Kauno moderniosios tapatybės paieškos, prasidėjusios nuo svajonės apie UNESCO  0

Austėja Masiokaitė
www.kamane.lt, 2014-11-14

Šią vasarą Kauno miesto savivaldybės taryba patvirtino sprendimą, kuriuo užsibrėžtas ambicingas tikslas – tapti UNESCO miestu. Nors šis procesas ilgas tiek dėl finansų, tiek dėl politinės valios stokos ir gali itin užsitęsti ar nugulti savivaldybės stalčiuose, jame jau pasiekta viena nedidelė pergalė: Kauno tarpukario modernioji architektūra oficialiai įvardyta kaip tas Kauno bruožas, kuriuo norime prisistatyti pasauliui.

Vienas iš savivaldybės argumentų, kodėl reikėtų siekti šio prestižinio įvertinimo yra tikslas pritraukti lėšų ir turistų bei garsinti unikalią Kauno architektūrą. Architektūros tyrinėtojai pastebi, kad nemažai darbo laukia ir pačių kauniečių: nuo miesto duobių reikės pakelti galvas į dailius fasadus. Ir nors šie kol kas aptrupėję, tačiau tarpukario architektūros ir tarpukario dvasia grįstos miesto tapatybės formavimasis gali paskatinti ne vieną pozityvų pokytį.

Tarpukaris – dirva Kauno įvaizdžiui ir tapatybei

„Žiūrint platesniu rakursu, šis laikotarpis Kauno istorijoje yra turbūt pats dėkingiausias ir kultūros prasme, ir architektūros prasme, ir istorijos prasme. Aišku, Kauno architektūroje tolygus yra XIX amžius – jeigu kalbėtume apie tai, kuo mes pasauliui galėtume būti įdomūs. XIX amžius, kai buvo statoma Kauno tvirtovė, fortai, taip pat yra unikalus dalykas Europos kultūros istorijoje. Tačiau mums tas periodas gal nėra toks mielas, kadangi tai susiję su okupacijomis ir carizmu“, – mano architektūros istorikė Jolita Kančienė.

Pasak jos, šiam miestui nebūtų sunku save pristatyti kaip buvusią laikinąją sostinę, nes to meto įvaizdis vis dar gyvas tarp vyresniosios kartos kauniečių, kuriems Kauną nesunku įsivaizduoti kaip tarpukario ponų ir ponių miestą. Šis prisiminimas, jo aura iš miesto nedingusi. Na, o jaunesniems, kuriems šis įvaizdis gali būti nepažįstamas, dažnai pakanka tiesiog įdėmiau pasidairyti į supančius pastatus.

„Reikia žmonėms atverti akis: kiek esu vedusi ekskursijų paprastiems žmonėms, ne architektams, visi stebėjosi: žmonės yra įpratę žiūrėti į žemę, kad į duobę neįkristų, bet nepakelia akių ir nemato, kokie fasadai. Tad, be abejo, labai reikia švietėjiškos veiklos“, – teigia J. Kančienė.

Paveldas gali uždirbti

Architektūrologas Vaidas Petrulis atkreipia dėmesį ir į gerokai pragmatiškesnį miesto paveldo žinomumo aspektą. Suvokta ir tinkamai išnaudota, kitaip tariant, „įdarbinta“ architektūra gali duoti nemažą finansinę grąžą.

„Ta autentika, likusi laiko patina sukuria specifinę vertę. Ne visi ją vertina, bet tiems, kurie vertina, tai – ištisa paveldo ekonomikos dalis, turizmo industrija. Ir vertė bus tuo didesnė, kuo daugiau į tą sektorių įtrauksi veikiančiųjų dėmenų – tarp jų ir XX amžiaus paveldą, kuris dar nėra visuotinai pripažintas kaip kažkas tokio, ką reikia lankyti, bet situacija pamažu keičiasi“, – teigia jis.

V. Petrulio teigimu, paveldinių pastatų savininkams vis dar sunku suprasti, kad nors restauracija yra gerokai brangesnė nei remontas, kiekviena autentiška detalė kelia būsto kainą, o restauruotų senovinių pastatų visuma – ir viso miesto rinkos vertę. „Kad miestas, šiuo atveju, Kaunas, būtų konkurencingas, jis turi turėti patrauklų turinį. Turinys suteiks unikalumą, pritrauks tarptautinių renginių“, – mano architektūrologas.

Proga atsigręžti į griūvančius pastatus

Žinomumas ir didesnis dėmesys neišvengiamai susijęs ir su gausesniu informacijos srautu bei diskusijomis tarpukario modernizmo tema, todėl galėtų išspręsti ir vieną pagrindinių tarpukario moderniosios architektūros problemų: jos nepriežiūrą. Tai, savo ruožtu, padidintų miesto galimybes siekiant prestižinio įvertinimo.

„Galbūt pirmiausia reikėtų pradėti nuo susitvarkymo. Tada būtų lengviau ir siūlyti įtraukti, ir pateikti, kažką parodyti. Mūsų tarpukario paveldo situacija gėdinga: viskas nubyrėję, nugriuvę, nusilupę, netgi naikinama. Kaip bebūtų apmaudu, reikia pripažinti, kad šitiek nuostolių nebuvo per sovietmetį, kiek padaryta šiuo metu“, – apgailestauja J. Kančienė.

Jos nuomone, sąmoningumas, finansavimas ir valdžios parama yra trys svarbiausios kryptys, reikalingos sprendžiant esamą situaciją.

V. Petrulis atkreipia dėmesį, kad sprendimas siekti įtraukimo į UNESCO paveldo sąrašą būtų valstybinio lygio projektas, kuriam pavykus Kauno tarpukario modernistinė architektūra turėtų sulaukti ir atitinkamo valdžios dėmesio. „Šiuo atveju, tam, kad ši strategija būtų įgyvendinta, ji turi būti valstybės mastu. Todėl kai atsiranda daugiau valstybės rūpesčio, gali atsirasti daugiau lėšų ir dėmesio“, – mano jis.

Vienas svarbiausių pastatų, į kurį privalu atkreipti dėmesį – Kauno centrinis paštas. V. Petrulio teigimu, tai itin simboliškas objektas, nes būdamas didele nacionaline vertybe, yra be galo apleistas. Dalis pašto pastato nešildoma, o praeivius pasitinka apsauginės tvorelės ir byrantis tinkas.

„Nesupratimas egzistavo ir anksčiau. Be to, mes nekalbame tik apie privačius pastatus, kur žmonės nesupranta, kuo jie naudojasi. Taip pat yra valdiškos įstaigos, kur viskas griūva. Paštas svarbus net ne savivaldybės, o valstybės mastu. Tie pastatai tampa nereikalingi ir tai yra skaudžiausia“, – mano J. Kančienė. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad paveldiniai viešosios paskirties pastatai Kaune pamažu tuštėja, o ilgainiui nusprendus juos parduoti ir vėliau pertvarkant, keičiant vidaus erdves, taip pat gali kilti pavojus autentiškumui.

„Jei laikysime šitą, kitą pastatą apleistą, Kaunas neteks galimybės tapti unikaliu. Ir jeigu Kaunas gaus paveldo ženklą, tai jau bus impulsas: jeigu jau gavome, galbūt negalima to paveldo laikyti apleisto. Tai primityvus, bet gana svarbus aspektas“, – mano V. Petrulis.

Nuo Europos paveldo ženklo UNESCO link

Europos paveldo ženklas (EPŽ) iš tiesų yra pirmas Kauno miesto savivaldybės suplanuotas žingsnis, pristatant Kauno paveldinę architektūrą pasauliui. Skelbiama, kad šio Europos Sąjungos institucijų projekto tikslas – ne tik estetika, bet ir europietiškasis naratyvas ir už jo esanti istorija. Taip pat žadama siekti juo pažymėtų vietovių matomumo bei pasiekiamumo – tai buvo vienas iš argumentų, kuriuos svarstydami klausimą pabrėžė politikai.

Ar Kauno modernioji architektūra, pavadinta „1919–1940 Kaunas: Lietuvos vartai į modernėjančią Europą“, pateks į šį sąrašą, turėtų paaiškėti kitąmet. „Kultūros ministerijos teikimu ši paraiška pasiekė Europos Komisiją. (…) Vyksta procesas, tačiau viskas turėtų paaiškėti 2015 metų pradžioje. Susidomėjimas paraiška ir klausimų patikslinimo reikalavimas yra geras ženklas“, – teigia Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėja Andrijana Filinaitė.

Šiuo ženklu jau pažymėtas Estijoje, Taline, Didžiojoje gildijos salėje įsikūręs Estijos istorijos muziejus, Lietuvoje paraišką dėl Europos paveldo ženklo yra pateikęs ir Vilniaus universitetas.

„Siekdami EPŽ (ateityje – ir UNESCO) mes tikime, jog galima atgaivinti Lietuvos gyventojų norą domėtis Lietuvos ir Europos istorija bei kultūra, bendru jų santykiu. Šis ženklas prisidės prie modernizmo architektūros Lietuvoje išsaugojimo, visuomeninio statuso stiprinimo, požiūrio į šį palikimą formavimo ir tolimesnių tyrimų. (…) Ši unikali materija, didžiulė koncentracija objektų, kuri tarpusavyje neatsiskiedžia, sukuria miesto genius loci – vietos dvasią“, – sako A. Filinaitė.

Naudotis ar saugoti?

Šiuo metu didelė dalis pastatų, kuriuos norima pažymėti paveldo ženklu, o vėliau įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, nėra saugomi. Svarstant klausimus dėl siekio populiarinti Kauno paveldą UNESCO, viena iš abejonių buvo būtent tai, ar naujasis statusas pernelyg nesuvaržytų savininkų. Tačiau paveldosaugininkai nerimauja, kad jų nesuvaržius jau dabar, vėliau gali nebelikti, ką saugoti.

„Žmonių auklėjimas, be abejo, yra reikalingas, tačiau turi būti saugoma ir įstatymais. Vien švietimo ir geranoriškų pastangų nepakanka, turi būti muštras, kad įsivestume tvarką“, – mano J. Kančienė.

V. Petrulio teigimu, sunku vienareikšmiškai nusakyti, kaip akylai paveldo institucijos turėtų stebėti saugomų pastatų savininkus ir kiek labai būtų prasminga suvaržyti naudojimąsi šiuo turtu.

„Mes negalime sulyginti visiškai elementaraus gyvenamojo namo, kuris svarbus tuo, kad kuria vietos dvasią, ir, pavyzdžiui, Prisikėlimo bažnyčios. Turėtų būti gradacija ir turbūt Lietuvoje mes dar nepriėjome prie to, kad juridiškai būtų įteisintas paveldo objektų lygis ir skirtingi griežtumo reikalavimai“, – mano jis.

Kol kas siekiant gerinti šių pastatų būklę imtasi ne draudimų, o skatinimo: netrukus po to, kai paskelbta apie siekius patekti į UNESCO, priimtas dar vienas sprendimas, leidžiantis tarpukario architektūra besirūpinantiems savininkams pretenduoti į savivaldybės paramą.

 

Austėjos Masiokaitės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*