Pasaulis pagal Tomą Šinkariuką 2

Rūta Šetikaitė
www.kamane.lt, 2013-05-28

Rašytojas Tomas Šinkariukas nesiafišuoja spaudoje, nerengia pompastiškų knygų pristatymų ir rėžia karčią kritiką masinei kultūrai. Negana to, tvirtina, jog menas apskritai nėra naudingas. Bet vis tiek rašo. Apie savo vaizduotę – fantomų pasaulį.

Pakalbėkime apie rašytoją ir sociumą. Tomai, kiek žmogus-kūrėjas yra priklausomas nuo visuomenės? Kokią įtaką jam daro masinė kultūra?

Masinė kultūra daro milžinišką, beprecedentę įtaką ir ta įtaka didėja nežmonišku greičiu. Galima sakyti, kad ji tampa, jau tapo absoliuti. Ji kiaurai persmelkia ir tuos, kurie vadina save nonkonformistais, kovojančiais prieš masinę kultūrą.

Pirmiausia ateina į galvą vadinamoji amerikietiška popkultūra, nors nereiktų pamiršti, kad JAV yra Europos vaikas, tik paskutinį šimtmetį pradėjęs kultūriškai augti ir vystytis nepriklausomai, kol galų gale pavirto monstru. Tačiau šitas genezės klausimas per sudėtingas, kad čia apie jį kalbėtume.

Kalbant apie dabartinius laikus, amerikiečių kultūra yra maras, kuris jau apkrėtė visą pasaulį ir net jeigu JAV išnyktų, niekas jau nepasikeistų. Per vėlu. Kaip sakė Jeanas Baudrillardas – „Ko jūs nirštat ant Amerikos? Juk visas pasaulis virsta Amerika.“ Ir iš tiesų, su visom amerikiečių nuodėmėm, jie vis dėlto tiesiogiai nevertė pasaulio juos įsimylėti ir entuziastingai mėgdžioti. Nes dabar net ir tie, kurie nekenčia amerikiečių, juos mėgdžioja.

Nors Amerikoje visada karaliavo pinigų kultas, vis dėlto anksčiau ji turėjo savo magiją. Ir labai įdomią bei paslaptingą. Buvo Edgaro Allano Poe ir Natanielio Hotorno Amerika. Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau Amerika. Hermano Melville‘io ir Marko Twaino Amerika. Henry Millerio, Faulknerio, Hemingway‘aus ir Bukowskio. Buvo Bessie Smith, Eugene‘o O‘Neillo ir Tennessee Williamso, Edwardo Albee ir Susan Sontag Amerika. Sylvios Plath ir Carson McCullers Amerika...

Buvo bliuzo Amerika – „Doors“, Jimi Hendrixo ir Janis Joplin... Jos nebėra. Liko tik verslūs šliužai, bukagalvių masės ir godūs niekšai.

Ir visas pasaulis nežmonišku greičiu tampa toks pat, net jeigu didesniojoje jo dalyje viešpatauja skurdas. Vyksta ir jau įvyko radikali sąmonės transmutacija.

O radikalus islamas yra bjauri reakcija į šį išsigimėlišką procesą. O žvelgiant atgal į istoriją, tai dar ir atpildas už Europos ir vėliau Amerikos kolonijines niekšybes. Kokie veiksmai, tokie ir atoveiksmiai. Labai gaila islamo pasaulio. Jie siaubingai save kankina. Turiu galvoje sunitų ir šiitų pjautynes. Vadinamajį sectarian violence. O kalti dėl to Sovietų Sąjunga ir Vakarai. Tai – jų nuveiktas darbas. Kad islamas išsigimsta, yra negailestingų jėgos žaidimų, manipuliacijų ir eksperimentų, kuriuos su tais žmonėmis atliko ir atlieka vadinamasios demokratinės galybės, rezultatas. Dar ne taip seniai musulmonai buvo draugiški Vakarams.

Iš kur atsirado ta neapykanta? Tai sunkus klausimas bukapročiams arba gudriems demagogams, vadinantiems save demokratijos šaukliais. Vidurio Rytuose žmonės miršta tūkstančiais, bet terorizmo psichozė sėkmingai eskaluojama Vakaruose, kur tokio pobūdžio žudynės itin retos. Tačiau būtent Londone ar Niujorke po kiekviena lova tupi islamo teroristas. Šita isterija yra skleidžiama ir yra reikalinga kontroliuoti masėms, drebančioms iš baimės ir neapykantos, kad jie nebegalėtų mąstyti, kad pavirstų avių banda. Ir valdžiai bei verslo magnatams tai pavyksta nepaprastai sklandžiai su galingųjų medijų pagalba. Groteskiškai sklandžiai. Rusijai terorizmo psichozė irgi be galo paranki dėl visiems žinomo siaubingo Kaukazo sutvarkymo. Nors jie turi ir savų puikių liaudies nusmegeninimo metodų. Pirmiausiai – neapykantos „baisiesiems godiesiems supuvusiems Vakarams“ skatinimas. Patys pavertę savo milžinišką ir turtingą šalį pragaro prieangiu, jie kaltina Vakarus. Putinas – protingas valdovas, jis panašus į mirties epifaniją.

Žodžiu, viskas eina vis geryn.

„Shell“, „British Petroleum“, „Gazprom“, „Chevron“ kovoja už planetos ekologiją.

„Google“ ir „Facebook“ rūpinasi intelektualine ir dvasine žmonijos ateitimi.

Medžiotojai – geriausi gyvūnų draugai – spinduliuoja meile faunai ir miškams.

Rinka, biznis pasiglemžia visų individualią ir kolektyvinę sąmonę ir veda mus į žvaigždes.

Žudikas su peiliu rankoje, tamsią naktį, tamsioj gatvėj yra geriausias tavo draugas: jis myli tave,  jis tavimi pasirūpins...

Nors kultūrinėje-mentalinėje plotmėje Europa dažniausiai niekingai mėgdžioja Ameriką, tačiau ji turi ir savo specifinių ypatybių. Tai daro jai garbę. Todėl Europos šlykštumas kiek kitoks: rafinuotesnis negu plebėjiškos ir grubios JAV – tai soft power. Ji minkšta kaip gleivės, dusinanti, multihumaniška, politiškai korektiška, švelniai reikli kaip protingas jautrus bosas, draugiškai griežta, lipni, beformė ir principinga kaip Negyvenimas, kaip Idėjos mirtis.

Jeigu Muhammadas nedraustų gerti, aš gal tapčiau musulmonu, bet sufijum, kurių radikalūs islamistai net nelaiko musulmonais. O jie rašė tokią gražią poeziją. O viduramžių Bagdadas ir kiti miestai buvo tokie paslaptingi. Ir aš gerčiau Širazo vyną. Skaityčiau persų ir arabų poeziją. Sėdėčiau sode.

Kaip parodyti sau – bent svajonėse – atsiribojimą nuo mirusios civilizacijos, kažkada buvusios graikiškai romėniškos ir užbaigiančios savo kelią kaip angloamerikietiška ėdrių, gudrių ir infantilių mikroorganizmų kolonija? Bet, kaip sakiau, visi, absoliučiai visi dabar yra persmelkiami ir formuojami šios ideologijos, šito mentalinio cunamio, nesvarbu, kas jie bebūtų – musulmonai, budistai, judėjai, anarchistai, trockistai ar 666-ios dienos adventistai. Masinė kultūra, standartizuotas mąstymas visų yra įkvepiamas kaip oras ir nuo jo nėra išsigelbėjimo.

Netgi teroristas arba tas, kurį prie potencialių, galimų teroristų priskyrė CIA ir jų kompiuterių algoritmai, tą pačią akimirką panaikindami jam teisę gyventi, netgi jis – homo sacer – yra naujosios kultūros, naujojo pasaulio žmogus. Nors virš jo galvos jau sklendžia humaniškasis Obamos dronas.

Kaip manot – šiandien visuomenėje dominuoja vaizdo ar vis dėlto rašto kultūra?

Apie vaizdo ir rašto santykį nenorėčiau daug kalbėti, ypač dabar, kai naujosios technologijos visiškai sumaišė kortas. Aš nesu intelektualas kultūros teoretikas, kuris galėtų kompetentingai ir aiškiai apie tai kalbėti. Nenorėčiau kartoti komplikuotų ir prieštaringų minčių, kurias perskaičiau knygose. O knygų apie tai ir gilių, ir lėkštų parašyta daug.

Kalba formuoja mąstymą. Dabar atsiranda naujoji kalba. Naujakalbė. Pirmiausia – naujoji pasaulinė anglų kalba, kuri daro poveikį visoms kitoms kalboms – ją imituojančioms.

Tos kalbos konceptualiniai elementai – virusai, memai ar dar kaip kitaip jie šiandien vadinami – plinta ir sklinda visur – sąmonėje, kalboje. Jie plečiasi, dauginasi, mutuoja, sudaro didesnes struktūras taip keisdami kalbą ir naikindami jos įvairovę. Tos pačios standartizuotos idėjos, formuluotės, konceptai nežmonišku greičiu plinta internete ir visi pradeda skaityti, rašyti ir neišvengiamai mąstyti vienodai. Šie minties virusai iš pažiūros gali būti visai nekalti, tačiau pamažu jie visus priverčia kalbėti ir mąstyti, jeigu ne visiškai vienodai, tai vienodu principu, panašiu būdu, tik su vienokiomis ar kitokiomis idėjinėmis, ideologinėmis, bet ne principinėmis ir esminėmis variacijomis. Nes visus jau valdo pasaulinė naujoji kalba, ji jau mūsų protuose ir kraujyje, ir tik neaiškios nuojautos dar gali pakuždėti, kad ji atspindi nepaprastai suprimityvintą sąmonės ir objektyvios tikrovės vaizdą. Ne tik suprimityvintą, bet ir pritaikytą technoprocedūrinėms, funkcionalistinėms naujojo pasaulio reikmėms. Atleiskite už galbūt nemoksliškus ir netikslius terminus. Seniau rašyti tekstai – įdomūs ir sudėtingi – šiuolaikiniam žmogui jau neįkandami, o jei ir įkandami, jis nesivargins jų iššifruoti. Nėra laiko, ir šiaip, kam kankintis?

Šiuolaikinių intelektualų, akademikų, kritinių teoretikų ir mąstytojų knygos, ypač parašytos per paskutinius dešimt penkiolika metų – dažniausiai, mano akimis, atrodo įtartinos ir nykios. Žinoma, neskaitant keleto genialių išimčių, kurias žinau ir dar kitų, kurių nežinau. Bet aš kalbu apie tą komentatorių daugumą, kurie vis rašo ir rašo non stop apie viską – nuobodžiai, standartiškai ir politiškai korektiškai. Tai – ne tik indoktrinuoto, bet ir iškastruoto proto rezultatas. Šiuolaikiniai intelektualai – kaip tie išromyti naminiai pets. Naminės katės ir katinai nukarpytais nagais. Ir jie, kaip ir tie vargšai gyvūnai, nesupranta savo tikrosios padėties ir jos liūdno komizmo.

Menas ir filosofija nebeturi nei nagų, nei proto. Užtat labai aštrius nagus ir protą turi biznis.

Iš esmės visas pasaulis – tai totalinė milžiniška naujojo kapitalizmo koncentracijos stovykla, kurioje naujieji, švelnieji, lankstieji verslo ir medijų daktarai mengelės vykdo įdomiausius psichinius eksperimentus, veda visus į posthumanizmą, į kažką velniškai nuostabaus.

Grįžtant prie rašto ir vaizdo, galbūt vaizdas yra gilesnis, paslaptingesnis, pirmapradiškesnis negu kalba ir raštas. Vaizdas-ženklas-simbolis... Galų gale – atvaizdas...

Narcizo atvaizdas. Dievybės atvaizdas. Sąmonė ir jos atspindys. Arba atvirkščiai.

Gal iš pradžių vis dėlto buvo Vaizdas, o ne Žodis. Vaizdas kaip vaizdinys, kaip patirtis, mintis ir jausmas be kalbos...

Bet dabar viskas daug aiškiau. Vaizdai tapo beprasmiai, kaip ir juos papildantis vapėjimas. Tai – tik patirties kramtomoji guma. Trumpėjant dėmesio koncentracijai, vadinamajam attention span, aišku, nebereikia ir sudėtingų, storų knygų. Kalbu apie estetiką, filosofiją, meną, o ne apie naudinguosius mokslus. Nebėra to, ką J.Baudrillardas vadino „gaze“ – ilgu įdėmiu žvilgsniu. Sakau angliškai, nes prancūziškai, deja, neskaitau. Taigi sudėtingos knygos skaitymas irgi yra gaze.

Sakau jums juokaudamas, bet visiškai rimtai – mano pasaulis eina po velnių. Naujiesiems žmonėms naujajame pasaulyje gal bus ir linksma gyventi. Bet aš jame jaučiuosi kaip košmare, kaip pragare.

Aleksandro Sokurovo filme jau kvaištelėjęs Leninas klausia jį aplankiusio Stalino: „Kokia yra bolševikų partijos esmė?“ Stalinas švelniai uždeda ranką ir sako: „Humanizmas...“

Šitas humanizmas jau nebegresia. O naujasis totalinis, totalitarinis kapitalizmas, kaip radiacija persmelkiantis visas slapčiausias žmogaus proto ir dvasios kerteles, kapitalizmas, nuo kurio niekur nebepasislėpsi, kuris įspėja – būsiu tavyje arba tavęs nebėra – šitas kapitalizmas, neturintis jokių atitikmenų praeityje, galingesnis už visas praeities slaptąsias policijas – irgi yra humanizmas.

Nes žmogaus likimas turbūt yra pirkti ir pačiam būti preke. Suvartoti pasaulį ir suvartoti save.

Žmogus, kuris nebenori žinoti, kas yra laisvė, kuris nebesvajoja apie laisvę, kuris iš viso nebesvajoja apie sunkiai apibrėžiamus ir paslaptingus dalykus, galbūt yra pats laisviausias. Bet aš atsisakau turėti ką nors bendra su tokių žmonių visuomene.

Kas žino, gal jeigu paskutinius šimtmečius istorijos ir sąmonės evoliucijos tėkmei būtų vadovavusi ne Šiaurės ir Vakarų Europa, pagimdžiusi šiuolaikinio kapitalizmo dvasią ir po to perdavusi progreso estafetės deglą Amerikai, o kitokia civilizacija – Konfucijaus Kinijos, budistinė, viduramžių elegantiškojo islamo ar dar kokia kita, jeigu ji būtų dominavusi pasaulyje ir, taip sakant, diktavusi madas – galbūt tada viskas būtų pakrypę kitaip ir pinigai bei utilitarinis mokslas nebūtų pasidarę vieninteliais dievais – Naudos Molochu. O gal vis tiek viskas būtų tekėję ta pačia kryptimi. Nežinia.

Tuo tarpu vadinamosios virtualybės antplūdis yra kapituliacija ir kartu genocidas – dvasios egzistencijos ir pasaulio magijos sunaikinimas. Tai – mechaninis sapnas. Protezas visiems, kurie nebeturi vaizduotės ir vidinio gyvenimo.

Absoliuti dauguma garbina vadinamąją informacijos visuomenę ir jos neaiškią, grėsmingą, bet šlovingą viziją. Menas, o tuo labiau religija, nėra informacija. Ir jie nėra naudingi.

Kodėl tada apskritai ėmėtės rašymo? Kas skatina kurti?

Nežinau. Ir nežinau, kokios paskatos veda ar verčia kurti. Nors žodis „kurti“ – komiškas.

Ar sutinkate, kad žmonės nebekreipia dėmesio į „klasikinę“, nuspėjamą kūrybą ir tarsi nesąmoningai ieško šokiruojančios medžiagos?

Jeigu sakydama „klasikinę“ turite galvoje vadinamųjų klasikų, modernizmo ar romantizmo ar dar ankstesnių laikų autorių kūrybą, tai ji man atrodo milijoną kartų subtilesnė ir gilesnė už tai, kas rašoma dabar. Ir tikrai nenuspėjama. Nors, žinoma, ir tada buvo begalės nuobodžių, netalentingų rašytojų. Literatūra turi būti ne šokiruojanti, o turinti įtampą, meninį krūvį. Šiuolaikiniai žmonės nebekreipia dėmesio į nieką literatūroje ir estetikoje, ir nieko ten nebeieško.

Apibūdinant jūsų tekstus, dažnai vartojamas „paribio kūrybos“ terminas. Kodėl nusprendėte tiek veikėjus, tiek skaitantįjį versti vaikščioti peilio ašmenimis?

Labai jau pompastiškas pasakymas – peilio ašmenimis. Literatūra šiais laikais nebeturi jokio poveikio ir aš niekaip neįstengčiau priversti skaitytojo nei eiti peilio ašmenimis, nei atsisėsti ant šakutės. Be to, jei aš ir vaikštau kokiais nors ašmenimis, tai tik savo vaizduotėje – fantomų pasaulyje. Jeigu tas skaitantysis tiesiog supras, ką noriu pasakyti, pajus mano norimos perduoti nuotaikos ir minties dvelksmą, – tik kaip vėjo gūsį – ir tai jau būtų nuostabu, ir to užtenka.

Koks yra jūsų skaitytojas?

Nežinau. Gali būti, kad to skaitytojo iš viso nėra. O gal ir yra – keletas.

Didelę dalį jūsų kūrybos sudaro pjesės. Ar rašydamas įsivaizduojate, kaip kūrinys galėtų skambėti scenoje?

Seniai nebevaikštau į teatrą. Anksčiau kartais nueidavau. Spektakliai mane erzindavo ir keldavo lengvą pasibjaurėjimą. Tas entuziazmas... Galbūt kur nors pasaulyje ir būna – labai retai – gerų vaidinimų. Bet kaip juos surasti ir pamatyti? Savo pjeses – pastatytas – įsivaizduoju kaip sapnus, kuriuos patiriu naktį. Bet juk tai objektyviai neįmanoma.

Ar skaitote šiuolaikinę lietuvių literatūrą? 

Neskaitau.

Paskutinėje, netrukus pasirodysiančioje jūsų knygoje „Mėnulio vaivorykštė“ skaitytojai ras apysaką, apsakymą ir penkias dramas, kupinas keistų vizijų ir siurrealistiškų sapnų. Kiek laiko skyrėte šiems kūriniams?

To, taip sakant, kūrinio idėja man atsiranda labai neaiškiai, lyg prieblandoje ir kurį laiką sukasi galvoje kaip šmėkla. Ji niekada neturi aiškios formos, tik nuojautą. Jeigu siužetas galvoje susidėsto aiškiai, aš neberašau, nes man nebeįdomu. Taigi šmėkla siaučia, kol nusibosta ir išsidangina, arba aš pradedu rašyti. Tada ji teikiasi pamažu atskleisti savo paslaptis. Pradėjęs aš rašau gana greitai.

Tai – naujausi, ar ilgai brandinti jūsų tekstai?

Apysaka, apsakymas ir dvi pjesės parašytos per paskutinius dvejus ar trejus metus. „Sepija“ – 2005 m. O paskutinės dvi pjesės – prieš dešimt metų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*