Lapkritis

Kauno bienalės „Tekstilė’11: dar kartą – šokam – pirmyn“ parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje eksponuojamas lietuvės tekstilininkės Linos Jonikės kūrinys „Ji mėgsta pomidorus“, sukurtas 2011 metais. Jame, kaip įprasta šios menininkės kūryboje, jungiama tradicinė siuvinėjimo technika su šiuolaikinėmis technologijomis – fotografija ir videoinstaliacija.

Iš pradžių lankytojo akį patraukia ant sienos kabantis eksponato aprašas. Jame gana plačiai išdėstytos autorės mintys apie pomidorus, pasakojama istorija ir su šiais vaisiais susijusios patirtys iš kasdienio gyvenimo, įvardijamos naujos ir visai nekasdieniškos jų funkcijos. Autorės koncepcija suintrigavo ir privertė į jos kūrinį pažvelgti kitomis akimis, labiau į jį įsigilinti ir įvertinti iš naujo.

Kūrinį „Ji mėgsta pomidorus“ sudaro šešios dalys, sukabintos paeiliui. Pirmojoje – itin tikroviškai išsiuvinėtas ištiškęs pomidoras, tarsi atskleidžiantis savikritišką autorės požiūrį į  savo darbą. Kitos trys dalys – siuvinėtos mažais taškeliais, lyg pomidorų sėklelėmis, išdėstytomis taip, kad primena optinio meno kūrinius. Dar dvi dalys – besilaukiančios nuogos moters fotografija ir videoinstaliacija, kurioje matome į žemę mėtomus prinokusius pomidorus, byloja apie itin moterišką autorės pasaulėžiūrą. Menininkė išskiria net keturis aspektus, kuriais pomidoras gali būti analizuojamas ir kurie privertė susidomėti būtent jais: tai – pomidoras kaip vaisius, kaip nežinomas objektas, kaip medžiaga kūrybai ir kaip istorijos herojus. Visi šie aspektai subtiliai atskleidžiami per visas gana didelio formato kūrinio dalis.

Pirmojoje kūrinio „Ji mėgsta pomidorus“ dalyje – išsiuvinėtas ištiškęs pomidoras,  kurį  iš didesnio atstumo sunku atskirti nuo tikro vaisiaus. Pasaulyje esama kraštų, kuriuose tam tikras nepasitenkinimas išreiškiamas būtent svaidantis pomidorais. Kai kur net rengiami pomidorų svaidymo festivaliai (pavyzdžiui, kasmet vykstantis „La Tomatina“ Ispanijoje), be šių vaisių dažnokai nepasieina daugelis protestų ar mitingų. Štai ir pati L. Jonikė ironiškai ir su humoru sviedžia į vieną savo kūrinio dalį sultingą pomidorą. Tačiau jos sviedimas nėra impulsyvus ir staigus veiksmas, koks būtų būdingas įniršusiam protestuotojui ar maištininkui, o priešingai – preciziškai išsiuvinėtas ištiškęs vaisius yra iš anksto apgalvoto ir kruopštaus darbo, reikalaujančio nemažai laiko, rezultatas. Ši kūrinio dalis parodo, jog menininkė savo darbo atžvilgiu yra nusiteikusi savikritiškai ir, tarsi norėdama užkirsti kelią žiūrovų kritikai, ji pirmoji meta pomidorą – šis veiksmas atskleidžia, jog tekstilininkei nesvetima autoironija.

Menininkė savo kūriniu formuoja kitokį požiūrį į pomidorą – vaisių, kuris yra elementari maisto raciono dalis daugelyje pasaulio šalių. Tiesa, tai daro iš asmeninės perspektyvos – pateikia savo mintis ir asociacijas, susietas su individualia kasdiene patirtimi. Kūrinio apraše L. Jonikė teigia, jog pomidoras jos kūryboje yra lyg simbolis, suteikiantis galimybę įsitraukti į pokalbį ir per jį susipažinti su žmogumi, iš kurio perkama. Daugelis pomidorą supranta tik kaip valgomą objektą, nesusimąsto apie kitokias jo tiesiogines ar netiesiogines funkcijas. Tačiau pažvelgti į kasdien vartojamus daiktus ir pabandyti juose paieškoti gilesnių prasmių gali būti įdomu ir naudinga ne tik menininkui, bet ir paprastam, retai nuo kasdienybės atitrūkstančiam žmogui. Tad šiame lietuvės tekstilininkės kūrinyje pateikiama kitokia, visiškai nauja, pomidoro simbolinė reikšmė, kuri siejasi su pažinimo ir bendravimo džiaugsmu.

Tai – įdomus sprendimas. Remdamasi asmeniniais potyriais, L. Jonikė susimbolina šį kasdienybės objektą, suteikdama jam naują, kur kas gilesnę prasmę. Pomidoro augimo ciklas prilyginamas žmogaus gyvenimui: nuo sėklų pakelio, nuo mažo daigelio iki žiedo ir vaisiaus, kuris galiausiai yra nuskinamas. Šis poetinis gamtos ir žmogaus gyvenimo laikotarpių sugretinimas subtiliai išreiškiamas pasitelkiant fotografiją, kurioje užfiksuota nuoga, besilaukianti moteris, rankoje laikanti vazonėlį su pomidoro daigeliu. Abu šie reprodukcijos simboliai saugo savyje didžiausio stebuklo prasmę, o menininkė L. Jonikė trapios ir sentimentalios akimirkos vaizdinį užfiksuoja savo tekstilės kūrinyje.

Su moters pasauliu itin glaudžiai susijusi motinystės tema aktuali ne tik šiame, bet ir kitame Linos Jonikės kūrinyje, gana paslaptingu pavadinimu „Δ“,  sukurtame 2005 metais. Fotografijoje taip pat vaizduojama nuoga besilaukianti moteris, o šalia jos – du maži vaikai. Tačiau pirmojoje fotografijoje vaizdas atrodo kur kas lyriškesnis ir poetiškesnis. Akivaizdu, jog naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį autorei asocijuojasi tik su moteriškuoju pradu – čia atskleidžiamas intymumo tarp motinos ir vaiko akimirkos žavesys, pabrėžiamas ypatingas jų ryšys. Suprantama, kad moteris, žvelgdama į tokį meno kūrinį, pajus itin glaudų bendrystės jausmą, kuris jungia viso pasaulio moteris. Tuo tarpu vyriškas žvilgsnis gali nepasiekti giliosios šio kūrinio esmės. Taigi galima daryti išvadą, jog  kūrėja apeliuoja būtent į moterišką sąmonę, kurioje glūdi daugelį moterų vienijantis motinystės instinktas.

Menotyrininkės Virginijos Vitkienės teigimu, L. Jonikės darbai yra itin moteriški ne tik temos prasme, bet ir atlikimo technika. Juk nuo seniausių laikų siuvinėjimas laikomas išskirtinai moterišku užsiėmimu, suteikiančiu namų aplinkai grožio ir jaukumo. Kai kuriose kūrinio „Ji mėgsta pomidorus“ dalyse dominuoja siuvinėjimo technika, o nėščios moters fotografijoje jis tik pagalbinė priemonė, suteikianti tam tikro jaukumo bei spalviniu požiūriu paįvairinanti kūrinį. Labai dažnai  menininkė kūriniuose naudoja nuogo žmogaus fotografiją (moters ar vyro), kurioje kūnas subtiliai ir paslaptingai pridengiamas itin tikroviškai atrodančiomis siuvinėtomis draperijomis. Fotografija visada būna nespalvota, bet siuvinėjama naudojant spalvas, kartais saugančias įvairias simbolines prasmes.

Įdomu tai, jog videoinstaliacijoje tekstilininkė gana originaliai atskleidžia dar vieną iš keturių savo požiūrio į šį vaisių aspektų – pomidoras kaip medžiaga kūrybai. Savaime suprantama, jog pomidorų (ir apskritai bet kokios) dėmės nėra malonus dalykas, tačiau čia parodoma, kad tinkamai panaudotos jos gali kuo puikiausiai pasitarnauti meninei kūrybai ir būti puiki išraiškos priemonė.

Tarp visų M. Žilinsko dailės galerijoje esančių tekstilės darbų kūrinys „Ji mėgsta pomidorus“ išsiskiria žaisminga ir, palyginti su kitais, ne itin rimta tema. Kitų bienalės dalyvių eksponuojamuose darbuose labiau gilinamasi į globalias šiuolaikinio ir senojo pasaulio problemas, atskleidžiamos skausmingos egzistencinės patirtys, išgyvenimai, susieti su karu, vaikystės prisiminimai. Tokios temos ypač ryškios Lietuvos tekstilininkų darbuose, daugiausia austose tapiserijose. O stebint šį L. Jonikės kūrinį apima pakili nuotaika, tarsi trumpam atitrūkstama nuo visų rūpesčių. Toks eksponatas bienalės parodai suteikia naujų spalvų ir ją paįvairina.

Taigi šis kūrinys iš kitų eksponuojamų darbų išsiskiria ne tiek forma, kiek tema, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per paprasta ir ne itin gili. Tačiau, kai imi jį analizuoti, darosi vis įdomiau, ir net nepajunti, kaip pradedi grimzti gilyn, ieškoti naujų šio kūrinio prasmių, pasitelkdamas savo asmenines patirtis, siejamas su pomidorais. Tai – lyg žaidimas, žadinantis protą ir vaizduotę, nes autorė įvardija užtektinai priežasčių į pomidorą žiūrėti ne tik kaip į vaisių, bet ir kaip į meno objektą ar kūrybos priemonę.

Pasitelkdama įvairias, tradicines tekstilines ir savo sugalvotas, išraiškos priemones, autorė pateikia šiek tiek netikėtą požiūrį į gana buitišką atributą – pomidorą. Iškeldama virš kasdienybės ir suteikdama naujų simbolinių prasmių, paprastą vaisių ji paverčia objektu, kuris gali būti analizuojamas pačiais įvairiausiais aspektais. Tačiau drauge menininkė neverčia žiūrovo sekti tik savomis interpretacijomis, o priešingai – siūlo apmąstyti asmeninius potyrius, kurie leistų į kasdienio vartojimo daiktus pažvelgti meniškai ir susikurti savitas simbolines prasmes. Šiuo eksponatu L. Jonikė tarytum nukreipia parodos lankytoją keliu, vedančiu nuo kasdienybės.