Trys architektūriniai tikėjimo milžinai 2

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2014-04-17

Pasaulyje yra daugybė pastatų, kurie dėl savo struktūros, istorijos ar interjero susilaukia plačiosios visuomenės dėmesio. Vieni išgarsėja vos pastatyti, kiti – dar nesibaigus statybų procesui. Pavyzdžiui, antrajame pagal dydį Saudo Arabijos mieste Džidoje šiuo metu statomas ,,Karalystės bokštas“ (Burj al Mamlakah), kurio statyba prasidėjo 2013 m. ir bus baigta 2019 m. Pasak arabų spaudos, tai bus aukščiausias dangoraižis pasaulyje (tikslus aukštis neatskleidžiamas, tačiau maždaug apie 1 km). Tokiu būdu šis pastatas 173 m pralenks ,,Chalifo bokštą“ (Burj Khalifa) Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Arba Tailande esanti budistinė induistinė Baltoji šventykla (Wat Rong Khun), pradėta statyti tailandiečių menininko Chalermchai Kositpipato (g. 1955) 1996 m. ir planuojama baigti tik po 60 – 90 m. Ši šventovė traukia smalsius turistus neįprastu eksterjeru, kuriame galima išvysti tiek tradicinę budistinę mitologiją, tiek aštrų modernizmą, pvz., iš žemės išnyrantį rankų ir kojų mišką. Tad šiame straipsnyje ir pažvelgsime į tokio tipo architektūrą, t.y. į simbolinius XX a. architektūros statinius Lietuvoje bei pasaulyje. Straipsnį galima apibrėžti taip: statoma, sugriauta ir pastatyta bažnyčia. 

Bene ryškiausias ,,amžinųjų statybų“ pavyzdys – Šventosios Šeimos Atpirkimo bažnyčia (El Templo Expiatorio de la Sagrada Familia) Barselonoje (Ispanija).

Dabar daugelis lankydamiesi Barselonoje sunkiai įsivaizduoja, kaip šis miestas atrodytų be jo peizaže dominuojančios šventovės. Galima teigti, jog tai pats reikšmingiausias  XX a. statinys, kurį pagal statybos mastą ir meninį tobulumą galima palyginti tik su didingomis gotikinėmis katedromis. Dar nebaigta katedra, Barselonos arkivyskupo žodžiais, jau yra išties mistiškas kūrinys, o jos kūrėjas <…> vis dažniau laikomas ne tik genialiu architektu, bet ir ,,įkvėptu šventuoju”. Nuo 1998 m. vyksta pasirengimas didįjį ispaną kanonizuoti.[1] Pasak legendos, Šv. Šeimos bažnyčia buvo dvasinio įkvėpimo rezultatas. Katalonas, knygų leidėjas bei rašytojas Josepas Maria Bocabella (1815 – 1892) išvydo mistinį regėjimą. Mintis, kad būtina pastatyti katedrą šv. Šeimai, Bokabeljė aplankė Monserate, svarbiausioje katalonų šventovėje, kai jis stovėjo priešais šv. Šeimos paveikslą. Vėliau leidėjas susapnavo tą architektą, kuris turėjo pastatyti šventyklą, – smulkų jaunuolį skaisčiai mėlynomis akimis.[2] Įdomu, jog pirmasis A. Gaudi biografas, Ispanijos meno istorikas Josepas Francescas Ràfolsas i Fontanalsas (1889 – 1965) teigė, jog architektas žiūrėjo nepaprasto pranašo akimis.[3] Vis dėlto, remiantis šaltiniais, aiškėja visiškai priešinga genezė. 1872 m. J. M. Bocabella lankėsi Italijoje, kur susižavėjo Loreto „Bazilika della Santa Casa“ (ji nuo XIV a. traukia piligrimus dėl viduje esančio namo, kur gyveno Mergelė Marija). Grįžęs į Ispaniją leidėjas troško pastatyti tokį patį piligriminį centrą ir Katalonijoje.

Bažnyčios apsidės kripta įrengta 1882 m. kovo 19 d. Šv. Juozapo šventės metu, vadovaujant architektui Francisco de Paula del Villarui (1828 – 1901), kurio planas buvo sukurti standartinių formų gotikinę šventovę. Kripta baigta 1883 m. kovo 18 d. prieš pat pasikeičiant architektams. Naujuoju architektu tapo Antoni Gaudí i Cornetas (1852 – 1926), tačiau iki 1884 m. jo pareigybės nebuvo patvirtintos. A. Gaudi įkvėpė menų ir amatų judėjimo pažadintas domėjimasis viduramžių amatų gildijomis, ir architektas įsijungė į Katalonijos „Modernista“ judėjimą. Jo karjerą daugiausia lėmė globėjo, tekstilininko Eusebi Güello i Bacigalupi         (1846 – 1918) užsakymai.[4] Išliko šmaikštus dialogas tarp globėjo ir architekto. A. Gaudi pasakė E. Güellui: Mes vieninteliai, kurie mėgstame architektūrą. Tačiau šis pataisė: Aš nemėgstu tavo architektūros, aš gerbiu ją. Tuomet, kai ėmėsi projekto, architektas jau buvo pagarsėjęs Ispanijoje. Patys ryškiausi statiniai – Güello rūmai (1900 – 1914), pagal autoriaus sumanymą simbolizuojantys pasaulio tvarką; Güello parkas (1899), tarsi įkūnijantis senosios Katalonijos dvasią; Casa Battlo (1906) skirtas Barselonos globėjui šv. Jurgiui; Casa Mila (1910) sukurtas kaip šventasis kalnas, kurį turėjo vainikuoti Dievo Motinos skulptūra. Tačiau Šv. Šeimos katedra yra pats didžiausias A. Gaudi statinys, kuriame atsiskleidžia genijaus talentas. Jis užsibrėžė iš tiesų didvyrišką tikslą – išspręsti iš karto kelis uždavinius. Sugalvojo pastatyti katedrą, kurios architektūra išreikštų egzistencijos vienovę, sumanė sujungti dangų ir žemę, sudvasinti architektūrines formas, suteikdamas joms akmens, augalų, gyvų būtybių natūralumo, tikrumo, ir naujais plastiniais paveikslais perteikti gyvybe pulsuojantį Evangelijos žodį bei jo dramatizmą.[5]

Skaitant išlikusius dokumentus galima matyti, jog architektas savo genialumą priėmė tarsi iš Dievo. Klausa atitinka tikėjimą, – sakė jis. – O regėjimas – šlovę, nes šlovė yra Dievo paveikslas. Šviesos, erdvės ir plastiškumo pojūčių atžvilgiu regėjimas yra erdvės beribiškumas: jis mato tai, kas yra, ir tai, ko nėra.[6]

Bažnyčia kryžiaus plano (pagrindinės navos ilgis – 95 m, skersinių – 60 m), jo centre buvo numatyta iškelti 170 m kupolą. Trys veržlūs, į aukštį šaunantys fasadai – Gimimo, Šlovės ir Kristaus kančių – turėjo apsupti kupolą iš pietų, vakarų ir rytų. Vis dėlto būdamas gyvas  architektas sugebėjo baigti tik Gimimo fasadą. Statant tokį milžinišką statinį susidurta su daugybe problemų. Pavyzdžiui, kad būtų įsivaizduojamos sudėtingos konstrukcinės formos, Gaudi naudojo iš vielos ir gipse pamirkytos storos drobės padarytus maketus su pakabinamais svoriais. Išdžiūvusius juos tirdavo ieškodamas silpnų vietų, kurias galėtų sustiprinti.[7] Taip pat norėta, kad skulptūros būtų tikroviškos, todėl Tikėjimo portalo ir kitos Kristaus gimimo fasado figūros sukurtos pagal fotografijas ir gipso atliejas, kurioms, siekiant pavaizduoti tikrąjį pasaulį, pozuotojai buvo samdomi Barselonos gatvėse.

Užbaigtą Gimimo fasadą pagal architekto sumanymą simbolizuoja įsikūnijimo paslaptis. Tris jo portalus A. Gaudi paskyrė Tikėjimui, Vilčiai ir Meilei. Centrinį, per vidurį perskirtą kolona iš dviejų palmių kamienų (geneologinis Atpirkėjo medis), apjuostų juosta su Jėzaus protėvių vardais, vainikuoja skulptūrinė grupė, vaizduojanti šv. Šeimą. Visus fasado portalus architektas papuošė skraidančiais paukščiais, gėlėmis, alegorinėmis figūrėlėmis ir netgi zodiako ženklais. Katedra suprojektuota taip, kad įkūnytų Paskutiniojo teismo ugnyje besilydančią – tarsi paskutinę Žemėje žmogaus uždegtą varvančią žvakę. Architektas statinį prilygino gamtiniam organizmui. Medis – mano mokytojas! – dažnai kartodavo meistras.[8]

Žvelgiant į eksterjerą susiduriama su gamtine įvairove: salamandromis, kregždėmis, vėžliais, vištomis, avimis, pienėmis, kiparisais, meldais, kukurūzais ir kt. Istorikai A. Gaudi prilygina Nojui, kuriam norėjosi priglausti į savo laivą ne tik visus gyvūnus, bet ir pačią Žemę su jos akmenimis, tarpekliais, olomis, stalaktitais – Žemę, kuri pagimdo gražiausias gyvybės formas, turinčias dangiškojo grožio atspindžių. Tuo remiantis įmanu A. Gaudi lyginti su Italijos tapytoju Leonardo di ser Piero da Vinci (1452 - 1519). Kaip ir da Vinčis aš tikiu, kad dorovės nuosmukis prasideda tada, kai žmogus nustoja žvelgti į gamtą.[9]Augalijos motyvai atsispindi ir interjere, kuris primena mišką. Navų kolonos panašios į medžius, kurių ,,šakos“ atstoja kontraforsus. Kolonų ,,šakos“ išsiskleidžia ir perauga į skliautų paviršius su saulėgrąžos žiedų formos angomis: saulėgrąža – Katalonijoje dvasios simbolis. Dar aukščiau architektas uždėjo antrą perdangą, todėl visas navas užliejo išskaidyta šviesa. Katedroje, sakydavo Gaudi, švelni šviesa liesis per langus, esančius įvairiame aukštyje, ir tada visiems atrodys, kad šviečia žvaigždės.[10] Taip pat šventovėje panaudota spalvų paletė, kuri atkartoja Senojo Testamento ir pranašų dvasingumą.

Tačiau įspūdingiausiai atrodo bokštai su smailėmis, tarsi įvairiaspalvėmis vyskupų mitromis, kurių suplanuota dvylika (A. Gaudi esant gyvam iškilo trys). Į viršų bokštai fantastiškėja, iškeldami polichromuota keramika puoštas ,,pomponų“ smailes, simbolizuojančias apaštalus. Vienas dvasininkas paklausė Gaudį, kodėl jis taip stengiasi tobulai puošti smailes, juk jų niekas nepamatys. „Pone, – atsakė architektas, – juos apžiūrės angelai.“[11] Kūrėjas katedrą įsivaizdavo ne tik kaip dangaus ir žemės tarpininkę, bet ir kaip tarpusavyje kovojančių jausmų mūšio lauką. Ji suprojektuota taip, kad pastatas funkcionuoja kaip milžiniški vargonai, o vėjas, pučiantis pro bokštų angas, gaudžia kaip tikras choras.

Paskutiniais gyvenimo metais A. Gaudi įsikūrė mažame namelyje šalia statybų aikštelės, visiškai neketindamas skubinti darbų. Kai jam papriekaištavo dėl lėtumo, architektas atsakė: Mano klientas neskuba. Jis gyveno labai kukliai, o miręs buvo palaidotas bažnyčioje aprengtas kaip vienuolis. A. Gaudi mirus bažnyčios visumą sudarė vos 15 – 25 proc. Po jo darbą tęsė Domènecas Sugrañesas i Grasas (1878 – 1938), tačiau statybas pertraukė projekto modelių bei originalių piešinių sunaikinimas Ispanijos pilietinio karo metu. Dirbdami pagal atkurtus modelius architektai atnaujino projektą 1954 m.; projektas, lydimas garsių debatų dėl kilmės, tęsiamas ir dabar (vad. architektas iš Naujosios Zelandijos Markas Cameronas Burry (g. 1957)). Suplanuota statinį baigti        2026 – 2028 metais.

Kalbant apie Lietuvą, galima išskirti du milžiniškus pastatus, kurie tapo mūsų kultūros simboliniais reliktais. Vienas jų – neišlikusi Šv. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje, architektas Antanas Vivulskis (Antoni Wiwulski; 1877 - 1919). Šio menininko gyvenimas yra tapęs savotiška legenda, atvaizduojančia autorių, visiškai atsidavusį kūrybai.

A.Vivulskį kartais bandoma lyginti su A. Gaudi[12] (juolab kad ir jų išvaizda gana panaši) pirmiausia įžvelgiant panašų šventovės didingumą ir statybos permanentiškumą. Pastatus sieja vienoda konstrukcinė medžiaga (gelžbetonis) bei modernizuotos Viduramžių architektūros formos.[13] Manoma, jog lankydamasis Ispanijoje A. Vivulskis žavėjosi Valensijos architektūra ir netgi galėjo matyti Šv. Šeimos bažnyčią bei susitikti su jos autoriumi. Vis dėlto šių dviejų architektų plastinė kalba iš esmės skyrėsi: A. Gaudi rankose architektūrinė forma tapdavo pripildyta gamtos gyvastingumo, o A. Vivulskis siekė prakalbinti formose slypinčius simbolius.

Šis lietuvių architektas – pirmasis carinės epochos menininkas Lietuvoje, baigęs mokslus anapus vakarinės imperijos sienos (Vienoje ir Paryžiuje) ir puikiai pažinęs Europos šalių meną.[14]  Tačiau Lietuva apie jį išgirdo vėlai – 1910 m., kai Krokuvoje, minint 500-ąsias Žalgirio mūšio metines, buvo atidengtas jo projektuotas paminklas. Apie šį įvykį įspūdžius paliko kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869 – 1933), nors ir kritikavęs skulptoriaus pasirinkimą, tačiau žavėjęsis jo profesionalumu. Jei reiktų lietuviams kada nors statyti kokiam savo karžygiui paminklą, tai tik Vivulskis galėtų kaip reikiant jį padaryti.[15] Geriausiai A. Vivulskio darbai žinomi Vilniuje, tad nenuostabu, jog iš karto po architekto mirties juos gana palankiai įvertino Stepono Batoro universiteto architektūros profesorius Juliusas Klosas (1881 – 1933). Jis pavadino A. Vivulskio darbus tikrosios kūrybos dvelksmu, kurį Vilniaus architektūra patyrė po stagnacijos šimtmečio Rusijos nelaisvėje. <...> Pasak Kloso, jis rėmėsi prancūzų modernizmo pavyzdžiais.[16] Pastarasis veiksnys itin svarbus, siekiant parodyti A. Vivulskio kitoniškumą carinio laikotarpio architektūroje.

Dar vienas sąlytis su A. Gaudi lietuvių architektą sieja per religijos prizmę. Jie abu buvo itin tikintys žmonės ir bandė tai perteikti savo darbuose. Baigęs gimnaziją A. Vivulskis svyravo ką rinktis: dvasininko ar menininko kelią. Apie šią dvejonę užsimena ne tik F. Świątek, bet ir     P. Rimša. Nusprendė atsidėti meninei kūrybai, kurią suvokė kaip pasauliečių apaštalavimą.[17]         A. Vivulskis studijavo Paryžiuje, Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. 1902 m. įstojo į profesoriaus Antonino Merclé skulptūros klasę ir mokėsi 6 metus. Dėl darbštumo laikytas vienu geriausiu studentu ir net patraukė populiaraus literatūros kritiko ir dramaturgo Juleso Lemaitre (1853 – 1914) dėmesį. Įdomu, jog gyvendamas Paryžiuje menininkas bendravo tik su tais lenkais, kurie Lietuvą laikė savo istorine tėvyne, ir tai formavo jo tautinę orientaciją. Be to, dažnai susitikdavo su išeivijos lyderiu Vladislovu Mickevičiumi (1838 – 1926), poeto sūnumi. 1904 m. prad. susikūrus lietuvių draugijai ,,Lituanija“, A. Vivulskis drauge su Petru Rimša   (1881 – 1961), Mykolu Romeriu (1880 – 1945) dalyvavo jos veikloje. P.Rimša cituoja A.Vivulskio žodžius: ,,Dirbsiu Lietuvai: lenkai turi nemažą dailininkų, o lietuviams jų labai trūksta.“[18] Tai jis stengėsi įprasminti, juolab kad iki Krokuvos paminklo A. Vivulskio vardas Europoje buvo žinomas. Skulptūros darbus 1904 m. eksponavo Paryžiaus salone, o 1903 – 1907 m. gavo pirmuosius pastatų užsakymus – suprojektuoti koplyčią Šiluvoje, paskui – bažnyčias Krokuvoje ir Vilniuje, vėliau Trijų Kryžių paminklą ir kt. Manoma, jog visuomenės pasitikėjimą A. Vivulskis pelnė dėl bekompromisių patriotinių nuostatų ir charakterio bruožų.[19] Vis dėlto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia tapo didžiausiu A. Vivulskio darbu. Į jos statybą jis įsijautė visa esybe.

Švč. Jėzaus Širdies titulo bažnyčios Vilniuje būta XVIII a. vid., tačiau 1865 m. ji atiteko stačiatikiams, todėl 1905 m. Katalikų Bažnyčia ėmėsi iniciatyvos pastatyti naują šventovę. Jos projektą A. Vivulskiui užsakė Vilniaus vyskupas baronas Eduardas fon Ropas (1851 – 1939), kadangi šį pažinojo nuo mažens. 1907 m. vasarą Gubernijos valdybos statybos skyriui pateiktas tvirtinti A. Vivulskio projektas. 1913 – 1916 m. bažnyčia buvo statoma Naujininkų priemiestyje. Pirminiai projektai skelbti žurnale ,,Życie ilustrowane“ (1907, Nr. 10), siekiant su idėja supažindinti visuomenę.

1913 m. vasarą pakloti pirmieji pamatai ir iškelti pastoliai. 1913 m. rugsėjo 22 d. kun.       Kazimieras Mikalojus Michalkevičius (1865 – 1940) pašventino kertinį akmenį. Buvo tikima, jog bažnyčia įamžins atgailos ir prašymo aktą, kaip Švč. Jėzaus Širdies bazilika (1875 – 1914) Paryžiaus Monmarte. Būtent pastaroji ir įkvėpė architektą. Tuomet buvo iškabinti naujo projekto plakatai. Įgyvendinti skirtame projekte kupolinės lotyniškojo kryžiaus bazilikos tūris liko toks pat, tik vietoj dviejų neaukštų bokštų įėjimo pusėje numatytas vienas neįprastai orientuotas (priglaustas prie apsidės) bokštas. Jo aukštis – 80 metrų; tai turėjo būti ryški dominantė Vilniaus panoramoje.[20] Pagal brėžinius matyti, jog autorius žavėjosi Viduramžių architektūra. Toks pat viduramžiškas bruožas atsiskleidžia ir interjero dekore, dengiant sienas, skliautus. Tiek figūrinės scenos, tiek ornamentiniai intarpai bei vitražai pasižymi modernia geometrizuota piešinio stilizacija. O vaizdinius elementus papildo įrašai, pvz., virš portalo įkomponuota sentencija: Venite adoremus (,,Ateikite – pagarbinkime“). Tai drąsi romantikos traktuotė, kilusi iš sintetiško Viduramžių mąstymo, atsivėrusio A. Vivulskio lūžio epochoje. Ši stilistika būdinga ir kitoms Europos bažnyčioms, pvz., Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos.

Šventovės statyba įspūdingai užfiksuota keliose fotografijose. Bokštas turėjo būti pridėtas vėliau, kad gruntas nusėstų vienodai po juo ir po visu korpusu. Pastato techninis sprendimas liudijo aukštą A. Vivulskio, kaip inžinieriaus, kvalifikaciją. Įdomu, jog 1913 m. rugsėjį atvykęs į Vilnių, architektas, kaip ir A. Gaudi, apsigyveno kukliame namelyje šalia statybos aikštelės (beje, namai, kuriuose gyveno A. Vivulskio motina ir kur pats dažnai lankėsi, vis dar stovi Kaune, Kumelių g. 4). Po kelerių metų dešinėje šoninėje navoje paskubomis buvo įrengta koplyčia, kurioje iki 1923 m. spalio vyko pamaldos, o 1924 m. pavasarį, skersine medine siena atitvėrus nebaigtą rytinę bažnyčios dalį, įrengta erdvi patalpa su trimis altoriais: Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Teresės ir Aušros Vartų Dievo Motinos; choru, presbiterija, zakristija. 1928 m. patvirtintas naujas bažnyčios statybos komitetas, rūpinęsis statybos tąsa. 1932 m. sausio 11 d. atidengta A. Vivulskiui skirta memorialinė lenta. 

Originalus novatoriškas architektūros kūrinys bendra masių ir erdvės kompozicija toliau tęsė lietuviško baroko tradicijas. <...> Išlakus, lengvas ir ažūrinis statinys savo ryžtingais konstruktyviniais pradais savitai praturtino vėlyvosios secesijos stilių.[21] Kun.                             Valerijonas Meištovičius (1893 – 1982) rašė: Vivulskis matė savo bažnyčią su sėdinčia Kūrėjo figūra vietoj kupolo ir su bokštu – Išganytojo statula...[Altorių] turėjo būti septyni, simbolizuojantys septynis žodžius, ištartus nuo Kryžiaus.[22] Didinga Kristaus statula turėjo turėti tam tikro panašumo su Laisvės statula (1876 – 1884) Niujorke. Vis dėlto šios statulos architektas detalizuoti nespėjo. Figūros gestas – ištiestos į priekį pusiau nuleistos rankos – yra kviečiantis bei atsiveriantis.

Daug dėmesio skirta bažnyčios aplinkai; statinį planuota pakelti ant podiumo, į kurį būtų pakylama dvejais laiptais. Tarpe tarp taisyklingai išdėstytų lenktų laiptų <...> makete pavaizduotas aukuras arba piramidės pavidalo kalnelis.[23] Čia dar viena aliuzija su A. Gaudi, t.y. bažnyčios, it Nojaus laivo, simbolis. A. Vivulskio šventovė apėmė gelbstinčio Nojaus laivo metaforą. Miręs architektas buvo palaidotas dar nebaigtoje bažnyčioje.

Vis dėlto šventovės likimas tragiškas. 1962 m. A. Vivulskio palaikai buvo iškelti iš bažnyčios ir perlaidoti Rasų kapinėse, o ant bažnyčios pamatų sumūryti Statybininkų kultūros rūmai (baigti 1965 m.). Vidaus sienose palikta dalis bažnyčios konstrukcijų. Originalios stilistikos pirmasis Lietuvoje sakralinis pastatas iš gelžbetonio, žymėjęs pusiaukelėje nutrūkusią architekto ir skulptoriaus plastinę mintį, buvo negrįžtamai sunaikintas.[24] Tad iki šiol išlikusi Šiluvos kapinių koplyčia leidžia suvokti progresyvų A. Vivulskio kūrybos įnašą į lietuvių architektūros istoriją.  

Trečioji bažnyčia – Kaune, tarsi simbolinis miesto atvaizdas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kun. prof. Pranas Būčys (1872 – 1951) 1922 m. iškėlė idėją, kaip Nepriklausomybės paminklą pastatyti šventovę. Šį sumanymą palaikė Vaižgantas ir likusi Lietuvos visuomenė. Tuo metu siautėjo krizė, tad projekto įvykdyti greitai nepavyko, todėl nutarta pastatyti nedidelę laikiną bažnytėlę. Vis dėlto 1926 m. švenčiant Nepriklausomybės dešimtmetį šis sumanymas atgijo, ir sausio 10 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas (1873 – 1959) surengė susirinkimą, kuriame nutarta jubiliejų įamžinti Tautos šventove, kuri įprasmintų mintį, jog tauta, tikinti gėriu, prisikėlimu, išganymu, yra nenugalima. Statybos reikalais rūpintis išrinkta 20 asmenų taryba ir statybos darbų vykdomasis komitetas. Tarybos ir komiteto garbės pirmininkais išrinkti ark. J. J. Skvireckas ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874 – 1944). 1928 m. parengus projektines sąlygas, paskelbtas projektų konkursas. Iki 1928 m. lapkričio 9 d. pateikta 15 projektų, tačiau visi atmesti. Tuomet nutarta rengti naują projektą, pakviestas 3-iosios vietos laimėtojas latvių kilmės lietuvių architektas Karolis Reisonas (1894 – 1981). Jis parengė projektą 1929 m. rudenį, tačiau šis liko neįgyvendintas. Pagal sumanymą gotiško silueto spirale kylantis bokštas (ant kurio stovi 7 m aukščio Kristaus statula), apvytas kolonomis – ,,žvakėmis“ ar ,,koplytstulpiais“ ir pripildytas kitokių simbolių bei prasmių, priminė A. Gaudi fantazijas. Rašytojas Balys Sruoga, beje, studijavęs pas žymųjį Vakarų Europos profesorių H. Wolffliną, šmaikštavo, jog bažnyčia galės būti pavyzdžiu Konrado kavinei, kuri ruošiasi kepti ,,baumkuchenus.“[25] 1930 m. patvirtintas bažnyčios projektas liko neįgyvendintas dėl brangumo (sąmata apie 3 mln. Lt).

Naujas projektas, pagal kurį pradėta statyba, parengtas 1932 m. Jame derinta bažnyčios, paminklo ir šiuolaikiškumo dvasia. Statiniui pranašauta XX a. architektūros paminklo ateitis. Tą turėjo nulemti moderni stilistika, pažangios konstrukcijos, geriausios statybinės medžiagos, labai gera statybos darbų kokybė. Netgi savo dydžiu šventovė turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse. Prisikėlimo bažnyčiai skirtas sklypas neatitiko jos statuso ir reprezentacinių užmačių. Iš pradžių galvota bažnyčią pagrindiniu fasadu orientuoti į miestą, o prieigoms iš jo pertvarkyti Aušros taką, paverčiant jį ,,Lietuvos istorijos scenų taku“.[26] Vėliau persigalvota ir šventovę planuota atsukti į Savanorių prospektą, priešais įrengiant didžiulį bulvarą – aikštę. Vis dėlto nepavykus iškelti prie prospekto buvusių turgavietės ir cerkvės, bažnyčią liko orientuoti į P. Višinskio gatvę. Šį sprendimą  iš dalies pateisina reginiai iš tolimesnių taškų (Aleksoto, Vilijampolės, Žemaičių plento ir kt.), iš kurių bažnyčia atsiveria pilnaverčiu grožiu.[27]

Šventovė sukonstruota iš plytomis apmūrytų gelžbetonių rėmų. Pamatų poliai įleisti į 6,5 m gylį. Architektūroje sąveikauja konservatyvumas su modernumu. Tūrio sandara tradiciškai bazilikinė, o aštrios stačiakampės formos – modernios. Didysis bokštas iškyla iki 63 m. Plokščias stogas taip pat buvo naujovė (projekte numatytas šlaitinis stogas prasidėjus statyboms pakeistas į plokščią). Cokoliui, portalams ir laiptams naudotas lietuviškas granitas, langų rėmai, durys – ąžuoliniai. Terasa buvo skirta apeigoms. Šventovė numatyta tarsi tautos panteonas; ten įrengtose požemio kriptose ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus,  perkelti anksčiau mirusių įžymybių palaikus. Įdomu, jog pagal tą patį projektą K. Reisonas E.Ožeškienės g. suprojektavo ir Evangelikų reformatų bažnyčią (1937).[28]

Iki sovietų okupacijos šventovės įrengti nepavyko, juolab kad darbus stabdė ir lėšų trūkumas. 1940 m. ji buvo konfiskuota, o vokiečių okupacijos metu paversta popieriaus sandėliu. Pagaliau 1952 m. vasario 8 d. Stalinas pasirašė potvarkį, kuriuo nurodė bažnyčioje įkurdinti radijo imtuvų gamyklą. Ji rekonstruota (projek. aut. A. Paškevičius): centrinė nava penkiomis gelžbetoninėmis perdangomis padalyta į penkis aukštus, šoninėse navose įrengti dar trys aukštai. Šoninių navų išorinėse sienose iškirstos angos ir sustatyti pramoniniai langai. Išardytas kas antras piliastras. Šoninės navos aplipdytos pramoninės paskirties pastatais, pietvakarinis fasadas uždengtas katilinės korpusu, virš bokšto, nugriovus kryžių, sumontuota radijo antena, o ant varpinės atsirado užrašas: „Šlovė TSKP“. Po rekonstrukcijos 1956 m. įkurta „Bangos“ radijo gamykla. 1988 m. šventovė grąžinta tikintiesiems ir per 1989 – 2006 m. atstatyta. Tad XX a. tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje iškilo, žuvo ir vis dar tebekyla žmonijos tikėjimo simboliai, kuriais, tarsi legendiniu Babelio bokštu, norima kaip galima arčiau priartėti prie Dievo.  

 

[1] Šventyklos ir vienuolynai, Vilnius, 2006 m., 128 p.

[2] Ten pat., 128 p.

[3] Rafols i Fontanals F. J., Antoni Gaudi, Barcelona, 1928, 47 p. 

[4] Stevenson N., Architektūra, Vilnius, 1999 m., 73 p.

[5] Šventyklos ir vienuolynai...130 p.

[6] Ten pat., 130 p.

[7] Stevenson N., Architektūra...73p.

[8] Šventyklos ir vienuolynai...131 p.

[9] Ten pat., 131 p.

[10] Ten pat., 131 p.

[11] Ten pat., 132 p.

[12] Karbowska J., Z Mackiewiczem na ty, Warszawa, 1994, 81 s.

[13] Tolvaišienė – Lukšionytė N., Antanas Vivulskis, tradicijų ir modernumo dermė, Vilnius, 2002 m., 113 p.

[14] Ten pat., 9 p.

[15] Tumas J. Iš Kriokuvo, // Viltis, 1910 m. Nr. 84.

[16] Tolvaišienė – Lukšionytė N., Antanas Vivulskis....10 p.

[17] Ten pat., 19 p.

[18] Ten pat., 21 p.

[19] Ten pat., 29 p.

[20] Ten pat., 99 p.

[21] Drėma V., Dingęs Vilnius, Vilnius, 2013 m., 29 p.

[22] Tolvaišienė – Lukšionytė N., Antanas Vivulskis....111 p.

[23] Ten pat., 115 p.

[24] Drėma V., Dingęs Vilnius...29 p.

[25] Kančienė J., Lietuvos architektų orientyrai tarpukaryje, // Archiforma, 1996 m., nr. 1, 57  p.

[26] Kauno tarpukario architektūra, sud. J. Kančienė, G. Balčytis, A. Prikockienė, Kaunas, 2013 m., 11 p.

[27] Ten pat, 15 p.

[28] Kauno istorija, praeitis, dabartis, sud. R. Viedrynaitis, Kaunas, 2006 m., 130 p.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*