Nepatogi tema 0
Meilė ir seksualiniai santykiai filmuose „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (2015 m., režisierius Samas Tayloras-Johnsonas) ir „Nimfomanė“ (2013 m., režisierius Larsas von Trieras) – tokia ta nepatogi tema. Apie šių metų kino kūrinį lietuvių kino kritika atkakliai tyli. Apie danų režisieriaus filmą mūsų šalyje parašytos kelios recenzijos.
Svarstant tylėjimo arba kalbėjimo (abiem atvejais, bent iš dalies represuoto) priežastis, ryškėja, kad nemalonu prabilti apie tai, kas nukrypsta nuo tariamos normos: „sveikų“ ir idiliškų santykių recenzuojamame kine nėra. Todėl „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ atžvilgiu viešai pritaikoma opinija, sakanti, jog filmas toks prastas, kad nėra apie ką net kalbėti ar juolab rašyti. Filmo tema teverta jaunų kūmučių saloninio pasižnaibymo arba pakikenimo. Toks, atseit, labai lengvas kino kūrinys pramogai, kurią turėtų lydėti bulvių traškučiai ir kokakola. Po kelių dienų tokį kino darbą vertėtų užmiršti ir net nesukti sau galvos apie tai, kas pamatyta ir išgirsta, nes net nebandyta suprasti personažų elgesio motyvacijos.
„Nimfomanės“ recenzentės svarsto, ar filmas yra pornografinis. Jei jis toks, norint galvoti apie filmo temą ir problemas, tenka įveikti psichologinį barjerą – nepatogu prisipažinti, kad žiūrėjai tai, kas nepadoru. Kitų autorių recenzijose teisinamas ne filmas (lyg jis nebūtų pornografinis): savo psichologinę gynybą analizuoja pačios komentatorės, akcentuodamos, kad von Triero darbas turi meniškumo pretenziją, tačiau yra netobulas struktūros požiūriu. Dar nuo pagrindinės filmo problemos bandoma pabėgti, spėliojant režisieriaus ankstesnį kūrybinį kelią ir jo perspektyvas. Ir pagaliau, nežinia, kiek sąžiningai, prisipažįstama, kad filmas yra nesuprantamas. Tačiau rašyti apie jį recenzentei vis tiek norisi: tai verčia ir viešai raudonuoti, ir kartu prisiliesti prie „uždrausto vaisiaus“.
Šiame rašinyje, kiek įmanoma vengiant psichologinės gynybos, nebus teisinamasi nei abiejų filmų meniškumo stygiumi, struktūros trūkumais, nei recenzento neturėjimu ką pasakyti, nes tuomet rašymas neturėtų jokios prasmės.
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra lengvas populiariosios kultūros kūrinys, nes iškelia labai rimtas seksualinių iškrypimų, vilties megzti romantiškus santykius, kuriuose nebūtų vietos prievartai, ir vartojimo visuomenės problemas. Pagrindinis filmo herojus Kristijanas Grėjus kenčia dėl vaikystės traumų – motinos prostitutės ir narkomanės perduotų patirčių, nuo kurių negali pabėgti. Tai iš dalies lemia jo sadistinius santykius su moterimis, įvilktus į prabangą, kuri turėtų atstoti tikrus jausmus. Iš dalies, nes esama užuominų, kad Grėjui reikia mylimosios, kuri pagydytų jo nuostatas, susijusias su priešinga lytimi. Visgi „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra filmas, kuris serga nepakankamumu: režisierius tik iškelia iš psichinių gelmių trauminės patirties mazgą, tačiau niekaip nebando rodyti problemų sprendimo. Filmas aktualizuoja tai, kas Vakarų visuomenėje ir kine yra žinoma jau beveik šimtmetį: psichoanalizė kaip pokalbis tarp dviejų žmonių yra vidinio konflikto sprendimo galimybė (deja, šiame filme ji nerealizuota, nes veikėjas taip ir neišdrįsta pasikalbėti su būdraujančia mylimąja – patiki savo pasakojimą jai miegančiai).
Taigi nieko nauja po kino saule – seksualinių iškrypimų problemos galėjo šokiruoti nebent XX amžiaus pradžios Vienos visuomenę, kurioje Zigmundas Froidas lyg su chirurginiu skalpeliu atvėrinėjo giliausių žmogaus psichikos sluoksnių turinį. Keista, kad XXI amžiaus pradžioje šios problemos vis dar išmuša iš vėžių „padorius Vakarų visuomenės individus“.
Kita vertus, filmas demaskuoja psichoanalizės bejėgystę mūsų laikais – ne visi nori ir drįsta kalbėti apie savo trauminę praeitį. Tačiau psichoanalizės kompromitacija Vakaruose yra tokia „nugrota plokštelė“, kad vien nuo minties apie tai ima žiovulys. „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ režisierius filme sukuria sunkiai išsprendžiamas situacijas, bet palieka jas atviras ir žiūrovą pasmerkia nevilčiai. Tai – dar viena priežastis, dėl kurios šis kūrinys yra daugiau nei masinė holivudinė produkcija. Ir vis dėlto kirba klausimas – kodėl žiūrovui nesuteikta jokia viltis, net jei jis neprašytų laimingos pabaigos? Tiesiog šis filmas byloja apie tai, kad psichoanalizė, atmetanti transcendenciją, neturi jokių galimybių toliau būti taikoma kaip psichoterapijos metodas.
Daugiausiai kritikos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nusipelnytų dėl falocentrinės orientacijos: filme dominuoja vyriška pozicija visų problemų atžvilgiu. Moteris tėra naivi gražuolė ir Pelenė, kuri patiki sutikusi savo princą. Šis aspektas minėtą filmą suartina net su labai prastos meninės kokybės Lotynų Amerikos serialais. Gaila, nes „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir šiuo aspektu galėjo būti filmas, kuriame būtų atvirai prabilta apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje reikia ginti jau ne moterų, o vyrų teises. Taigi kino režisierius ir vėl pareiškia pretenziją į rimtus dalykus, tačiau ir vėl filmo neišbaigia – nepakankamumas ir šiuo atveju.
L. von Triero „Nimfomanė“, suprantama, yra jau visai kito kalibro kūrinys. Po šio filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ palieka vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams skirto turinio įspūdį. Tai teikia vilčių, nes jei jauni, bet dar nepasiruošę analizei žmonės žiūrės amerikiečio kūrinį, galima tikėtis, kad po kelerių metų jie bus pasirengę savaip suprasti „Nimfomanę“.
Danų režisieriaus filmas yra savotiška priešingybė amerikiečio kolegos darbui. Šioje rašinio vietoje dera vienareikšmiškai pripažinti, jog „Nimfomanėje“ gausu pornografinių scenų, tačiau jos skirtos ne stimuliuoti seksualinius žiūrovo geismus, o jį persotinti ir atskleisti dėsnį, apie kurį yra rašęs ir kalbėjęs neprilygstamas kino analitikas Slavojus Žižekas – pornografija sukelia impotenciją. Tai akivaizdžiai perteikta danų režisieriaus kūrinyje: pagrindinė veikėja Džo kenčia dėl prarastos galimybės lytinio akto metu patirti orgazmą. Pirmoji L. von Triero žinia pasauliui – persisotinimas seksu ir akivaizdžiomis užuominomis apie jį visose gyvenimo srityse, net socialiniuose viešuosiuose santykiuose (jau nekalbant apie televiziją ir ypač reklamą), veda prie kito „Nimfomanės“ herojaus – aseksualiojo Seligmano – likimo.
Skirtingai nei „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Nimfomanė“ iškelia gilumines problemas ir parodo visus galimus kelius joms spręsti. Filmo siužetas plėtojamas nimfomanei Džo pasakojant apie savo seksualinį gyvenimą aseksualiam Seligmanui. Taigi čia pokalbis įvyksta, ir iki paskutinės filmo scenos atrodo, kad Džo įveiks visas savo negandas, radusi idealų klausytoją. Filmas nebūtų L. von Triero, jei nesibaigtų pesimistiškai, – Seligmanas panori suartėti su Džo, ir ši jį nušauna. Taigi nesuinteresuotas savimi, orientuotas į Kito problemas klausytojas, apie kurį tiek rašė austrų ir visų Vakarų psichoanalizė, šiandien jau neįmanomas. Atrodytų, vilties nėra.
Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į dar vieną filmo „Nimfomanė“ sluoksnį – religinį pamušalą. Danų režisierius visiškai negailestingai atskleidžia ir tikėjimo kaip išsigelbėjimo galimybės bejėgystę: Vakarų katalikų bažnyčios istorija kupina istorijų, susijusių su seksualiniais iškrypimais, prievarta ir žiaurumu, todėl vakariečio laukia gili neviltis ir padėtis be išeities. Net pabandžius psichoanalizę sieti su anapusybe, viltis neįsižiebia. Nei pokalbis, nei nuoširdus tikėjimas negelbsti.
L. von Triero filmas yra feministinis, todėl, palyginti su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, yra senamadiškas. Visi prasminiai akcentai „Nimfomanėje“ perteikti iš moters žiūros taško. Tiesa, giliai, profesionaliai ir labai analitiškai. Būtent psichinių gelmių fenomenų fiksavimas išgelbsti danų režisierių nuo kritikos dėl pasenusios tematikos ir požiūrio į lyčių santykius. Filmo epizoduose labai natūraliai įsiterpia ultrakairiųjų politinės ir socialinės pažiūros, atskleidžiant, kad jos irgi veda tik į destrukciją, žiaurumą ir sadomazochizmą. „Nimfomane“ norima pasakyti, kad lyčių problematika šiuolaikiniame pasaulyje yra Gordijaus mazgas, kurio išpainioti negali niekas – viskas pasmerkta chaosui arba, geresniu atveju, „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ atskleistam naivumui. Pasaulis be meilės ir be sekso. Taip ruošiama dirva dirbtiniam intelektui, kurio kūrybą labiausiai ir trukdo žmogiškųjų aistrų, meilės ir fizinių santykių problemos. L. von Trieras priėjo pats ir priveda žiūrovą iki tos suvokimo ribos, kad šiandien žmogus nei kitam, nei sau jau nereikalingas, nes ir jis, ir Kitas yra pernelyg sunkūs, dramatiški ir kupini neišsprendžiamų klausimų.
Medijų teoretikas Marshallas McLuhanas prieš kelis dešimtmečius rašė apie spaudą, televiziją ir kitas medijas kaip priemones pavaduoti, „pratęsti“ žmogaus akis, rankas, kojas, ausis ir kitus organus bei galūnes. Meilės, sekso, egzistencinių problemų kamuojamam žmogui beliko susikurti mediją, kuri pavaduotų jį visą be jokių nepageidautinų, diskomfortą keliančių sunkumų. Tai bus visas, bet, bent pradžioje, turbūt primityvus, tačiau labai patogus, dirbtinis žmogus. Siekiančiam išvengti nepatogių psichinių gyvenimo aspektų dabarties, kol dar nevisiškai sukurtas dirbtinis intelektas, žmogui belieka jau dabar apsimesti dirbtiniu savo pakaitalu, nes apsimesti romantizmo epochos individu jau nejauku – tai sentimentalu ir neišvengiamai netikra, neautentiška. Tai supratus, tampa akivaizdžios daugelis mūsų dabartinio politinio, socialinio, kultūrinio ir emocinio bei seksualinio gyvenimo ypatybės.
