Dailininkas sukilėlis 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2013-08-15

Lietuvos dailininkas Vincentas Leopoldas Slendzinskis (lenk. Wincenty Leopold Sleńdziński, 1837–1909) tarp meno istorikų žinomas gana neblogai, tačiau vis dėlto jo veiklai ir gyvenimui istoriografijoje skirtų publikacijų aptinkama ne itin daug. Tos kelios žinutės, daugiausia rašytos sovietmečiu, atkartoja viena kitą, paįvairinamos meniška beletristika, o kartais netgi klaidingos arba nepateikiančios konkrečių šaltinių. Viena vertus, tai lemia medžiagos apie dailininko biografiją stygius, o kita vertus, po įvairias šalis bei kolekcijas išsibarstęs kūrybinis palikimas. Neturime nei vieno apibendrinto straipsnio, kuris nušviestų šio menininko gyvenimą išsamiai ir argumentuotai. Visai kitokia situacija lenkų tyrimuose, kur paruošta nemažai svarbių pranešimų. Tačiau neabejotinai tiems, kurie nors kartą gyvenime yra lankęsi Lietuvos dailės muziejuje (toliau – LDM), akis užkliuvo už išraiškingai nutapyto paveikslo ,,Senelė veria siūlą į adatą“ (1860 m.). Šis kūrinys tapo neatsiejamas nuo kiekvieno, dailininką mininčio, teksto. Nedaug kas žino, kad, be tapybos, šis asmuo užsiėmė restauravimu, poezija, mėgo filosofuoti ir netgi dalyvavo 1863–1864 metų sukilime, už ką buvo ilgiems metams ištremtas iš tėvynės. Tad 2013 m. minint 1863- ųjų sukilimą, būtina pakalbėti apie šį žmogų platesniu aspektu, pažymint, jog tai buvo vienas iš daugelio dailininkų, įsitraukusių į kruviną XIX a. vidurio konfliktą.

Įdomu tai, jog netgi sovietmečiu, septintajame dešimtmetyje, į Lietuvos TSR vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus šalia kitų iškilių asmenybių, pvz., bibliotekininko, Lietuvos kultūros istoriko Michalo Eustachijaus Berenšteino, profesorių matematikų Zacharijaus Niemčesvskio ir Mykolo Pelkos-Polinkio ar profesoriaus botaniko Juozo Junzilo, buvo įrašytas ir dailininko V. Slendzinskio kapas, esantis Vilniaus Bernardinų kapinėse, taip pažymint šio asmens svarbą Lietuvos kultūros istorijoje. 

V. Slendzinskis gimė 1837 m. sausio 1 d. Skrebinuose (Jonavos rajonas). Jo tėvai – dailininkas Aleksandras Slendzinskis (1803–1878) ir Karolina Korgaudaitė (lenk. Korgowdów) (1812–1883). Slendzinskių šeimoje augo šeši vaikai. Tėvas 1819–1831 m. studijavo Vilniaus universitete pas garsų to meto dailininką Joną Rustemą (1762–1835). Tuo laikotarpiu universitetas buvo meninės kūrybos centras, Lietuvoje ugdęs estetinę kultūrą ir ruošęs dailininkus. Pasak meno istoriko Vlado Drėmos: ano meto dailininkų kūriniuose vaizduojama gyvenimo tikrovė pateikiama ne sausai dokumentiniu būdu, ne vergiškai kopijuojamos visos detalės, o vaizduojama įtaigiuose meniniuose paveiksluose, t. y. vertinama ano meto pažangios švietėjiškos ideologijos dvasia.“ Po 1830–1831 m. sukilimo rusų valdžia universitetą uždarė, tačiau dailininkai toliau vystė ir brandino patriotines ir realistines Vilniaus universiteto dailės tradicijas bei užtikrino meninio gyvenimo raidos vientisumą. 

Vaikystę V. Slendzinskis praleido Vilniuje, senelio (iš tėvo pusės) Martyno namuose. Apie M. Slendzinskį rašoma, jog jaunystėje šis buvo Vilniaus miesto burmistru, o 1812 m. perdavė miesto raktus į Vilnių įžengusiam Napoleonui Bonapartui (1769 - 1821). Slendzinkių šeima 1808–1822 m.  turėjo namus Pilies didžiosios ir Stiklių gatvių kampe (dab Didžioji g. 15), kur, pasak šaltinių, lankėsi net ir pats poetas Adomas Mickevičius (1798–1855). 

Neatsitiktinai jaunasis V. Slendzinskis pirmąsias tapybos pamokas gavo iš buvusių J. Rustemo mokinių, t. y. savo tėvo Aleksandro bei kito garsaus realistinės tapybos atstovo, dėstytojavusio Vilniaus bajorų institute, Kanuto Rusecko (1800–1860).     

Galima manyti, kad pamokos iš tėvo buvo labiau susijusios su stebėjimu ar asmenine pagalba, kai A. Slendzinskis Raudondvario dvare atlikdavo Benedikto Tiškevičiaus (1801 -1866) užsakymus, o rimtesnius tapybos pagrindus neabejotinai turėjo gauti K. Rusecko studijoje. Be tapybos, tuo pat metu berniukas atsiskleidė ir kaip muzikantas, kurį globoti ėmėsi Vilniuje gyvenęs kompozitorius Stanislovas Moniuška (1819–1872), atsidėkodamas, kad pastarasis moko jo dukrą piešimo. Iš to laiko bendravimo išliko eskizas ,,Vokalinė S. Moniuškos repeticija Vilniuje“, kurio centre vaizduojamas, tuomet žinomas italų dainininkas, fotografas ir 1863 – 1864 m. sukilimo dalyvis Džiuzepė Achilas Bonoldis (1821 – 1871), pirmasis Jonteko partijos (opera ,,Halka“, 1848 m.) atlikėjas, o prie fortepijono – ir pats kompozitorius. Tokie ryšiai neturėtų nieko stebinti, mat S. Moniušką pažinojo ir su juo artimai bendravo A. Slendzinskis, todėl draugas ir galėjo imtis mokyti dailininko sūnų muzikos pagrindų.  

Vis tik Vilniuje teikiamos pamokos netenkino V. Slendzinskio ir šis 1856 m. (kitur nurodoma 1855 m.), kartu su kolega dailininku Mykolu Elvyru Andrioliu (1836–1893) (kuris nemažai paveikslų nutapė Kauno arkikatedrai bei Vytauto bažnyčiai)  išvyko į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Žvelgiant iš to meto pozicijų, toks apsisprendimas ganėtinai keistas, nes imperijoje labiau vertinta Sankt Peterburgo dailės akademija, kur studijavo tokie lietuvių dailininkai, kaip Vincentas Smakauskas (1797–1876), Valentas Vankavičius (1800–1842) ar Boleslovas Ruseckas (1824–1913). Be to, Maskvos mokykla nebuvo tokia sena, nepasižymėjo garsiais mokytojais, vadinasi, neturėjo iš pagrindų susiformavusios švietimo tradicijos. Tad kodėl V. Slendzinskis ir M. E. Andriolis pasirinko būtent Maskvą? Kaip teigė menotyrininkė Pranė Svičiulienė, šios įstaigos dėstytojai stengėsi pajausti kiekvieno mokinio kūrybinius polinkius, individualybę, savo kūrybos pavyzdžiu patraukti jaunimą. Tačiau tai  galima paaiškinti ir kitaip. . XIX a. viduryje Sankt Peterburgo dailės akademija buvo stipriai veikiama akademizmo, ribojančio realistinį žanrą, kas 1863 m. sukėlė peredvižnikų maištą, o Maskvos mokykla pasižymėjo demokratiškesniu požiūriu, teigiamai vertinančiu realistinio žanro plėtrą. Be to, įstojimas į ją buvo lengvesnis, mat komisija atsižvelgdavo į studentų gebėjimus. Nepamirškime dar vieno fakto: V. Slendzinskis augo supamas realistinio žanro tapytojų, todėl jo savimonėje galėjo subręsti būtent toks konkretus apsisprendimas, paremtas matomais pavyzdžiais. Tapybos stiliaus pasirinkimą dar labiau sustiprino dėstytojai: žymus rusų – baltarusų tapytojas – portretistas Sergejus Zarianka (1818 – 1870/71) ir Aleksejus Savrasovas (1830–1897) (peredvižnikas bei pirmasis rusiškojo peizažo tapytojas), išmokę perduoti daiktų medžiagiškumą, tikslumą. Šioje mokykloje tuo pat metu, kaip ir V. Slendzinskis, mokėsi ir kitas garsus menininkas Vasilijus Perovas (1833–1882), peredvižnikas, išgarsėjęs vargingųjų gyvenimo scenų, vaikų, Rusijos istorijos bei papročių kompozicijomis. Daug vėliau čia mokysis ir kitas iš Lietuvos kilęs dailininkas peizažistas Isakas Levitanas (1860–1900).   

V. Slendzinskis dėstytojų bei kurso draugų buvo mėgstamas. Už perspektyvos piešinį iš gamtos bei tapybos etiudą ,,Danielius liūtų duobėje“ (darbą įsigijo B. Tiškevičius), Maskvos meno mokyklai tarpininkaujant, Sankt Peterburgo dailės akademija 1859 m. jaunajam dailininkui įteikė I ir II laipsnio sidabro bei bronzos medalius. Kitais metais, remiantis 1860–1861 m. metine mokyklos ataskaita, priimtas pedagogų tarybos nario Čertkovo pasiūlymas suteikti materialinę paramą trims geriausiems studentams, tarp kurių buvo ir straipsnyje tyrinėjamas asmuo. Galima iškelti hipotezę, jog jei ne sukilimas, tai V. Slendzinskio kūrybinė karjera būtų galėjusi pasiekti nemažų aukštumų, o gal netgi priartėti prie garsiųjų Rusijos imperijos dailininkų.    

Studijų metais sukurtas ir garsusis buitinio žanro paveikslas ,,Senutė veria siūlą į adatą“, kurį vėliau įsigijo archeologas grafas Adomas Pliateris (1836 – 1909). Tai paprasto siužeto, tamsaus kolorito drobė, kurioje įžvelgiamas dailininko preciziškumas, puikiai jaučiamas modelio ir žiūrovo ryšys. Tokį pasirinkimą galėjo lemti ir tuometinė Rusijos tapybos koncepcija. Prisiminkime, kad po trejų metų (1863 m.) Sankt Peterburge prasidėjo peredvižnikų judėjimas – pasipriešinimas romantizmui ir klasicizmui, kuriuose matome tik grožiu spinduliuojančius žmones bei ramius peizažus. Naujoji tapybos forma skatino realistišką, dvasinę, nukreiptą į paprastą žmogų, aplinkos pojūčius, dailę. Šiame judėjime buvo svarbu sujaudinti stebėtoją, priversti susimąstyti, parodyti portretuojamojo sielą. Tad šios idėjos, kurios tuo metu, kai buvo tapomas garsusis paveikslas, jau turėjo sklandyti ore ir galėjo įkvėpti V. Slendzinskį, juolab, kad jo aplinkoje būta ir dailininkų, vėliau pasukusių reformuoto žanro link. Toks pat požymis matomas ir ,,Rusų valdininko“ (1868 m.) portrete. Statiška figūra, mąslus, susikaustęs vyro žvilgsnis, kurį nustelbia tik ant krūtinės blizgantys ordinai pvz., 3 laipsnio Šv. Vladimiro ordinas (natūraliai pabrėžta portretuojamojo socialinė padėtis, kuri kontrastuoja ,,Senutės veriančios siūlą į adatą“ siužetui). Šie paveikslai savo maniera netgi primena žymiojo rusų dailininko ir peredvižnikų judėjimo pradininko Ivano Kramsnojaus (1837–1887) portretus, kuriuose taip pat vyrauja šaltos spalvos bei išraiškingos fizionomijos. ,,Senutę veriančią siūlą į adatą“ dailininkas itin vertino. Vėliau jo prižiūrimas Henrikas Kozlovskis padarys tris paveikslo kopijas, kurių viena, pasak 1909 m. rugsėjo 3 d. žurnalo ,,Goniec Wilenski“ (,,Vilniaus kurjeris“), priklausė Mokslo ir meno bičiulių draugijos muziejui. Tuo laikotarpiu sukurtas ir dailininko autoportretas, kurio stilistika panaši į prieš tai pateiktus pavyzdžius, atspindint pozuojamo asmens vidinę būseną.

Kaip teigia P. Savičienė, vienoje iš studentų parodų V. Slendzinskio peizažą už 200 rub. savo kabinetui įsigijo netgi imperatorienė Marija Fiodorovna (Danijos princesė Dagmar, 1847– 1928). Deja, citatos autorė nenurodė nei metų, nei šaltinio, todėl greičiausiai tai galėjo nutikti ne anksčiau kaip 1863 ar 1864 m. (būdama šešiolikos dalyvavo pirmajame pokylyje Žiemos rūmuose), kai būsimoji imperatorienė susipažino su sosto įpėdiniu Nikolajumi Aleksandrovičiumi (1843–1865). Iki tol žinių apie jos lankymąsi Rusijoje nesama. Arba tai nutiko jau tapus Aleksandro III (1845–1894) žmona, mat tada karališkoji pora dažnai įsigydavo ,,atstumtųjų“ menininkų darbus pvz., tapytojo Ilja Repino (1844 – 1930) ,,Propagandisto areštas“ (1880–1889 m., 1892 m.) ir pan. Nepaisant to, dailininko palikimas Rusijoje gausus, kadangi laisvu laiku noriai vykdė privačius užsakymus. Maskvos katalikų bažnyčiai nutapė altorinius Magdalenos, Sebastijono ir Stepono paveikslus, o Naugardo bažnyčiai kartu su M. E. Andrioliu – ,,Marijos dangun žengimo“ kompoziciją.

Studijų mieste dailininką supo neeilinė draugija, kuri ir paskatino jį įsivelti į 1863–1864 m. sukilimą. Be jau minėto M. E. Andriolio, V. Slendzinskis pažinojo baltarusį F. Chodarovičių, Maskvos universiteto studentą – mediką Ferdinandą Baričevskį, Boleslovą Kolyšką (1837/38 – 1863) (Kauno vaivadijos sukilimo vadą; su juo dailininkas Maskvoje gyveno bendrame bute). Todėl nėra ko stebėtis, kad 1863 m. jis su kitais bičiuliais įsitraukė į slaptą judėjimą, palaikiusį glaudžius ryšius su Vilniumi. Vos grįžęs į Lietuvą, prie Biržų buvo suimtas. B. Kolyšką nuteisė pakarti, Julius Čarnovskis išsiųstas į katorgą 12 metų sunkiųjų darbų, o F. Baričevskis ir V. Slendzinskis ištremti į Nižnij Novgorodo guberniją, griežtoje policijos priežiūroje. 1864 m. sausio 9 d. generalgubernatorius Michailas Muravjovas (1796 – 1866) patvirtino sprendimus ir nuteistieji išvyko į paskirtas tremties vietas. Įdomu, jog šiame sukilime dalyvavo nemažai dailininkų, tarp kurių galima paminėti: Antaną Zaleckį (1824–1885), Henriką Dmachauską (1810–1863), Boleslovą Dluskį (1824–1905) (buvusį Kauno gubernijos sukilimo organizatorių), Kazimierą Alcimavičių (1840–1916) ir kitus, kurių indėlis šiame reikale netyrinėtas. Tad V. Slendzinskis puikiai įsipina į šias margas gretas, akivaizdžiai demonstruodamas savo patriotiškumą, ne tik kūrybos darbais, bet ir veiksmais.

Dvidešimt metų V. Slendzinskis praleido tremtyje, tai Kniaginine (Nižnij Novgorodo gubernijoje), tai Charkove, Sumose (Ukraina). Istorikai linkę manyti, jog nelaisvėje dailininko gyvenimas buvo niūrus, tačiau vartant jo eskizų sąsiuvinius, šiuo metu esančius Balstogės Slendzinskių galerijoje, atsiskleidžia visiškai prieštaringas menininko vidinis pasaulis. Čia jis mąstytojas, poetas, satyrikas. Tremties vietoje V. Slendzinskis akomponuodavo Fridmano ir Barovskos koncertuose, skambino fortepijonu, o Sumuose, netgi griežė smuiku solo partijas. Jo eskizų sąsiuviniuose gausu satyriškų piešinėlių, būsimų paveikslų eskizų, vodevilių (kaip kad viename jų aprašant Kniaginino namų buitį: dailininkas gyveno viename kambaryje, kuris jam atstojo tiek svetainę, tiek miegamąjį, tiek dirbtuvę). Nemažai poezijos, kurioje prisimenama gimtinė, apmąstomas gyvenimo kelias:

Mėnuli, išblaškantis sutemas,

Patenkink mano smalsumą!

Kai žaidi Neries ir Nemuno bangomis,

Įsiklausyk gerai, ką jos šneka,

O paskui pasakok man.

Nors ir ištremto, gabaus studento Maskvos dailės mokykla nepamiršo, visomis pastangomis stengdamasi jį susigrąžinti atgal tęsti studijų, tačiau Vilniaus gubernatorius į tai atsakė neigiamai. Ir tik 1867 m. jam leista persikelti į Charkovą. Tyrinėjant dailininko užrašus matyti, kad daugiausiai paveikslų jis nutapė pirmaisiais tremties metais – apie 20, antraisiais – apie 18, trečiaisiais – 10, o paskutiniais – 9. Tais pačiais metais Sankt Peterburgo dailės akademija (neabejotinai paveikta Maskvos) pripažino V. Slendzinskį trečios eilės tapytoju.

Charkove jis užsiėmė portretistika, kuri nešė nemažą pelną, neretai viršijantį net 3 tūkst. rublių. Tai įrodo, jog dailininko talentas buvo itin vertinamas vietinių, nors, kita vertus, tose apylinkėse tokio lygio menininkų būta mažai, todėl V. Slendzinskis, matyt, neturėjo konkurentų. 1872 m. gavo leidimą išvykti į Vakarų gubernijas, todėl pirmiausia apsigyveno pas savo brolį botaniką Aleksandrą Krokuvoje (šio palikuonys vėliau gyvens Kaune). Tame mieste V. Slendzinskis susipažino su dailininku Janu Mateika (1838–1893), kuris, kaip spėjama, ir paskatino jį tapyti istorinius paveikslus, pvz., ,,Kęstutis pagrobia Birutę“ (1887 m.), ,,Ragučio šventė“ (1895 m.) ir pan. Rengdamasis šiems siužetams, jis rinko informaciją, domėjosi istorija.

Iš Krokuvos dailininkas išvyko į Drezdeną, kur apsigyveno kartu su istoriku Juozapu Ignotu Kraševskiu (1812–1887), kadangi pastarasis ypač vertino lietuvių dailę. Kaip skelbia gausūs laiškai V. Smakauskui, J. I. Kraševskis prašydavo jo teorinių piešimo ir tapybos pamokų, todėl turėti šalia savęs dailininką jam buvo gana naudinga praktikos prasme. V. Slendzinskis bendraudamas su istoriku nutapė jo šeimos portretus, istorinių paveikslų, domėjosi restauracija (vėliau minima, kad restauravo italų ir prancūzų paveikslus) ir kt. O J. I. Kraševskis savo recenzijoje gyrė menininko talentą, tad draugystė buvo iš abipusių paskatų. Drezdene lankė muziejus, pavyzdžiui, paveikslų galeriją, kur eksponuojama Rafaelio ,,Siksto Madona“ (1513–1514 m.), tais laikais sulaukusi aktyvaus menininkų (tiek rašytojų, tiek dailininkų) smalsumo. Nemažai keliavo ir po apylinkes, kur jį ištiko nelaimė. Būdamas Krokuvoje 1875 m. netyčia peržengė Austrijos–Vengrijos sieną, buvo suimtas bei išsiųstas atgal į Charkovą.

Į Lietuvą grįžo tik 1883 m. ir apsigyveno Vilniuje. 1888 ar 1889 m. vedė Aną Čechavičienę (mergautinė pavardė – Balcevičiūtė, pirmoje santuokoje – de Rotte, 1845–1923), garsaus Vilniaus fotografo Jozefo Čechavičiaus (1818–1888) našlę, bei kartu su ja pradėjo rūpintis fotografo darbų platinimu. Čia galima teigti, jog Lietuvos sostinėje atsiskleidė ir V. Slendzinskio aistra Vilniaus peizažui. Jo Vilniaus vaizdai įvairūs siužeto atžvilgiu ir skirtingi menine forma. Pasak V. Drėmos: ,,Slendzinskis Vilnių suvokė grynai empiriškai, impulsyviai, skirtingai nuo erudicinio ir mokslinio selektyvaus A. Riomerio metodo. Jis – entuziastingas kasdienybės dainius.“   

Jo paveiksluose įamžintos Paplaujos, Antakalnio, Markučių, Užupio apylinkės. Neretai pasitelkdavo ir fantaziją, nors dažniausiai jo kompozicijos fotografiškai tikslios, kaip ir dera realistui. Pavyzdžiui, viename iš paveikslų ,,Petrinių mugė“ (1892 m.) jis nutapė Petrinių atlaidus bei mugę priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur iš visos Lietuvos susirinkę valstiečiai prekiaudavo audiniais. Tokios mugės gyvavo iki 1940 m. Dailininkui pirmiausia rūpėjo miesto kasdienybė, mat vaizdai spinduliuoja ramuma, savotiška idile, tarsi įprasminant, kad nepaisant sukilimų gyvenimas mieste grįžta į senąsias vėžes. Šie siužetai atsispindi peizažuose: ,,Vilniaus panorama nuo Šnipiškių“ (1885 m.), Šv. Baltramiejaus bažnyčia Užupyje“ (1887 m.). Tai natūralus seno sukilėlio požiūris, siekiantis atkurti iki katastrofos buvusią idilę, prisiminti jaunystės miestą, jo atmosferą. Pasak šaltinių, 1890 m. jis sukūrė 25 paveikslus, 1891 m. – 32, o po to vėl kasmet eina skaičiai: 30, 39, 23 ir t. t. Iš viso per devynerius metus priskaičiuojama net 250 kūrinių, o iki 1899 m. netgi 1053 kūriniai, tad drąsiai galima teigti, jog V. Slendzinskis buvo itin produktyvus dailininkas, kurio paveikslus savo kolekcijoms įsigydavo net to meto šviesuoliai, pvz., rašytojas Vladislovas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Kondratavičius, 1823–1862), turėjęs vieną jo ankstyvųjų peizažų, tapytą XVII a. olandų tapytojo Tenirso (tik neaišku vyresniojo ar jaunesniojo) maniera. Be to, baigiant dera priminti, jog prie vėlyvosios šio dailininko kūrybos priskiriami Šv. Rapolo bažnyčios atvaizdai, kurie yra labai nevienodos meninės vertės.

Dailininkas mirė 1909 m. rugpjūčio 6 (19) dieną. Jo mirtį pažymėjo Vilniuje leidžiami įprasti lapeliai su laidotuvių programa bei užuojauta. Jis palaidotas Bernardinų kapinėse šalia tėvo ir senelių. Ten pat po kurio laiko atgulė ir žmona. 

Galbūt atsitiktinumas, bet tėvo keliu pasekė ir V. Slendzinskio sūnus Liudomiras (1889–1980), meistriškai mokėjęs sukeistinti pačius banaliausius motyvus bei mėgęs stabilias vertybes net ir gamtoje. Tad akivaizdu, jog XIX a. pradžioje šeimos apsisprendimui padėjęs pamatus A. Slendzinskis įkvėpė ne tik savo sūnų, bet ir vėlesnes kartas. Šiuo metu, V. Slendzinskio darbų yra LDM, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, Balstogės Slendzinskių galerijoje, Žemaičių muziejuje ,,Alka“, Varšuvos, Krokuvos, Sankt Peterburgo, Maskvos muziejuose, liudijančių sunkų dailininko gyvenimo kelią.  


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*