ATMINTIES JUNGIMAS P.GILYTĖS INSTALIACIJOJE „DANGUS VIRŠ KAUNO“ 0

Giedrė Legotaitė
www.kamane.lt, 2011-11-21
Airidos Rekštytės nuotr.

Rugsėjį Kauno Kolpingo kolegijos vestibiulyje buvo pristatyta Patricijos Gilytės specifinės vietos instaliacija „Dangus virš Kauno“. Instaliaciją menininkė padovanojo kolegijai, tad ją vis dar galima apžiūrėti šioje mokslo įstaigoje. Pateikiame menotyrininkės G.Legotaitės mintis apie instaliaciją.

Nuolatos bandoma įvardinti pasaulio skirtybes, norint pabrėžti atskiro asmens / objekto savastį, individualumą ar įrodyti jo autentiškumą. Noras kuo labiau išgryninti materiją ar mintį (esmę) nuveda prie detalės, kai matoma tik maža visumos dalis. Kartais dėl to  prarandamas / užmirštamas supratimas, koks yra visas vaizdas. Tačiau detalė, naudojama kaip simbolis, yra pajėgi perduoti žinutę.

Menininkei P.Gilytei artimas jungimo, kaip esminio veiksmo, principas. Tačiau jungimas atsiranda po prieš tai įvykusio skaidymo proceso. Specifinės vietos instaliacijoje „Dangus virš Kauno“ menininkė porolono gabalėlius dėlioja, siekdama perteikti realų ir įsivaizduojamą Kauno miesto žemėlapį: „Šiame darbe jungiu tiek senamiesčio, tiek miesto pakraščių architektūrines formas, susiliečiančius medžių ir namų siluetus, linijinį upių bei gatvių panašumą į vieną daugiaplanę plokštumą, kurios šifravimas, tarsi subjektyvus žemėlapis, kiekvienam iš savo patirties bei būsenos perspektyvos žvelgiančiam stebėtojui yra vis kitoks.“

Pamatytą tikrą vaizdą subjektyviai pakeičia individo atmintis: vienus objektus fiksuoja stipriau, kitus dėl tam tikrų priežasčių nustumia giliau. Taip kūrėja jungia ankstyvesnius į atmintį įsirėžusius miesto atsiminimus su naujais, kur „praeitis ir ateitis neturi aiškios ribos“. Kur, išgirdus žodį „Kaunas“, prieš akis išnyra ir maždaug prieš šešis amžius pastatyta Vytauto bažnyčia, ir jau nugriautas „Merkurijaus“ pastatas, ir naujoji „Žalgirio“ arena. Atminties prioritetas teikiamas ne „egzistavimui dabar“, o veikiau principui „kiek daug kartų praėjau“. Todėl čia aiškių (laiko aspektu) ribų ir būti negali. Tokia koncepcija atsispindi ir pačioje instaliacijoje, sukurtoje naudojant minkštą medžiagą – poroloną.

„Dangus virš Kauno“ – didelio formato darbas, kurio struktūra bei vidinė logika remiasi Kauno miesto architektonika, taip pat ir autorės asmenine patirtimi, žiūrėjimo tašku bei atmintimi.

Suvokiant instaliaciją svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog autorė net nemėgina aklai sekti natūra. Sienoje sudėliotas vaizdinys neatkuria realaus miesto objektų santykio. Sąmoninga manipuliacija vaizdu (suspaudimas ar ištęstumas) P. Gilytei  yra svarbi kaip metafora.

Pasąmonėje ar tiesiog laikui bėgant sukaupta informacija integruojasi, tampa pildomo vaizdo dalimi. Pikseliais padengta siena gali būti suvokiama ir kaip viso filmo (arba visos vietovės, visos istorijos) sutalpinimas į vieną plokštumą.

Kartu šis kūrinys yra postmodernistinės visuomenės pavyzdys būtent skaidymo aspektu, kadangi autorė pasirinko tokią techniką. Miestovaizdį menininkė, kaip pati įvardija, perteikia poroloniniais pikseliais, kurie nėra vientisa priemonė. Instaliacija sujungiama iš daugybės atskirų segmentų. Gylio įspūdį sienos paviršiuje menininkė pasiekia skirtingais atstumais grupuodama trijų spalvų (baltos, juodos, pilkos) poroloninius pikselius. Atsitraukus nuo instaliacijos, „Dangus virš Kauno“ įgauna vientiso kūrinio įspūdį.

Instaliacija „Dangus virš Kauno“ pritaikyta siaurokai sričiai – Kauno miestui. Tačiau „miesto“ sąvoka apima ne tik gamtos, architektūrinį peizažą, miesto gyventojus, bet ir žmones, lankiusius ar mačiusius tam tikras miesto vietas ar apie jas girdėjusius. Tokie turistai taip pat turi  nesąmoningai susikūrę savitą miesto panoramą. „Kurdama kūrinius, kurie retai gali būti perkeliami ir vėl rodomi kitur, dirbu specialiai toje vietoje apsilankiusiam žiūrovui, tam tikram laikui ir to laiko kontekstui,“ – teigia menininkė.

Miestas yra kintantis laike darinys. Aplinka – žmogus ir gamta – jį be perstojo keičia. Todėl tik tam tikru periodu tam tikras miesto vaizdinys gali būti tam tikro asmens tiesioginis išgyvenimas – prisiminimas. Atminties vaizdiniuose dažniausiai išlieka architektūriniai objektai (juk jie daro didžiulę įtaką žmogaus kasdieniam gyvenimui, pvz. diktuoja ar keičia maršrutą), kurie kelia civilizacijos, kaip miesto sinonimo, asociacijas.

Ant sienos pritvirtintu specifinės vietos kūriniu menininkė perteikia asmeninį ryšį su Kaunu. Pasirinkusi poroloną kaip „aplinkos neatspindinčią, bet ją absorbuojančią, surenkančią medžiagą“, autorė vaizduoja „minkštą praeities bei ateities ribą“. Naudodama vienodas sudedamąsias dalis, P. Gilytė sukuria individualiausią objektą – savo asmeninį miestą. Tokį, kokį ji pažino praeityje, ir tokį, kokį jį žino dabar. Pasitelkusi vidinius vaizdinius kaip itin asmenišką ir jau savaime autentišką meno kūrimo objektą, P.Gilytė kalba apie laiko reliatyvumą kiekvieno asmens ir jo patirties atžvilgiu. Iš atskirų smulkių gabalėlių (kaip ir prisiminimų nuotrupų) autorė sudėlioja išskirtinį ir unikalų Kauno miesto žemėlapį.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*