Rugsėjis

Jolitos Butkevičienės nuotr.

Rugpjūčio paskutinėmis dienomis buvo surengtos renginių ciklo „Kas vyksta Kaune. Gyvai“   diskusijos „Kauno veidas: fikcija ir tikrovė“. Jų leitmotyvu tapo miesto architektūros paveldo įtraukimo į šiuolaikinį gyvenimą problema. Savaime suprantama, kad pusantros valandos diskusijoje spėta tik fragmentiškai paliesti pačias opiausias temas, tačiau receptų padėčiai gerinti kol kas nėra, juos dar reikia atrasti. Viena aišku: kauniečiams rūpi, kaip atrodo jų miestas. Tai liudija ir jaunų žmonių inicijuota vieša diskusija, ir nemažas būrelis problemai neabejingų jos dalyvių. Todėl pratęsdami šią iniciatyvą pabandykime kartu paieškoti būdų, kaip pagerinti mūsų miesto architektūros paveldo likimą.

Šios problemos yra daugiasluoksnės. Kaune susiklostė kitiems Lietuvos miestams nebūdinga padėtis, kurios šaknys siekia XIX a. pabaigos ir XX a. tarpukario laikotarpį. Išskirtinumą lėmė carinės Rusijos imperijos įkurta vienintelė Lietuvoje pirmosios klasės tvirtovė, kurią sudaro miestą apjuosę devyni fortai, baterijos, kareivinių kompleksai, administraciniai pastatai, sakraliniai objektai. Dauguma šių statinių buvo naudojami pagal pirminę paskirtį tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu ir sovietmečiu, kai juose buvo įsikūrę savos ar svetimos kariuomenės daliniai. 1993 m. rugpjūčio 31 dieną išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos teritorijos, tvarkingi Kauno tvirtovės pastatai (netgi švariai išplauti) buvo perduoti nepriklausomos valstybės institucijoms. Ir tada paaiškėjo, kad panaudoti tokią gausybę gynybinės architektūros paveldo pastatų nebuvo pasirengta. Dalyje perimtų objektų įsikūrė Lietuvos kariuomenės daliniai, jų teritorijoje šiandien galima pamatyti gerai prižiūrimus pastatus, atnaujintus laikantis architektūros paveldo tvarkybos nuostatų. Buvusioje Tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencijoje šiuo metu veikia Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas, o už pastato restauravimą suteiktas Europos Sąjungos ir organizacijos „Europa Nostra“ apdovanojimas. Prieš dvejus metus VšĮ Karo paveldo centro įsigytame VII forte pamažu pradeda virti įvairialypis gyvenimas. Čia vyksta pastatų ir aplinkos tvarkymo darbai, kurie, pasak centro direktoriaus Vladimiro Orlovo,  turėtų ne tik atgaivinti fortą, bet ir jam nepakenkti. Šioje vietoje verda ir gana įvairi  kultūrinė - istorinė veikla: užsiimama genocido tyrimais, organizuojami gyvosios istorijos renginiai,  kaupiami karinio paveldo eksponatai. Tačiau tai tik reti geros panaudos pavyzdžiai. Tuo tarpu didžioji dalis Kauno tvirtovės pastatų Nepriklausomybės pradžioje atiteko Valstybės turto fondui ir buvo pasmerkti būti sunaikinti vandalų. Taip buvo imtos ardyti Šančių kareivinės, kol daugumos jų liko tik išorinės sienos. Reikėjo beveik penkiolikos metų, kad dalis šių pastatų būtų parduoti privatiems savininkams ir pradėti atnaujinti pritaikant juos gyvenamiesiems namams. Toks elgesys, kai architektūros paveldo objektus leidžiama sugriauti iki fasadinių sienų likučių, akivaizdžiai parodo Lietuvoje vis dar gajų fasadizmą. Šiuo atveju svarbi tik pastato išorė, perteikianti senąsias architektūros formas, o autentiškų konstrukcijų, vidinę struktūrą lemiančių perdangų bei sienų, medinių grindų ir kitų originalių medžiagų reikšmė architektūros paveldui vis dar neįsisąmoninta. Taip senieji pastatai tampa savotiškomis iškamšomis – kevalas originalus, tačiau vidus netikras. Be abejo, senus pastatus pritaikant naujoms reikmėms ne visada galima  išsaugoti buvusį vidaus planą, tačiau išardytas autentiškas medžiagas galima panaudoti naujoms erdvinėms struktūroms bei interjero apdailai kurti. Tokiu būdu gaunama keleriopa ekonominė nauda: sutaupomi gamtiniai ir energetiniai ištekliai, reikalingi naujų medžiagų gamybai, užtikrinamas ilgesnis pastato tarnavimo laikas (praktika rodo, jog senieji statybos ištekliai yra gana ilgaamžiai). Be to, taip išsaugoma savita istorinių pastatų atmosfera, kuri ir yra pagrindinė potencialių pirkėjų traukos laiduotoja. Deja, griaunami Kauno tvirtovės pastatai tapo trumpalaikio asmeninio finansinio intereso patenkinimo šaltiniu ir prarado didelę dalį savo autentiškumo.

Tenka konstatuoti paradoksalų, tačiau akivaizdų faktą: pagal dabartinį paveldo suvokimą tiek valstybiniu, tiek ir visuomeniniu lygmeniu, Kaune yra per daug gynybinės architektūros objektų, nes jų nesugebėta išsaugoti. Žinoma, ne vienas miestietis mano, kad Rusijos cariniam laikotarpiui atstovaujanti Kauno tvirtovė yra mums svetima. Taip atsiveria dar viena Lietuvos kultūros paveldo traktavimo yda: istorija rūšiuojama į priimtinus ir nepriimtinus laikotarpius. Carinės imperijos palikimas, kaip vieno tamsiausių Lietuvos praeities epizodų liudininkas, dažnai net nesusimąsčius dalies visuomenės priskiriamas netausotinų paveldo išteklių grupei. Tačiau istorijos nežinojimas ne tik nuskurdina mūsų atmintį, bet kartu pasmerkia kartoti užmirštas klaidas. Tuo tarpu architektūra kaip tik yra pati vizualiausia, lengviausiai pasiekiama praeities dalis, leidžianti prisiliesti prie įvairių istorinių laikotarpių. Todėl šiuos materialius praėjusių laikų liudytojus reikia tausoti ir, nors patys dar nemokame deramai jų įvertinti, turime juos palikti ateities kartoms.  Kauno tvirtovės atveju daugiausia problemų kyla dėl nemažos dalies statinių priklausomybės Valstybės turto fondui, nesugebančiam deramai apsaugoti savo valdomo turto, taip pat dėl painios teisinės bazės, reglamentuojančios detaliųjų ir specialiųjų planų rengimą. Taip biurokratiniuose verpetuose sukasi laikas, kuris susiklosčius tokiai padėčiai nėra sąjungininkas.

Kita ne mažiau sudėtinga - Kauno miesto pastatų priklausomybės problema. Čia reikia priminti faktą, kad tarpukariu, kai miestas buvo laikinąja sostine, pastatyta daug įvairaus pobūdžio individualių gyvenamųjų namų (ištaigingi vienbučiai kotedžai, prabangūs, modernūs ar kuklūs, būtiniausius gyvenamojo būsto poreikius patenkinantys, keliabučiai namai). Sovietmečiu dauguma šių pastatų buvo nacionalizuoti, o atkūrus Nepriklausomybę buvo nuspręsta juos grąžinti seniesiems šeimininkams arba jų palikuonims. Taigi dėl tarpukariu vykusių intensyvių statybų šiandien Kaune yra daugiausia Lietuvoje grąžintino nekilnojamojo turto. Kol vyko ir dar tebevyksta šių namų senųjų savininkų nuosavybės dokumentų rengimo ir  gyventojų aprūpinimo naujais butais procesas, pastatų niekas netvarko. Todėl nemaža dalis visų sutartinai vertingais pripažintų tarpukario modernizmo pastatų stovi apleisti, nušiurusiais fasadais, kiaurais langais.

Dar viena grupė architektūros paveldo objektų tapo posovietinės privatizacijos įkaitais, kai dalis Naujamiesčio gyvenamųjų ir komercinių patalpų buvo nupirkta iš savivaldybės ar perpirkta iš palankiomis sąlygomis butus įsigijusių gyventojų. Dauguma naujųjų savininkų apsiribojo pirkimo aktais, o jų įsigyti pastatai ar jų dalys  keliolika metų stovi visiškai apleisti. Taip centrine Kauno gatve tituluojamoje Laisvės alėjoje ir jos prieigose stovinčiuose pastatuose dažnai antrojo aukšto langai stokoja stiklų arba jų angos tiesiog užkaltos fanera, nuo fasadų karnizų, balkonų pavojingai byra tinkas ir plytų gabalai, kėsindamiesi sužaloti praeivius, ant stogų žaliuoja medžiai.

Kauno nepuošia ir gana gausios apleistos pramoninės zonos. Tad labai aktualus  ir tokių teritorijų pritaikymo naujai paskirčiai klausimas. Dauguma pramoninių objektų dar nepatenka į kultūros paveldo lauką, tačiau akivaizdžiai žaloja miesto veidą. Pasaulinė patirtis rodo, jog tokios zonos tampa netradiciniais, patraukliais kultūros centrais: čia kuriami meno fabrikai ir inkubatoriai, kuriuose verda įvairialypiai kūrybos procesai; įrengiami nestandartiniai gyvenamieji butai, vadinamieji loftai, ar plėtojama kitokia atraktyvi veikla. Tokių įgyvendintų ar dar vykdomų projektų jau turime Vilniuje ir Klaipėdoje, tačiau Kaune susiduriame su ta pačia nuosavybės problema. Kaip teigia savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, Kaune beveik nėra teritorijų ir pastatų, kurie neturėtų savininkų. Dažnai pramoniniai objektai priklauso keliems savininkams, dalyje jų vyksta veikla, tačiau apstu ir visiškai apleistų.

Tenka konstatuoti faktą, kad savininko buvimas dar neužtikrina šeimininkiško požiūrio į turimą nekilnojamąjį turtą, o jo priklausomybė skirtingiems asmenims ar organizacijoms labai apsunkina bendros pastatų ir teritorijų tvarkymo koncepcijos priėmimą. Tokių pavyzdžių turime daug. Užtenka pažvelgti į Laisvės alėjos pastatus ir pastebėsime, kad viename name įrengti įvairių dydžių, medžiagų ir spalvų langai, fasadas padengtas skirtingomis dangomis bei spalvomis, balkonai remontuojami keičiant atitvarinių tvorelių formas. Tokiu būdu visiškai sudarkoma kompozicinė vienovė. O atvejai, kai pastato pagrindinis fasadas traktuojamas kaip nedaloma visuma, dar labai reti.

Taigi apžvelgę kelias svarbiausias Kauno miesto architektūrinio paveldo problemas, galime išskirti vieną  veiksnių, lemiančių prastą miesto architektūrinį vaizdą - teisiškai nereglamentuotą apleisto nekilnojamojo turto savininkų atsakomybę. Dėl jų aplaidumo kenčia visi miestiečiai: kultūriniu ir turistiniu atžvilgiu patraukliausiuose rajonuose apleisti pastatai kuria neestetišką ir fiziškai nesaugią aplinką, dėl to prastėja miesto įvaizdis, neišnaudojamas  didelis turistinis potencialas. Į klausimą, kaip spręsti šią daugialypę problemą, galima atsakyti taip: tiktai pilietiškai aktyvi visuomenė išsaugo savo kultūros paveldą ir padeda išspręsti miesto urbanistinius uždavinius. Geriausiai šį teiginį iliustruoja Šv. Gertrūdos bažnyčios atvejis, kai 1988 metais aktyvūs visuomenės protestai sustabdė Lietuvos komunistų partijos Požėlos rajono komiteto priestato statybą. Šis statinys kilo prie bažnyčios iš J.Gruodžio gatvės pusės ir būtų visiškai uždengęs subtilios architektūros šventovę. Atgimimo pradžioje aiškiai išsakytos visuomenės nuomonės buvo paisoma. Ar nevertėtų pasinaudoti šia patirtimi ir šiandien? Jeigu patys aktyviai nekelsime tik Kaunui būdingų problemų, kiti jomis tikrai nepasirūpins. Sekant užsienio šalių pavyzdžiu reikėtų teisiškai apibrėžti neprižiūrimo nekilnojamojo turto savininkų (neišskiriant ir Valstybės turto fondo) finansinę atsakomybę bei užtikrinti galimybę nusavinti neprižiūrimus architektūros paveldo objektus. Juos pardavus nustatytas procentas lėšų atitektų buvusiam savininkui, o likusi dalis būtų skiriama paveldo objektų priežiūrai. Iš baudų surinktos lėšos taip pat turėtų būti skiriamos architektūrinėms miesto problemoms spręsti. Tokių įstatymais numatytų nuostatų priėmimą turėtų inicijuoti Kauno miesto savivaldybė, atkreipdama LR Seimo ir Vyriausybės institucijų dėmesį. Taip pat aktyviai turėtų prisidėti visuomenė, savo nepasitenkinimą išreikšdama susitikimuose su Seimo nariais, rašytine ir kitomis įstatymu reglamentuotomis formomis.