Architektūra

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikinoji sostinė Kaunas amžininkų memuaristikoje nestokoja vaizdingų epitetų, pavyzdžiui, „mažasis Paryžius“, „mažasis Briuselis“1, taip parodant išskirtinį, vakarietišką miesto statusą Rytų Europos regione. Dažnai pabrėžta, jog susipažinti su Vakarų Europos architektūros srovėmis Sovietų Sąjungos specialistai pirmiausia atvykdavo į Kauną. Visgi šiandienėje Lietuvos istoriografijoje platesnis istorikų žvilgsnis skiriamas objektams, t. y. pastatų sukūrimo istorijai, stilistikai, naudotoms medžiagoms, tuo tarpu architektų asmenybės lieka fragmentiškos. Deja, neturime nė vienos profesionaliai parengtos monografijos apie tarpukario architektus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokių sumanymų periodikoje buvo apstu. Tad straipsnyje apžvelgsime žmones, kurie sukūrė „Naująjį Kauną“ ir dėl kurių darbo tarpukario architektūra šiandien įvertinta Vakarų Europos paveldo ženklu. Kadangi visų architektų aprėpti nepavyks, koncentruosimės į keletą biografijų.

3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiais Europoje vyravo konstruktyvizmo idėjos, susiformavo naujas architektūros stilius. Lietuvoje 3-iojo dešimtmečio pradžioje dar dominavo istorizmo tendencijos. <...> 4-ajame dešimtmetyje, ypač laikinojoje sostinėje Kaune, jau dominavo nauja, moderni architektūra2. „Modernumo“ sąvoka čia sąlygiška, nes tai nebuvo avangardinė „Bauhauso“ grupuotė ar Korbiuzjė (Le Corbusier) konstruktyvistinė architektūra, o sumodernintas neoklasicizmas, akademinis modernizmas. Gretimose šalyse – Lenkijoje, Sovietų Rusijoje, tolėliau – Suomijoje, Čekijoje susikūrė pajėgios modernistų – konstruktyvistų architektų grupės, konstruktyvizmo židiniai, o Lietuvoje apsiribota modernizuota orderine forma, naujesne racionalia architektūrine kalba3. Stengiantis Kauną paversti vakarietiška sostine, pirmiausia į darbą kibo užsienio specialistai. Tuomet didžiausią reikšmę vaidino konkursai, jų suorganizuota net 40. Siekiant mūsų architektūrą prilyginti pasaulinei ir galbūt ne visai pasitikint savo jėgomis, skelbti tarptautiniai konkursai, kurie dažniausiai likdavo be rezultatų, nes projektuoti vis tiek kviesdavo vietinius. Po pirmųjų konkursų, skirtų Lietuvos banko ar Valstybės spaustuvės statyboms, kritiškai pasisakė garsiausias Kauno architektas Vladimiras Dubeneckis: Svetimšaliai architektai, dirbdami pas save namie ir dar vadovaudamiesi nepakankamai išaiškinta programa, žinoma, negalėjo duoti patenkinančių atsakymų į mūsų gyvenimo uždavinius, problemas. <...> Savo architektūros srity darbuotojų pajėgų yra, bet senas, švelniau pasakius, neišmintingas, iš Rusijos provincijos atneštas paprotys – svetimšaliui pirmenybė – matyt, nebus nustojęs savo ne visai inercijos4... Nepaisant to, užsieniečiai laimėjo tarptautinius Fizikos ir chemijos instituto (suomis Y. Waskinenas, 1924 m.), Karininkų ramovės (estai E. Lohkas ir H. Johansonas, 1931 m.), Universiteto klinikų (prancūzai U. Cassanas ir E. Ouchanofas, 1936 m.) konkursus, tačiau įgyvendinti tik Spaustuvės rūmų (vokietis G. Fischeris) ir klinikų projektai. Pastarąjį lietuviai bandė užginčyti, tačiau bylos nelaimėjo. Retkarčiais svetimšaliai dirbo ir be konkursų. Danų urbanistas M. Frandsenas 1923 m. pakviestas sudaryti bendrojo Kauno gatvių ir statinių plano, Žydų vaikų namai P. Višinskio gatvėje pastatyti pagal Vokietijos architekto Hiešfeldo projektą (techninė priežiūra inž. B. Klingo). Nemažai suprojektavo Kaune apsigyvenęs šveicaras E. Peyrris, pirmasis Lietuvoje europietiškų eksperimentų pagrindu bandęs sukurti idealią darbininkų gyvenvietę (1922 m. „Panemunės būstinės“ projektas), tačiau nevykusiai išgarsėjęs dėl jėzuitų vienuolyno Rotušės aikštėje antstatų (1925–1930)5. Įdomu, jog Kaunas puoselėtas kitų Lietuvos miestų sąskaita, pvz., 1938 m. investicijos į Kauno statybas sudarė 68 proc. visų Lietuvos miestų ir miestelių bendros statybų vertės; čia susibūrė geriausios projektuotojų, statytojų pajėgos.

Visgi dalis tuometės visuomenės nevienodai vertino miesto pokyčius. Ši polemika matyti „Naujosios Romuvos“ žurnale, kur spausdinti įvairūs kritiški pasisakymai. Žurnalistas Valentinas Gustainis (1896–1971) straipsnyje „Kada Lietuva bus lietuviška“ reikalavo tautiškų tradicijų tąsos ne tik simboliniame šalies vaizdinyje, bet ir kasdieniame gyvenime6. Tuo tarpu architektas Vladas Švipas nacionalinių siužetų pasigedo pačioje architektūroje, skatindamas įkurti lietuvišką architektūros mokyklą. Apie mūsų krašto architektūros praeitį labai mažai težinome ir jos pažinimu, atrodo, visai nesidomime. Mūsų savaimingos architektūros palikimas dėl ilgus amžius vykusių kovų už gyvenamąjį kraštą ir dėl ilgos svetimųjų priklausomybės yra likęs nedidelis. <...> Tuo tarpu dažnai nusiskundžiama, kad naujoji mūsų architektūra neturi tautinio charakterio. <...> Iš kitos pusės, dėl dabartinės statybinių sumanymų realizavimo tvarkos ir teisinės būklės, svetimoms įtakoms į mūsų architektūrą skverbtis yra atviros durys. Tam gelbsti dar ta aplinkybė, kad daugumas mūsų architektų mokslus ėjo svetimuose kraštuose, todėl atsinešė ir svetimos architektūros dvasios, dėl kurios tinkamumo mūsų kraštui niekas nelaužo sau galvos7. Tačiau ne visi kritikavo moderniąją architektūrą. Kai kurie, atvirkščiai, abejojo liaudies meno apipavidalinimu. 1925–1926 metais Kaune vienas, tiesa ne architektas, bandė išreikšti mūre ir tinke medinius ornamentus, bet sukūrė karikatūrą. Nuo to laiko niekas daugiau tokių bandymų nedaro8. Straipsnyje pabrėžta, jog modernistinė kryptis išsiskiria paprastumu ir aiškumu, todėl perlieti motyvų iš medžio į betoną ar geležį yra neįmanoma, nes tai diametraliai priešingos medžiagos. Šiuose ginčuose pasisakė ir tapytojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), atvirai apeliuodamas į skaitytojus klausimu: „Kas tai yra lietuviškas stilius ir kaip jisai pas mus suprantamas?“ Tautinis menas, tai visai nėra vergiškas ir aklas laikymasis tiktai tų formų, kurios sutinkamos liaudies kaimiečių mene. Mene aiškiausiai atsispindi tautos dvasia, bet tai tikrai laisva kūryba, neužkrėsta tendencine mintimi, gali būti šios dvasios reiškėja9. Tad būtent tokioje aplinkoje kūrė pirmieji Lietuvos architektai.

Kaune Aukštųjų kursų bazėje 1922 m. vasario 16 d. įsteigtas Lietuvos universitetas. Jau Aukštųjų kursų Technikos skyriaus statybos paskaitų ciklo programoje numatytos architektūros dalykų įvadinės paskaitos; jas 1921 m. pradėjo skaityti ką tik iš Sankt Peterburgo grįžęs profesorius Mykolas Songaila (1874–1941). Dera pažymėti, jog didžioji Kauno architektų dalis architektūros pamatus įgijo Rusijos imperijos sostinėje, o tik vėliau išvyko tobulintis į Vakarus. Ikikariniu laikotarpiu studijavusiems architektūrą ir statybą Kauno universitete visam laikui atmintin įstrigo orios ir išdidžios laikysenos, rafinuotų manierų, tačiau su studentais paprastas ir draugiškas architektūros profesorius M. Songaila10. 1894–1903 m. studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje, kurią baigė su pagyrimu, architektas išvyko tobulintis į Italiją. Apie gyvenimą užsienyje istoriografijoje beveik nieko nerašoma, tačiau nurodoma, kad grįžęs į Rusiją dirbo dėstytoju Sankt Peterburgo politechnikos institute (1906–1919) bei Žemės ūkio institute (1919–1921). Taip pat Moterų kursuose dėstė architektūrinių stilių pagrindus, kaip bendrojo lavinimo dalyką, o greta to vertėsi privačia architektūros projektavimo praktika. Nemažai iki Didžiojo karo Sankt Peterburge ar kituose Rusijos imperijos miestuose, pvz., Chersone, Aleksine, statytų pastatų projektuoti šio talentingo asmens. Įgijęs aukštą padėtį akademinėje bendruomenėje, 1916 m. M. Songaila buvo paskirtas Žemės ūkio instituto rektoriumi. Ikirevoliuciniu laikotarpiu leistame Peterburgo architektų draugijos metraštyje galima aptikti paskelbtų M. Songailos pastatų projektų su anotacijomis, jo kūrybinių pasisakymų, ekspertizių11. Be to, parašė knygą „Sanitarinių techninių įrenginių tipai ir normos“ (1916). Taigi į Lietuvos laikinąją sostinę atvyko su nemaža praktinio projektavimo patirtimi bei pedagoginiu stažu. Dera pažymėti, kad nors gimęs Rusijoje, tačiau pagal kilmę architektas buvo lietuvis, todėl tai greičiausiai padėjo lengviau įsilieti į jaunos valstybės visuomenę. Nors ir išauklėtas mokyklos suole akademinio klasicizmo dvasioje, M. Songaila tapo modernios architektūros mokymo institucijos Lietuvoje vienu iš steigėjų12. Naujai sukurtame Kauno universitete jis įkūrė Architektūros katedrą, kurios pagrindinis uždavinys buvo rengti statybos inžinierius; ruošti architektus universitetui leista tik 1939 m. Anot inžinieriaus Juozo Indriūno (1896–1989), kaip dėstytojas bei projektų vadovas, M. Songaila turėjo didelį autoritetą ne tik tarp studentų, bet ir tarp jaunų architektų13. Aktyviai reiškėsi ir Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos veikloje – buvo vienas iš draugijos steigėjų. Savotiški buvo jo iniciatyva organizuojami vadinamieji tradiciniai „architektų ketvirtadieniai“. Glaudesniems savitarpio santykiams užmegzti bei darbui pagyvinti LIS (Lietuvos inžinierių sąjunga) pradėjo rengti susirinkimus, vadinamus „alučiais“. Šios sueigos vykdavo „Metropolyje“, „Ramovėje“ ar kitoje neoficialioje aplinkoje, kuri kartu su alumi teigiamai veikė diskutantus14. Jų metu spręsta, griauti ar remontuoti Įgulos bažnyčią, susipažinta su Kauno tvarkymo problemomis, naujų objektų statybomis.

Pasak šaltinių, svarbiu M. Songailos kūrybinės veiklos baru laikytas projektavimas ir statybos darbas, tad tuomečiams Kauno gyventojams jis geriausiai žinotas kaip Lietuvos banko rūmų (1928 m. kartu su F. Funku ir F. Vizbaru) bei Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos fakulteto (1931 m., neišliko) pastatų projektuotojas. Be viso to, nereikia užmiršti artimos draugystės su architektu V. Dubeneckiu (1888–1932), kurio kapui Petrašiūnų kapinėse 1933 m. M. Songaila sukūrė paminklą.

Bene daugiausia lietuviškoje istoriografijoje informacijos apie V. Dubeneckį, kurio gyvenimas, anot amžininkų, išsiskyrė spalvinga bohemos palete. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad kūrėjo biografinės detalės dažnai pateikiamos netiksliai, nesiremiant archyviniais šaltiniais, taigi vieninteliame „Mokslas ir gyvenimas“ (1988) žurnale aptinkame skrupulingai pateiktą medžiagą. Kaip ir M. Songaila, šis asmuo gimė Rusijoje, Zmeinogorsko mieste, Vakarų Sibire. Štai oficialiame notaro patvirtiname gimimo pažymėjimo nuoraše iš Zmeinogorsko miesto Peobražensko cerkvės 1888 m. knygos parašyta: „Zmejevskio gamyklos gydytojui, Rūmų tarėjui Josifui Fiodorovičiui Dubeneckiui ir jo teisėtai žmonai Anisijai Michailovnai (abiem stačiatikiams) 1888 m. rugpjūčio 25 d. gimė sūnus“15. Įdomu, jog Zmeinogorskas reiškia „gyvatynas“, todėl istorikai mano, kad dėl šio pavadinimo gimimo vieta 1905 m. V. Dubeneckio mokyklos baigimo atestate pakeista Barnaulu (artimiausiu miestu).

Taip pat yra daug netikslumų, kalbant apie būsimo architekto tėvą, kuris istoriografijoje įvardijamas kaip lietuvių tremtinys. Vis dėlto archyviniai dokumentai rodo, kad J. Dubeneckis nebuvo lietuvių tremtinys. Jis buvo kilęs iš puskarininkio šeimos ir po mokslų Tomsko gubernijos gimnazijoje už valdžios lėšas paskirtas rusų kalbos mokytoju Tomsko mokykloje, tačiau po kurio laiko įstojo į Kazanės universiteto Medicinos fakultetą. Po studijų jam išvykus pasitobulinti Karo medicinos akademijoje, šeimoje įvyko sumaištis, žmona susirado kitą. Tai vyrui buvo smūgis, nors vyresnybės paaukštintas ir gavęs premiją, J. Dubeneckis 1889 m. gegužės 18 d. tarnybos metu nusišovė, būdamas nesąmoningoje būklėje dėl nervų sutrikimo16. Neilgai trukus našlė ištekėjo už iš Vilniaus kilusio gydytojo Nedzveckio, kuriam 1914 m. įsūnis Vilniuje suprojektavo gyvenamąjį namą. Kaip ir M. Songaila, V. Dubeneckis reiškėsi spaudoje bei gavo progą išvykti tobulintis į užsienį, tačiau kilus Pirmajam pasauliniam karui, to padaryti nepavyko.

Prasidėjus Spalio revoliucijai, 1919 m. architektas su žmona, būsima Lietuvos baleto artiste Olga Dubeneckiene (1891–1967), persikėlė į Vilnių, kur paskiriamas dirbti į Tarybų Lietuvos Liaudies švietimo komisariato Meno kolegiją ir, tapęs Vilniaus architektūros bei meno paminklų apsaugos komisijos nariu, pradeda mūsų kultūrinio palikimo globos darbus17. Tačiau čia jį užklupo Lenkijos okupacija, dėl kurios persikėlė į Kauną. Būtent Kaunui architektas atvėrė visą savo talentą ir pastatė nemažai įsimintinų pastatų, pvz., Medicinos akademijos centrinius rūmus, Karo muziejaus rūmus, kurie nebaigti; V. Dubeneckis numatė rūmų fasado nišose įkomponuoti Saulės arba Durpės kautynių bei Žalgirio mūšio vaizdus, planuotus atlikti sgrafito technika18. Taip pat projektuose matyti, kad aikštėje turėjo stovėti didinga karžygio ar kunigaikščio skulptūra, šiek tiek menanti Florencijos piazza della Signoria stovinčią Kozimo Mediči skulptūrą. Be šių pastatų, architektas kartu su M. Songaila rekonstravo Valstybės teatrą. Kaip dailininkas užsiėmė teatro dekoracijų tapymu, buvo Kauno meno mokyklos profesorius, subūrė Inžinierių ir architektų sąjungą, kurios architektūros sekcijos primininku buvo iki mirties. Visoje jo daugialypėje veikloje reiškėsi nerimastingas charakteris, profesionalumas, kūrybiškas klasikinio palikimo traktavimas, laiko dvasios pojūtis19.

Tačiau kokia buvo architekto asmenybė? Amžininkai mini, jog V. Dubeneckis dar nuo studijų pasižymėjo reiklumu bei griežta kontrole sau; šiuos bruožus išsaugojo iki mirties. Nepaisant to, buvo geraširdis, niekada nepasakęs blogo žodžio apie konkurentus, jautrios sielos, aukštos erudicijos žmogus, mėgęs Antono Čechovo kūrybą. Jo asmeninis gyvenimas panašus į tėvo, kadangi žmonai po skyrybų ištekėjus už tapytojo Petro Kalpoko (1880–1945), paniro į depresiją ir, anot atsiminimų, dažnai leisdavo laiką senamiesčio smuklėse. Apie jo keistą būdą rašė režisierius Borisas Dauguvietis (1885–1949): Gilus ruduo, žiemos pradžia. Mūsų valstybės teatro sodas... <...> Ant vieno suoliuko, sniegu apdengto, taip pat po sniegu, sėdi tyli ruda figūra. <...> Prieinu arčiau... Dubeneckis. Ir nemiega, kažkaip keistai seka tave akimis. „Profesoriau! Iš kur jūs! Ką jūs!“ – klausia režisierius. „Atnešiau jums eskizus“, – atsako. „Bet kur jie, po velnių?“ Jis dairosi, nušluosto nuo suolo sniegą – nėra. Žiūriu, už poros metrų, priešaky sluoksnis sniego tarytum aukštesnis. Paspyriau koja – papkė. Padaviau jam, atsisėdau. „Profesoriau, aš ne gydytojas ir ne advokatas, bet užduosiu jums klausimą – kodėl jūs taip darote?“ Jis ilgai žiūri į mane <...> ir atsako iš „Vyšnių sodo“ Epichodovo žodžiais: „Chožu li ja, spliu li ja, piju li ja, igraju li ja na biliarde, ob ietom mogut govorit liudi ponimajuščie i staršie...“ Paėmė iš mano rankų papkę ir nuėjo20. Be to, neįprastai atrodė ir architekto butas Vilniaus gatvės gale. Dubeneckio butas – pūstynė. Stalas, pora kėdžių; valgomajame vėl stalas su kėdėmis; miegamajame viena lova, panaši ne tai į katafalką, ne tai į senovinę skrynią. Tuščia, šalta ir nejauku. Jausti, kad čia žmogus negyvena, kad visa tai tik laikinai, kad nė vienas daiktas neatvaizduoja savo savininko, neslepia savy jo širdies arba proto trupinėlio. Ne butas, bet laikina stovykla. Tai kur gi gyveno tas žmogus? Niekur. Arba, teisingiau pasakyti, vien tik savy21. Įdomu, kad po jo mirties visas turtas įvertintas tik 450 litų. Paskutiniaisiais metais su juo gyveno iš Argentinos ar Brazilijos po sesers mirties likęs našlaičiu sūnėnas Kolbergas, kurį architektas su Tarptautinio Raudonojo kryžiaus pagalba atsivežė į Kauną, leido į gimnaziją. Nors berniukas kalbėjo ispaniškai, tačiau greitai išmoko ir lietuviškai. 1942 m. jis buvo nušautas vokiečio. Kuomet 1932 m. Karaliaučiaus ligoninėje nuo kepenų ligos mirė V. Dubeneckis, jo nekrologą parašyti įpareigotas M. Songaila pabaigoje taip apibūdino draugą: Kas nors truputį pažinojo velionį, sutiks su manim, kad kaipo žmogus jis buvo reto paslaugumo, švelnumo ir širdingumo. Iš pirmo susitikimo įgydavo simpatijų. Jis buvo kantrus svetimoms nuomonėms, atlaidus kitų silpnybėms ir trūkumams, todėl nenuostabu, kad ir mūsų nerviškam amžiuje, materialinių ir moralinių vertybių pervertinimo amžiuje, jis sugyveno su žmonėmis ir palyginti maža turėjo priešų22. Tuo tarpu B. Dauguvietis pasisakė daug proziškiau: Jo švelnioji siela primindavo man drugio sparnus. Jų liesti negalima. Į juos tegalima žiūrėti ir gėrėtis. O mes iš tų sparnų padarėm sau vėduoklę, pigiai ir trivališkai pramogai23. Tiek tarpukaryje, tiek po 1990 m., Nepriklausomybės metais, buvo planų karo muziejaus sodelyje pastatyti architekto biustą, buvusiame name įrengti memorialinį butą, išleisti solidžią monografiją, vesti turistines ekskursijas V. Dubeneckio pastatytų namų Kaune tema, tačiau visa tai vėliau pamiršta.

Kiek kitaip susiklostė kito Kauno architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) likimas. Apskaičiuota, kad pastarasis sukūrė daugiau nei šimtą įvairaus masto architektūrinių ir urbanistinių projektų. Pagal juos pastatyti beveik visi žymiausi tarpukario pastatai: „Pieno centro“ rūmai (1934), Kūno kultūros rūmai (1932) ir kt. V. Landsbergis-Žemkalnis, baigęs architektūros studijas Rygoje (1913–1918), įsitraukė į Lietuvos Nepriklausomybės kovas kaip artilerijos kapitonas ir dalyvavo beveik visuose svarbiausiuose tėvynės mūšiuose. Jis aprašė kautynes prie Radviliškio su bermontininkais, Seinų operaciją, Širvintų ir Giedraičių kautynes ir kt. Taip pat buvo Klaipėdos sukilimo 1923 m. ir žygio į Vilnių 1939 m. dalyvis24. Jo prisiminimai – tikra Lietuvos karo istorijos epopėja. 1923–1925 m. studijavo architektūrą Romos universitete (Regia Scuolo Superiore di Architettura), o sugrįžęs į Kauną aktyviai reiškėsi ne tik miesto modernėjimo sklaidoje, bet ir prisidėjo prie Lietuvos istorijos išsaugojimo. Būtent su pastaruoju faktu susijęs garsiausias jo darbas – Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599) suradimas 1930 m. Kauno knygyne, už kurią sumokėjo 1 200 litų25. Be to, 1934 m. pastatė paminklą Soldino miške (Lenkijoje), lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žuvimo vietoje, turėjo įtakos lakūnams skirto monumento statybai Kaune26. Jo suprojektuota Tyrimų laboratorija (1933–1936) apibūdinama kaip lietuviškojo funkcionalizmo manifestas.

Prasidėjus okupacijai, architektas emigravo. 1949 m. persikėlė į Australiją, kur dirbo Darbų ir statybos departamente Melburne kaip architektas pavaduotojas (1949–1958). Per tą laiką pastatė nemažai pastatų Australijoje bei Azijoje, pvz., Australijos ambasados kompleksą Naujame Delyje (1955), ligoninės kompleksą Port Morsbyje (Naujojoje Gvinėjoje, 1956), Melburno centro kinų kvartalą (1957) ir kt. 1959 m. grįžęs atgal į okupuotą Lietuvą, paskirtas Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu27. Tai sužadino viltis kitiems architektams, jog architektūrą bus galima pakreipti vakarietiška linkme, tačiau sovietinis režimas to neleido. Visgi spauda jo darbą vertino palankiai: Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis didžiulę reikšmę teikia architektūros ir gamtos ryšiui. <...> Projektuodamas naujus pastatus, niekuomet neužmiršta istorinio architektūrinio palikimo. Ypač daug pastangų jis padėjo ruošdamas Vilniaus ir Kauno senamiesčių restauracijos projektus28. Architektas paskelbė nemažai straipsnių urbanistikos, architektūros ir gamtos apsaugos klausimais.

Kalbant apie kitus Kauno architektus, dera paminėti vokiečių kilmės Arną Funką (1898–1957), suprojektavusį Lietuvos draudimo bendrovės rūmus (1936), Taupomųjų kasų rūmus (1939), keletą vilų, per šiuos pastatus Lietuvoje skleidėsi funkcionalizmo idėjos. Vis tik istoriografijoje apie jį aptinkame tik nuotrupas. 1918 m. iš gimtojo Smolensko architektas atvyko į tėvo gimtinę Lietuvą. 1924 m. baigęs aukštąją technikos mokyklą Berlyne, grįžo į Kauną ir įsitraukė į mūsų šalies atstatymo darbus. Iš pat pradžių A. Funkas pasižymėjo kaip geras, anot amžininkų, pedantiškas, vokiškai reiklus ir tikslus konstruktorius. Neatsitiktinai prof. M. Songaila pakvietė jį 1924–1928 m. talkinti, projektuojant Lietuvos banką bei Fizikos ir chemijos fakultetą29. Vis dėlto architekto kūrybinėje biografijoje esama daug baltų dėmių. Nemažai namų jis suprojektavo, būdamas universiteto studentu, tad kai kurie jo darbai statybos inspekcijoje buvo įvardinti uošvio, tuometinio technikos fakulteto profesoriaus (1934–1937 m. dekano) Silvestro Grinkevičiaus, vardu30. Be to, sukūrė pirmąjį šešiaaukštį namą Kaune, Vienybės aikštėje (1944 m. susprogdintas), nuo kurio prasidėjo naujas šios aikštės formavimosi etapas. Karo metais A. Funkas vadovavo „Statybos“ bendrovės projektavimo skyriui, o 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, dėstė Pabaltijo universitete.

Tuo tarpu architektų Frykų šeimą iki šiol mena Kaune stovintis Idalinos dvarelis, pavadintas Edmundo Emilijano Fryko (1840–1920) žmonos Idalijos Kokockaitės-Frykienės garbei. Čia gimė ir jų sūnus Edmundas Alfonsas Frykas (1876–1944). Vyresnysis E. E. Frykas 1878 m. nutiesė Peterburgo–Varšuvos geležinkelio antrąją liniją tarp Kauno ir Lentvario (gal pastatė ir Lentvario stotį), 1883 m. įrengė vandentiekį Kaišiadorių stotyje (išlikęs vandentiekio bokštas); 1891 m. tiesė arklių tramvajaus liniją Kaune. Be to, pastatė keletą nedidelių namų periferinėse Kauno gatvėse. Matyt, tėvo darbai įkvėpė sūnų, nes po tarnybos armijoje 1898 m. jauniausia Frykų atžala įstojo į Peterburgo civilinių inžinierių instituto antrąjį kursą. Baigęs studijas, 1902 m. išvyko į Gruziją, kur vertėsi architekto praktika ir vedė, o į Kauną grįžo tik 1920 m. Trečiajame dešimtmetyje jis dirbo miesto savivaldybėje statybos skyriuje, kurį laiką – jo vedėju31. 1922 m. pirmasis laimėjo konkursą sutvarkyti Vienybės aikštę ir, nors projektas nebuvo įgyvendintas, tačiau kai kuriais pasiūlymais ketinta pasinaudoti. Taip pat E. A. Frykas pastatė Teisingumo ministerijos rūmus (dab. Filharmonija, 1927), Gaisrinę (1929–1930, su Antanu Jokimu), Kredito draugijos pastatą (1932). Architektas dirbo ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose, pvz., Sasnavos negotikinė bažnyčia (1928–1937) pasižymi savitu interjeru ir modernizuotomis dekoro formomis. 1934 m. prižiūrėjo Garliavos bažnyčios atstatymą. Visuomeniniuose jo pastatuose dominuoja modernizuoto klasicizmo, baroko formos, kartais modernas. Gyvenamų namų išorė santūresnė, taikomas dekoras būdingas art deco32.

Iki šiol Kaune išlikę laiptai (tik iš medinių 1985 m. tapę betoniniais, vedantys iš Bažnyčios gatvės į Žaliakalnį), kuriuos, nors ir turėdamas automobilį, tačiau norėdamas pėstute greitai iš centro pasiekti savo rūmus, pasistatė E. Frykas. Be to, aplinkiniai pasakoja, jog vienas iš Frykų (nėra aišku tėvas ar sūnus) mėgo sodininkystę. Apie 1920 m. jis Prancūzijoje nusipirko kelis šimtus ypač sultingų kriaušių sodinukų, kuriuos pasodinęs savo žemėje ketino pradėti „kriaušių biznį“33. Nelaimei, 1930 m. visus medžius pakirto speigas ir architektui teko pardavinėti sklypus. Architektų šeimos istorija, kaip ir Idalinos dvarelio gyvavimas, turi nelinksmą pabaigą. Vienturtis E. A. Fryko sūnus, beje, studijavęs Paryžiuje, po apendicito operacijos gydytojo Gusevo klinikoje Trakų gatvėje susirgo plaučių uždegimu ir netikėtai mirė. Šis tuomet plačiai nuskambėjęs atsitikimas aprašytas Vytauto Sirijos Giros romane „Nakties muzika“ (1986). Rašytojo tėvas Liudas Gira buvo dažnas Frykų svečias34.

Visa tai tėra dalis turtingos Kauno tarpukario istorijos, į kurią įėjo ir straipsnyje paminėtos asmenybės, pavertusios laikinąją sostinę visos Lietuvos centru.

________________

10 Abramauskas S., Daug nusipelnęs mūsų architektūrai. M. Songailos 100-osioms gimimo metinėms // Kultūros barai, Nr. 8, 1974, 64 p.

11Ibidem., 66 p.

12Ibidem., 66 p.

13 Indriūnas J., Atsiminimai, Kaunas, 1996, 60 p.

14 Kančienė J., Projektuotojų profesinės organizacijos Kaune 1918–1940 // Kauno istorijos metraštis, Nr. 2, 2000, 123 p.

15 Budreika E., V. Dubeneckis – dailininkas ir architektas // Mokslas ir gyvenimas, Nr. 9, 1988, 16 p.

16Ibidem., 17 p.

17Ibidem., 17 p.

18 Miškinis A., Gyvenimą ir kūrybą susiejęs su Kaunu // Kauno tiesa, 1988 m. rugsėjo 4 d., 4 p.

19 Gūzas E., V. Dubeneckis, jo laikai ir darbai // Kultūros barai, Nr. 10, 1988, 27 p.

20 Dauguvietis B., A. a. Dubeneckis. (Atsiminimų fragmentas) // Naujoji Romuva, Nr. 84, 1932 m. rugsėjo 15 d., 9–10 p.

21Ibidem., 9 p.

22 Songaila M., Vladas Dubeneckis. Kaipo dailininkas – architektas, visuomenės veikėjas ir kaipo žmogus // Technika ir ūkis, Nr. 7, 1933, 227 p.

23 Dauguvietis B., A. a. Dubeneckis. (Atsiminimų fragmentas).......11 p.

24 Berkevičius A., Ar gerai pažįstame Vytautą Žemkalnį-Landsbergį? // Lietuvos aidas, Nr. 255, 2001, lapkričio 6 d., 12 p.

25 Stašaitis J., Kaip buvo atrasta M. Daukšos postilė // Knygotyra, 34 t., Vilnius, 1998, 218–220 p.

26 Ganusauskas E., Šimtas metų, šimtai darbų, o gyvenimas tik vienas // Lietuvos rytas, 1993 m. gegužės 22 d., 2 p.

27 Minkevičius J., Sugrįžus tėvynėn // Statyba ir architektūra, Nr. 2, 1993, 16 p.

28Ibidem., 17 p.

29 Kančienė J., Arno Funkas // Visuotinė lietuvių enciklopedija, VI T., Vilnius, 2004. 290 p.

30Ibidem., 290 p.

31 Lukšionytė N., Edmundas Emilijonas Frykas. Edmundas Alfonsas Frykas // Statyba ir architektūra, Nr. 2, 1987.

32Ibidem., Statyba ir architektūra, Nr. 2, 1987.

33 Patašius M., Neįgyvendintos E. Fryko svajonės // Laikinoji sostinė, 2000 m. birželio 1 d., 9 p.

34 Tovaišienė-Lukšionytė N., Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose // Kauno istorijos metraštis, 3 T., Kaunas, 2003, 97 p.

1Kaunas 1918–2015, Architektūros gidas, sud. J. Reklaitė, Vilnius, 2015, 13 p.

2Lietuvos architektai, Vilnius, 2002, 42 p.

3Ibidem., 42 p.

4 Kančienė J., Lietuvos architektų orientyrai tarpukaryje // Archiforma, Nr. 1, 1996.

5Ibidem., Archiforma, Nr. 1, 1996.

6 Gustainis V., Kada Lietuva bus lietuviška // Naujoji Romuva, Nr. 136–137, 1933, 649–651 p.

7 Švipas V., Architektūra tautos kultūroje // Naujoji Romuva, Nr. 4–5, 1937, 108 p.

8 Šalkauskis A., Lietuvių architektūros raida // Naujoji Romuva, Nr. 10–11, 1935, 265 p.

9 Dobužinskis M., Dėl lietuviško stiliaus // Naujoji Romuva, Nr. 33–34, 1938, 643 p.