SPALVŲ JŪROS UŽUTĖKIAI 0
Vienas spalvingiausių Kauno dailės įvykių, nutikusių įpusėjus kalendoriniam rudeniui, – ketvirtosios tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ atrankinė-konkursinė paroda „Sąsajos“. Eksperimentuoti, ieškoti akvarelės ryšių su kitomis technikomis pakviesti įvairių dailės sričių kūrėjai. Parodas (konkursinę, satelitines grupines bei personalines) lydėjo meistriškumo kursai ir šiuolaikines akvarelės tendencijas bei aktualijas tyrinėjusi tarptautinė konferencija. Grand prix prizas atiteko Suzanne Möller (Švedija) už didžiaformatį darbą „Beržynas“, diplomais apdovanoti Girmanto Rudoko (Lietuva), Iridos Lazdinos (Latvija), Liisos Malkamo (Suomija), Aslaug Thorlacius (Islandija), Trond Einar Solberg Indsetvikeno (Norvegija) kūriniai.
Kauno paveikslų galerijoje lankytojų laukė nemaži iššūkiai; teko ne tik dailininkų atrastas sąsajas pastebėti, tendencijas išskirti, bet ir nepasiklysti tarp gausybės paveikslų. Per arti vienas kito atsidūrę darbai prarado didžiąją dalį savasties, net ir tai, kas tikrai originalu, mirgėjime pradingo be ryškesnio pėdsako.
Šioje spalvų jūroje smagu atrasti užutėkius, kuriuose be didesnio vargo galima mėgautis akvarelės kompozicijomis. Vienu iš jų tapo Kauno fotografijos galerija, kurioje eksponuojama norvegų profesoriaus Morteno Paulseno darbų paroda „Tamsos šviesa“.
Iš parodinių erdvių į fantazijos pasaulį meno gerbėjus nukėlė du skirtingo laiko kūrėjai: Alvydas Bulaka (g. 1952 m.) Kauno menininkų namuose surengtoje parodoje „Sapnų tikrovė“ bei Kazys Šimonis (1887-1978) jubiliejinėje 125-čiui skirtoje ekspozicijoje A. Žmuidzinavičiaus muziejuje. „Aukso pjūvio“ galerija pristatė dar vieną įdomų keramikos atstovą – Valdą Kurklietį (paroda „Užburtas ratas“), galerija „101“ – tapytojos Jūratės Kluonės darbų ciklą „Vienos šeimos istorija“. Tuo tarpu Kauno Žilinsko galerija pakvietė pasižvalgyti po egzotiškesnes meno platumas – šiuolaikinę Japonijos menininkų kūrybą.
Klajonės užburtame rate
Galerijos „Aukso pjūvis“ rengiamos keramikų parodos nuosekliai atskleidžia šiuolaikinės keramikos įvairovę. Spalio 17- lapkričio 9 d. Verslo lyderių centre (BLC) vykstanti Valdo Kurkliečio paroda „Užburtas ratas”, kaip ir ne viena šioje erdvėje jau matyta ekspozicija, dar kartą vaizdingai parodo, kad keramika – gerokai daugiau nei gražiai padirbdinti puodai ir lėkštės. Šio dailės žanro kūriniai gali būti labai originalūs ir konceptualūs, nepasiliekantys gyvenimiško vyksmo užribyje, reflektyviai reaguojantys į aktualius, opius klausimus.
V. Kurklietis, pasak menotyrininkės Marijos Purvinaitės, imasi socialinių ir egzistencinių temų. Parodoje „Užburtas ratas“ autorius iškelia besaikio (o drauge ir beprasmio) vartotojiškumo, kuris tapo kasdienybės dalimi, gyvenimo būdu, klausimą. „Masinis nesaikingas vartojimas veda prie mus supančios gamtos ir paties žmogaus naikinimo. Vartotojai stimuliuoja rinką, augant paklausai – auga ekonomika, produkcijos gamybai skiriama vis daugiau lėšų. Viskas sukasi tarsi užburtame rate,“ – teigia menininkas. Fakto konstatavimą papildo klausimai apie tai, ką vartojame, ar tai iš tiesų yra gera ir reikalinga, ar tik trumpam numalšina greit besikečiančius įnorius už didesnę kainą nei norėtume mokėti.
V. Kurklietis ne kartą yra dalyvavęs konceptualaus meno projektuose, simpoziumuose, buvo apdovanotas tarptautiniuose Baltijos šalių žiedimo konkursuose, įvertintas kaip teminių parodų autorius. Ankstesnė meninė patirtis ir nauji ieškojimai skleidžiasi originaliomis, galbūt kiek keistomis formomis, provokuojančiomis skverbtis už išorinės kūrinio formos, atsidurti akistatoje su akcentuojama problematika. Žiūrovas raginamas apsvarstyti ir savo klajonių trajektoriją bei judėjimo greitį užburtame vartojimo-ekonomikos-vartojimo rate. Autoriaus pasirinkta tema – aktuali, o raiška savita ir išsiskirianti, pasitelkiama ironija, tačiau kai kuriuose darbuose juntamas tiesmuko moralizavimo prieskonis.
Gyvosios atminties fiksacija
VDU galerijoje „101“ iki spalio mėnesio pabaigos eksponuojama dailininkės Jūratės Kluonės darbų paroda „Vienos šeimos istorija“. Anksčiau J. Kluonės drobes galėjome išvysti Vilniaus „Vartų“ galerijoje, VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“, Kauno paveikslų galerijoje. Rodomas paveikslų ciklas – magistro studijų baigiamasis darbas (vadovas Jonas Gasiūnas, Vilniaus dailės akademija, 2012), pasakojantis dailininkės šeimos gyvenimo istoriją.
Abu tapytojos tėvai – rezistentai, buvę politiniai kaliniai. Vytautas Kluonius, dailininkės tėvas, aštuonerius metus kalėjo centriniame Vladimiro kalėjime netoli Maskvos, o Jonė Jalinskaitė-Kluonienė, tapytojos mama, dešimtį metų praleido sunkiųjų darbų lageryje Nr.6, Mordovijoje. Dabar, būdami aštuoniasdešimt penkerių, jiedu dažnai pasakoja savo atsiminimus, nuolatos kartoja tas pačias, šeimai jau girdėtas istorijas, sakydami: „Norim, kad žinotumėte, ką mums darė“.
Pasak J. Kluonės, apsidairius aplink atrodo, kad ši istorijos dalis pamiršta. Dailininkė visai neseniai studijavo tapybą su dvidešimčia metų jaunesniais žmonėmis ir pastebėjo, kad daugelis jų nežino, kas vyko netolimoje praeityje, neatkreipia dėmesio į tai, kad istorinius išbandymus patyrę žmonės gyvena šalia.
Kita priežastis, kodėl tapytoja ėmėsi minėtos temos – noras prisiminimais ne tik pasidalinti, bet ir atsikratyti. J. Kluonė pasakoja: „Ilgus metus mano tėvai buvo vadinami banditais, negalėjo dirbti mėgstamo darbo, studijuoti. Gyventi su antspaudu „teistas“ buvo labai sudėtinga. Šia paroda tarsi padedu savo tėvams išsipasakoti – tai yra ne mano, o jų istorija“ .
Tėvų atsiminimus autorė įvaizdina keliais skirtingais būdais: tapyba, tekstais ir video įrašais. Monochrominėse kompozicijose susitelkiama ties žmonių portretais, teptuko potėpiai klusniai išryškina kruopštų realistinį piešinį. Neatsitiktinai darbai primena nuotraukas. Drobės buvo nutapytos pagal šeimos albume bei valstybės archyvuose surastas fotografijas. Jose - sovietmečio ir skaudžios istorinės patirties paženklinti asmeniniai gyvenimo fragmentai: prievartinis mokymas rašyti dešine nepaisant to, kad esi kairiarankis („Rašyti dešine“), Lukiškių kalėjimo vaizdas („Lukiškių kalėjimas“), kuriame buvo tardomas ir nuteistas tėvas, ironiškai simuliuotas gražus gyvenimas lageryje („Lagerio čempionės“ nutapytas pagal pirmąją motinos iš lagerio atsiųstą fotografiją; sušvelnėjus režimui iš jo į namus buvo leista siųsti laiškus ir nuotraukas. Kadangi pastarųjų niekas neturėjo, buvo pakviestas fotografas, išlietas ledas ir nupaveiklsuotas nerūpestingas pasičiuožinėjimas) ir kt.
Fotografijų panaudojimas, sekimas – sąmoningas sprendimas. „Man buvo svarbus dokumentiškumas. Tai, ką vaizduoju, yra tikrų žmonių tikri gyvenimai, o ne išgalvota istorija. Didinau nuotraukas norėdama jas išryškinti, ne deformuoti,“ – teigia menininkė. Visgi, esminis skirtumas tarp teptuku, o ne skaitmeniniu būdu išdidintos fotografijos, pasak J. Kluonės, yra galutinio rezultato poveikis: „Nuotrauką išdidinti paprasčiau. Tapant prie darbo praleidi daug laiko, todėl jis turi didesnį krūvį, kuris niekur nedingsta. Be abejo, tapydama atsisakau nereikalingų detalių, „šiukšlių“ ir palieku tai, kas mano manymu svarbiausia. Tokiu būdu sukoncentruoju žvilgsnį į esmingiausius dalykus“.
Paveikslais pasakojamą šeimos istoriją autorė papildo spausdintais tėvų atsiminimais. Cituojamos ištraukos iš archyvinių bylų, fragmentai iš rezistentų atsiminimų knygos. J. Kluonė taip pat yra sukūrusi video darbą (deja, šioje parodoje nerodomą), kuriame jos motinos, Jonės Jalinskaitės-Kluonienės, užrašytas lagerio patirtis skaito jaunos menininkės, drauge dalyvavusios Nidos meno kolonijoje 2011 m. vykusiame tarptautinio video meno projekte „Judantys vaizdai tarsi taki atmintis“ (Contemporary past: Moving Images as a Fluid Memory). Čia pristatomas kitas video darbas, kuriame užfiksuoti Vytauto Kluonio pamąstymai „Ir kas mūsų laukia...“
Tematiškai parodą apibendrina iš paveikslų visumos išsiskirianti drobė „Konspiracija“. Nutapyta kiek anksčiau negu „Vienos šeimos istorijos“ ciklas, ji iškalbingai pademonstruoja, kaip po išorine forma gali būti paslėptas norimas turinys (paklūstant žiūrėjimo instrukcijai bereikšmis spalvų išdėstymas tampa trispalve). „Žinant, kaip žiūrėti, prasmė keičiasi,“– reziumuoja autorė.
Cikle „Vienos šeimos istorija“ tapytoja atveria daug asmeninių savo tėvų patirčių. Įvaizdintos paveikslais jos tampa svarbios ne tik artimiesiems, bet ir juos matantiesiems; gyvosios atminties fiksacija aktualizuoja tai, kas įvyko istoriškai svarbiu momentu. Vieniems tuos įvykius primindami, kitiems papasakodami paveikslai prisideda prie atminties formavimo.
Nuotraukų pertapymas nutrina ar bent jau sumažina distanciją, kurią sukurtų senų fotografijų demonstravimas – tapyba intymesnė, be to, drobių sukūrimas nėra nutolęs laike taip, kaip fotografijų, tai priverčia į pasirinktą temą pažiūrėti naujomis akimis.
Kazį Šimonį (1887-1978) prisimenant
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje minimos vieno žinomiausių XX a. Lietuvos dailininkų, Kazio Šimonio 125-osios metinės, pristatoma retrospektyvinė dailininko paroda, meno gerbėjai supažindinami su K. Šimonio pamėgtų temų ir stilistikos įvairove parodant tiek chrestomatinius, tiek mažiau žinomus tapytojo kūrinius. Jie atstovauja fantastinei, modernistinei bei Art deco dailės kryptims. Atskiromis grupėmis suskirstytuose darbuose atsiskleidžia pasakiškas vaizduotės pasaulis, iš tautosakos ir tautos praeities atkeliavę motyvai, muzikos tematika, dailininko pasaulėjauta.
K. Šimonio vardas, pasak menotyrininkės Danutės Jedzinskienės, daug kam asocijuojasi su M. K. Čiurlionio kūryba, jie gretinami tarpusavyje (Jedzinskienė Danutė. Kazys Šimonis. – Vilnius: Vaga, 1986, p. 5). Abiejų menininkų kūriniai alsuoja jautriu dvasingumu, o šviesiais spalvų sąskambiais nuaustos melodijos žiūrovą nukelia į trapų fantazijos, pasakų, pasaulį.
Muzikos motyvas Šimonio kūryboje pasikartoja dažnai. Kartais pavadinimuose, kartais vaizduojant muzikos instrumentus arba netiesiogiai – ritmingame kompozicijos elementų, spalvinių plokštumų skambėjime, lyriškoje, tarytum iš liaudies dainos atitekančioje, nuotaikoje.
Dailininkas tapė tai, kas pačiam patiko, buvo artima, kuo savo viduje gyveno. Tačiau kurdamas galvojo ne tik apie save, bet ir apie tuos, kurie matys jo darbus. Suprato, kad dvasios atšvaitai, mintys, teptuko pėdsakais paliktos drobėje veikia paveikslą matantį žmogų. Pats ilgėjosi to, kas gražu, grožio ilgesiu ir su kitais dalinosi: „Poezija, muzika, pasaka taip pat ne visai realūs dalykai, o juk jas mėgstame. Tad ir man neretai yra noras pavaizduoti formomis ir spalvomis poeziją, muziką, pasaką ar panašų dalyką, kad tektų darbo žmogui pasidžiaugti grožiu, prie kurio įvairiais būdais ir įvairiomis formomis mes visi veržiamės,“ – atsiminimuose pasakoja K. Šimonis (Šimonis, Kazys. Gyvenimo nuotrupos. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 174).
Skubėjimas grožio pavymui įgalino tapytojo paveikslus ir šiandienos žiūrovą pakylėti viršum kasdienybės, priversti atsikvėpti, drauge svajoti.
Dar vienas K. Šimonio pamėgtas motyvas – gamta. Jos pakerėtas buvo nuo pat ankstyvos vaikystės, nes nepažinti gamtos kampeliai viliojo, o kartu ir baugino. Būsimajam dailininkui norėjosi užaugti ir pasiekti pasaulio kraštą, kur dangus atsiremia į žemę už dar basomis neišbraidytos pievos ar nepažinto miško, knietėjo atrasti pelkės meldyne dūduojančią laumutę, išsiaiškinti, kas gi yra ten, akivare.
Gamtos grožis, ramybės neduodantis noras atrasti „kažką daugiau“ bei vaikystės vizijas primenančios Arnoldo Beklino (1827-1901) kūrinių reprodukcijos sužadino norą atverti meno pasaulio duris. Tačiau tėvų troboje nei dažų, nei kitų dailės reikmenų nebuvo. Tik raudonas-mėlynas staliaus pieštukas ir suodžiai, iš kurių pasigaminti dažų, deja, nepavyko. Nebuvo žmogaus, kuris galėtų dailės pagrindų pamokyti. Bet noras kurti nugalėjo, dailininkas pradėjo ryžtingai, „taškas į tašką“ kopijuoti atvirutes. Vėliau sekė kelionė (ir pėsčiomis, ir pavežėtam) į Kauną, Tado Daugirdo dailės pamokos, pažintis su meno ir kultūros žmonėmis, mokymasis, paveikslų studijos užsienio muziejuose.
Rezultatas – ypatingai jautrūs, grožiui dėmesingi paveikslai, atspindintys asmeninius ieškojimus ir sąsajas su profesionaliosios dailės laimėjimais. Tai tapo dailininko skiriamuoju bruožu, žavėjusiu tiek amžininkus, tiek šiandienius meno gerbėjus.
