Replika

Anoniminis  Koheleto autorius skelbė, jog nieko nauja nėra po saule. Teiginys nepajudinamas lyg uola, ant kurios žmonija per amžius stato ir puoselėja trapius savo lūkesčius ir viltis.

Žmonijos progresą visada lydi nekaltųjų ašaros ir kraujas. Tai Liuciferio – šviesos nešėjo triumfas ir tragedija. Jo pasekėjai keičia pasaulio tvarką, ant kalavijo smaigalio nešdami tautoms meilę ir laimingą būtį. Desperatiškai gelbėdami paskutines taikos ir draugystės vilties duženas po galingojo kardu žūsta geriausi, drąsiausi ir garbingiausi. Suniekinamos amžinos garbės, atsakomybės ir pasiaukojimo sampratos, atveriamos durys niekšybei, prievartai ir besaikiam godumui.

Esame rūsčių įvykių akivaizdoje, lėtai užsiveria atvirumo ir pasitikėjimo vartai. Praradusi empirinę patirtį, Europa vėl tampa naujo Rusijos nuopuolio liudininke. Ši didžiulė nenuspėjama šalis, krečiama beprotybės, ryja ją supančias tautas. Atgijo mitinis ciklopas Polifemas, kemšantis į kruvinus nasrus savo puoselėjamas avis.

Po saule nieko nauja. XIX a. viduryje reichskancleris Bismarkas Vokietijoje vienijo ne liberalų plepalais, o krauju ir plienu. Kelis dešimtmečius taikiai besigananti Europa vėl sulaukė savo valgytojo. Likimas tam pasirinko buvusį nežymų saugumietį  Vladimirą Putiną.

Šių įvykių akivaizdoje Lietuvoje pastebimi neraminantys ženklai.Viskas, kas nedraudžiama, tampa leistina. Politinės partijos tapo pelno siekiančiomis organizacijomis. Valdantieji, į priešą,stebintį mus pro šautuvo taikiklį – žvelgia pro riestainio skylę, o vakare eina miegoti su kita nuomone nei buvo iš ryto. Įvairių verslių vertelgos, vadinantys save verslininkais, dreba dėl savo sandorių, priklausančių nuo Rusijos diktatoriaus malonės. 

Mokslas ir menas, paverčiami verslu, nors tos sritys yra tik prielaidos galimam pragyvenimui. Humanitarinio išsilavinimo ignoravimas atvedė pačius valdančiuosius į tamsybės liūną, o beraščiai apsukruoliai demoralizuoja studentiją. Nesibaigianti švietimo reforma verčia universitetų vadovus ir šviesiąją akademinę bendriją keliaklupsčiauti prieš naujai priveistų riboto intelekto valdininkų klaną. Nuodėmė būtų nepaminėti lietuviškosios Temidės, kuri geriau sugrauš sveiką vaisių nei supuvėlį.Pernelyg tamprus bendradarbiavimas su Rusijos pareigūnais, tiriant Lietuvos piliečių bylas, kelia pagrįstas abejones kai kurių valstybės veikėjų lojalumu savo šaliai.

Pirmojo amžiaus dvidešimtmečio įvykiai mūsų kaiminystėje nelabai skiriasi nuo panašių Rusijos veiksmų praeityje. Istorija dar kartą primena mums, amžininkams, jog keičiasi tik kostiumai, o pagrindinis šio spektaklio autorius – žmogus – lieka tokio pat klampaus mąstymo, nepasimokęs nei iš savo, nei iš kitų klaidų. Visais laikais tik keletas likimo pašauktų asmenybių rizikuodami savo geru vardu, gyvybėmis, nušviesdavo ateities kartoms tikrą savo epochos vaizdą. Kaip visada netrūkdavo daugybės mokslo, meno atstovų už trisdešimt skatikų parduodančių savo talentą okupantams. Net talentingieji, apžavėti juos liaupsinančių sirenų giesmių, išduoda kažkada turėtus jaunystės idealus. Tačiau ateityje laukia nemaloni staigmena: teatro vaiduoklis – Mefistofelis –  pateiks sąskaitą, o tokiam ponui atsakyti neįmanoma.

Dinamiškų įvykių liudininkė Lietuva lėtai, tačiau ryžtingai juda Vakarų link, vis daugiau jaunimo suvokia, jog Europos sąjungoje be anglų yra ir kitos kalbos, kuriomis, beje, sukurta didžioji dalis mūsų kontinento literatūros paveldo. Klampus ir slegiantis bizantiškasis fatalizmo jausmas vis mažiau ryškus tampa teatrų repertuaruose, jauni literatai galbūt nusileis iš savo aukštų dramblio kaulų bokštų pas mus, ištroškusius gaivios jų kūrybos, naujo, nematyto požiūrio į mūsų epochą, žaibiškai besivystančius  įvykius, o mūsų kaimynai rusai taip pat turės tarti savo žodį.

Laukiame kūrėjų intelektualų ištarmės. Tauta taip pat turi dalytis atsakomybe su savo valdančiaisiais.

Šiuo metu dera prisiminti vieną iš spalvingų rusiškų patarlių: draugauti draugaukime, o tabakėlį trauksime atskirai.

Dabarties įvykiai rodo, jog apsvaigę nuo vaiduokliškų pergalių, pasaulio nugalėtojai anksčiau ar vėliau atsiduria ant bedugnės krašto. Taip buvo ir bus visada.