Egzistencijos laboratorija 4
Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) sezoną baigė dviem gana skirtingomis premjeromis – Agniaus Jankevičiaus spektakliu „Maištas“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvento Žilvino Vingelio diplominiu darbu „Skaičius“ (kurso vadovas – Gintaras Varnas). Pastaroji premjera intriguoja – galime matyti, kaip pritaikoma XXI amžiaus pjesė, ką pasirenkama akcentuoti ir perkelti iš draminio teksto į sceną. Taip pat teatriniame įvykyje atpažįstamas jaunatviškumas, parodantis, kad režisierius nebijo iššūkių. Spektaklis priverčia žiūrovą užduoti sau klausimą, kas aš esu, suvokti, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, yra eksperimentas, kad aš taip pat esu eksperimento dalis. Vis dėlto žiūrovui vieną ir aiškų atsakymą rasti spektaklyje yra gana sudėtinga. Gal todėl, kad postmoderni pjesė „Skaičius“ siūlo įvairovę, bet ne visada parodo išskirtinumą.
Caryl Churchill pjesės naratyvas
Ž. Vingelis pasirenka sudėtingą struktūros ir siužeto prasme C. Churchill pjesę „Skaičius“ (iš anglų kalbos vertė Agnė Narušytė). Autorę parašyti pjesę įkvėpė JAV mokslininkų gyvūnų klonavimo eksperimentai (avies Doli ir katės Vaivorykštės klonavimo atvejai) ir idėja, kad žmogų taip pat galima klonuoti. C. Churchill tekstas priklauso šiuolaikinės dramos laukui. Pjesė „Skaičius“ buvo sukurta televizijai, bet tai nesutrukdė Ž. Vingeliui specifinio teksto pasirinkti teatro scenai, kurioje režisierius perteikė šiuolaikinės pjesės bruožus. Žiūrovui nenurodamas vienas ir aiškus atsakymas į klausimą, kas aš esu, tačiau keliami kiti klausimai: kuris klonas yra tikras ar galbūt ir aš esu klonas?
Pjesei „Skaičius“ būdingas minties fragmentiškumas ir netolygumas, kai sudėtinga mintį sekti ne tik dramos tekste, bet ir scenoje. Viename interviu režisierius Ž. Vingelis pažymi, kad „[k]elias iki šios pjesės buvo kupinas atsitiktinumų. Antrame kurse turėjau užduotį pastatyti šiuolaikinio dramaturgo pjesę. „Skaičius“ buvo pati pirma pjesė, kurią perskaičiau iš šiuolaikinės dramaturgijos autorių. Tada man pasirodė, kad ji yra per daug keista, nes nėra skyrybos ženklų, veikėjai nesusišneka, neaišku, apie ką šneka, o dar kažkokie klonavimai... Ir aš ją palikau ramybėje. Du mėnesius kankinausi, nes labai kruopščiai renkuosi medžiagą. Užsidariau namie, pyko visi dėstytojai, nes ilgai nepradėjau repeticijų ir vis rinkausi medžiagą. Perskaičiau gal 60 šiuolaikinių pjesių ir vis neradau tinkamos.“[1] Režisierius tikina, kad vis dėlto būtent pjesė „Skaičius“ pasirodė tinkamiausia ir priimtiniausia scenai.
Dramaturgė C. Churchill nesiekia didaktikos, o susikoncentruoja į individo tapatybės paieškas, kurios leidžia pažinti save ir aplinką: „Bet aš to nežinojau, taip mes nesitarėme. Jie turėjo padaryti vieną tave, o ne visą būrį. Jie pavogė tai! Mes tai išspręsime. Tai teisininkams. Bet tu esi tai, ko aš norėjau! Tu esi tas!“[2] Dėl to režisierius Ž. Vingelis žiūrovui scenoje nori parodyti individo šaltą psichologiją ir žiaurią realybę, kuri suvokiama kaip laboratorija. Kai aš esu tu, tu esi aš, bet ne aš esu aš, tu esi tu. Scenoje sudėtinga atskirti, kur originalas, o kur – klonas.
Eksperimentas: sūnus, tėvas ir klonai
Eksperimente dalyvauja du personažai: sūnus Bernardas (aktorius Saulius Čiučelis) ir tėvas (aktorius Liubomiras Laucevičius). Įdomi scenoje plėtojama linija: sūnus sužino, kad turi du klonus, kurie trukdo jam gyventi, savotiškai dekonstruoja mąstymą, ir dėl to tikrasis sūnus (originalas) siekia pabėgti nuo klonų ir kartu nuo savęs. Iš tikrųjų aktorius scenoje turi įvairiapusiškai perteikti personažų nuotaiką ir psichologiją. Manau, kad aktoriui S. Čiučeliui tai tikrai pavyko ir jis žiūrovams parodė, kaip skirtingi charakteriai vienas kitą veikia ir gali papildyti. Savotiškai kuriamas personažų koliažas, kuriame kiekviena detalė yra svarbi. Toks pasirinkimas, kai vienas aktorius papildomai atlieka du ar daugiau vaidmenų, šiuolaikiniame teatre suvokiamas kaip žiūrovo vedžiojimas už nosies, t. y. tikrinamas ir budrumas, ir įsijautimas į spektaklio veiksmą.
Be to, spektaklyje tėvo vaidmuo buvo kaip atsvara sūnaus ir klonų desperatiškumui ir ekspresyvumui. L. Laucevičius perteikė ramaus ir nenorinčio sūnaus prarasti tėvo charakterį, kurį žiūrovas spektaklyje turi atkoduoti po truputį. Tai vienas iš tų aktoriaus vaidmenų, kai charakterio požymiai spektaklyje atsiskleidžia palaipsniui. Svarbu, kaip šie du skirtingi personažai scenoje vienas kitą papildo ir tinkamai randą vietą. Šiuo atveju teatro scenoje galima išskirti atskirus tėvo ir sūnaus mikropasaulius, kuriuose trokštama geriau pažinti save.
Scena kaip laboratorija
Režisierius Ž. Vingelis spektaklyje „Skaičius“ sceną suvokia kaip laboratoriją, turinčią dvi reikšmes: 1) vieta, kurioje vykdomi eksperimentai su gyvūnais; 2) vieta, kurioje žmogus save suvokia kaip patį eksperimentą, jo dalyvį. Apskritai spektaklyje dominuoja minimalizmas (du aktoriai), kurį užgožia ekspresyvus noras reprezentuoti XXI a. pjesę. Destruktyvi Artūro Bumšteino muzika ir ryškios Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdo projekcijos turėtų papildyti, bet šiuo atveju trukdo rasti žiūrovui aiškų režisūrinį sprendimą. Be abejo, atskirai šios skirtingos medijos kuria spektaklio nuotaiką, bet visiškai nepapildo draminio teksto, kuris perkeliamas į sceną. Vis tik Ž. Vingelis susikoncentruoja į postmodernaus teatrinio įvykio laboratoriją, į kurią įtraukiami ir žiūrovai, ir aktoriai. Žinoma, toks pasirinkimas – gerai.
Laboratorijos įspūdį kuria spektaklio scenografija – jos autorius Vėjas Aliukas konstruoja uždarą erdvę, pabrėžiančią žmogaus jausmų, pojūčių ir mąstymo ribotumą. Taip pat atskirtį tarp sūnaus ir tėvo akcentuoja butaforija – stalas, kėdė ir seifas. Ypač scenografiją išskiria stalas – jį galima suvokti kaip savotišką ribą tarp tėvo ir sūnaus. Apskritai spektaklio scenografija funkcionali ir praktiška, ypač mobili. Apsiribojama keturiomis sienomis, kurios suvokiamos kaip kambario dalys, vėliau tampančios veidrodžiais, dar labiau pabrėžiančiais postmodernaus teatro įspūdį. Būtent veidrodžiai padėjo kurti siurrealų ir gana destruktyvų įspūdį, kai į teatrinį įvykį įtraukiami ir žiūrovai.
Žiūrovui į spektaklio veiksmą padeda įsitraukti keturios pelės, kurios pasirodo tam tikruose epizoduose. Jų tikslas – stumdyti sienas, sukurti laboratorijos efektą-nuotaiką. VDU vaidybos studentai Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas ir Mantas Tarasevičius, įkūnijantys peles su ypač didelėmis galvomis, labiau priminė Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ personažus. Galbūt režisierius Ž. Vingelis pasirinko kurti dialogą tarp skirtingų draminių tekstų, ieškoti žmogaus identiteto, prisimenant Hamletą, kurį irgi kankina savęs paieškos.
Režisieriaus žvilgsnis į XXI a. pjesę
Iš tikrųjų visą spektaklio laiką žiūrovas verčiamas užduoti sau klausimą, kas aš esu? Režisierius Ž. Vingelis siekia ne tik reprezentuoti aktorių identitetą, bet ir priversti žiūrovus pažvelgti į save. Prieš įžengiant į NKDT Mažąją salę, vestibiulyje ausį pasiekia aktorės Eglės Grigaliūnaitės skaitomos teksto ištraukos iš Hermano Hesės ,,Demiano“: „Bet kurio žmogaus gyvenimas – kelias į save, kelio išmėginimas, tako užuomina. Žmogus dar niekada visą laiką nėra buvęs pats savimi, ir vis dėlto kiekvienas šito siekia: vienas lyg apdujęs, kitas sąmoningiau, trečias priimdamas aplinkinius, kaip patį save.“[3] Viena vertus, tai leidžia susipažinti su būsimu spektakliu. Kita vertus, priverčia ieškoti sąsajų tarp C. Churchill ir H. Hesės tekstų.
Taigi režisierius Ž. Vingelis, NKDT Mažojoje salėje pristatęs žiūrovams diplominį darbą – spektaklį „Skaičius“, ne tik supažindino su XXI a. pjese, bet ir privertė susimąstyti apie mokslo ir žmogaus ryšį. Šis spektaklis yra įdomi jauno režisieriaus interpretacija, kviečianti žiūrovą į gyvenimą pažvelgti kaip į laboratoriją, o gal net kaip į eksperimentą.
_____________
[1] Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, Kauno scenoje – pirmoji XXI a. pjesė, Kauno diena [interaktyvus]. Prieiga internete: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kauno-scenoje-pirmoji-xxi-pjese-752176.
[2] Caryl Churchill Skaičius. Pjesės rankraštis. Iš anglų kalbos vertė Agnė Narušytė.
[3] Ten pat.
Donato Stankevičiaus nuotr.