mano atveju užduotis yra tokia, kad reikia parodyti tikrą aktorių – netgi tikrą žmogų.

Žinoma, tas tikrumas yra sąlyginis, tačiau tam pasirinkau reportažinio fotografavimo metodą – momento išraiškos arba tam tikros būsenos gaudymą. Šiuo atveju labai svarbiu tampa fotoaparato mygtuko paspaudimas. Aktorius mato, kad tu jį fotografuoji ir yra kažkaip tam pasiruošęs, tačiau jei akimirką ar porą uždelsi, gali užfiksuoti tam tikrą tarpinę situaciją – kuomet žmogus pereina nuo vieno supozuoto dalyko į kitą. Taigi, medžioju tarpinę situaciją, tarp vienos kaukės pakeitimo kita. Galima sakyti, kad toji būsena yra pati natūraliausia, nes žmogus būna susitelkęs pats į save.

Fotografija reikalinga mums ar ji reikalinga Tau?

Be abejo, ji reikalinga man. Tai susiję su mano gyvenimo būdu. Galima įvardyti, kad fotografija yra mąstymo būdas, mano asmenybinė savastis. Nekalbu apie socialinę fotografiją – nesivaikau mados, nefotografuoju dėl to, kad tai daro dar dešimt asmenų ir nesu fanas, priklausantis kokiems nikon‘istų ar canon‘istų bendruomenėms. Tai nėra apibrėžta socialiniu tapatumu, tai daugiau susiję su asmeninėmis savybėmis. Tiesą sakant, sudėtingas klausimas – niekad apie tai negalvojau, nes kai tik pradedi galvoti, kodėl tai darai, pritrūksti argumentų padaryti. Dažniausiai darai, nes kai kurie dalykai jaudina ir kyla noras fotografuoti – nuo kažkokios smulkmenos, momento. Kai kažkas pradeda asocijuotis su kažkokioms aplinkybėm, pačiu savimi – pradedi kurti istoriją, kažkokį pasakojimą. Kiti vaikosi momento, aš to nedarau. Na, išskyrus teatro darbą, kur momento vaikymasis yra kaip metodas, šiuo atveju tam tikra raiškos priemonė, kurią naudoju.

Kaip traktuoji fototechniką – ji tavo paties tęstinumas, be kurio neapsieitum, kuris tau padeda įprasminti save, ar atskiras organizmas, kurį bandai perprasti, suvokti, susipažinti ir išgauti kuo daugiau galimybių ir rezultatų?

Norėčiau tikėti, kad fotoaparatas yra kaip akies tęsinys. Kita vertus, nemanau, kad technika lemia rezultatą. Technika – gera technika – ji yra tiesiog patogi. O kartais tas patogumas būna varginantis. Jis neduoda tam tikros pridėtinės vertės. Yra labai svarbu iš pradžių galvoti, po to spausti mygtuką. Šiuolaikinė technika verčia elgtis atvirkščiai. Šis momentas yra erzinantis, nes technika dedasi išmintingesnė už žmogų ir tada fotografas tampa sudėtine programinės įrangos, matricos dalimi. O turėtų būti atvirkščiai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*