Rugsėjis

Prasidėjus rudeniui gamta ima ruoštis šaltajam sezonui. Pamažu visur įsivyrauja ramuma, o daugelis gyvybės formų laukia kitos vasaros, kai gyvenimas vėl ims virti. Tačiau kultūriniame gyvenime viskas vyksta atvirkščiai – pasibaigus vasaros gastrolėms ir pramogoms daugelyje institucijų vyksta intensyvus darbas, kasmet ieškoma ko nors naujesnio, įdomesnio, galbūt vis labiau intriguojamo. Ne išimtis ir Kauno valstybinis muzikinis teatras, kuriame aktyviai repetuojama ir rengiamasi naujam sezonui, prasidėsiančiam spalio 1-ąją. Šiais metais čia žadama pradėti ne visai ramiai – žiūrovų teismui bus pristatyta G. Donizetti opera Lucia di Lamermoor – gana ambicingas sceninis kūrinys. Be to, teatro gerbėjų laukia ir dar viena staigmena – tekstas originalo kalba, ko šio teatro istorijoje dar nebuvo. Intriguoja ir šios operos kūrėjai, kartais vertinami kontraversiškai. Ir tai tik pradžia – lapkritį išvysime dar vieną naujieną – G. Verdi operą Attila, Lietuvoje statomą pirmą kartą, beje, taip pat itališkai. O pavasarį dar laukia naujai pastatyta operetė ir paslaptingas miuziklas, kurio teatro kūrėjai atskleisti nenorėjo. Naujienų tikrai nemažai, tad apie jas ir kalbamės su Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovu Benjaminu Želviu.

Justina Paltanavičiūtė: Artėja solidus – jau 71-asis – Kauno valstybinio muzikinio teatro sezonas. Tad ir klausiu: kuo šis sezonas bus ypatingas? Kuo jis skirsis nuo ankstesnių?

Benjaminas Želvys: Pirmiausia, šis sezonas bus ypatingas tuo, kad yra numatytos net dviejų operų premjeros. Kauno valstybinio muzikinio teatro istorijoje dar nebuvo nutikę taip, kad dvi naujos operos klausytojams būtų pristatytos per tokį trumpą laiką: spalio 1 ir 2 dienomis pasaulį išvys G. Donizetti opera Lucia di Lammermoor, o lapkričio 27-ąją klausytojams bus pristatyta dar viena opera – G. Verdi Attila. Be to, teatro gerbėjų laukia dar viena staigmena – abi šios operos bus atliekamos originalia (italų) kalba – tai naujiena ne tik klausytojams, bet taip pat ir pačiam Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui. Manau, kad kauniečiams išvysti operas, dainuojamas originalia kalba, turėtų būti labai įdomu. O jeigu ką nors gąsdina tai, kad nieko nesupras, – bus titrai. Kaip ir visuose didžiuosiuose operos teatruose,  bus galima skaityti libretą ir suprasti tai, kas vyksta scenoje.

                      Be minėtų premjerų, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šį sezoną numatomos dar dvi: vasario mėnesį planuojamas J. Strausso operetės „Čigonų baronas“  spektaklis. Tiesa, šiame teatre tai jau nebus pirmoji šio veikalo interpretacija – operetė jau buvo rodoma, bet seniai, todėl dabar senasis jos variantas čia neberodomas. Be to, kovo gale planuojame dar vieną naujieną – miuziklą, tačiau jo išduoti kol kas nenorėčiau – paliksime šiokią tokią intrigą. Manau, kad keturi nauji spektakliai per sezoną vienam teatrui yra išties nemažai.

J. P.: Be minėtų naujokų – keturių premjerų, šį sezoną Kauno valstybinį muzikinį teatrą žada aplankyti visai nemažai svečių: kurti vieną iš premjerų (G. Donizetti Lucia di Lammermoor)  pakviesti režisieriai Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis. G. Verdi Attila taip pat nėra vien tik šio teatro produktas – spektaklis kurtas drauge su estų menininkais. Įvairiuose senesniuose spektakliuose taip pat dainuos svečiai. Kas lėmė tokius sprendimus?

B. Ž.: Viskas daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu. Ir jeigu kas nors galvoja, kad svečiai kviečiami todėl, kad mūsų pajėgos yra silpnos, – klysta. Mūsų teatro pajėgos yra puikios, o mes jas vienijam su kviestiniais žmonėmis tam, kad būtų šiokia tokia įvairovė. Kad teatras būtų įdomus, negali jis būti vieno ar dviejų režisierių, todėl stengiamės kviesti kuo įvairesnius kūrėjus, kad būtų įdomu ne tik teatro gerbėjams, bet ir patiems aktoriams. Tai skatina glaudų bendradarbiavimą su publika. O kalbant apie kviestinius solistus – šiais laikais žmonės yra kosmopolitai. Daugelis jų dainuoja ir Vilniuje, ir Diuseldorfe, ir Esene arba dar kažkur – šiais laikais tai nieko nebestebina. Ir jeigu tie žmonės atvažiuoja į mūsų teatrą, vadinasi, jiems čia patinka, jie randa stiprų ryšį su klausytoju.

J. P.: Kaip kilo mintis pakviesti režisierę Dalią Ibelhauptaitę? Ir apskritai, kodėl nusprendėte  kurti G. Donizetti Lucia di Lammermoor? Juk tai gana sudėtinga opera, ypač Lucios partija, parašyta didelių techninių gebėjimų reikalaujančiam koloratūriniam sopranui? Ar nemanote, jog tai yra pernelyg ambicinga tokiam  kameriniam teatrui?

B. Ž.: Mintis kurti G. Donizetti operą Lucia di Lamermoor kilo man. Tuomet šia idėja pasidalijau su vyriausiuoju teatro dirigentu J. Geniušu. Pasitarę šį klausimą iškėlėme teatro meno taryboje, o ten nusprendėme, kad būtų tikrai įdomu šią operą parodyti ir mūsų teatre. Taip šis veikalas ir atsirado  mūsų teatre.

Kodėl būtent Dalia Ibelhauptaitė? O kodėl gi ne ji? Dalia yra Dalia. Ji – žmogus, turintis vardą, jos  sukurti spektakliai yra įdomūs – galbūt vieniems patinka, kitiems galbūt ne, bet tai labai subjektyvu. Tad vadovaudamiesi kažkieno kito, o ne savo nuomone toli nenueisime. Artėja premjera, o darbas vyksta puikiai: Dalia Ibelhauptaitė yra meno vadovė, režisierius – Gedinimas Šeduikis – jaunas režisierius, kuris puikiai įsiliejo į kolektyvą. Jį labai mėgsta tiek solistai, tiek choras – mūsų teatre jis puikiai tvarkosi. Drįstu teigti, kad šiame spektaklyje yra rasti itin geri sąlyčio taškai tarp visų  dalyvių, visi jie puikiai vienas kitą supranta. Tad manau, jog G. Donizetti Lucia di Lammermoor mūsų teatre turės savitą veidą ir savo publiką.

O apie operos sudėtingumą galiu pasakyti tiek – darbas vyksta normaliai, ne šventieji  puodus lipdo. Pagrdininis Liučijos vaidmuo paskirtas dviem mūsų teatro solistėms – Gitanai Pečkytei ir Ramintai Vaicekauskaitei. Viena jį interpretuoja vienaip, kita – kitaip, ir tai visiškai natūralu. Be to, iššūkiai visada skatina tobulėti.

J. P.: Kita premjera – G. Verdi Attila – taip pat nėra labai tikėtas sprendimas: nors ir laikoma šedevru, ši opera nėra taip dažnai statoma kaip kiti šio kompozitoriaus sceniniai kūriniai. Be to, ji režisuota kartu su estų kūrėjais. Kodėl pasirinkta būtent ši opera ir kodėl bendradarbiavimui pasirinkti būtent estų menininkai? Galbūt tai gali būti traktuotina kaip naujovių paieškos?

B. Ž.: Iš dalies taip – ieškome to, kas mažiau žinoma, dar nepažinta. O imtis būtent šios operos buvo pasiūlyta estų. Iš tiesų ši opera jau buvo rodyta Estijoje – Piarnu, Tartu ir Taline. Tai tarptautinio operos festivalio „PromFest“ projektas, kuriame dalyvavo estų nekomercinė organizacija „PromFest“, Piarnu miesto teatras „Endlas“ ir mūsų – Kauno valstybinis muzikinis teatras. Rodyti spektakliai turėjo labai didelį pasisekimą. Premjerose dalyvavo mūsų teatro choras ir orkestras, tad norėčiau, kad tie solistai, kurie dainavo Estijoje, dainuotų ir mūsų teatre premjeros metu. Tačiau išvysime ir mūsų teatro solistus, ir kviestinius, atvyksiančius iš Vilniaus – Sandrą Janušaitę, Dainių Stumbrą. Spektaklyje dainuos ir daugiau svečių – tai Vladimiras Sulimskis – puikus baritonas, dainuojantis dar ir Sankt Peterburgo Marijos teatre, taip pat Erikas Fentonas, svečias iš JAV, šiuo metu besidarbuojantis Vokietijoje. Manau, jog žiūrovams tikrai turėtų būti įdomu pasižiūrėti ne tik dar nematytą spektaklį, bet ir įvertinti estų interpretaciją bei jų muzikinio teatro kultūros sampratą (spektaklio rež. Üllar Saaremäe, dir. Erki Pehk. –Aaut.past.).

J. P.: Kodėl šios dvi operos statomos originalo kalba? Juk iki šiol Kauno valstybinio muzikinio teatro tradicija buvo visus sceninius kūrinius pateikti gimtąja lietuvių kalba? Itališkai būta tik kelių atskirų partijų...

B. Ž.: Kai kviečiame  svečius dainuoti mūsų pastatytuose veikaluose, tuomet jie dainuoja originalo kalba. Pavyzdžiui, Lilija Gubaidulina ir Vaidas Vyšniauskas, pakviesti svečio teisėmis į U. Giordano operą „Andrė Šenjė“, dainavo itališkai. Taip pat reikėtų paminėti ir G. Verdi „Traviatą“, kurioje svečiai pageidavo dainuoti originalo kalba. O šios dvi premjerinės operos (G. Donizetti Lucia di Lammermoor ir G. Verdi Attila ) – dar vienas atvejis. Pavyzdžiui, pernai gavome pasiūlymą dalyvauti festivalyje, o viena iš sąlygų buvo atlikti kūrinį originalo kalba. Tad priėmus tokį sprendimą, operas tiesiog paprasčiau transportuoti kitur – gastrolinis variantas tampa kur kas patrauklesnis. Tuo tarpu operetes ir miuziklus dainuoti originalo kalba yra šiek tiek sudėtingiau, nes vyksta daugiau veiksmo, dialogų – skaityti titrus būtų kur kas sunkiau.

J. P.: Ar atsižvelgiant į faktus, jog numatomos net dvi operų premjeros, be to, pirmą kartą šio teatro istorijoje pateikiamos ne lietuviškai, galima teigti, jog teatras keičia kryptį? Atsisako kameriškumo?

B. Ž.: Nepasakyčiau. Teatras paprasčiausiai toliau dirba savo darbą. Tai – muzikinis teatras, todėl jo funkcija yra įvairialypė, kuriame ir miuziklus, ir operetes, ir šokio spektaklius, o dainuoti operą solistams taip pat yra labai įdomu. Tad opera, kaip ir kiti žanrai, iš mūsų repertuaro neišnyks niekada.

J. P.: Ačiū už pokalbį.