Paleontologijos įkvėptas šokis 1
„Muziejų naktį“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje teko aplankyti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Ieškojimų kabinetas“. Pasirodymą sukūrė britų choreografė Deborah Light, atliko keturi „Auros“ šokėjai: Gotautė Kalmatavičiūtė, Marius Pinigis, Andrius Stakelė ir Solveiga Vasiliauskaitė. Keista, kad šis spektaklis buvo įvardintas kaip premjera, nes maždaug prieš metus jau buvo rodytas kauniečiams ir britams. Vis dėlto šis ir keli kiti techniniai nesklandumai (vėlavimas bei prastas matomumas) nesutrukdė pasimėgauti įdomiu reginiu.
Choreografė įkvėpimo spektakliui sėmėsi iš XIX a. Ją domino Mary Anning – pirmoji moteris, pradėjusi dirbti paleontologijos srityje. Ši mokslininkė žinoma kaip atsidavusi fosilijų tyrinėtoja, gyvenime patyrusi nepriteklių ir nepripažinimą. Ne paslaptis, kad mokslo pasaulyje tuomet dominavo pasiturintys vyrai, į savo gretas nenorėję įsileisti moterų. Šis socialinis konfliktas ir yra spektaklio atskaitos taškas.
Suakmenėjusios gyvūnų liekanos dar yra vadinamos „curios“. Nuo šio žodžio kilo ir spektaklio pavadinimas – „The Curio Cabinet“. Kitaip tariant – „Cabinet of curiosities“ arba „kunstkammer“ – tai erdvė, kurioje turtuoliai ir Naujųjų laikų mokslininkai laikė savo atradimus, meno dirbinius ir kitus įmantrius daiktus. Mada kaupti keistus ar prabangius objektus yra vienas pirmųjų muziejininkystės žingsnių. Sutapimas, kad „Muziejų naktį“ būtent šis spektaklis buvo parodytas Kauno žiūrovams. Tiesa, „Auros“ administracija šio sutapimo nepastebėjo, o gal tik neišryškino ir žiūrovų su spektaklio kontekstu beveik nesupažindino.
Kaip bebūtų, spektaklyje muziejų temą užčiuopti sunkoka, žymiai aiškiau prabylama apie visuomenės ir individo susikirtimą, lytiškumo problemas. Tamsių spalvų spektaklyje apstu, tačiau, galbūt dėl britiškos kilmės, autorė sugeba į problemą pažvelgti su ironija.
Panaudojamas netikėtas vyriško kostiumo sprendimas. Šokėjai vilki tik trumpikėmis ir korsetais, dėvi angliškas prisegamas kojines, odinius lakuotus batus ir segi standžią, aukštyn pakeltą apykaklę. Taip tarsi pašiepiamos tradicinės priemonės, skirtos nepriekaištingai ir formaliai išvaizdai sukurti. Šokėja S. Vasiliauskaitė, perteikianti mokslininkės paveikslą, dėvi velvetines kelnes, avi vilnones kojines, keliavimo batus, jos plaukai – sutaršyti. Abejotina, ar M. Anning, mirusi dar amžiaus viduryje, galėjo taip atrodyti, visgi toks kostiumo sprendimas tampa nuoroda į XIX a. ir to meto kostiumo kitimą. Įdomu, kad spektaklyje apskritai dėvimi batai, nes tai nebūdinga šiuolaikiniam šokiui, kuris dažniausiai atliekamas basomis. Lengvai atpažįstami angliški batai spektaklyje tampa ryškiu kultūriniu ženklu, pabrėžiančiu, kad kalbama būtent apie šios šalies kontekstą.
Skrajutėje pažymima, kad choreografė D. Light kuria savitą, minimalistinę estetiką. Iš tiesų – scenografijos beveik nėra. Vienintelė detalė – ant grindų nubrėžtas baltas kvadratas, kuriame atliekami judesiai, o patekus už jo ribų – sustingstama, išnykstama prieblandoje. S. Vasiliauskaitės personažas – akademinės visuomenės nepriimta mokslininkė – daugiausia laiko praleidžia užribyje. Vyrai beveik visada šoka centre. Vienoje spektaklio scenoje atlikėja patenka ant kvadrato ribos, lyg ir nori įeiti vidun, tačiau yra sustabdoma plačių, valdingų vyro rankų.
Spektaklio muzika – itin abstrakti, eksperimentinė. Neretai sukelia niūrumo, liūdesio jausmą. Judesiu neretai reaguojama į muzikos ritmą – kaukšima batais. Tai lyg beldimas prašant įleisti vidun. Šokėjai nekalba, tačiau kartais išleidžia garsus. Nors ir gana minimalūs, jie tampa itin svarbia atmosferos kūrimo priemone tuščioje erdvėje.
Šokėjų lankstumas ir pasiruošimas yra neabejotini, tačiau šiame spektaklyje didesnis dėmesys skiriamas temos perteikimui, o ne įspūdingų triukų ar technikos demonstravimui. Merginos – G. Kalmatavičiūtė ir S. Vasiliauskaitė – juda minimaliais, gana suvaržytais judesiais, taip išreikšdamos sudėtingą moters padėtį. G. Kalmatavičiūtė spektaklyje atlieka ne vieną žavų solo, perteikia labiau visuomenei priimtiną moteriškumo paveikslą. Švelniais rankų prisilietimais ji lyg guodžia į paribius nustumtą savo alter ego. M. Pinigis ir A. Stakelė dažnai juda plačiais žingsniais, beveik šuoliuoja per sceną, kuria nuožmumo ir ekscentriškumo įspūdį. Kartais pro plačiai pravertas lūpas šokėjai įspūdingai iškiša liežuvius, palaižo savo odą. Tai simboliškas gestas, perteikiantis spektaklio aprašyme minėtus driežus ar kitas panašias laukines būtybes, kurios laikui bėgant virsta paleontologų tyrinėjamomis fosilijomis. Be to, patys šokėjai, judantys apibrėžtoje erdvėje, tampa įmantriais stebėjimo objektais, kuriuos trumpam tapę mokslininkais dėmesingai tyrinėja žiūrovai.
