Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portalas
Eiti prie turinio
D. Kajokas, „transliatorius“, ir apie savo knygą „Kurčiam asiliukui“ yra sakęs, kad ją lengva nuasmeninti – nuėmus viršelį ir palikus be atspausdintos pavardės. Tačiau, pasigilinus į rinktinėje nugulusius eilėraščius, susidaro įspūdis, kad yra ne visai taip. Čia nerasime visiškai intymaus kalbėjimo apie privataus gyvenimo peripetijas, tačiau jautrios ir kiekvienam opios universalios temos pirminės filosofinės, egzistencinės kategorijos aptariamos jas išgyvenant asmeniškai, „įžeminant“.
Į jau nuriedančio rudens traukinį Kauno galerija „Aukso pjūvis“ dar suspėjo. Lapkričio 4 d. šioje galerijoje buvo pristatyta žinomos kaligrafijos meistrės Lidijos Kuklienės tapybos darbų paroda „AuGam“, kurią inspiravo rudens peizažai. 1
Į jau nuriedančio rudens traukinį Kauno galerija „Aukso pjūvis“ dar suspėjo. Lapkričio 4 d. šioje galerijoje buvo pristatyta žinomos kaligrafijos meistrės Lidijos Kuklienės tapybos darbų paroda „AuGam“, kurią inspiravo rudens peizažai.
Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (KAUET) 2011 m. spalio 26 d. posėdyje svarstė daugiabučio gyvenamojo namo Kaune, E. Ožeškienės g. 15/17 (autoriai: Henrikas Štaudė, Aurelija Valkūnaitė, užsakovai: Rima Oliškevičienė, Vytautas Oliškevičius), projektą.
R.Rakauskas: „Šia paroda protestavau prieš save patį, režisuojantį, montuojantį – buvau pasiilgęs to tikrojo reportažo. „Užuovėjoje“ viskas atlikta teleobjektyvu, žmonės nemato ir nežino, jog aš juos fotografuoju. Toks fotografavimo būdas man buvo didžiausia laimė. Režisūrą „išlaužti“ yra labai sunku, reikia gero profesinio įgudimo. Sustatai sceną ir meldi Dievo, kad kas nors atsitiktų ir jinai suirtų – sustatymas yra nykus reikalas, visą laiką norisi tikresnio išgyvenimo“. 1
R.Rakauskas: „Šia paroda protestavau prieš save patį, režisuojantį, montuojantį – buvau pasiilgęs to tikrojo reportažo. „Užuovėjoje“ viskas atlikta teleobjektyvu, žmonės nemato ir nežino, jog aš juos fotografuoju. Toks fotografavimo būdas man buvo didžiausia laimė. Režisūrą „išlaužti“ yra labai sunku, reikia gero profesinio įgudimo. Sustatai sceną ir meldi Dievo, kad kas nors atsitiktų ir jinai suirtų – sustatymas yra nykus reikalas, visą laiką norisi tikresnio išgyvenimo“.
Kaune, „Eglės“ galerijoje, buvo galima išvysti dailininko K.Kasparavičiaus iliustruotas istorijas. Gera sulaukti parodos, kuri įtraukia į iliuzijų ir pasakų pasaulį, praplečia akiratį ir neleidžia pamiršti, kad kadaise ir mes buvome kaip tie pasakų personažai, šuoliavę per balas.
Ne kartą kalbėta apie fotografijos mirtį, negailestingą jos nuosmukį bei išnykimą iš mūsų gyvenimo. Visos šios kalbos tebuvo tušti nuogąstavimai: fotografija įvairiais pavidalais bei formomis šiandien kaip niekada anksčiau aktyviai dalyvauja tiek viešajame, tiek mūsų asmeniniame gyvenime. Klausimų ir įvairių diskusijų apie fotografijos svarbą bei įtaką šiandien apstu, tačiau vienas klausimas eskaluojamas itin dažnai: kas yra šiuolaikinė fotografija ir kur joje galime rasti meną?
Vienas įdomesnių tekstilinių gyvenimų parodoje „Dar kartą pasakojimas“ – lietuvių menininkės R.Naujalytės kūrinys skaitmeniniu pavadinimu „1981/03/09“. Šiuolaikinio meno parodose neįprasta ir netikėta atlikimo technika, ypatingas spalvų derinimas bei konceptuali idėja patraukė ne vieno lankytojo dėmesį. Autorės novatoriškas bei unikalus požiūris į biserio karoliukų vėrimo techniką atvėrė naujus tekstilės pasaulius. 2
Vienas įdomesnių tekstilinių gyvenimų parodoje „Dar kartą pasakojimas“ – lietuvių menininkės R.Naujalytės kūrinys skaitmeniniu pavadinimu „1981/03/09“. Šiuolaikinio meno parodose neįprasta ir netikėta atlikimo technika, ypatingas spalvų derinimas bei konceptuali idėja patraukė ne vieno lankytojo dėmesį. Autorės novatoriškas bei unikalus požiūris į biserio karoliukų vėrimo techniką atvėrė naujus tekstilės pasaulius.
Ž.Janušaitė, atsisakydama vaizduoti daiktišką pasaulį ir akcentuodama nuolat žmogų supančią erdvę bei materijos menkumą, veda žiūrovą metafizinių apmąstymų link. Autorė savo tapyboje, kurdama meditatyvias nuotaikas, atskleidžia universalius meninius siekius moderniomis, neišsemtomis ir Lietuvoje retomis priemonėmis. Ir visa tai paįvairina savitu meniniu sprendimu ant drobės projektuoti vaizdą. 7
Ž.Janušaitė, atsisakydama vaizduoti daiktišką pasaulį ir akcentuodama nuolat žmogų supančią erdvę bei materijos menkumą, veda žiūrovą metafizinių apmąstymų link. Autorė savo tapyboje, kurdama meditatyvias nuotaikas, atskleidžia universalius meninius siekius moderniomis, neišsemtomis ir Lietuvoje retomis priemonėmis. Ir visa tai paįvairina savitu meniniu sprendimu ant drobės projektuoti vaizdą.
„Sakralinis menas pamažu traukiasi į pogrindį, užleisdamas vietą postmodernistiniam menui, nes sakralinis menas atriboja reikšmingus dalykus nuo visiems prieinamų, elementarių dalykų, įsitenkančių į profaniškumo sąvoką,“ – teigia dailininkas V.Kašinskas. Kyla klausimas, ar sakralinis menas reikalingas, ar patrauklus, domina šiuolaikinį žmogų? 3
„Sakralinis menas pamažu traukiasi į pogrindį, užleisdamas vietą postmodernistiniam menui, nes sakralinis menas atriboja reikšmingus dalykus nuo visiems prieinamų, elementarių dalykų, įsitenkančių į profaniškumo sąvoką,“ – teigia dailininkas V.Kašinskas. Kyla klausimas, ar sakralinis menas reikalingas, ar patrauklus, domina šiuolaikinį žmogų?
Naudodama vienodas sudedamąsias dalis, P. Gilytė sukuria individualiausią objektą – savo asmeninį miestą. Tokį, kokį ji pažino praeityje, ir tokį, kokį jį žino dabar. Pasitelkusi vidinius vaizdinius kaip itin asmenišką ir jau savaime autentišką meno kūrimo objektą, P.Gilytė kalba apie laiko reliatyvumą kiekvieno asmens ir jo patirties atžvilgiu.
J.Tumasonytės trumpoji proza knygoje „Dirbtinė muselė“ – tai šiek tiek panašios, bet ir truputį skirtingos istorijos, neretai absurdiškos, keistos, neįprastos ar postmodernios. Autorė eksperimentuoja svyruodama tarp sąmonės ir (pa/ne)sąmonės, nevengia piešti siurrealistinių vaizdinių, o kartais visai priartėja prie absurdo teatro. 1
J.Tumasonytės trumpoji proza knygoje „Dirbtinė muselė“ – tai šiek tiek panašios, bet ir truputį skirtingos istorijos, neretai absurdiškos, keistos, neįprastos ar postmodernios. Autorė eksperimentuoja svyruodama tarp sąmonės ir (pa/ne)sąmonės, nevengia piešti siurrealistinių vaizdinių, o kartais visai priartėja prie absurdo teatro.
Būtų sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek Tolimųjų Rytų filosofija, o kiek Vakarų kultūra paveikė fluxus judėjimą. Konkretūs faktai tokias sąsajas esant įrodo, tačiau labiausiai tai patvirtina realių patirčių galimybės, įvykių scenarijai, kūrybiniai eksperimentai. Kauno bienalėje surengtas projektas parodė, kad fluxus tikrai gali keisti ne tik meno parodų pateikimo būdą, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybės potyrius. 3
Būtų sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek Tolimųjų Rytų filosofija, o kiek Vakarų kultūra paveikė fluxus judėjimą. Konkretūs faktai tokias sąsajas esant įrodo, tačiau labiausiai tai patvirtina realių patirčių galimybės, įvykių scenarijai, kūrybiniai eksperimentai. Kauno bienalėje surengtas projektas parodė, kad fluxus tikrai gali keisti ne tik meno parodų pateikimo būdą, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybės potyrius.
Ar „Rudens salonas“ bus tęstinis reiškinys, parodys laikas ir žiūrovų vertinimas. Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo A.Žalpys, patys menininkai buvo labai pozityviai nusiteikę šios parodos atžvilgiu, kūrėjus suintrigavo parodos idėja, todėl ekspozicijoje randame pačius naujausius ir niekur iki šiol nematytus menininkų darbus.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – vėl premjera. Šįkart gana neįprasta daugeliu prasmių – lapkričio 25-ąją klausytojų teismui buvo pristatyta G. Verdi opera „Atila“. Ar ji taps šio teatro žiūrovų pamėgtu spektakliu, parodys laikas. Pats G. Verdi yra kadaise pasakęs: „Muziką aš rašau žmonėms, o ne kritikams.“ Tad ir šią operą tegul vertina ne tik kritikai, bet ir žmonės.
Tarp visų M. Žilinsko dailės galerijoje esančių tekstilės darbų L.Jonikės kūrinys „Ji mėgsta pomidorus“ išsiskiria žaisminga ir, palyginti su kitais, ne itin rimta tema. Kitų bienalės dalyvių eksponuojamuose darbuose labiau gilinamasi į globalias šiuolaikinio ir senojo pasaulio problemas, atskleidžiamos skausmingos egzistencinės patirtys, o stebint šį L. Jonikės kūrinį apima pakili nuotaika, tarsi trumpam atitrūkstama nuo visų rūpesčių. Toks eksponatas bienalės parodai suteikia naujų spalvų ir ją paįvairina.
