Advokatas Vainius Sodeika: laimėti žiūrovą be salto  4

Monika Jašinskaitė
www.kamane.lt, 2014-04-23
Polis Ilberas. "Intymumas", rež. Artūras Areima (VDU teatras). Nuotrauka iš aktoriaus Vainiaus Sodeikos archyvo

Vainiaus Sodeikos (g. 1986) klientų sąraše – prekeiviai automobiliais ar narkotikais, vaikai iš asocialių šeimų bei tokios asmenybės kaip Gijomas Apolineras, Taileris Diurdenas, Serhijus Žadanas, Aksentijus Popryščinas, Nobelio komisijos narys Karė Sandegrenas, buvęs Lietuvos premjeras Albertas Šimėnas ir netgi Leonidas Donskis. Užaugęs Vilniuje, baigęs aktoriaus studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, personažų advokato karjerą Vainius pradėjo ne Vilniuje, bet Kaune. Pastaruoju metu gana dažnai čia lankosi, o Teatro dienos išvakarėse buvo įvertintas „Fortūnos“ statulėle. Dirbęs su režisieriais Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi, Vidu Bareikiu, Rolandu Atkočiūnu, Gabriele Tuminaite, Valteriu Sīliu, Roku Eltermanu (kine), šiuo metu jis ruošiasi Artūro Areimos spektaklio „Kartu“ premjerai Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Profesija aktorius

– Kaip aktorius į Kauną pirmą kartą atvažiavai su Gintaro Varno spektakliu Žvaigždžių kruša. Šiemet „Fortūnos“ statulėle buvai įvertintas už Polio vaidmenį Artūro Areimos Intymume. Dabar su Areima kuriate „Kartu“. Kaip pasikeitė aktorius Vainius Sodeika per tuos septynerius metus?

– „Žvaigždžių kruša“ buvo pradžių pradžia. Aš vos pradėjau studijuoti, ir po pusmečio Varnas, kurso vadovas, mus kaip studentus pasiėmė į Nacionalinį Kauno dramos teatrą vaidinti spektaklyje. Mums tai buvo pirmas užlipimas į sceną. Per septynerius metus įgavau daugiau patirties. Tada kuriant vaidmenį galvoje būdavo labiau padrika, nes visko klausai, viskas svarbu, viską nori įgyvendinti – viską sureikšmini. Dabar atsirado prioritetai: sau išsigryninu procesą, išsikeliu konkrečius uždavinius – ką noriu padaryti būtent toje repeticijoje, apie ką noriu kalbėti būtent tame spektaklyje, kas man yra svarbu.

Anksčiau kaip pasakydavo, taip ir darydavau, negalvodavau: yra Varnas, labai griežtas ir reiklus bei labai intelektualus, tai tiesiog išsižiojęs visko klausai ir darai kaip šuniukas. Aišku, paskui jis mus privertė ir mąstyti savarankiškai. Bet sąmoningumas atsiranda baigus studijas, kartu su praktika teatre. Štai visai neseniai man atrodė, kad savo aktorystę įtvirtinau: turiu diplomą, turiu truputį patirties, turiu netgi nuomonę apie tam tikrus dalykus. Bet vieną dieną paskambino Areima ir pakvietė statyti „Intymumą“. O tada, žiūriu, viskas lyg iš naujo: aš vėl sutrikęs, nesuprantu, kaip kurti personažą, nuo ko pradėti – iškilo labai elementarūs klausimai. Ieškojau ir susiradau atsakymus pats. Gal dabartis nuo pirmųjų spektaklių ir skiriasi tuo, kad šiandien kažką sugebu pasidaryti savarankiškai. Galbūt ne visada pavyksta pasidaryti, bet bent jau žinau, kad reikia daryti. Anksčiau nežinojau – galvodavau, kad man viską pasakys.

– O kaip tau pačiam geriau – kad pasakytų ar kad tu pats sugalvotum?

– Natūraliau ir organiškiau, kai pats atrandi. Man atrodo, kad toks kelias yra geras. Pavyzdžiui, jei kuri charakterį, geriau, kai pats jį sumodeliuoji. Tai gali padaryti, jei pats suvoki, kad reikia būtent tokio. Tada režisierius, lyg koks vedlys, tau dar patvirtina, kad eini teisinga kryptimi.

– Teatro dieną Kauno dramos teatre vaidinai Leonidą Donskį. Išoriniai bruožai čia nebuvo svarbiausi – perdavei ne tik elgesio, bet ir mąstymo manierą. Kaip toks personažas atsirado? Ar buvai jį pasiruošęs iš anksčiau?

– Ketvirtoje klasėje aš svajojau būti Donskiu. Žiūrėdavau „Be pykčio“, vėliau skaičiau daug jo interviu, knygų recenzijas. Rinkau medžiagą: koks jo požiūris, kokia pasaulėžiūra, kaip jis pateikia savo poziciją. Susideda daug dalykų, kad tu galėtum ir turėtum teisę pabandyti bent akimirką juo pabūti, pagyventi Donskio gyvenimą. Kai vieno aktoriaus paklausė, kas jam yra aktorystė, jis atsakė, kad jo profesija – tai galimybė gyventi kitų gyvenimus, nemokant už juos tikrosios kainos. Man patinka šis teiginys, jis mane įkvepia.

– Kalbėjai apie tai, kad įdomu pačiam atrasti savo kelią į vaidmenį. Kaip manai, kas yra aktorius – atlikėjas ar kūrėjas?

– Aš pasisakau už tai, kad aktorius vis dėlto kūrėjas. Jis kartais atranda tokius dalykus, kurie tampa fundamentaliais, iš kurių kiti mokosi. Tarkime, kažkoks sukurtas charakteris tampa pavyzdžiu kitos kartos aktoriams. Aišku, Castellucci spektakliuose arba švedų režisieriaus Anderssono filmuose būtų sunkiau aktorių pavadinti kūrėju, nes aktorius juose lyg dekoracija, yra paveikslo dalis, arba, kaip kokia marionetė, atlieka konkrečią funkciją. Bet tu gi nežinai, kaip tai buvo padaryta. Gal tas aktorius ir pasiūlė save panaudoti vienaip ar kitaip, o režisierius sutiko ir pridėjo kitus elementus, kad tai pavyktų. 

Fizinis pasirengimas

– Aktorius scenoje veikia per savo kūną. Rodos, tu lankai akrobatinius užsiėmimus. Kaip tau jie padeda?

– Taip, lankau. Manau, kiekvienam aktoriui fizinis pasirengimas yra svarbus. Tai nereiškia, kad jį reikia demonstruoti scenoje – visada reikia daryti salto, o atsistoti pasisveikinti – tik su kūlversčiu. Tai – tik viena iš visų aktoriaus pasirengimo dalių. Kaip viena dėstytoja mums sakė, neužtenka vien tik tekstą mokėti – reikia ir sielą įdėti. Bet iš tikrųjų turi įdėti ne tik sielą, bet ir syly (rus. jėgų. – M.J. pastaba). Be to, scenoje arba kine dirbi su žmonėmis ir su daiktais, nežinia, ką reikės daryti, tad turi būti pasirengęs fiziškai. Būna visokių nutikimų, kai pats griūvi arba kolega neapskaičiuoja ir per stipriai tave pastumia...

– Na, gerai. Bet tu moki padaryti salto. Kaip tai gali padėti kuriant vaidmenį?

– Niekaip. Jei nesugebėsi suvaidinti, ir salto bus šūdo vertas.

– Salto darai „Intymume“, vaidindamas Polį – už šį vaidmenį gavai Fortūnos statulėlę. Kai persiverti ore per stalą, kas su tavimi vyksta?

– Aš tuo metu pasineriu į Prancūziją. Nusikeliu į tą laikotarpį, kai Sartre'as gyveno palėpėje ir rašė „Herostratą“. Reliatyviai nukeliauju ten. Aš esu Eifelio bokštas.

– Tu dabar juokauji?

– Na, o ką tu jauti, kai geri kavą? Reikėtų nufilmuot tą spektaklio momentą su kamera, sustabdyti kadrą ir pažiūrėti – gal akyse kas nors pasimatytų?

– Bet galbūt tai, kas vyko su tavimi, iš savo akių galėtum įskaityti tik tu?

– Aš galiu pasakyti, kas vyko su manimi: tuo metu aš vaidinau Polį Ilberą. Tą akimirką jam nušvito, jis suprato, kur yra jo vieta gyvenime. Vieni žmonės, kai juos užplūsta euforija, pradeda dainuoti, kiti šokti, treti – bučiuoti skelbimų stulpą arba purkšti ant savęs vandenį. Ilberas tokiu momentu sugalvojo padaryti salto.

Scenoje turi vaidinti temą, o ne rodyti savo fizinius ar kitokius gebėjimus. Šie gebėjimai – tik „kvarbatkės“, pagražinimai. Pavyzdžiui, Varnas mėgsta baroko stilių, į dramą pasikviečia operos solistą, šis staiga įeina į sceną ir uždainuoja. Gali galvoti – kodėl, kaip, čiagi drama, turi vaidinti, opera visai kitas žanras! Bet štai – spektaklyje pagražinimas.

 

Kolega režisierius

– O kiek tavo kūrybą lemia režisierius, su kuriuo dirbi?

– Sunku save taip įvertinti. Taip, nuo režisieriaus mano kūryba priklauso, nors, man rodos, turėtų nepriklausyti. Režisierių turi suprasti, o kol jį supranti, praeina šiek tiek laiko. Per tą laiką gali nutikti visaip – gal būsi suradęs, kaip daryti vaidmenį, o gal kaip tik būsi nuvažiavęs į šoną. Režisieriumi pirmiausia turi tikėti, nes, jei nors kiek nepasitiki, iš karto būna sunkiau. Taip pat daug priklauso ir nuo jo charakterio – gali turėti savo pasiūlymų, bet, jei matai, kad jis kalba apie kažką kita ir tavęs negirdi, negali tartis ir diskutuoti, tada grynai per savo darbą turi įrodyti ar parodyti, ką nori padaryti. Jis pasakys,  sugalvojai gerai ar blogai. Kartais turi pakovoti už save – tai, kaip reikės elgtis, priklauso nuo režisieriaus. Vieni daugiau dirba su aktoriais, kiti mažiau, vieni rūpinasi tik režisūra, kiti – ir aktoriumi. Gali būti, kad režisierius su tavim šnekės kalba, kurios nėra „Google“ vertėjo programoje. Tuomet reikės pačiam surasti, kaip ją suprasti, nes tik pats gali tai padaryti:  gali paklausti kolegos, ką režisierius turėjo omenyje, bet kitas aktorius tau atsakys per savo prizmę.

 

Kolega aktorius

– Ilgą laiką dirbai su savo bendrakursiais – iš pradžių Varno, vėliau ir „No Theatre“ spektakliuose – gerai juos pažįsti. Kai kūrėte „Intymumą“, susiformavo visiškai nauja kompanija, visi aktoriai pirmąkart dirbo kartu. Dabar tu atėjai dirbti į Nacionalinio Kauno dramos trupę, sąlygos vėl kitokios: dirbi su žmonėmis, kurie turi nemažai bendros kūrybinės patirties, o tu trupėje esi naujas. Kiek tai lemia tavo, kaip aktoriaus, darbą?

– Aha, išskyrus režisierių, nesu dirbęs su nė vienu iš „Kartu“ kūrėjų. Nauja komanda visada duoda kažkokių injekcijų. Jos gali tave inspiruoti arba sunervinti, net supykdyti. Bet visada, ir duodamos teigiamų emocijų, ir atsiųsdamos neigiamų bangų, jos papildo patirtį ir tai praturtina. Žinoma, reikia mokėti atsirinkti, nekreipti dėmesio į šiukšles. O tai yra sunku. Negali taikyti vienos konkretaus vaidmenio ar spektaklio kūrimo formulės,  nes turi prisitaikyti prie aplinkos, prie daugelio išorės veiksnių. Drauge turi neprarasti savęs. Čia yra linija – negali nusižeminti ir tapti pastumdėliu, bet negali tapti ir radikalu dešiniuoju, kuris darys tik taip ir ne kitaip. Balansuoti ties šita riba – aktoriaus darbo dalis, nes nesi užsidaręs viename ceche, visada dirbi su skirtingais žmonėmis. Be to, kolegas, su kuriais daug esu dirbęs, suprantu iš pusės žodžio. Kauno trupėje nežinau kolegų humoro jausmo, kalbos, ką jie mėgsta, kaip jie dirba. Sakykime, dabar, repetuojant „Kartu“, mano, Sauliaus Čiučelio ir Tomo Rinkūno mokyklos skirtingos, skiriasi priėjimas prie medžiagos – tai atsiliepia ir bendram darbui. Bet mes kalbamės, vienas kitą gaudom, bandom suprasti, sveikai pasijuokiam vienas iš kito.

– Gal gali papasakoti, kaip kolegos gali padėti tau rasti profesinį sprendimą?

– Taip dažnai būna. Vieni kitiems kažką pasakom, kažką patariam. Netgi galime imituoti vienas kito vaidybą. Kai dirbome „Barikadose“, Ainis (Storpirštis. – M.J.) staiga atėjo į grimo kambarį ir pradėjo vaidinti mano personažą. Aš pasiėmiau jo, mes taip susikeitėme. Sveika pamatyti save iš šono. Tai lyg šaltas dušas, kai atsikratęs atsakomybės į viską pažiūri kitomis akimis. O, aš taip darau?! Pamatai ir klaidas, ir gerus momentus, gali juos užfiksuoti. Tik ne su visais kolegomis gali taip daryti – kai kurie gali įsižeisti, kad šaipaisi iš jo vaidmens. Reikia žinoti, su kuo gali šitaip juokauti. Bet aš taip neskirstau – ten žmonės, su kuriais galiu taip žaisti, o čia kolegos, su kuriais reikia atsargiai. Ne. Stengiuosi su visais rasti ryšį, tik tai pasiekiama ne per vieną dieną.

Darbo vieta – Kaunas

– Tau patinka čia, Kaune?

– Aišku! Kaune gyvenu Laisvės alėjoje – pirmoje zonoje. Už šitos zonos ir neišeinu, „Akropolis“ – mano pasienis, tolimiausias taškas. Man patinka žmonės. Pastebėjau, kad jie čia paslaugesni. Ypač aptarnavimo srityje – parduotuvėje, kioske, kavinėje, taip pat ir gatvėje žmonės bendrauja maloniau negu Vilniuje. Ir teatro kolektyvas malonus.

Vilniuje žmonės viskuo aptekę. Ir aš pats iš Vilniaus viskuo aptekęs – kai čia atvažiuoju, pradedu tai suvokti. Kaunas nėra kaimas, kur nieko nevyksta – čia yra daugybė dalykų, verda kultūrinis gyvenimas. Bet Vilniuje visi visko matę, jų nebenustebinsi. Atrodo, kad Kauno publika labiau myli teatrą, čia nėra santykio „ką tu mums parodysi?“. Yra ir kitų nuomonių, bet aš jaučiu skirtumą. Žinoma, pakeičiau aplinką, tai taip pat davė įkvėpimo, naujų pamąstymų, gaivaus oro. Labai sveika pakeisti aplinką, norėčiau dar kur nors nuvažiuoti ir pagyventi.

– Dviejuose tavo spektakliuose –  „Kovos klube ir Intymume – yra scenos, kur tu kalbi angliškai. Ar važiuotum, sakykime, į Britaniją kurti kokio nors vaidmens kokiame nors teatre?

– Žinoma! Čia labai įdomu. Juk į Kauną irgi važiuoju į kažkokią trupę, kuri stato kažkokį spektaklį ir kviečia kartu dirbti.

 

Kūrybingumo šaknys

– Kalbėdamas apie teatrą, kūrybines komandas ir save minėjai atvirumą, atsinaujinimą. Kaip manai, ko apskritai reikia žmonių bendruomenėms, teatrų trupėms arba tau pačiam, kad išliktum kūrybingas?

– Man atrodo, kad reikia nebijoti pasirodyti kvailam, nebijoti susimauti prieš žiūrovus, prieš komandą.  Šviežumas gimsta iš to, kad nebijai pasiūlyti idiotiškos minties. Kai, netgi žinodamas, kad ji bus atmesta, nori tai padaryti. Manau, reikia nevaržyti savęs, savo norų, užgaidų, vidinių geismų, o kaip tik jais šaudyti. Nes kol šaudai, tol esi gyvas, o tada ir teatras yra gyvas. Negali užsidaryti savyje bijodamas apsikvailinti, turi kalbėtis, bendrauti, leisti kitam iš tavęs pasijuokti.

Svarbu nebijoti eksperimentuoti, daryti nesąmones, priešintis nusistovėjusiems dėsniams. Žmogus linkęs į komfortą, natūraliai link to linksta ir aktoriai: kaip reikia, darom taip, kaip suprantam, ir nesigilinam, taip jau buvo daryta, viskas aišku, nereikės sukti galvos – toks dalykas sklando ore. Turi būti atsargus, kad tų dujų neįkvėptum. Priešingu atveju sukursi nebe teatrą, o Disneilendą, kur daug pramogų, bet visos jos visada daro tą patį: Mikimauzas išlenda ten pat, o fontanas visada pradeda purkšti tam tikru momentu – tarsi ir netikėta, bet viskas jau žinoma.

Teatre labai svarbūs jauni žmonės. Kartais jie nevertinami, nes yra žali, nepatyrę, bet dažnai per juos galima kabintis už naujų idėjų, per juos atsiranda nauja gyvybė. Tai teatro dopingas, teatro benzinas, galintis sukti variklį.

 

Ekonomikos politika

– Ką aktoriui duoda etatas?

– Socialines garantijas.

– O tu dirbi turėdamas etatą?

– Ne.

– Tai tu dabar be socialinių garantijų, kaip nedirbantis?

– Turiu individualios veiklos pažymėjimą ir teikiu individualios veiklos paslaugas.

– Šiuo metu vaidini penkiuose teatruose. Kas derina tavo tvarkaraščius ir kitus dalykus?

– Aš pats. Turiu suderinti ne tik spektaklius, bet ir repeticijas. Pavyzdžiui, dabar repetuojame Kaune, o  spektakliai vyksta Vilniuje. Derinti yra agento darbas. Būtų gerai turėti agentą. Jis tvarko ir finansinius dalykus. Dabar už daug ką reikia pakovoti, o tai galėtų daryti agentas.

 

Žiūrovas

– Ar tau reikalingas žiūrovas? Kuo jis svarbus?

– Spektaklio metu atsiranda tam tikras grįžtamasis ryšys – vaidindamas jauti, ar žiūrovui įdomu ar ne. Jei jam įdomu, tai tave motyvuoja tęsti, nesustoti. Jei neįdomu, tada turi kovoti. Kovoti ir su žiūrovu, ir su savo asmeniniais stabdžiais. Jei žiūrovui neįdomu, gali ateiti mintis, kad tai, ką darai, yra beprasmiška. Bet scenoje niekada negali sustoti, net jei atrodo, kad tai, ką darai, yra didžiausias šlamštas.

– Gal salto, apie kurį mes jau kalbėjome, tau padeda laimėti žiūrovą?

– Toje Polio situacijoje – ne, bet gali reikėti ir tokios priemonės. Kartais, kad pažadintum žiūrovą, gali panaudoti kokį nors triuką.

– Vakaruose, ypač festivaliuose, populiarios diskusijos po spektaklių, kūrybinių žmonių susitikimai su žiūrovais. Kaip manai, ar Lietuvoje tai reikalinga? Ar reikia žiūrovui ir aktoriui susitikti kažkur kitur, ne tik salėje?

– Manau, kad reikėtų kartą per metus pasišnekėti. Bet nereikia to daryti po kiekvieno spektaklio. Na, nebent žiūrovas to nori.

– O ko tu norėtum paklausti savo žiūrovo?

– Ar supratai?  Nežinau, gal nereikia klausti – jaučiasi iš jų pačių. Jei jie ne veidmainiai, jaučiasi, ar jiems patinka, ar neaišku, ar jie išvis nieko nesupranta. Man neatrodo, kad reikia po spektaklio išsikviesti žiūrovą ir klausti, kaip jam patiko. Gal jis tik kitą dieną ar po savaitės supras, apie ką čia viskas buvo. Juk teatras – pramogų sritis, žmonės čia eina ne darbo dirbti, jų proto veikla kitokia. Nereikia prievartauti, reikia užmegzti kontaktą. Kaip ir su kokia mergina. Aišku, būna tokių spektaklių, kurie kaip tik provokuoja žiūrovus, siekia reakcijos, įvertinimo. Tada, jei žiūrovas išeina, yra pasiektas vienas iš spektaklio tikslų.

– Ką tau reiškia, kai žiūrovai po spektaklio ploja atsistoję?

– Nežinau. Dabar labai dažnai stojasi, po bet kokio spektaklio. Kartais atrodo, kad žmonės stojasi dėl to, kad reikia stotis – kažkokia stojimosi mada.

– Gal publika ploja dėl to, kad mano, jog tai reikalinga aktoriams?

– Aktoriai gali suvaidinti ir neiti nusilenkti. Pavyzdžiui, kine rodomi titrai, o aktoriai nepasirodo. Bet teatre visada išeina nusilenkti. Aktoriai išeina į scena, todėl žiūrovai ir ploja. Bet juk aktoriai išeina dėl to, kad žiūrovai ploja: vieni pradėjo ploti, kiti atėjo ir nusilenkė. Niekas nežino, kodėl taip yra. Vis dėlto niekas nepaneigs, kad jei iš tikrųjų labai patinka, natūraliai aktoriams padėkoji. Jei spektaklis tikrai labai geras, labai stiprus, jis pasiekia žiūrovo pasąmonę. Yra daug spektaklių, kurie vieniems patinka, kitiems nepatinka, bet yra tokių, kurie beveik visiems pasirodo ypatingi. Ir tada jau nebegalvoji, ar striukę pasiimsi be eilės, ar reikės atstovėti.

 

Personažas

– Kiek tau įdomu kartoti tą patį vaidmenį? Kur yra kartojimo malonumas?

– Kartojimo malonumas yra stengtis nekartoti. Visą laiką bandai padaryti iš naujo, lyg pirmą kartą. Turi sugebėti tai daryti taip, kad niekada nekiltų klausimo „kiek mes čia galime tai vaidinti?“ – tai profesinė savybė. Jei šis klausimas kyla, vaidmuo jau miręs. Vaidmuo gyvas tol, kol jį vaidini lyg pirmą kartą ir kiekvienąkart vaidindamas vis randi naujų dalykų. Kai vaidini, tu gyveni ten. Esi ne tu, bet gyveni. Esi ir tu, ir ne tu – tai sudėtinga paaiškinti.

– Kai nusprendi imtis vaidmens, koks turi būti tavo santykis su tuo personažu?

– Aš esu advokatas.

– Ar turi tuo personažu tikėti?

– Taip, visiškai. Jei bent kiek abejoji, byla pralaimėta. Turi taip juo tikėti, kad už jį atiduotum viską. Eini į teismą ir turi laimėti bylą. Jei nelaimėsi, būsi pralaimėjęs.

– Kai gauni apdovanojimą, ar tai reiškia, kad  bylą laimėjai?

– Apdovanojimas neturi daryti įtakos darbo kokybei arba požiūriui į darbą. Tai yra akimirka – kaip plojimai. Jie malonūs, lyg padėka, gera nuomonė, dėmesys. Tai paskatinimas nesustoti, tęsti toliau.

– Gal  norėtum pasakyti ką nors, ko tavęs nepaklausiau?

– Noriu pasakyti, kad viskas, ką čia kalbėjau, iš tikrųjų yra melas. Nes tiesa slypi giliai viduje, jos neįmanoma atskleisti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*