POSTMODERNIZMO ALSAVIMAS FOTOGRAFIJOJE 0

Renata Bartusevičiūtė
www.kamane.lt, 2011-11-15

 

Ne kartą kalbėta apie fotografijos mirtį, negailestingą jos nuosmukį bei išnykimą iš mūsų gyvenimo. Visos šios kalbos tebuvo tušti nuogąstavimai: fotografija įvairiais pavidalais bei formomis šiandien kaip niekada anksčiau aktyviai dalyvauja tiek viešajame, tiek mūsų asmeniniame gyvenime. Fotografija fiksuoja ne tik visuomenės veidą, bet drauge kuria ir jos tapatumą. Klausimų ir įvairių diskusijų apie fotografijos svarbą bei įtaką šiandien apstu, tačiau vienas klausimas eskaluojamas itin dažnai: kas yra šiuolaikinė fotografija ir kur joje galime rasti meną?

Šis klausimas daugeliui fotomeno gerbėjų Lietuvoje vis dar neduoda ramybės. Gal tam įtakos turėjo ypač stiprūs, etaloniniais tapę Lietuvos fotografijos mokyklos klasikų darbai, nuo kurių niekaip  šiandien negalime pabėgti, esame per daug jų paveikti, kad galėtume ir norėtume įvertinti naująją kartą ir jos fotografiją. Klausimų ir abejonių dėl fotografijos meninės vertės viešojoje erdvėje kyla tuomet, kai pradedama kvestionuoti romantinė, realistinė bei moderni fotografijos samprata. Kaip yra pastebėjęs S.Valiulis, „Lietuvos fotografija, kaip reta kuri kita, yra dėkinga žmogaus gyvenimo studijoms: gal todėl, jog modernizmas į ją įaugo labai iš lėto, postmodernizmas atėjo pavėlavęs, iš esmės tik subyrėjus sovietinei imperijai. Mūsų fotografijos klasikų pasąmonėje išliko stiprus poreikis brautis į gyvenimo gilumą, stebėti žmogų ir jo aplinką, ieškoti jautraus sąlyčio su fotografuojamu objektu. Tos traukos visiškai neužgožė postmodernizmo estetika.“ 1

Tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių ne vienas fotomeno gerbėjas, apsilankęs pastaruoju metu gausiai organizuojamuose fotofestivaliuose ir išvydęs pasaulyje pripažintus užsienio autorių postmodernizmo darbus, juos tiesiog atmeta, nepriima, dažnai net nesuvokia ar net nebando to padaryti. Šiuolaikinė fotografija, kurioje vis dar gajūs postmodernizmo bruožai, stengiasi sugriauti iki tol vyravusias vertybes, daugelis kūrėjų savo kūryba neigia būdus, kuriais visuomenė stato ir primeta tradicinę kultūrinių vertybių ir svarbos hierarchiją. Toks institucionalizuoto meno sąvokos griovimas ir jos sudrebinimas iš pamatų daugeliui mūsų žiūrovų, regis, nėra priimtinas. Formuojasi nuomonė, kad Lietuvoje kur kas dažniau menas yra vertinamas todėl, jog jis yra universalus, originalus ir nepavaldus laikui. Tuo tarpu ne tik šiuolaikinė fotografija, bet ir visas postmodernusis menas mums kalba apie meną, kuris yra netobulas, prieinamas, žemiškas, vietinis, laikinas, vienkartinis. Dažnai tai prieštarauja giliai mūsų sąmonėje įsišaknijusiam tikėjimui, jog menas – tai autentiškumas ir išskirtinumas. Postmoderni fotografija sąmoningai mus provokuoja ir siekia užginčyti instituciškai suformuluotą „meno“ apibrėžimą.

Vis dar kvėpuojantis postmodernizmas

Siekiant atsakyti ar bent jau pabandyti atsakyti, kokia yra šiuolaikinė fotografija, kur slypi jos meninė vertė, kaip ir kokiais būdais bei formomis ji yra kuriama, neišeina aplenkti postmodernizmo ir jo įtakos šiai meno sričiai. Postmodernizmas, pirmuosius tvirtus žingsnius fotografijoje žengęs prieš tris dešimtmečius, šiandien dar neužleidžia savo pozicijų ir kaip kūrybinė strategija vis dar yra aktuali bei formuoja savus kanonus.

Postmodernus požiūris į fotografiją formuluojamas kaip opozicija meno autentiškumo ir išskirtinumo sampratai, nagrinėjamas fotografinės reprezentacijos klausimas, susijęs su reprodukcija, kopija ar net kopijos kopija. Fotografija suvokiama kaip atvaizdas, pakartotinė reprezentacija to, kas jau yra matyta. Tai reiškia, jog originalas tiesiog negali egzistuoti. Ši prielaida – vienas didžiausių iššūkių klasikinės fotografijos gerbėjams, bandanti sudrebinti klasikinį meno suvokimą bei paneigti „meno auros“ egzistavimą. Postmoderni fotografija, anot fotografijos kritiko Andy Grundbergo, yra susijusi su tam tikra pasaulėžiūra: „Postmodernistinis menas pasaulį priima kaip begalinę veidrodžių salę, kaip vietą, kur atvaizdai lemia tai, kas mes esame. Postmoderniame pasaulyje nelieka vietos tikėjimui patirties autentiškumu.“ 2 Toks požiūris lemia ne tik pakitusį požiūrį į pačią fotografiją, bet ir į jos kūrėją. Fotografas, galima teigti, pradedamas suvokti ne kaip originalių meno objektų kūrėjas, o kaip jau esamų kultūrinių formų, reprezentacijų fiksatorius. Šiuolaikinio meno kritikas Daglas Crimpas teigia, jog kaip tik šis perėjimas nuo „produkcijos“ prie „reprodukcijos“ reiškė postmodernios fotografijos pradžią3.

Postmodernizme iš pamatų susvyruoja meninės fotografijos apibrėžimas ir suvokimas. Anksčiau meninės fotografijos vertę lėmė atspaudo kokybė, estetinės savybės, fotografinio atvaizdo autonomija, neįprastas, įdomus originalus fotografo matymo subjektyvumas ir jame užkoduota autorystė. O postmodernaus meno kontekste fotografija pradedama grįsti visai kitokiomis prielaidomis. Svarbiausia tapo socialinis ir kultūrinis pasaulis, kurio dalis ir yra fotografija. Ir nors postmodernizmas, įsitvirtinęs aštunto dešimtmečio pabaigoje, atrodo, turėtų būti jau praėjęs etapas, atgarsiai vis dar skamba ir šiuolaikinėje fotografijoje. Šiandien vis dar bandoma postmodernios fotografijos reiškinius iš naujo prikelti naujųjų technologijų kontekste. Be to, jie vis dar turi didelės įtakos formuojant šiuolaikinės fotografijos sampratą, nors jos realizacija nuo aštuoniasdešimtųjų gerokai pakito.

Meninės fotografijos paieškos

Kalbėti apie fotografijos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje turbūt neverta. Atvaizdai yra neatsiejama mūsų kultūros dalis, lydinti mus bene kiekviename žingsnyje. Fotografija prisideda prie visuomenės tapatumo kūrimo, tampa aktyvia naujos realybės prasmės ir kodų kūrėja, neabejotinai vis dar yra viena iš reikšmingiausių postmodernistinio meno temų.

Fotografija iš prigimties yra siejama su realybės atvaizdavimu, užfiksavimu. Fotografijoje adresatas gali atpažinti save kur kas dažniau nei tapyboje ar romane – fotografija dažniausiai suvokiama kaip tikrovės, o ne fantazijos atspindys, be to, šis žanras kur kas dažniau linkęs pretenduoti į objektyvumą nei bet kuri kita meno šaka. Tiesa, žodis „tikrovė“ šiandien kalbant apie fotografiją praplėtė savo prasmių ir reikšmių lauką. Šiuolaikinė fotografija, kaip ir daugelis kitų menų, aktyviai integravosi į rinką ir prisitaikė prie jos diktuojamų sąlygų, užpildė beveik visas įmanomas sritis, o atvaizdų gausa tiesiog perpildė mūsų sąmonę bei pasąmonę. Toks vizualinės informacijos srautas dažnai atbukina kritinį vertinimą, dėl to vis sunkiau darosi atskirti, kurios fotografijos turi meninę vertę, o kurios tik bando ją imituoti.

Nesvarbu, kokiai srovei  meninė fotografija priklauso,  jos personažai visada buvo individualybės, priešingai nei reklaminės ar į mases orientuotos fotografijos, kuriančios globalų portretą bei  visiems suprantamus ir priimtinus įvaizdžius. Kitaip nei anksčiau, meninėje fotografijoje garsiai kalbama apie socialinį portretą, kuriame svarbūs nebe individualūs žmogaus bruožai, ne individuali emocija, išgyvenimas, bet priklausomybė sociumui, vienai ar kitai kultūrai, subkultūrai. Toks portretas gali tapti globaliu vienos ar kitos visuomenės veidu, tačiau įvaizdžio kūrimas, toks, koks jis pasireiškia masinėje fotografijoje, nėra būdingas. Socialinis portretas, kaip žanras, nesiorientuoja į masę ir vidutinybę, nepataikauja vartotojų skoniui, nesistengia patenkinti jų poreikius. Socialinė fotografija šiandien ypač populiari, ir reikėtų pripažinti, jog ji veikia fotomeno gerbėjus, ieškančius fotografijos, kuri ne tik harmonizuotų, patenkintų klasikinės estetikos lūkesčius, pateiktų atsakymus, bet greičiau tokios, kuri sukrėstų, priverstų analizuoti bei vertinti save ir savo aplinką, užduotų iki tol neiškeltus klausimus ir paliktų mus ieškoti atsakymų.

Meninė fotografija šiuo vis dar gyvuojančiu postmodernizmo laikotarpiu išsiskiria iš kitų fotografijos rūšių nebe temos, bet savo kūrėjo požiūrio originalumu ir naujumu. Naujosios technologijos tik leido dar labiau atsiskleisti tiems požiūriams, pabėgti nuo klasikinės fotografijos sąvokos, išbandyti naujas technikas, leidžiančias gyvuoti įvairioms atvaizdo formoms, sukurti naują estetinę realybę, nebūtinai turinčią savo pirmtako pavidalą. Reikėtų pastebėti, jog postmoderni fotografija kur kas stipriau reaguoja į socialinius ir kultūrinius artefaktus nei ta, kurią mes suvokiame kaip klasikinę meninę fotografiją, bei aktyviau savo žiūrovą skatina kurti dialogą, kritiškai mąstyti bei vertinti. Be abejonės, kartais dėl naujų technologijų nuo pirmykščio fotografinio pavidalo nutolęs atspaudas ardo pripažintą meno sampratą ir dėl to rezultatas yra sunkiau suvokiamas, tačiau tai neturėtų kelti abejonių dėl meninės vertės. Tuo labiau kad tiek postmodernizmo, tiek ir konceptualizmo teoretikai teigia, jog meno kūrinys yra idėja ar koncepcija, o ne materialus jos pavidalas. Supratus idėją, kuri suformavo materiją, bus suprantamas ir pats kūrinys.

Reprodukcijos era

Visais laikais meno pasaulyje kildavo nepasitenkinimo bangos, kai vieną „-izmą“ keisdavo kitas. Į inovatorius, radikalus, jau nusistovėjusių normų laužytojus visada žvelgiama atsargiai, jie vertinami ypač kritiškai. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien,  vertinant šiuolaikinę fotografiją, kartų skirtumas ne tik formaliai egzistuoja, bet ir yra jaučiamas. Tai galima pasakyti ne tik apie žiūrovus, bet ir apie fotomeno kūrėjus.

Mindaugas Kavaliauskas, fotomenininkas, „Kaunas Photo“ festivalio organizatorius, pripažįsta, jog fotografija dabar tikrai kitokia nei buvo prieš dešimt ar daugiau metų. „Aptirpusi daugialypėje terpėje, ji atidavė dalį savo tapatybės kompiuteriniam menui, instaliacijai, vaidinimui. Fotografija ne tiek mirusi, kiek perdirbta arba daugelis gyvenimo ir kūrybos sferų dabar perdirbtos į fotografiją. Tereikia apsidairyti aplinkui ir pamatysite, kad beveik viskas yra kažko atkartojimas, panaudojimas, pamėgdžiojimas, klonavimas. Perdirbimas tapo norma, tai tiesiog kūrybinis polėkis, maišytos technikos, skiesti požiūriai, kurių rezultatas – akį ir mintį traukiantis atvaizdas. Visas šiuolaikinės fotografijos grožis yra išorinis. Kažkada fotografija buvo vertinga tiek, kiek ji skleidė objektyvumo, faktinės informacijos ar tiesiog „tiesos“. Dabar fotografija vis labiau prisitaiko prie „piarinės“ visuomenės, kurioje šie dalykai yra kur kas mažiau svarbūs nei įspūdis ar įvaizdis. Be to, ir fotomeno gerbėjai tapo labiau rafinuoti, klausianti fotografija tapo labiau vertinama, nei ta, kuri teikia atsakymus.“ 4

Diskusijos apie „gerą, vertingą kadrą“ yra taip pat aktualios tiek Lietuvos fotografijos mokyklos klasikams, tiek ir vėliau pradėjusiems kurti jauniesiems menininkams. Tačiau visai nestebina, jog skirtingų kartų atstovų diskusijos apie meninės fotografijos savybes skiriasi. Fotomenininkas M.Kavaliauskas pastebi, jog šiandien daug ginčijamasi apie tikrumą, autentiškumą. „Fotografija – aktyvus šios diskusijos dalyvis. Manęs klausia, kas yra fotografija, aš atsakau – jeigu galutinis menininko vyksmo tikslas ir rezultatas yra fotografija, tai kaip kitaip jį galėtume pavadinti? Esame pripratinti prie fotografijos vertinimo frazės: „geras kadras“, kai turima mintyje, kad kiti kadrai – ne tokie geri. Toks vertinimas daliai šiuolaikinės fotografijos nebetinka, nes nebe viskas kuriama to vieno iš tūkstančių atsitiktinių kadru principu. Žiūrėjimas „plačiau“ reikalingas visose tobulėjančiose srityse, taip pat ir fotografijose. „Plačiau“ – tai kombinacija idėjos, temos, kompozicijos, fotografijos istorijos, fotografijos šiandienos ir progreso. Fotoaparatus, skenerius, rentgeno aparatus, žiniatinklio kameras, kaip įrankius, turi vesti idėja, suteikianti prasmės turinio pasirinktai formai ir metodui,“ – mintimis dalijasi M.Kavaliauskas5.

Žaidimo taisyklės

Apibrėžti šiuolaikinę fotografiją klasikinės estetikos principais yra sunku arba beveik neįmanoma, o naujų kategorijų, terminų, sąvokų, kurie galėtų ją analizuoti, nėra tiek daug. Kartais atrodo, jog šiuolaikinė fotografija tiesiog nesiekia būti estetiška, o nori paneigti visas meno estetines savybes, ypatumus ir formas. Tai tokia nauja kuriama postmodernios fotografijos estetinė realybė.

Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas fotomenininkas Romualdas Rakauskas kalbėdamas apie šiuolaikinę fotografiją sutinka, jog fotografija neatpažįstamai pakito: „Tai yra natūralu, tačiau man skaudu, jog humanizmo, žmogiškumo, šilumos jau nebėra. Neliko ne tik pagrindinių estetinių savybių, bet ir jokių dvasinių vertybių. Viskas pakrypo į skandalus, ypač ryškūs socialiniai aspektai, dar ir reklaminiai dalykai išlenda. Deja, dabar toks metas. Kiekvienas laikas reikalauja savo kalbos, vienam metui reikėjo humanizmo, šilumos, kitam nuobodulio estetikos. Ko reikia, tą autoriai ir daro“, – pasakoja R.Rakauskas.

Ne tik šiuolaikinė fotografija, bet ir kiti grynieji menai susiliejo, asimiliavosi, įsiliejo į kitas formas. Meninei fotografijai nebėra keliama daugelis kriterijų, kurie buvo keliami iki postmodernizmo atėjimo. Postmoderni fotografija pateisina beveik visas formas ir būdus, į pirmąją vietą iškeliamas konceptualizmas. Taigi ne tik paprastam žiūrovui, fotomeno mėgėjui, bet ir fotomenininkams profesionalams, pradėjusiems kurti kitu laiku, kartais sunku įvertinti šiuolaikinę fotografiją. R.Rakauskas teigia: „Man tai yra toks komplikuotas procesas. Mano patirtis visai kitokia: esu išėjęs visą Lietuvos fotografijos mokyklą. O dabar postmodernizmas: nebėra jokių ribų, viskas galima, viskas pateisinama: kuo blogiau, tuo geriau. Fotografijoje nebesvarbu, kas nufotografuota, nebesvarbu kokybė: atspaudai neryškūs. Pinholas šiandien garbinamas, o kokybės jis neduoda, tačiau kaip visi vertina. Viskas žmonėms nusibosta, klasikinis požiūris fotografijoje nusibodo. Visi dabar kažko ieško – toks laikas. O dėl meno galima ginčytis. Kas tai yra menas? Praktiškai pinholas šiandien laikomas menu. Postmodernizmas atidarė duris, viskas ir visomis formomis pateisinama, ir šiuolaikinis žiūrovas tai įvertina, jam tai tinka. Tuo tarpu aš, kai žiūriu vyresnio amžiaus fotomenininko žvilgsniu, suprantu, jog tokios yra žaidimo taisykles, ir bandau jas pateisinti. Natūralu, kad atsiranda kartų skirtumai: mūsų lietuviškosios fotografijos mokyklai buvo svarbi lietuvybės tema, kaimą fotografavome. Tas lietuviškumas padėjo išsiskirti, ir buvome labai populiarūs. Dabar jaunimas gėdijasi būti lietuvišku, kaimišku, jis nori įtikti pasauliui: prancūzams, ispanams, skandinavams. Sunku šiandien išsiskirti ir būti individualybei, jie visi yra panašūs. Temos visos išfotografuotos. Išsisėmė ne tik fotografija, bet ir visi kiti menai.“

Taigi, nors ir pavėlavęs, postmodernizmas atėjo ir į Lietuvos fotografiją ir pateikė ne vieną klausimą, į kuriuos atsakymų Vakaruose ieškoma jau gerus tris dešimtmečius. Kiekvienas laikotarpis reikalauja savo meninės kalbos – vieni ją vertina, kiti keiksnoja ir gręžiojasi atgal vis dar nenorėdami pripažinti, jog šiuolaikinė fotografija šiandien jau (vis dar) įvardijama kaip reprodukcija, siekia kvestionuoti ir griauti autentiškumo bei išskirtinumo,  „meno auros“, sąvokas. Nauja ir radikali postmodernizmo strategija aštuoniasdešimtaisiais, devyniasdešimtaisiais stebino įžūlumu, o šiandien pasauliniame kontekste jau nebeatrodo tokia novatoriška, todėl kyla kitas klausimas: kaip ilgai postmoderni fotografija dar bandys paneigti originalumo ir naujumo galimybes, kiek ilgai kūrybinė strategija,  pakartojanti jau kartą atrastas ir įgyvendintas meninės kūrybos koncepcijas, bus įdomi meno pasauliui.

_______________________

  1. Valiulis S., Žvirgždas, S. (2006). Fotografijos slėpiniai II. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, p.123
  2. Grundberg, A. (1999). Crisis of the Real. Writings on Photography Since 1974. New York: Vintage,  p. 18.
  3. Crimp, D. (1993). On the Museum‘s Ruins // D.Crimp. On the Museum Ruins. Cambridge: MIT Press, p. 58.
  4. Kavaliauskas, M. (2009). Kaunas Photo Recycled: Devynios fotografijos pamokos. Šviesos raštas - LFS Kauno sk.
  5. Ten pat.

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*