Literatūra

Iš Ginos Viliūnės knygos „Karūna be karaliaus“ tikėjausi daug.  Ji pristatyta kaip istorinis trileris, primenantis užsienio bestselerius, tačiau narpliojantis lietuvišką istoriją. Lietuviškų pramoginių trilerių kontekstas dar gana siauras:  keletas lengvų  Elenos de Strozzi romantinių trilerių („Nuodėmių kartoteka“ ir kiti), Giedriaus Vilpišausko siaubo fantastikos pasakojimas „Vėjas nuo jūros“. Išeivijos autoriai irgi bando šį žanrą, pavyzdžiui, Algis Rukšėnas JAV išleido „Devil‘s eye“. Artimiausias G. Viliūnei tikriausiai būtų Justinas Žilinskas su savo „KGB vaikais“ – abu autoriai į pasakojimą įtraukia fantastinius elementus, šiokią tokią mistiką. Dar artimesnė būtų Kristina Sabaliauskaitė su savo„Silva rerum“ – istoriniu trileriu apie barokinį Vilnių. G.Viliūnė  žadėjo įspūdingai atskleisti  Vytauto Didžiojo karūnos dingimo paslaptį, jaudinančios istorijos veiksmą perkeldama  į mūsų dienų ir senajį Vilnių. O ir viename interviu autorė gyrėsi knygą rašiusi septynerius metus.

Paėmus šią knygą į rankas, pirmiausia nuvilia jos apimtis. Žinant, kad autorė tiek ilgai rašė kūrinį, norėtųsi daugiau puslapių. Bet numojau ranka, kad tai bus koncentruotas pasakojimas, be nereikalingų išvedžiojimų ir seilėjimųsi.

Išties siužetas aiškus, ryškus, be nereikalingų nukrypimų. Tačiau atrodo, kad visgi „Karūna be karaliaus“ yra tik nepabaigtas rankraštis – pirminis pasakojimo variantas: veikėjai šabloniški, nuspėjami. Pagrindinė veikėja Algė – darboholikė, kuriai rūpi tik jos darbas ir niekas daugiau. Visgi moteris pasineria į visiškai jai svetimą pasaulį – rašytoja pasinaudoja mirusio giminaičio palikimo kliše. Algei padeda visiška jos priešingybė Žygimantas – moksliukas istorikas, mylintis ją dar nuo pirmosios klasės. Kaipgi jiems pasibaigs ši holivudiška istorija? Tikrai neaišku. Algė su Žygimantu pasineria į palikimo paslaptį ir ši juos atveda iki legendinės pražuvusios Vytauto Didžiojo karūnos.

Kiti romano teigiami veikėjai tokie pat geri, nors prie žaizdos dėk, – vienuolis tėvas, atsiradęs iš niekur ir, lyg pirštais spragtelėjus, įsivelia  į istoriją;  krivis, kuris viens du ir panaikina visokius prakeiksmus. Tai, kad „Karūna be karaliaus“  turi ir maginės fantastikos elementų, paaiškėja vėliau. O ir trilerio blogiukai (ekscentriškas turtuolis, mafiozai) gana „baltais siūlais siūti“.

Greitą veiksmą mėgstantis skaitytojas galės pasidžiaugti šiokiomis tokiomis gaudynėmis po Vilniaus gatves. Knygos anotacijoje minimas panašumas į Dan Browno „Da Vinčio kodą“ galbūt galėtų būti įžvelgtas pagrindinės veikėjos žygiuose po sostinės bažnyčias, jų palėpes ir rūsius (tai įvardyčiau kaip bažnytinio paveldo niokojimą). Visgi man tai pasirodė veikiau nevykęs bandymas pasinaudoti svetima šlovės formule. Sekta vis dar populiaria užsienio trilerių tradicija, prasidėjusia su „Da Vinčio kodu“ ir „Angelais ir demonais“: surasti kokį sąmokslą (dingusi karūna, slapta organizacija ir t. t.), apipinti jį mistika, įtraukti istorinių elementų, nebūtų faktų ir štai – puikus trileris su istoriniais elementais.

Lietuvoje G. Viliūnė, ko gero, pirmoji užšoko ant mistifikuotos istorinės legendos arkliuko. Vytautas Didysis lietuvių sąmonėje įsirėžęs kaip vienas didingiausių, garbingiausių ir įsimintiniausių valdovų. O jo karūnavimas, pasak kai kurių aistringesnių rimtų ir ne visai istorikų, galėjo pakeisti Lietuvos istoriją. Na, ir žinoma, kompleksas dėl to, kad kaimynai lenkai ilgus amžius turėjo karūną, o mes – tik trumpą monarchijos laikotarpį. Taigi G. Viliūnė ir pasinaudoja legenda apie pakeliui pradingusią Vytauto karūną, žadėdama intriguojantį pasakojimą apie prakeiktą viduramžių lobį ir šių dienų nuotykius jo ieškant.

Žadama, kad tai senojo Vilniaus trileris, tačiau pasakojama dažniausiai apie šiuos laikus. Tiesa, būtina paminėti kartas nuo karto išnyrančius epizodus iš praeities – tai Vytautui karūna gabenantis pasiuntinys ir pranašingi baltabarzdžio senuko žodžiai, žymių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bandymai išsaugoti karūną, gudrus bibliotekininkas. Tačiau šie epizodai tokie reti, kad tiesiog lieka beveik nepastebėti.

Galbūt visus šiuos trūkumus nusveria turtinga ir sodri kalba? Tų romane pasimetančių, tačiau įdomių ir pagaulių momentų apie praeitį kalba iš tiesų graži. Pirmajame skyriuje pasakojama Vytauto pasiuntinio istorija nuteikia, kad viso romano kalba bus būtent tokia – bus išlaikyta neva senovinė sintaksė, dažniau pavartojami vaizdingesni žodžiai: „Ramesne širdimi grįžo į savo kietą guolį. Tamsoje bemaklindamas lyg pastebėjo šešėlį už kampo šmėkštelint, bet kas čia supaisys tuos šešėlius. Ėmė svajoti, kaip rytoj namolio parjos, ir pagaliau miegą prisišaukė“ (p. 14). Tačiau vos veiksmas persikelia į šių dienų Vilnių ar Kauną, kalba nuskursta. Žinoma, vienokie žodžiai tinka kalbant apie praeitį – viduramžius ar baroką –, o visai kitokie – apie nūdieną, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas apie šiandieną turėtų būti kalbiškai skurdesnis.  Ir kiekvieną kartą atsivertus puslapį, kur grįžtama į praeitį, pasidaro vėl „skanu“ skaityti šį romaną

Taigi G. Viliūnės „Karūna be karaliaus“ spindi ne taip jau vaiskiai, kai kur brangakmeniai iš autorės sumanymo iškrito, kai kur jų tiesiog pritrūko. Galbūt autorė, net ir dirbusi septynerius metus, paskubėjo išleisti šią knygą, kuri yra gera tik kaip pramoginis, lengvas trileris su aiškia ir laiminga pabaiga. „Karūna be karaliaus“ tiktų jaunesnio amžiaus skaitytojams, galėtų padėti jiems lengvai susipažinti su keletu Vilniaus bažnyčių ir žymesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikais. O po to jau jaunieji skaitytojai galėtų imtis ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ baroko.