Kovas

Jei aš būčiau Alisa, o Alisa būtų aš, mus sustabdytų tik Džeimsas Bondas ir jo numeris 007. Atėjęs jis pasistengtų mus įtikinti: „Baubai yra praeities atgyvenos ir jų išvis nebūna. Supratai? Baubų nebuvo, nėra ir nebus!“ Baubą reikėtų suprasti ne tik kaip personažą, gyvenantį po kiekvieno mūsų kilimu, o kaip visa, kas plyti už nustatytų logikos ribų. Kaip tik į aną pasienio pusę ir pasistūmę Audronės Petrašiūnaitės namai, kurių „Raudonajam kambary“ jau savaitę gyvenu aš. Tarsi Alisą stebuklų šalyje mane užbūrė švelni, pastelinė šviesa bei šių namų gyventojai, su kuriais ir pakvietė susipažinti nesumeluotai atviras šeimininkės būdas.  Vaikštinėdama  spalvų ir intymumo pritvinkusiais kambariais, čia aptikau žaismingai žaidžiančias kates, baltą avinėlį, vyno taures, raštuotas staltieses ir vešlias gėles. Šioje miestui svetimoje vietoje laiko tėkmę primena tik lėtai vystančios gėlės ir apdulkėję paviršiai. Buitis čia sakrali ir neturi tradicinei šiuolaikinei visuomenei įprasto nuobodulio skonio. Nesirimuoja ji ir su dėmėmis, ruoša ar dulkių kamuoliais. Ištrūkti iš nuobodžiai įprastos ir patekti į žemuogėmis kvepiančią A. Pertašiūnaitės buitį gana paprasta, mat autorės kūriniai sukuria įspūdį ryškaus, rankomis siuvinėto kilimo, ant kurio menininkė ir nusigabena žiūrovą į paslapčių sodus - į savo intymią, pasakų šalį menančią kasdienybę, persmelktą gausybės ryškių kvapų, garsų, spalvų ir emocijų.

Spalvos, žinoma, yra šių namų pagrindinės herojės, jaučiame vizualinį, minties ir emocinį poveikius. Raibuliuojantys šilti pasteliniai tonai pripildo kambarius gyvai alsuojančios meilės, o kasdienybę verčia pulsuoti gyvenimo džiaugsmu. O kad ši nebūtų nuobodi ir pernelyg saldi (kaip braškių uogienė Paryžiuje, šviečiant pilnačiai, kai skamba serenados), ją pagyvina vibruojanti linijų dinamika. Toks ritmiškas spalvų ir linijų  šokis iš kambario prieangio (paveikslo paviršiaus, kuriuo nekantriai laksto akys) nusiveda žiūrovą gilyn į dinamišką jausmų interjerą. Čia ir prasideda tikroji Alisos kelionė per vidinių būsenų kambarius (Ją po 7 dienų sustabdyti ateis tik Džeimsas Bondas. Mat tiek trunka visos turistinės kelionės į aną pasienio zonos pusę). Kelionės raktas – bekompromisis atvirumas ir iki galo nesutepta sąžinė. Ilgi ir vingrūs koridoriai, kaip seniems draugams neiškalbėti žodžiai, tvanki, be gaivaus oro lašo veranda, kurioje klodas po klodo dedami neparašyti laiškai mylimajam, užverta kaip paslapčių skrynia palėpė, į kurios vis beviltiškai  uždarytus langus daužosi spalvoti drugiai. Tokie iki gelmių pažįstami, jaukesni už patį jaukumą A. Petrašiūnaitės namai ir siaučiančios interjero dramos kaip Sacharos smėlio audros.  Iš buitiškai slogaus pavidalo išvaduotą kasdienybę autorė verčia  tikra Narnijos karalyste, į kurią vingrus paveikslo paviršius įtraukia tarsi siurblys, dar žiūrinčiajam to nesupratus. Toliau viskas vyksta savaime.

Prieš atsikraustydama į „Raudoną kambarį“, įdėmiai ištyrinėjau jį iš išorės, kitaip – atėjau apžiūrėti buto ir pastebėjau, kad kambario interjeras ir ten mieganti figūra nutapyti primityvia, šiek tiek vaikiškai negrabia maniera. Tačiau paveikslas susideda iš dviejų sluoksnių ir, prasiskverbusi į antrąjį, pamatai, kad toks nerimtas, žaismingas ir šiurkštokas savininkės būdas išties yra ypač subtilus ir jautrus. Išorė ne visada  tapati vidui, kad ir kaip tingulio vedami esame įpratę manyti. Suasmenintam ir ypač intymiam psichologiniam siužetui reikėjo naujų kalbos priemonių, todėl supaprastintas, neištobulintas ir gana primityvus raiškos stilius čia puikiai tiko.

Keista, bet 7 dienas gyvendama Raudonajame kambaryje taip ir nesutikau namų šeimininkės, tačiau tuo pat metu ji buvo visur. Jos formos vakarais vis išnirdavo iš margų tapetų, raštuotos antklodės ar dryžuotų kilimų. Figūra, susipynusi su namų interjeru, tapo jo dalimi, o šis savo ruožtu – jos:  duetas nenutrūkstamai tyliai tarsi poterius pasakoja mums, čia užklydusiems, namų istorijas, kaimo legendas bei šaradas. Nėra vieno be kito ir negali būti (kaip nėra Romeo be Džuljetos, nakties be dienos ar gyvybės be oro). Akivaizdu, kad A. Petrašiūnaitė ir jos interjerai plačiąja prasme gyvena visiškoje dermėje. Čia galima pasinaudoti esmine egzistencinės psichologijos sąvoka – dasein (vok. būti čia), kuri simbolizuoja žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dėmenys negali egzistuoti vienas be kito ir negali būti suprasti atskirai. Panaikinus objekto ir subjekto supriešinimą, atkuriama pasaulio ir žmogaus vienovė. Todėl akivaizdu, kad „Raudonas kambarys“ mums kalba apie aukščiausią įmanomą harmonijos tarp jo paties ir autorės būseną. Pašaliniam čia nėra vietos įsiterpti, todėl mano viešnagė galėjo trukti tik lygiai 7 dienas - kaip Grįžulo ratų septynios žvaigždės, boružės septyni taškai, kaip septynios nuodėmės ir dorybės, septyni pasaulio stebuklai ir Džeimso Bondo numeris 007.

Be galo džiaugiuosi, kad devintajame dešimtmetyje Lietuvos dailę užvaldė subjektyvumas ir asmeninio patyrimo reikšmė. Kūrybos esme tapo emocinis vidinio pasaulio išgyvenimas, individualus pasaulio traktavimas. Tai  tapyboje vyraujančią deromantizmo tendenciją papildė giliai vidiniu požiūriu, kurio nedomina objektyvusis pasaulis, o reikšminga tik išimtinai individuali psichologinė jausena. Paveikslai prabilo apie psichinę tikrovę, todėl estetinė kalba taip pat pakito – vyrauja nekonkretumas ir neužbaigtumas. Tapyboje ėmė dominuoti ryškus autoportretiškumas ir dvasinio bendrumo poreikis. Dvasinio bendrumo beviltiškai reikia ir žiūrovui, kuris, paklaidžiojęs spalvotuose interjeruose ar klampiuose peizažuose, atpažinęs save kūriniuose ir jų siužetuose, geba gyventi toliau.

Ar kada susimąstei, kaip atrodo tavo vidinis interjeras? Aš noriu, kad maniškis būtų kaip „Raudonas kambarys“. Tačiau tik išėjusi iš A. Petrašiūnaitės namų supratau, kad mano kasdienybė neturi tokios pasakiškos istorijos ir joje niekada nepasiklystų Alisa. Vis dėlto esu dalelė šiuolaikinės  visuomenės, kurioje 7 yra tiesiog numeris 7.