Lapkritis

Kauno fotografijos galerijoje lapkričio 8 d. buvo pristatytos Nacionalinės premijos laureato, šįmet garbingą jubiliejų švenčiančio fotomenininko Romualdo Rakausko dvi reportažinių darbų serijos „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960-1965 m.) ir „Mūsų Kaunas“ (1967-1976 m.), sujungtos į vientisą „Vilniaus ir Kauno šiokiadienių“ pasakojimą, aprėpiantį visus metų laikus ir atveriantį įvairius miestų klodus.

Menotyrininkė, kritikė Daniela Mrazkova apie šį autorių yra rašiusi: „Rakauskas – tai menininkas, kuris apie pagrindines gyvenimo vertybes kalba šviesiai, džiaugsmingai, emocionaliai, be nereikalingo patoso. Švelnus groteskas tik dar labiau pagyvina jo paskutiniųjų fotografijų išraiškingumą ir mintį.“ Į Lietuvos fotografijos istoriją R.Rakauskas tvirtu žingsniu yra žengęs su etalonu jau tapusiais savo ciklais „Žydėjimas“ ir „Švelnumas“. Juose atsiveria amžinai romantiškas, ypač jautrus, poetiškas ir itin dvasiškas žvilgsnis į mus supančią realybę. Pasak paties autoriaus, šiuose cikluose buvo „viskas apgalvota, išdirbta, išspausta, siekiama grožio maksimumo“.

Truputį kitokį R.Rakauską galime pamatyti „Vilniaus ir Kauno šiokiadieniuose“. Tiesa, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai šie albumai buvo kuriami, fotoalbumų apie Lietuvą daugėjo, platėjo ir jų tematika. Kaip pastebėjo S.Valiulis, daugelis iki tol buvusių albumų buvo skirti dokumentuoti bei užfiksuoti miesto architektūrai, o R.Rakauskas tiek į Vilnių, tiek į Kauną pažvelgė visai kitu kampu. „Vilniaus šiokiadieniai“ ir „Mūsų Kaunas“ – labiausiai nuo turistinio miestų įvaizdžio nutolę fotoalbumai. Šiuose cikluose išliko stiprus poreikis brautis į gyvenimo gilumą, stebėti žmogų ir jo aplinką, ieškoti jautraus sąlyčio su fotografuojamu objektu. Kaip pastebi pats R.Rakauskas, grožio paieškos, netgi pasaulio idealizavimas jaučiamas ir šiuose darbuose. „Viskas priklauso nuo žmogaus vidinės švaros – man tai duota ir aš kitaip negaliu. Širdyje įspaustas grožio ieškojimas, netgi idealizavimas. Ši paroda yra reportažinių darbų, bet čia irgi padaryta didelė atranka: prasigėrusios Lietuvos nerasite. Kuriu ir kūriau ne dėl to, kad įtikčiau kažkokiems tarptautiniams vertinimams. Aš laimingas, jau penkiasdešimt metų einu kūrybos keliu, esu įvertintas Lietuvoje. Įdomiausia, jog sovietmečiu fotografai forsuodavo ir grožio tyčia ieškodavo, o aš matau tą grožį nesvarbu kokioje, socialistinėje ar kapitalistinėje, santvarkoje“, - pasakoja R.Rakauskas.

Fotografijų ciklai, kuriuose fiksuojami vieno ar kito laikotarpio gyvenimo artefaktai, dažnai reikalauja į juos pažiūrėti iš laiko perspektyvos, kad turėtume galimybę atsisukti, pažvelgti atgal ir nauju žvilgsniu viską įvertinti. Parodos metu kalbintas fotomenininkas R.Rakauskas teigė, jog dėl ankstyvųjų savo darbų yra šiek tiek ramesnis, nes jie turi laiko žymę. „Jau keturiasdešimt metų – tai yra antspaudas, kuris suteikia vertę. Mano naujausi darbai, už kuriuos gavau Nacionalinę premiją, – „Užuovėja“, atlaiduose fotografuoti dabartiniai žmonės. Garantuoju, jog jų tikroji vertė atsiras tik po keturiasdešimt, penkiasdešimt metų ir tada bus įdomu, kaip apsirengę žmonės, kokią rankinę nešiojo ar batukus avėjo – visi tie dalykai pasidaro įdomūs. Meniniai dalykai gali šiek tiek padėti, bet žiūrovas kartais tuose dokumentiniuose dalykuose randa gerokai svarbesnius atsakymus ir jam to meno net ir nereikia“, - mintimis dalijasi fotomenininkas.

Kaip yra pastebėjusi menotyrininkė Agnė Narušytė, šiuose cikluose pasakojama ne teiginiais, ne literatūriniais tropais, o plika akimi nepagaunamos miesto kaitos stebėjimu, pasiekiančiu bežodžio supratimo erdvę, kurioje tekstai rašomi figūrų judėjimo ir šešėlių ritmais. R. Rakauskas tiksliai pagauna „lemtingus“ atsitiktinumus, kurie įgyja reikšmę tik fotografijoje, išryškindami kitaip neapčiuopiamas tikrovės struktūras. Kažkada pats fotomenininkas yra minėjęs, jog arčiau širdies jam yra reportažai, grynoji dokumentika, o ne režisūra. Tačiau šiandien kalbinamas autorius teigia, jog taip sakydamas prieštarauja pats sau.

R.Rakauskas: „Fotografijos prigimtinė prasmė yra tikrasis dokumentinis reportažas. Fotografija gimė iš poreikio atspindėti realybę tokią, kokia ji yra, tačiau kai fotografija nori priartėti prie meno, tada ir prasideda ieškojimai, režisūra. Kai fotografavau šiuos parodoje kabančius darbus, mano žvilgsnis jau buvo sugadintas. Tuo metu dirbau reporteriu „Nemuno“ žurnale, ten dirbdamas kiekvieną kadrą turėjau surežisuoti. Pavyzdžiui, pirmajam numeriui fotografavau aktorę G.Balandytę ir turėjau viską sukontroliuoti: kur stovės, ką vilkės ir taip toliau – man tai tapo norma. Šešiasdešimtmečio proga atidariau parodą, kurioje eksponavau „Užuovėjos“ ciklą. Šia paroda protestavau prieš save patį, režisuojantį, montuojantį – buvau pasiilgęs to tikrojo reportažo. „Užuovėjoje“ viskas atlikta teleobjektyvu, žmonės nemato ir nežino, jog aš juos fotografuoju. Toks fotografavimo būdas man buvo didžiausia laimė. Režisūrą „išlaužti“ yra labai sunku, reikia gero profesinio įgudimo. Sustatai sceną ir meldi Dievo, kad kas nors atsitiktų ir jinai suirtų – sustatymas yra nykus reikalas, visą laiką norisi tikresnio išgyvenimo“, - teigė R.Rakauskas.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki šių metų lapkričio pabaigos.