Scena

Teatrinis maršrutas Kaune – Nacionalinis, Kamerinis, Mažasis, VDU ir, jei dar liko noro ir energijos – atgal į Nacionalinį teatrą. Nacionaliniame žiūrime Valiaus Tertelio „Mėnuo kaime“, Kameriniame vyksta Algimanto Pociūno „Šykštuolis arba melo mokykla“, Mažajame – Aliaus Veverskio „Rezervatas“, VDU teatre – Artūro Areimos „Intymumas“. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tarp šių spektaklių mažai kas bendro, vis dėlto, jie susijungia į vasariškai tingią, kiek nuobodoką visumą.

Tai galima nujausti jau iš režisierių pasirinktų tekstų. Vienintelė veiksmo dinamiką skatinanti ir neleidžianti snausti, net jei skaitoma be įdomesnių režisūrinių sprendimų –  Moljero pjesė, A. Pociūno spektakliui suteikusi žaismės ir dinamikos. Padėjo ir tai, kad tekstas kupiūruotas, atsisakant šalutinių linijų ir susikoncentruojant ties meilės (tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų bei meilės pinigams) tema. Tekstas naudojamas taip, kad neleidžia žiūrovui abejingai laukti pabaigos. Kur kas sudėtingiau dinamikos ar intrigos įnešti į Jeano-Paulo Sartre‘o tekstus, skirtus labiau vidiniam, o ne išoriniam veiksmui atskleisti. Tad A. Areimos pasirinkimas atrodo rizikingas. Režisierius ne kartą drąsiai dirbo su stipriais klasikiniais tekstais, tačiau ne paslaptis ir tai, kad net ir stiprios dramos jo rankose ne visada įgydavo naują gyvybę scenoje. Toks monologiškos prozos pasirinkimas atrodo ambicingas, be to, ne iki galo aišku: J.-P. Sartre‘as pasirinktas dekonstrukcijai ir žaidimui, ar perskaitytas rimtai. Net ir pats spektaklis ne iki galo atskleidžia, ar tai žaidimas egzistencializmu, ar bandymas labai rimtai kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį. Neaiškumo įneša pažodžiui iš novelių skaitomi monologai, buitinė scenografija (autorius – A.Areima), nykumos (ji reiškiasi ir scenografijoje, ir tekstuose; ją taikliai įkūnija ir televizoriaus ekrano šviesoje sustingęs Anri personažas) maišymas su šaržu ir žaidimu.

Teksto pasirinkimas aiškiai suformuluoti pranešimą ar poziciją nepagelbėjo ir režisieriui A. Veverskiui, dirbusiam su Gintaro Grajausko drama. „Rezervato“ tekstas – kiek moralizuojantis, tad provokuoja arba rimtą perskaitymą ir ganėtinai agresyviai šiuolaikinį pasaulį kritikuojantį spektaklį, arba – tokiam dramatiškam požiūriui – ironiją ir žaismingą, provokuojantį, dramos pastatymą. Šiuo atveju, regis, pabijota kategoriškumo, neišdrįsta ir juoktis, šaržuoti. Tad taip ir pasilikta kažkur „tarp“: nepasirinkus nei vienos iš akivaizdžių, nei jokios kitos intriguojančios prieigos, tarsi iki galo nenusprendus, ką tiksliai norima pasakyti.

V. Tertelis statydamas Ivaną Turgenevą nuėjo visiškai kita kryptimi nei jaunesnieji kolegos, nesugebėję perteikti konkrečios pozicijos ir viską atskleidė pernelyg aiškiai. Aktoriai tiksliai žinojo personažų santykius ir stengėsi juos „parodyti“, scenografija neleido nei minutei suabejoti, kad veiksmas vyksta kaime,  o stilizuoti veikėjų kostiumai nurodė istorinį pjesės sukūrimo laiką. Viskas aišku, viskas atsiduoda psichologiniu realistiniu teatru. Tiesa, daugiau spalvų suteikia labai netikėti intarpai: Natalijos Petrovnos (Inesa Paliulytė) bei Rakitino (Egidijus Stancikas) beveik išdainuoti monologai, ganėtinai artimi B. Brechto epiniam teatrui. Tačiau čia jie jokiu būdu nesukūrė atsiribojimo efekto, o greičiau tapo su nuosaikia spektaklio estetika ne visai derančiu intarpu. Panašiai su bendra spektaklio estetika nederanti pasirodė ir pati pabaiga: visi aktoriai susibūrę aplink kažkodėl ore pakibusį, scenos erdvei kurti sumaniai išnaudotą, medinį stačiakampį galiausiai išsiaiškino santykius. Ši scena bei Arvydo Norvaišos scenografija priminė dar 2009 m. Algirdo Latėno Lietuvos rusų dramos teatre statytą „Juokdarį Balakirevą“ (scenografiją jam kūrė Gintaras Makarevičius). Ši asociacija V. Tertelio darbui tikrai nepadėjo: prisiminus labai panašią scenografiją sunku neprisiminti ir visai kitaip scenoje atrodžiusių aktorių, kurie istoriją sugebėjo papasakoti kur kas įtaigiau. „Mėnuo kaime“ aktorių komandoje išsiskyrė Tomas Rinkūnas (tikrai ne veltui „nukryžiuotas“ už 2012 m. darbus. Jis ir toliau  toliau lieka vienu įdomiausių nepagrindinius vaidmenis kuriančių aktorių), taip pat žavūs, nors gal ir kiek perspaudę savo personažus – aktoriai Indrė Patkauskaitė bei  Gintaras Adomaitis. Bene daugiausiai scenoje laiko praleidusi I. Paliulytė sukūrė beveik identišką, šių metų pradžioje R.Atkočiūno „Jeruzalėje“ jau matytą,  personažą, o nuobodžiaujanti Natalija Petrovna atrodė pernelyg buitiška, tarsi nuobodžiautų ne tiek personažas, kiek pati aktorė, priversta dirbti šiame spektaklyje.

Nuobodžiaujanti atrodė ir vienintelė „Rezervate“ vaidinusi mergina Raimonda Kimbraitė. Jos pasirodymas scenoje nepadėjo iki tol vien vyrų kurtam veiksmui įgauti įtaigumo, dramatiškumo ar jautrumo. Nykūs žmonės nykiame rezervate, iš kurio išsivaduoja tik vaikiškais žaidimais arba ugniniu vandeniu – žaidimui arba apsvaigimui pasibaigus personažai supranta, kad išsivadavimo iš tikrųjų nėra. Negelbsti šio spektaklio nei žavi valtelė (dailininkė Adelė Požėlaitė), nei Mindaugo Ancevičiaus juokintojo gabumai. Šiuo atveju problematiškiausiai atrodo ne tik režisieriaus idėjos netikslumas, bet ir aktorių pasirinkimas: pasirinktieji nesugebėjo sukurti ryškių personažų ir prikaustyti dėmesio įdomiu atlikimu.

Tiek Kauno mažajame, tiek VDU teatre, salės yra kamerinės, tad aktoriai, vaidinantys spektakliuose, yra arti žiūrovų – šių spektaklių sėkmei labai svarbus jų gebėjimas užmegzti ryšį su publika. Ne visai sėkmingai tai pavyko padaryti ir A. Areimos surinktam aktorių kolektyvui. Beveik visas savo scenas įdomiai atliko Vainius Sodeika, įkūnijęs Sartre‘o Herostratą. Nors pats aktorius scenoje atrodė įtaigiai (nepaisant to, jog ne visada sugebėjo išlaikyti ne visai reikalingą balso pakeitimą), vis dėlto jo personažo pasakojamos istorijos režisieriui nepavyko nuosekliai, įtikinamai sujungti su kitų trijų personažų istorija. Net Godos Piktytės personažo sudalyvavimas abiejose pasakojimuose, vis dėlto netapo ta reikalinga jungtimi. Istorijų nesujungė ir vienoje erdvėje – tame pačiame interjere – vykęs veiksmas.  Tiesa, erdvė ir tai, kad visi personažai joje veikė tarytum nematydami vieni kitų, padėjo kurti sartrišką intymumo įspūdį, kai žmonės gyvena kartu vieni kitų nematydami. Tačiau kad tai suskambėtų, taptų ryškesniu spektaklio motyvu, reikėjo kur kas tikslesnės G. Piktytės ir Severijos Janušauskaitės vaidybos (šiame spektaklyje aktorės neretai peržengdavo ribą tarp vaidinimo ir maivymosi, o tai visai nederėjo su V. Sodeikos žaidybiškumu ar įtaigiu Andriaus Žiurausko buvimu scenoje beveik nieko nedarant) bei kur kas tikslesnio monologų spektakliui atrinkimo, atsisakant visų nebūtinų teksto vietų ir išryškinant svarbiausius motyvus.

Šį darbą gerai pavyko nudirbti A. Pociūnui, tačiau be darbo su dramaturgija „Šykštuolyje“ džiaugtis nebelabai liko kuo. Vaidyba, kaip dažnai nutinka šio teatro aktoriams, pretenduoja į psichologinę, tačiau atlikimas atrodo neįtikinamai. Nors šiame spektaklyje galima pamatyti daugiau šaržo ir žaismės, tačiau ne vienoje scenoje žaismingumas tapdavo panašesnis į klounadą, o ne profesionalų darbą (pavyzdžiui, demonstratyvūs pagrūmojimai, choreografiški pasistumdymai, primenantys praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečių vakarų kino ar televizijos komedijas). Vienas keistesnių sprendimų – aktorei Almai Masiulionytei duoti vaidinti tarną Laflešą ir į akivaizdžiai scenoje veikiančią moterį nuolat kreiptis vyrišku vardu. Tokį mokykliniu teatru atsiduodantį sprendimą dar buvo galima „patobulinti“ aktorei nupiešus ūsus.

Mokykliniu teatru dvelkė ir nebe pirmą kartą pagrindiniu scenografijos elementu tapusios kėdės (scenografas Sergėjus Bocullo). Nors kėdės yra funkcionalus scenografijos elementas, tačiau nuolatinis jų perdėliojimas, kėdėmis užpildyta erdvė, neatlieka nieko kito, kaip tik priverčia aktorius daugiau judėti fiziškai ir tokiu būdu sukurti veiksmo įspūdį. Tačiau veiksmas dažniausiai telieka išorinis, o šiame spektaklyje vadinantys aktoriai, regis, labiausiai pasikliauja nuolatiniu judėjimu bei juokinimu. Tikėtina, jog atsisakius kėdžių aktoriai būtų priversti rasti kitokį veikimo būdą ir nuolatinis judėjimas erdvėje netaptų pagrindine išraiškos priemone. Kalbant apie „Šykštuolio" scenografiją, ne iki galo pasiteisino spendimas pakabinti šioje salėje, regis,  niekada nenaudojamas užuolaidas, taip pat ne visai tinakmas atrodė ir medžiagų scenografijai pasirinkimas. Nors Harpagono namų vaizdui kurti konceptualiai tinkamos pigiai scenoje atrodančios medžiagos (popierius, tentas), tačiau tai buvo galima padaryti kur kas subtiliau, atsisakius visų nereikalingų detalių ir palikus tik keletą taiklių akcentų. O užuolaida, išduodanti teatre traukiančius skersvėjus, taip pat naudojama kaip priedanga perdėliojant kėdes bei atskiriant veiksmus, pati savaime nėra blogas sprendimas. Ja būtų galima žaisti kuriant veiksmo erdves, tačiau tikrasis žaidimas taip ir neįvyksta.

Žaidimo visuose keturiuose spektakliuose mažai, mažai čia ir susidomėjimo dabartimi, diskusinių klausimų kėlimo, provokavimo, iššūkių tiek sau, tiek žiūrovams. Lieka tik klausytis ir taip žinomų istorijų ir, neretai, tramdyti žiovulį. Labai apmaudu matyti teatrą virstantį miego mokykla. Bet gal kalta sezono pabaiga ir visiems tikrai jau labai reikia atostogų? Išsimiegoti ir su naujom jėgom imtis darbo?