Socialiai atsakingas teatras 4

Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2016-05-13

Baigiantis 96-ajam Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) sezonui, kuris pasitiktas šūkiu Procese[1], pastebėtina ryški teatro socialinės atsakomybės linkmė. Nuostata laukti, sutikti ir tinkamai priimti kiekvieną norintį būti, dalyvauti įvardyta teatro misijoje – Menas ne tik vardan meno[2]. Vienas teatro ir žmogaus (su)artėjimo argumentų – jau šeštus metus rengiamo edukacinio festivalio jaunimui Nerk į teatrą veikla. Pavadinimas simboliškai, o, tiksliau, atvirai kviečia teatro realybę pamatyti iš vidaus, dalyvauti įvairiuose kūrybos procesuose, ir tai, sakytina, kasmet stiprėjanti tradicija, kaskart sulaukianti vis daugiau dėmesio, į teatrą sukviečianti vis daugiau norinčiųjų (pasi)nerti.

Šį sezoną pristatęs jau penkias premjeras, o dar dvi numatęs gegužės pabaigoje[3], NKDT nerti teatro išgyvenimų jūron pakvietė ypač platų žmonių ratą. Žodis ypač – neatsitiktinis, tikslingas. Pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje scenos uždanga atitraukta kurtiesiems ir vos septintąsyk – silpnaregiams bei neregiams[4]. Siekis[5], kad teatro pasaulin įsitrauktų kiekvienas – iniciatyva, liudijanti teatro savivoką, savo reikšmės ir vertės jausmą. Juk teatro meno prasmę, ko gero, tiksliausiai nusako žodis ­būti.

Klausimas, kaip teatras su(si)tinka žmogų, mąstomas kalbantis su NKDT Vadybos skyriaus vadove Agne Buroviene, NKDT aktoriais – Jūrate Onaityte, vaidinusia spektaklyje Aušros pažadas (rež. Agnė Sunklodaitė), kuris verstas į gestų kalbą, ir spektakliuose Biografija: vaidinimas (rež. Gintaras Varnas) bei Solė ir močiutės (rež. Agnė Dilytė), garsiniu komentavimu pritaikytais regos negalią turintiems žmonėms, ir Andriumi Gauču, spektaklyje Solė ir močiutės įkūnijusiu ruoniuką Atka, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo programos studentais Ričardu Kudirka ir Kristina Meilūnaite bei Kauno apskrities gestų kalbos centro vadove Ramune Leonavičiene.

Socialinės atsakomybės veiklos

Pasiteiravus, kas paskatino imtis socialinių iniciatyvų, A. Burovienė pastebėjo, jog teatras, prieš porą metų paskatintas Kultūros ministerijos, suteikė galimybę spektaklius žiūrėti įstaigoms, globojančioms socialiai pažeidžiamas grupes, t. y. daugiavaikes šeimas, senelius, įvairias negalias turinčius žmones. O šį sezoną tarsi atsitiktinai viena po kitos radosi galimybės, siūlymai, leidę labai aiškiai pajausti socialinio atsakingumo reikmę ir ją patenkinti. Teatro meno poreikis visuomenėje iš tiesų didėja, o kartu tampa labai įvairialypis. Teatras jau yra ne tik vieta, kur rodomi spektakliai, vyksta repeticijos, šiandien tai – ir parodų erdvė, kurioje susitinka teatro žmonės ir visuomenė, čia ir dabar patirdami buvimo drauge, tikro bendravimo džiaugsmą. Tai suponuoja NKDT didžiojoje fojė VšĮ Verslas ar menas spalio mėnesį organizuota paroda Matau pasaulį kitaip, kurioje eksponuoti regos negalią turinčių vaikų molio lipdiniai, kurti padedant menininkei Nomedai Marčėnaitei. Renginiu siekta parodyti, kaip pasaulis pažįstamas ne žvelgiant, o liečiant. „Atidarymo metu, kada patys teatralai susitiko su vaikais, bendravo su N. Marčėnaite, akivaizdžiai pamatėme, jog, suteikę patalpas originaliai interaktyviai parodai, tapome prasmingo susitikimo vieta“, – teigė A. Burovienė.

Dar vienas NKDT socialinį atsakingumą liudijantis renginys – VšĮ Socialiniai meno projektai iniciatyva neįgaliųjų ir profesionalų drauge sukurtas modernaus šokio pasirodymas Prisilietimas, kurį Rūtos salėje stebėjusi A. Burovienė prisipažino patyrusi katarsį: „Kai matai, kaip sutrikusio intelekto žmonės džiaugiasi buvimu scenoje, pačia scena, ji, kaip vaidybos aikštelė, įgauna visiškai kitokią prasmę. Ir žiūrovas visai kitaip jaučiasi tai matydamas ir permąstydamas įprastus vaizdinius, meno kriterijus.“

Šie renginiai, sakytina, trina įprastai suvokiamą teatro apibrėžtį, jo funkcijų, užduočių lauką pildo naujomis, kitomis buvimo teatre priežastimis, plečia tikslų sritį. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo programos rengėjai teatrui pasiūlė versti vieną spektaklių regėjimo negalią turintiems žmonėms. Kaip pastebėjo A. Burovienė, tariantis, kaip įgyvendinti idėją, suprasta: „Tos pačios ausinės gali įgauti visiškai kitą prasmę – ne tik leisti užsieniečiams išgirsti spektaklį anglų kalba, bet ir perteikti esamos akimirkos vyksmą jo nematantiesiems. Taip atsitiktinai radęsis vienkartinis projektas įgavo pagreitį. Pagalvojome: jeigu galima suaugusiesiems, tai galima ir vaikams.“ Taip spektakliai Biografija: vaidinimas bei Solė ir močiutės tapo išgyvenami klausant.

Veikiausiai suvokimas, kad, jeigu meno poreikį jaučia neregintysis, tai ir klausos sutrikimų turintis žmogus nori būti teatre, išgyventi veiksmo scenoje skleidžiamas emocijas, patirti aktorių spinduliuojamą energiją, yra natūralus, tačiau iki šiol ši žmonių grupė juto amžiną teatro badą. Tad NKDT iniciatyva, tapusi pirmąja spektaklio vertimo į gestų kalbą praktika Lietuvoje, – išties sveikintina. „Kreipęsi į Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą su bendro techninio projekto pasiūlymu, sakėme, jog norime rengti ne vienkartines akcijas, o tęstinį projektą. Esame nacionalinis teatras ir mūsų misija – skleisti profesionalųjį meną. Kodėl juo nesidalyti su žmonėmis, kurie iki šiol neturėjo galimybės patirti profesionaliojo meno gėrio ir džiaugsmo?“ – retoriškai klausė A. Burovienė.

Svarbu pastebėti, kad socialiniam atsakingumui nepakanka gražių idėjų. „Lapkričio mėnesį teatre vykusioje spaudos konferencijoje Scenos meno pritaikymas žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių dalyvavę Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro atstovai teigė, kad geriausia, kai įstaigos ne pačios sugalvoja ir kuria tai, ko iš tiesų nereikia, o atsiliepdamos į poreikį pasiūlo tai, ko pageidaujama ir būtent taip, kaip pageidaujama“, – pasakojo A. Burovienė. Atvirai kalbėdama, NKDT Vadybos skyriaus vadovė pasidalijo ir nepasiteisinusia iniciatyva, kai teatras, reaguodamas į patyčias, kvietė per jų prizmę žiūrėti spektaklį jaunimui Mechaninė širdis (rež. Artūras Areima), o po vaidinimo kartu su Jaunimo linijos savanoriais diskutuoti, aiškintis, mokytis suvaldyti, spręsti konfliktus. „Tačiau, – kaip pastebėjo A. Burovienė, – spektaklis gana ilgas – trunka daugiau nei tris valandas, – po kurių visi jau būna pavargę ir poreikis kalbėtis nuslūgęs. Tikėdamiesi, kad pokalbiai vyksta namuose, pasilikome prie pirminės teatro funkcijos – skleisti profesionalųjį meną, paliesdami žiūrovui aktualias temas.“

Teatro išgyvenimas nematant – žmogiškasis iššūkis ir išbandymas

Spektaklį Biografija: vaidinimas garsiniam vaizdavimui pritaikęs R. Kudirka pasakojo: „Tai visiškai nauja disciplina pasaulyje, jau nekalbant apie Lietuvą. Todėl garsinio vaizdavimo pavyzdžių galima rasti vos keletą ir visi atlikti mėgėjiškai, studentų arba aktorių.“ Tad, anot pašnekovo, neabejotinai tai yra iššūkis tiek garsinio vaizdavimo specialistui, kuris garsinio vaizdavimo dar tik mokosi, tiek regėjimo negalią turinčiam žmogui, dar nesusidūrusiam su garsiniu vaizdavimu, nes Lietuvoje to paprasčiausiai beveik nėra.

„Teatre didžiąją dalį informacijos suvokiame iš aktorių kūno kalbos. Jų veiksmai, mimika ar gestai dažnai būna iškalbingesni už žodžius. Todėl suprasti spektaklį žmogui, kuris turi regėjimo negalią ir tų veiksmų nemato ar (ir) nesuvokia, yra be galo sunku. Visą vizualinę informaciją perteikia kompensacinė priemonė – garsinis vaizdavimas. Tai neprilygsta tam, ką matome gyvai, bet, be abejonės, padeda geriau suprasti spektaklį. Pabandykite užsimerkti ir tegul kitas žmogus apibūdina jums nežinomą vietą. Tokiu būdu ir rengėme garsinį aprašą, įsivaizduodami esą regėjimo negalią turinčiojo vietoje, bandydami mintyse nupiešti kiekvieną užrašytą vizualųjį elementą, judesį, gestus, veiksmus, aplinką ir išvaizdą“, kalbėjo R. Kudirka. Jo teiginiai liudija vizualumo svarbą, taip pat byloja: teatras vis tik pirmiausia yra aktorystės menas, tai yra aktoriaus – žmogaus raiškos, gebėjimo sava išraiška perteikti prasmes sritis. Spektaklį vaikams Solė ir močiutės komentavusi K. Meilūnaitė prisipažino: „Įsivaizduoti, jog tai realu, sugebėjau tik susipažinusi su garsinio vaizdavimo ypatybėmis.“

Teatras reikalauja ne tik kūrėjo-atlikėjo ir patyrėjo-suvokėjo tiesioginio buvimo čia ir dabar, bet jų santykio, iš kurio kyla jausminės ir mentalinės asociacijos, išgyvenimai. Pasiteiravus, kaip aktorius jaučiasi, žinodamas, kad vaidins jo nereginčiajam, A. Gaučas teigė nejutęs jokios nuostabos: „Tai nebuvo kažkas, dėl ko suklusčiau, imčiau galvoti: ką reikės daryti? Dėl ko vaidinti, jeigu tavęs nemato? Kam? Kaip tik labai gerai, tai aktorių, žmogų apskritai priverčia nors trumpam pabėgti nuo savo egoistiškos prigimties ir pagalvoti, kad ne tu esi svarbiausias; tai leidžia suvokti, kad ir kitokiais būdais savo kūryba gali pasidalyti su žmonėmis, kuriems to labai reikia.“

A. Gaučas prisipažino tą dieną patyręs tokį tikrą, tokį gyvą atgalinį ryšį, kokio aktorius retai sulaukia: „Vertinimas visko, ką mes darėme, tarsi jie iš tikrųjų matytų daug daugiau. Atrodė viskas, ką mes sakydavome, pasiekia būtent vaikus, turinčius regos negalią. Turbūt tiesa, kad žmogui, iš kurio atimtas vienas pojūtis, sustiprėja kitas.“ Aktorius taip pat džiaugėsi, kad nors regėjimo negalią turintys vaikai ir sėdėjo pirmose eilėse, tačiau jie nebuvo kaip nors išskiriami: „Juk jie ir nėra niekuo kitokie – nei blogesni, nei geresni, – jie tokie patys, kaip ir visi kiti. Kuo greičiau mes tai suprasime ir padarysime, kad teatras nebūtų prestižo prekė, skirta tik tam tikrai daliai žmonių, tuo mums patiems bus naudingiau ir geriau.“

Pasiteiravus, dėl ko nerimauta, baimintasi, A. Gaučas teigė, kad vienintelė abejonė kilo dėl spektaklio tempo. „Mano kuriamas personažas pagrįstas greita vaidyba. Kadangi tai buvo pirmas bandymas, su komentatore nutarėme veiksmą pradžioje, kur tempas ypač greitas, per milisekundę sulėtinti, kad ji suspėtų tiesiogiai vaikams perteikti, ką mato vykstant scenoje. Svarsčiau, ar nenusės spektaklis, ar vaidmuo nepraras energijos, apskritai, ar teisinga taip elgtis. Jokių kitų baimių nebuvo“, – akcentavo A. Gaučas.

K. Meilūnaitė pripažino, kad greitas tempas ir spektaklio interaktyvumas buvo pagrindiniai iššūkiai. „Šimtu procentų iš anksto pasiruošti ir turėti tobulai parengto spektaklio garsinio vaizdavimo aprašo negali. Aktoriai vaidina gyvai, jų pauzės tarp monologų ar dialogų kaskart skiriasi, o būtent pauzės yra mūsų arkliukas, momentas, kada galime pasireikšti. Pauzės spektaklio metu gali dingti, nors jos ir turėjo būti, tuomet dingsta galimybė pakomentuoti galbūt esminę siužeto detalę, dingsta dalis informacijos, tuomet laukiama kitos pauzės ir jau realiu laiku koreguojamas iš anksto parengtas garsinio vaizdavimo aprašas, kad regėjimo negalią turintys žmonės galėtų suprasti tai, kas vyksta scenoje, – komentavimo subtilybėmis dalijosi pašnekovė. – Ši patirtis neįkainojama, ypač akimirka po spektaklio, kuomet išjungiau mikrofoną ir suvokiau, jog ką tik parodžiau spektaklį vaikams, kurie jo negalėjo pamatyti...“

Gyvas kontaktas

Prieš spektaklį Solė ir močiutės mažieji galėjo tiesiogine prasme prisiliesti prie scenografijos, veikėjų, pabendrauti su jais, kad geriau įsivaizduotų čia ir dabar gimstančią istoriją. Kaip aktorius, būnąs scenoje, kur vaidinimo metu žiūrovas jam yra tarsi neregimas, neegzistuoja, patiria ir išgyvena gyvą, tikrą susitikimą? A. Gaučas teigė, kad bendravimo jausmo būta išties įspūdingo: „Tądien po spektaklio viena mergaitė man padovanojo savo pačios iš plastilino nulipdytą Solę. Ji apsikabino ir pasakė man tokių žodžių, kokių aš turbūt niekada gyvenime apie savo vaidybą nebuvau girdėjęs. Vaikai bendrauja labai šiltai. Aš, kaip aktorius, tikrai sutikčiau su jais susitikti prieš arba po spektaklio ir pasikalbėti, nes puikiai prisimenu save, kai buvau vaikas ir eidavau į teatrą, be galo norėdavau prieiti ir paliesti aktorius, ką nors pasakyti. Net ir dabar būna tokių akimirkų.“

J. Onaitytė prisipažino patyrusi ir labai džiugių, ir graudinančių momentų. „Prieš spektaklį, kai kiekvienas personažas prisistatėme, trumpai apibūdinome, kas tokie esame, davėme vaikams paliesti rūbus, atributus, taip pat vaikučiai vaikščiojo po sceną liesdami dekoracijas. Vienas vaikas bijojo, nedrįso eiti į salę, sėdėjo su mama prie salės fojė“, – jautriu susitikimo išgyvenimu dalijosi aktorė.

A. Gaučas pastebėjo, kad apskritai visiems vaikams tokia praktika būtų labai įdomi: „Vaikai tikrai turi ką pasakyti, tiesiog galbūt jiems yra nedrąsu, dėl to išlaikomo saugaus aktoriaus ir žiūrovo atstumo. O jis visiškai nereikalingas. Galbūt jie dar labiau susižavėtų teatru, pamatę scenoje veikiantį žmogų ne kaip kažkokią tau nepasiekiamą, sudievintą, mistišką būtybę.“ NKDT Vadybos skyriaus vadovė pritarė, kad visiems vaikams reikalinga ir vertinga pažinti spektaklius. A. Burovienės teigimu, jau šiais metais norėta įgyvendinti idėją – visus vaikiškus spektaklius pristatyti per edukacinę prizmę. „Tačiau vaikų srautas būna kur kas didesnis nei dekoracijų ar kostiumų patvarumas. Be to, stipriai pailgėtų spektaklio trukmė. Kol ieškome sprendimų, kaip vaikus supažindinti su mėgstamais spektakliais, apsiribojome kartą per porą mėnesių pritaikyti spektaklius specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Tam reikia tikrai nemenko techninio pasiruošimo, žmogiškųjų išteklių, laiko sąnaudų, rekvizito. Atrodo, kas čia tokio? Paprasta idėja. Bet viskas atsiremia į žmones ir laiką, kurie, deja, nėra begaliniai.“

Pasiteiravus, kaip, teatro akimis, vertintina iniciatyvos realizacija, aktoriai vienareikšmiškai teigė, kad tądien vaidinta jautriau, pakilesne nuotaika, o ir vaikai itin atidžiai klausęsi, stebėję spektaklį. „Kaip gera buvo kartais matyti regos negalią turinčių vaikučių audringas reakcijas ir aktyvų dalyvavimą siūlomame žaidime spektaklio metu. Atrodė, kad jie ne tik girdi, bet ir puikiai mato“, – džiaugėsi J. Onaitytė. Jautri vaidyba buvo justi, ją pastebėjo ir spektaklį salėje žiūrėjusi aktorė. Tačiau kita teatralė, pabandžiusi asmeniškai patirti, kaip scenoje kuriama istorija išgyvenama nematant, o tik girdint, šiek tiek nusivylė šaltoku komentaru. „Manau, reikėtų apie tai pamąstyti ir geriau pasiruošti kitiems tokio pobūdžio spektakliams ateityje“, – kalbėjo J. Onaitytė.

Kūnu įgarsintas teatras

Spektaklis suaugusiesiems su vertimu į gestų kalbą Lietuvoje rengtas pirmąkart, tad nieko keisto, kad teatras susidūrė su nežinia, klausimais, kaip spręsti ir išpildyti daugybę niuansų. „Pavyzdžiui, kaip šie žmonės reaguoja į muziką, kaip ją jaučia? – pastebėjo ir įgyta patirtimi pasidalijo A. Burovienė. – Vienas būdų – vertėja rankų gestais perteikia ritmą, muzikos energetiką; kitu atveju balionais perduodama vibracija. Be to, itin svarbu, kad kurtieji gerai matytų ne tik vertėjos gestus, bet ir mimikas, jos ypač daug reiškia.

Mūsų teatrui tai buvo labai reikšmingas ir didžiulio pasiruošimo reikalavęs įvykis. Ruošėmės ilgai, apie du mėnesius. Buvo pasirinktas spektaklis Aušros pažadas, nes geriausiai iš teatro repertuare esančių spektaklių atitiko vertimo į gestų kalbą kriterijus. Tačiau net ir paprastą spektaklį adaptuojant kurtiesiems, neapsieita be iššūkių: spektaklis ilgas, jame labai daug teksto, tad vertėjoms teko vos ne mintinai viską išmokti. Be to, salė pailga, tad  vertėjos negali sėdėti. Daug galvojome, kaip padaryti, kad iš kiekvieno taško matytųsi vertėja, jos gestikuliacija, mimikos. Yra labai labai daug niuansų, kurios reikia išmanyti ir apgalvoti, norint gerai pasiruošti.

Verta didžiuotis Kauno apskrities gestų kalbos centro vertėjais, kad jie tokie smalsūs ir drąsūs, kad pasiryžta tokioms avantiūroms; taip pat – teatro kolektyvu, ypač aktoriais – juk neįprasta, kai scenoje šalia veikiančio aktoriaus stovi apšviesti gestikuliuojantys vertėjai.“

Kalbėdama apie neeilinę teatrinę patirtį, J. Onaitytė pastebėjo, kad beveik prieš metus spektaklio Aušros pažadas tekstas buvo įrašytas garso studijoje. Kauno aklųjų ir silpnaregių centre vykusiame kompaktinės plokštelės pristatyme aktoriai ir režisierė A. Sunklodaitė džiaugėsi atlikto darbo svarba, tačiau, pasak J. Onaitytės, „vis kirbėjo mintis, kad tai dar nėra pilnuma, atskleidžianti teatrinio meno išskirtinumą. Įrašinėdami spektaklio tekstą jautėmės radijo teatro aktoriais.“ Taip pat įrašo pristatymo svečiai teiravosi apie galimybę tiesiogiai dalyvauti spektaklyje. Nors idėjos būta, jos reikme neabejota, aktorė prisipažįsta, kad, artėjant spektakliui, radosi vis daugiau nerimo, kurio viena pagrindinių priežasčių – ar šalia aktorių stovinčios prožektoriais apšviestos gestų kalbos vertėjos neblaškys žiūrovų ir pačių aktorių dėmesio. 

„Spektaklis vyko visai priešingai mano nuogąstavimams. Jei atvirai, aš net užmiršau ir negalvojau apie vertėjas šalia mūsų. Tik tada, kai mano žvilgsnis krypdavo į vertėjų pusę, prisimindavau spektaklio ypatingumą. Didelio žiūrovų reakcijos skirtumo, palyginti su kitais spektakliais, nepastebėjau. Gal todėl, kad klausos negalią turintys žmonės buvo tik dalis visų žiūrovų salėje. Atėję pasveikinti mus po spektaklio menininkai džiaugėsi, kad žiūrėjo būtent tokį spektaklį, nes jis lyg įgavo platesnę, gilesnę prasmę. Pritariau jiems, nes patyriau tą patį jausmą“, – patirtimi ir emocijomis dalijosi J. Onaitytė.

Kauno apskrities gestų kalbos centro vadovė R. Leonavičienė itin džiaugėsi galimybe išgyventi teatrą ir negirdint. Pažymėjusi, kad meninio vertimo Lietuvoje nėra mokoma, R. Leonavičienė labai palankiai vertino idėjos įgyvendinimą, kurį užtikrino sklandus bendradarbiavimas: „Teatro darbuotojai labai dėmesingai bendravo su mumis. Visada stengėsi rasti išeitį iš situacijos. Jei tik galėjo kuo padėti, visada tai ir padarydavo. Su aktoriais nebuvo daug laiko pabendrauti, bet jie labai šiltai mus priėmė, domėjosi, kaip vyks vertimas, tad jautėmės dirbdami vienoje komandoje. O tai labai svarbu.“

A. Burovienė, vertindama teatro patirtį, teigė, jog pati idėja verta dešimties balų, o išpildymas – šešeto: „Ne visi žiūrovai sėdėjo taip, kad veiksmas scenoje ir vertėjos būtų viename diapazone, o tai – privalu. Be to, apšvietimas, kuris ypač svarbus, buvo nepakankamas. Po spektaklio buvome susitikę su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro darbuotojais, aptarėme taisytinus dalykus. Ateityje, ko gero, pereisime į Mažąją salę ir rengsime trumpesnius spektaklius, kuriuose mažiau teksto, daugiau judesio, siektina užtikrinti gerą matomumą.“

Žiūrovas šiandien, rytoj

NKDT socialinė atsakomybė labai įvairialypiai plečia žiūrovų ratą, pačią žiūrovo suvoktį pildo naujų galimybių reikšmėmis, kurios skamba gan paradoksaliai – neregintis žiūrovas šiandien, kaip liudija šis straipsnis, yra tikrovė, atliepianti Michailo Šiškino romano mintį: „<...> aklumą sugalvojo regintieji. / Aklajam kas yra – tas ir yra, su tuo jis ir gyvena, tuo ir remiasi, o ne tuo, ko nėra. <...> Mes nematome spalvų paletėje į dešinę nuo violetinės, ir nieko. Jeigu jaučiamės nelaimingi, tai ne dėl to.“[6] Bet kai tai, ko nėra, ima, galbūt ir kitu būdu, kita forma, rastis – laimės padaugėja. NKDT mąstymą apie rytojų, dėmesį jaunajam teatro mylėtojui, dar tik susipažįstančiam su teatro realybe, byloja būtent vaikiško spektaklio Solė ir močiutės pritaikymas ir turintiesiems regos sutrikimų.

Teatro sezonas artėja prie pabaigos, tačiau ji visada kartu teigia ir artėjant naująjį. Aktorius, ko gero, yra arčiausiai ateinančio žmogaus. Tad koks vaikas šiandien atranda teatrą? Ko jam reikia? Kaip jis jaučiasi? A. Gaučas, pažymėjęs, kad Solė ir močiutės – pirmasis jo vaidinamas spektaklis vaikams, teigė: „Šiandien vaikai į viską linkę žiūrėti truputėlį aiškiau, paprasčiau. Ir liūdna, kad tiek televizija, tiek literatūra tam pasiduoda, sutinka. Asmeniškai aš – nesutikčiau. Manau, kad spektakliai turėtų būti tokie, kaip režisierės Inesos Paliulytės Liūdnas Dievas, Anderseno gatvė, Astrida. Jie toli gražu nėra lengvi, buitiški ar supaprastinti. Šie spektakliai yra ugdomoji priemonė, o aš įsitikinęs, kad teatras turi būti ugdomoji priemonė vaikui. Dabar į teatrą ateina vis daugiau vaikų, kurie po spektaklio bėga į sceną su telefonu rankoje ir, užuot piešę Solę, ko mes prašome kviesdami pasvajoti, įjungti vaizduotę, jie mums, aktoriams, rodo nuotraukas, Google paieškoje randamus paveikslėlius arba fotografuoja vieni kitus su naujausiais iPhone. Štai toks vaikas ateina. Truputį neramu, bet stengiuosi nekritikuoti, o suprasti, kad toks laikas ir tokia karta. Reikia išmokti balansuoti, tačiau yra ir tokių vaikų, kurie po spektaklio pribėga, apsikabina ir pasako: „Dabar aš labai mylėsiu savo močiutę, savo mamą.“

Nors, aktoriaus teigimu, šiandien vaikai drąsesni, dažnas jų bijo fizinio kontakto. „Veikiausiai todėl, kad dauguma tėvelių, kuriems pasiūlome ateiti į sceną kartu su vaikais, lieka sėdėti kėdėse ir taip pat fotografuoja telefonais, kuriuos įsijungia vos baigiasi spektaklis, nes, žinoma, yra neatidėliotinų reikalų Facebooke, – nestokodamas ironijos svarstė A. Gaučas. – Bet kokiu atveju visi vaikai man yra labai mieli, kai kurių akyse matau mažą save.“

Galvodamas apie šiandienos žmogaus ir teatro santykį apskritai, aktorius teigė, jog „didžiajai visuomenės daliai teatras – nieko nereiškianti institucija, bet, kaip sakė Henrikas Ibsenas, dauguma visada neteisi. Todėl aš manau, kad šiandienos žmogui – intelektualiam, gyvenančiam greito tempo technologijų amžiuje, žingeidžiam, liberaliam, tolerantiškam – teatras gali būti tarsi dialogas su pačiu savimi, veidrodis, klausimas ir atsakymas vienu metu, iššūkis pamatyti save iš šalies ir... dvasios maistas. Todėl, kad teatre mes laikomės dvasingumo, siekiame išsaugoti, puoselėti žmogiškumą, žmogaus meilę, jautrumą, o to visuomenėje vis labiau trūksta. Teatras šiandienos žmogui, gyvenančiam nujautrintoje visuomenėje, yra ta vieta, kur jis gali nebijoti būti pažeidžiamas. Tai yra didžiulė vertybė. Jeigu teatre tu, žiūrėdamas spektaklį, gali būti pažeidžiamas ir atsivėręs, tai daugiausia, ko aš norėčiau. Labai džiaugčiausi, jeigu nors vienas žiūrovas spektaklio metu taip jaustųsi.“

K. Meilūnaitės nuomone, teatras vėl tampa vertybe, netgi kasdienybės dalimi šiandienos žmogui. „Pilnas sales renka nebe kino teatrai, bet tikrieji teatrai, bilietų į tam tikrus spektaklius kartais net sunku rasti, nes jie būna žaibiškai išparduoti. Tai rodo, kad visuomenė pasiilgo tikrojo meno, nesumontuoto ir gyvo“, – teigė teatro pasaulį šiuolaikinėmis technologijomis leidusi kitaip patirti ir atrasti tiems, kam akys nėra langas į pasaulį, K. Meilūnaitė.

Repeticija ir teatro menas – visiems

Vienareikšmiškai atsakyti, ko šiandienos žmogus ieško teatre, – negalima. Pasak A. Burovienės, „vienam – pramoga, antram – šventovė, trečiam – idėjų šaltinis, ketvirtam – darbas...“ NKDT Vadybos skyriaus vadovė akcentavo siekį būti kiekvieno teatru: „Norime, kad teatras būtų prieinamas, kad tai nebūtų išskirtinė prabangos prekė. Norime būti viskuo, o tai – mūsų grožis ir problema vienu metu, nes būti viskuo negali. Tačiau teatras ne be reikalo turi trisdešimt du repertuarinius spektaklius, aprėpiame ir tenkiname tikrai daug ir skirtingų poreikių, siūlome įvairių būdų, kuo ir kaip galima panerti į teatro pasaulį. Visuomet ieškome naujų idėjų, nes mums teatras yra idėjos ir jų įgyvendinimas.“

Kalbėdama apie būsimojo sezono viziją, A. Burovienė svarbiausia užduotimi įvardijo tos pačios krypties tobulinimą. Anot pašnekovės, šis sezonas buvo tarsi sumanymų repeticija. „Jusdami vis intensyvėjantį meno poreikį, stengsimės šį sezoną įgyta patirtimi jį atliepti. Juk visiems yra vietos po saule, tad jos yra ir visiems, norintiems pažinti teatro meną“, – iškalbinga metafora akcentavo NKDT Vadybos skyriaus vadovė.

Galimybė pasinerti į teatro pasaulį įvairėja, o tai, anot A. Burovienės, bus galima jausti ir kitų metų festivalyje Nerk į teatrą: „Kviesime keistis barikadų pusėmis – tie, kurie mato, girdi, bent trumpam taps nematančiais ir negirdinčiais, kad įsijaustų ir nors truputį pažintų, suprastų šių žmonių pasaulį. Vieni kitus geriau suprasime suvokdami, jog ne socialiai pažeidžiami žmonės turi derintis prie visuomenės, o pastaroji, pažindama pasaulio įvairovę, geriau suprasdama šių žmonių pasaulį, natūraliai derinsis ir kurs bendrą gerovę.“ Ši mintis, teigianti visų buvimą drauge esant neabejotina vertybe, įrodo, kad laimės yra daugiau, kai ja dalijamasi. Ja ir baigiamas pokalbis, brėžiantis jungtį tarp pabaigos ir pradžios, rodantis perspektyvą, nes idėjos virsta dideliais dalykais, iš kurių gimsta nauji sumanymai, ir taip kūryba esti amžina.

_____________

[1] Įsibėgėja Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybinis procesas. NKDT [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: http://dramosteatras.lt/isibegeja-nacionalinio-kauno-dramos-teatro-kurybinis-procesas/.

[2] Nauja teatro misija – patyčių mažinimas. Diskusija po spektaklio Mechaninė širdis. NKDT [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: http://dramosteatras.lt/nauja-teatro-misija-patyciu-mazinimas/.

[3]Skaičius (rež. Žilvinas Vingelis), premjeros gegužės 28, 29, birželio 3 d.; Maištas (rež. Agnius Jankevičius), gegužės 25, 26, birželio 18 d. Maištas ir Skaičius – artimiausios Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeros. NKDT [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: http://dramosteatras.lt/maistas-ir-skaicius-artimiausios-nacionalinio-kauno-dramos-teatro-premjeros/. 

[4] Ušinskytė R. „Aušros pažadas“ – pirmasis kurtiesiems skirtas spektaklis su gestų kalbos vertimu. 15min.lt [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą:  http://www.15min.lt/naujiena/kultura/teatras/ausros-pazadas-pirmasis-kurtiesiems-skirtas-spektaklis-su-gestu-kalbos-vertimu-283-583151.

[5] Teatras draugiškas žmonėms su negalia. NKDT [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-10]. Prieiga per internetą: http://dramosteatras.lt/teatras-draugiskas-zmonems-su-negalia/.

[6] Šiškinas M. Laiškų knyga. Vilnius: Vaga, 2011, p. 35.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*