Elena Jakutytė ir jos mokiniai 0

Deima Žuklytė
www.kamane.lt, 2015-01-11

2014 m. gruodžio mėnesį Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, atidaryta paroda „Meistrai ir mokiniai: Elena Jakutytė“. Tai pirmasis renginys iš debiutuojančio parodų ciklo „Meistrai ir mokiniai“, skirto pagerbti per mažai įvertintus ar pamirštus dailės pedagogus ir pristatyti jų kūrybą. Parodoje rodoma Kauno vidurinės dailės mokyklos dėstytojos, grafikės Elenos Jakutytės (1911-1999) ir jos mokinių – žinomų dailininkų Sauliaus Bučo, Irenos Teresės Daukšaitės-Guobienės, Laimos Drazdauskaitės, Petro Repšio, Edmundo Saladžiaus, Zenono Tarakevičiaus ir Povilo Ričardo Vaitiekūno – darbų ekspozicija.

Parodoje eksponuojami keturi E. Jakutytės darbai iš ciklo šv. Jurgio tema, sukurti septintajame dešimtmetyje. Jie atrodo lyg materialųjį pavidalą įgiję iš kartos į kartą keliaujantys pasakojimai: juose vaizduojama tik tai, kas esmingiausiai apibūdina situaciją. Stipriai juntama primityviojo liaudies meno įtaka jungiasi su tamsaus kolorito kuriama paslaptinga, pasakų iliustracijoms tinkama nuotaika. Beveidis šv. Jurgis ciklo darbuose negailestingai smeigia ietį iki pat slibino širdies. Vis dėlto, šiame kūrinių cikle nustebina monotoniškumas. Varijuoja tik šv. Jurgio drabužiai ir spalviniai deriniai, o statiška kompozicija, dekoratyvus veikėjų vaizdavimas išlieka beveik identiški. Darbai tėra vieno kūrinio variacijos, tad norint plačiau įsivaizduoti Jakutytės kūrybą, sunku pasikliauti vien jais.

Jeigu parodos siekis yra sukurti paraleles tarp mokytojos ir mokinių kūrybos, išryškinti E. Jakutytės kūrybinių principų tąsą dailininkais tapusių mokinių kūryboje, žiūrovui pirmiausia reikėtų turėti nors bendrą mokytojos kūrybos vaizdą. „Meistrų ir mokinių“ projektas yra skirtas priminti užmirštus menininkus, tad būtų naivu iš eilinio parodos žiūrovo tikėtis E. Jakutytės kūrybinio palikimo išmanymo. Tik turint šias žinias būtų galima daryti išvadas apie galimą mokytojos ir mokinių kūrybos santykį.

Todėl verta trumpai pristatyti menininkės kūrybą. Grafikė kūrė knygų vaikams ir liaudies dainų iliustracijas, ekslibrisus, Užgavėnių kaukes, sukūrė pastarųjų kaukių grafikos ciklą. Kūrybinio kelio pradžioje tapė natiurmortus ir portretus, vėliau ėmė kurti didelio formato grafikos kompozicijas (1960 m. valstybiniu užsakymu sukūrė medžio raižinį, triptiką „Joninės“). Menininkei artimas sąlytis su liaudies kultūra – temos vyrauja nuo tradicinių švenčių iki kasdienių kaimo žmonių darbų. Vėlesniuose darbuose išryškėja ir stilistinė liaudies meno įtaka, puikiai matoma jau pristatytuose šv. Jurgio ciklo darbuose. 

Australijoje gyvenusio brolio Vlado Jakučio dėka, grafikė buvo puikiai susipažinusi su pasauline dailės istorija. E. Jakutytei skirtoje monografijoje, parengtoje dr. Kristinos Budrytės-Genevičės, minimi ištisi brolio seseriai iš anglų kalbos išversti tekstai apie Vincentą Van Goghą, Pablo Picasso, Salvadorą Dali, Henri Rousseau ir kitus tapytojus. Taigi dailininkės polinkiui į primityvųjį meną įtakos galėjo daryti ir jai gerai pažįstamos modernizmo kryptys.

Grįždama prie E. Jakutytės ir jos mokinių parodos, eksponuojamus darbus suskirstyčiau į kelias grupes. Be mokytojos kūrybos, išskirčiau L. Drazdauskaitės, Ričardo P. Vaitiekūno ir I. Daukšaitės-Guobienės darbus – kūrinius, kurie atspindi šiems menininkams būdingą stilių; įdomius tuo, jog jų brandžioje kūryboje galima ieškoti buvusios mokytojos įtakos. Kitai grupei priskirčiau P. Repšio ir E. Saladžiaus diplominius darbus. Juose geriausiai matomas mokytojos indėlis, be to, įdomu pamatyti puikiais grafikais tapusių menininkų ankstyvąją kūrybą. Paskutinėje grupėje lieka mokyklinės S. Bučo ir Z. Tarakevičiaus užduotys – pašto ženklai. Juose vaizduojami ariami kolūkio laukai ir kosmoso užkariavimai niekaip nedera su diplominiuose darbuose matomomis savito braižo paieškomis ar brandžia kitų dailininkų kūryba. Jie iškrenta iš bendros parodos koncepcijos. 

Šalia E. Jakutytės ciklo kaba tapytojos L. Drazdauskaitės ir grafikės I. Daukšaitės-Guobienės darbai. Kaip rašo parodos kuratorė Kristina Budrytė-Genevičė, grafikė E. Jakutytė tapytojai L. Drazdauskaitei niekada nedėstė, tačiau joms teko nemažai bendrauti ir bendradarbiauti. Mano nuomone, nepaisant skirtingų technikų naudojimo, abiejų moterų žvilgsniai krypsta į tą patį stebuklingą (senovės?) lietuvio pasaulį su plačiais miškais, gerbiamais gamtos objektais, pilną legendų apie jo artimiausią aplinką. Tik E. Jakutytė pasirenka vaizduoti visiems žinomą mitą, o L. Drazdauskaitė po impulsyviais linijiniais potėpiais paslepia pirmą kartą matomą, jos pačios sukurtą pasakojimą. Paradoksalu, tačiau man atrodo, jog būtent šiuo subtiliu požiūriu į kūrybą iš visų E. Jakutytės mokinių L. Drazdauskaitės pasaulėžiūra jai yra artimiausia.

I. Daukšaitės-Guobienės liaudies dainų iliustracijose (1982-84 m.) tiesioginės E. Jakutytės įtakos ženklų nematyti. Iš karto į akis krinta tai, jog ši dailininkė daug dėmesio skiria veikėjų individualybei sukurti: svarbi jų fizionomija, charakteris, emocinė būsena. E. Jakutytei, bent jau šv. Jurgio cikle, šie dalykai nėra svarbūs, ji labiau stengiasi sukurti apibendrintą patirtį, su kuria galėtų susitapatinti ir žiūrovas. 

Sąsajų su mokytojos kūryba nematyti ir P. Ričardo Vaitiekūno 8-9 deš. sukurtose  tapybos darbų variacijose: „Kaliausė“, „Žalias kambarys“ ir „Šermenys“. Juose plonytės linijos tarsi šoka tango ant balto parketo – tokie švarūs, erdvūs žiūrovo minčiai šie tapybai nenusileidžiantys darbai. Šį jau susiformavusį kūrybinį braižą sunku palyginti su E. Jakutytės grafika. Dailininkės mėgta linoraižinio technika suformavo visiškai kitokį jos stilių, kuriame linijai vietos buvo nedaug.

Parodoje taip pat eksponuojami dviejų grafikų diplominiai darbai, kuriems vadovavo E. Jakutytė. E. Saladžiaus 1968 m. iliustracijos F. G. Lorkos eilėms, turint omenyje, jog autoriui tuo metu tebuvo aštuoniolikos, pasižymi brandumu. Lygindama mokytojos ir mokinio darbus, pastebiu individualų E. Saladžiaus bruožą – sudėtingą personažų santykį su savimi ir kitais. Beveik visuose E. Jakutytės darbuose herojus vienišas pasitinka jo laukiančius iššūkius ar kontempliuoja gamtos apsuptyje, o E. Saladžiaus iliustracijose žmogus vaizduojamas kaip sociali būtybė.

P. Repšio diplominis darbas „Eglė žalčių karalienė“ (1967 m.) iš pirmo žvilgsnio pasirodo chaotiškas. Juodi ir balti primityvūs veidai-kaukės, runas primenančios raidės, augalų raizginiai tik sekant pasakos siužeto vingiais pradeda atrodyti sudėlioti pagal tam tikrą tvarką. Be P. Repšio ir E. Jakutytės artumo primityvizmui, diplominiame darbe grafikas naudoja ir daugybę ornamentų, kurie taip pat yra nesvetimi ir E. Jakutytės liaudies dainų iliustracijoms. Taigi mokytojos įtaka P. Repšio diplominiame darbe – ryški.

Paroda „Meistrai ir mokiniai. Elena Jakutytė“ pagerbia menininkę ir pedagogę, kuri buvo svarbi daugelio žinomų menininkų kūrybinio kelio pradžioje. Jos kūrybinių idėjų palikimą galima rasti L. Drazdauskaitės, P. Repšio darbuose. Tačiau tai, jog kiti mokiniai ieškojo kitokių nei mokytojos naudojamų stilistinių priemonių, raiškos būdų ar temų, rodo, jog E. Jakutytė buvo nepakeičiama pedagogė, sugebėjusi savo mokiniams padėti atrasti individualų kūrybinį kelią.

 

Deimos Žuklytės nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*