TEMPERAMENTINGA A.GALDIKO „SPALVŲ ODISĖJA“ 0

Odeta Bormaitė
www.kamane.lt, 2011-12-01

Kone kiekvienam bent šiek tiek besidominčiam Lietuvos menu Adomo Galdiko (1893 – 1969) vardas asocijuojasi su Kauno meno mokykla bei arsininkų (ARS) grupuote. Šio menininko, pedagogo indėlis į mūsų šalies meno istoriją nenuginčijamas: A. Galdiko novatoriškumas įkvėpė ne vieną kartą, o jo originalumas bei nuoseklus darbas galėtų būti individualaus braižo formavimosi (ir susiformavimo) pavyzdys. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tai skamba it panegirika korifėjui, o menininko novatoriškumas šių dienų kontekste sunkiai suvoktinas, tačiau tam, kad paneigtume tokias mintis, užtenka apsilankyti A. Galdiko retrospektyvinėje parodoje „Spalvų odisėja“. Ekspozicija veiks iki š. m. gruodžio 30 d. galerijoje „Kunstkamera“ Vilniuje.

Parodos pavadinimas puikiai atspindi A. Galdiko kūrybos fundamentaliausią bruožą – spalvą. Spalva A. Galdikas meistriškai žaidžia, modeliuodamas aiškias kompozicijas, išreikšdamas emociją. Ekspozicijoje pateiktuose darbuose atsispindi ir nostalgiškoji, ir gaivališkai ekspresyvioji asmenybės pusės.

„Spalvų odisėjoje“ eksponuojama gausaus ir vaisingo A. Galdiko kūrybos darbų palikimo puokštė: portretai, peizažai, natiurmortai, scenografijos darbai, abstrakcijos. 61 darbas atliktas labai įvairia technika: pastele, aliejumi, akvarele, tempera, yra ir keletas grafikos darbų. Parodos organizatoriams prireikė 3 metus trukusių derybų, kad surinktų šiuos meno kūrinius iš privačių kolekcininkų ir sudarytų koncentruotą retrospektyvinį lobyną. Džiugu, kad galime pasigėrėti darbais, sukurtais Freiburge, Kaune, Paryžiuje, JAV, palyginti juos bei vizualiai suvokti, kaip išraiškingai skleidėsi individualus A. Galdiko braižas.

A.Galdikas. „Sode“ (1930). O. Bormaitės nuotr.

Didžiausius galerijos sienų plotus užima darbai, sukurti 2-ajame – 4-ajame dešimtmečiais. Su šiais darbais masėms, manau, A.Galdikas ir asocijuojasi. Čia vyrauja liaudies, tautodailės motyvai, darbo scenos, mitologizuoti siužetai, natiurmortai, peizažai – realistinį stilių dailininkas perdirbo savitai, sąlyginai dekonstruodamas vaizdą. Paveiksle „Nuotaka“ (1930) tradiciniam merginos portretui perteikti pasirinkta moderni forma, koloritas vis dar blankus, sukuriantis nostalgiškas nuotaikas. Garbingiausioje ekspozicijos vietoje puikuojasi paveikslas „Sode“ (1930), kuriame atsiskleidžia dailininko aistra gimtinės vaizdiniams, ekspresyvus potėpis suteikia sustingusiai kompozicijai šiek tiek vitališkumo. Neteigiu, jog šis paveikslas nevertas pagarbos ar susižavėjimo, netrūksta čia ir spalvų žaismės, tačiau tikroji „Spalvų odisėja“ slypi vėlyvesnėje Adomo Galdiko kūryboje, kur spalvos iškristalizuotos šimtu procentų.

Ryškus posūkis apčiuopiamas jau 5-ojo dešimtmečio darbuose – tapyboje akivaizdžiai išlaisvėja potėpis, spalvos polėkis. Tam didžiulę įtaką padarė gyvenimas Vokietijoje. Anot menotyrininkės Nijolės Tumėnienės: „Nebūtų Berlyno, nebūtų tapybos.“1 A. Galdiko peizažuose galima apčiuopti minimalią M. K. Čiurlionio įtaką, taip pagarbiai ir su tokia meile pasinerti į gamtą. Vis dėlto, M. K. Čiurlioniui svarbiausia kompozicija ir ritmas, o Galdikas, priešingai – save realizuoja per spalvą, žingsnis po žingsnio skaidrėjančia ir gaivališkiau perteikiančia gamtos žavesį bei asmeninę kūrėjo emociją. Jo gamtovaizdžių lengvumas ir vitališkumas visiška priešingybė šaltiems ir sąstingio kupiniems kolegos J. Vienožinskio darbams. Paveikslo „Kur bakūžė samanota“ (iki 1944) kompozicija neišskirtinė, nerasime čia ir tobulų proporcijų, tačiau menininkas tarytum leidžia pažvelgti naiviomis vaiko akimis į sukrypusią tėviškės bakūžę ir žydrą žydrą dangų. Tai vieta, pasaulis, į kurį kyla noras pabėgti – grįžti nors akimirksniui.

A.Galdikas. „Kur bakūžė samanota“ (iki 1944). Kunstkamera.lt nuotr.
A.Galdikas. „Kompozicija su moters profiliu“ (1951). Kunstkamera.lt nuotr.

Kaip ekspresionizmas, abstrakcionizmas XX amžiuje išlaisvino menininkus iš sustabarėjusių idėjų apie tapybą, taip šeštojo bei septintojo dešimtmečio A. Galdiko tapybos darbai radikaliai pakeitė mano subjektyvią, neigiamą atspalvį turėjusią nuomonę apie menininko kūrybą. 6-ojo dešimtmečio darbai, manau, yra tobulas abstrakcionizmo ir ekspresionizmo tandemas. Sprendžiant iš JAV sukurtų darbų, galime tvirtinti, jog tik čia, tik tada Galdikas pagaliau atrado savo vietą po saule tapybos pasaulyje, kuriame atsiskleidė tikrasis menininko veidas, tikrasis jo braižas. Vis dar svarbiais liaudies menui artimais mergelės ar lelijos simboliais A. Galdikas drąsiai, pasitelkdamas spalvą, perteikė savo siautulingą charakterį (pvz., „Kompozicija su moters profiliu“ (1951)). Šis paveikslas yra savotiška tapytojo sublimacija: pasitelkdamas estetiškus elementus jis išlaisvina savo pasąmonę ir dovanoja žiūrovui subtilų poetišką atvaizdą, o pats pasitraukia kažkur kitapus, į kitą, tik jam pažįstamą realybę. Akis ekspozicijoje patraukia ir ugninga tempera – „Rudeniškas peizažas“ (1960), perteikiantis įsiliepsnojusį ir tarytum ugnikalnis išsiveržusį autoriaus temperamentą. Paveikslas nereikalauja susimąstyti, vaiskių spalvų simfonija kviečia išlaisvinti vidinį žvėrį, patirti šiek tiek gyvulišką, absoliučiai nesuvaidintą emociją.

A.Galdikas. „Rudeniškas peizažas“ (1960). Kunstkamera.lt nuotr.

Visos šios retrospektyvos kulminacija – grynosios A. Galdiko abstrakcijos, nekeliančios aliuzijų į jokias istorijas, jokius prisiminimus. Galime tik nuspėti, jog menininkas vis dar tapo aistringus peizažus ar lyriškas lietuvaites, tačiau harmoningame margumyne bet kokie objektai praranda materialumą. Tad ar verta šiose spalvinėse kompozicijose įsivaizduoti, ką dailininkas norėjo mums pakuždėti? Ne, svarbiausia čia – kūrybos procesas. Žvelgdamas į abstrakčiuosius kūrinius gali tik įsivaizduoti, kaip energingai, be jokių išankstinių strategijų, eskizų A. Galdikas kovojo su drobe pasitelkęs galingiausią ginklą – dažų paletę. Kiekvienas meistro prisilietimas prie drobės – laisvas ir taiklus šūvis į dešimtuką (pvz., „Abstrakcija“ (1960 m) ar „Kompozicija“ (1969)). Anot Viktoro Vizgirdos, dinamiški A. Galdiko darbai yra „ošianti jūra, kur viena banga užlieja kitą bangą, viena idėja veja kitą idėją, viena mintis gimdo kitas mintis. Vėlesnieji Galdiko darbai, dažų potėpiai, dar neregėti spalvų sąskambiai vis nustelbdavo ankstesniuosius savo polėkiais ir šuoliais.“2 Išvydus vieną, kitą darbą užgimsta godumas, norisi dar ir dar, deja, dauguma A. Galdiko abstrakcijų liko Jungtinėse Amerikos Valstijose.

A.Galdikas. „Abstrakcija“ (1960). Kunstkamera.lt nuotr.
A.Galdikas. „Kompozicija“ (1969). Kunstkamera.lt nuotr.

Neužtenka „Spalvų odisėjos“ ekspozicijoje apsukti vieną ratą, kad įsitikintum, jog tai vieno dailininko darbai, tik kruopelytė viso kūrybinio palikimo. Kiekvienąkart žvelgdamas į paveikslą iš naujo susipažįsti su romiu, lyrišku, mistišku, aistringu spalvų meistru A. Galdiku. Ši kukli ekspozicija – tai spalvinga kelionė laiku, kurioje išsikristalizavo ekspresyvi, abstrakti spalvų tapyba.

____________________

1. Spaudos konferencija su menotyrininkėmis dr. Nijole Tumėniene ir dr. Simona Makseliene. Vilnius, 2011 m. lapkričio 16 d.

2. Kairiūkštytė, M. Adomo Galdiko kūrybos raida. http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=7334:pa&catid=423:8306&Itemid=480.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*