Replika

Pasaulį apėmusi globalizacija po truputį vienodina miestus. Iki pat XX a. vidurio miestai turėjo begalę savitumų ir tik jiems būdingų bruožų. Tačiau sovietmečiu tipiniai daugiabučių namų mikrorajonai, panašios architektūros visuomeniniai pastatai buvo klusniai statyti pagal socialistinės ideologijos skleidėjų keliamus reikalavimus ir taip miestai suvienodėjo. Visa tai ironiškai ir komiškai vaizduojama kultiniame 1975 m. Eldaro Riazanovo režisuotame filme „Likimo ironija arba po pirties“, kuriame pagrindinis herojus po naujametinių išgertuvių atsiduria kitame mieste, svetimame bute ir niekaip negali to suprasti, nes jo mieste, lygiai tokiu pačiu adresu, stovi toks pat ir taip pat suplanuotas namas.

Lietuvoje situacija galbūt nėra visiškai kritinė, nes mūsų architektų dėka sovietiniai daugiabučiai atskiruose miestuose ir jų mikrorajonuose bent minimaliai skiriasi vieni nuo kitų. Tačiau praėjus geram dešimtmečiui, miestai vėl pradėjo panašėti. Tiesa, dabar jau ne dėl politikų sumetimų. Kiekviename didesniame Lietuvos mieste stovi tokie pat prekybos centrai, tos pačios parduotuvės, tiems patiems pasauliniams tinklams priklausančios greito maisto užkandinės ir t. t. Turbūt minėto filmo herojus lygiai taip pat galėtų susipainioti, kurio miesto „Hesburgeryje“ ką tik valgė. Šiame straipsnyje noriu apžvelgti Kauno vietas, kurios buvo būdingos tik šiam miestui ir kurias kauniečiai iki šiol prisimena su nostalgija.

Istorinis Kauno išskirtinumas

Labai dažnai galima išgirsti, kad Kaunas – nacionališkiausias miestas. Viskas prasidėjo dar tarpukariu, kai Kaunui tapus Lietuvos sostine, visa patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis susitelkė čia. Esant sudėtingoms geopolitinėms sąlygoms, buvo būtina kurti nacionalinę valstybę, skleisti lietuvybę tiek politiškai, tiek kultūriškai. Tarpukariu Kaunas tapo ne tik valstybės politiniu centru-sostine, bet ir lietuvybės, tautiškumo skleidimo židiniu. Tai atsispindėjo tuometinėje architektūroje: po 1930 m. ji darėsi vis savitesnė, buvo galima įžvelgti tautiškumo bruožų, kurie išreikšti tiek liaudies motyvais, tiek naujais modernistiniais sprendimais. Visa tai Kauną ir darė išskirtinį.

Pokariu Kaune susiklostė kiek geresnė situacija nei kituose miestuose. Vilnius ir Klaipėda po karo buvo ištuštėję, tad čia prigužėjo naujų gyventojų iš kaimo, kurie siekė aukštojo mokslo, tačiau neturėjo miestietiško gyvenimo šaknų[1]. Kituose miestuose, kurie steigti naujai statomų pramoninių gamyklų darbininkams apgyvendinti (pvz. Naujoji Akmenė, Visaginas ir t. t.), buvo įkurdinti iš plačiosios SSRS atsiųsti rusakalbiai, tad juose tautinis tapatumas neturėjo palankių sąlygų sėkmingai vystytis. O Kaunas išlaikė miestietiškas šaknis ir tautinį identitetą, netgi sklandė kalbos, kad Kaunas „kitoks“, kad žmonės čia kitokie nei likusioje sovietų Lietuvoje, kad jie giliai viduje išlaikę nepriklausomybę ir patriotiškumą. Juk ir svarbiausi rezistenciniai įvykiai vyko čia: 1956 m. demonstracija Ramybės parke, 1972 m. R. Kalantos susideginimas, 1988 m. Pirmasis Sąjūdžio mitingas prie Šv. Gertrūdos bažnyčios, siekiant ją išsaugoti. Nuo šio įvykio prasidėjo kelias į Nepriklausomybę. Tokioje tautiškoje aplinkoje užaugo jau kelios kauniečių kartos. Jų savimonę stiprino ir išlikę materialūs lietuvybės objektai – architektūriniai statiniai, monumentai ir kitos miesto erdvės, savo istorija siekiančios „aukso amžių“ – tarpukarį.

Genius loci svarba miestui

Miesto įvaizdį formuoja įvairūs simboliai – tokie kaip architektūros statiniai ar viešos miesto erdvės: parkai, kavinės, restoranai, kultūrinės vietos. Tačiau tokie materialūs objektai įgauna prasmę ir ypatingą atmosferą tik dėl pačių vietos gyventojų. Kitaip sakant, šiems objektams ypatingos reikšmės suteikia genius loci. Kas tai yra? Pastaraisiais metais vis daugiau istorikų, paveldosaugininkų, sociologų ir kitų sričių mokslininkų, tiriančių ne tik konkrečius faktus ir įvykius, bet ir žmonių santykį su vieta ar įvykiu, vartoja terminą genius loci. Lietuviškai tai reiškia „vietos dvasia“ – ypatinga konkrečios vietos aura. Šios vietos nebūtinai turi pasižymėti išskirtine architektūra, tačiau gali būti labai vertinamos emociškai. Vietos reikšmę galima nustatyti remiantis kolektyvine atmintimi. Miesto tapatumą dažnai nulemia architektūrinė ir urbanistinė aplinka (neretai ir gamtinė) bei geniusloci.

Laisvės alėja

Pirmiausia reiktų paminėti didžiausią miesto erdvę, apimančią kiek mažesnes, – Laisvės alėją. Ši gatvė pagrindine miesto „arterija“ tapo jau carinės Rusijos laikais. Tačiau tik tarpukariu ji virto esmine miesto ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo vieta. Čia įsikūrė bankai, parduotuvės, kavinės, restoranai, viešbučiai, kino teatrai ir kitos viešos paskirties įstaigos. Tai buvo tarsi Niujorko Brodvėjus su spalvingomis iškabomis ir spindinčiomis vitrinomis. Sovietmečiu Laisvės alėja dar buvo išlaikiusi pirmines funkcijas, ir tik 1982 m. virto pėsčiųjų bulvaru. Iki to laiko čia vyko intensyvus eismas: iki 3-iojo dešimtmečio veikė arklių tramvajus „konkė“, o sovietmečiu, iki 1982 m., Laisvės alėja netgi kursavo troleibusai. Dėl čia virte virusio gyvenimo daugelio kauniečių atmintyje Laisvės alėja turi ypatingą reikšmę. Kavinėse ir restoranuose vykdavo įvairūs vakarėliai, kino teatruose – pirmieji pasimatymai, o ir pati Laivės alėja tapdavo susitikimų vieta. Iki šiol žmonės skiria susitikimus prie trijų panašiu atstumu per visą Laisvės alėjos ilgį nutolusių vietų: prie Soboro, fontano ir Skalsos (dabartinis Kauno miesto apylinkės teismo pastatas, kuriame anksčiau buvo kauniečių mėgstama parduotuvė „Skalsa“). Ypač svarbus pagrindinis Laivės alėjos fontanas. Tai tarsi kertinis ne tik Laisvės alėjos, bet ir viso Kauno simbolis, orientacinis taškas. Ko gero, ne viena pora savo pasimatymus skirdavo būtent prie jo. Laisvės alėja ir sovietmečiu kėlė teigiamas asociacijas, nes priminė tarpukario Nepriklausomybės laikus.

Vytauto parkas

Be Laisvės alėjos Kaune buvo ir kitų miestiečiams svarbių viešųjų erdvių. Viena jų – Ąžuolyno pakraštyje įkurtas Vytauto parkas. Nors parko pradžia siekia dar XIX a., tačiau kauniečiams jis nostalgiją kelia dėl čia sovietmečiu įkurtų stacionarių atrakcionų vaikams, kurie veikia iki šiol. Parke įrengtose karuselėse laiką leido bent kelios kauniečių vaikų kartos. Anuomet parkas buvo itin populiarus, pilnas vaikų krykštavimo. Įdomu tai, kad parkas, priešingai nei kitos Kauno vietos, išlaikė pirminę funkciją – senosios karuselės išliko. Deja, dabar atrakcionų būklė prasta. Nieko keista, nes maža tikimybė, kad šiandien vaikus nustebintų šie senoviški atrakcionai. Tačiau tėvai vis tiek čia atveda atžalas, nes juos traukia vietos dvasia, besisiejanti su jų pačių vaikyste. Kadangi šiuo metu atrakcionų parkas yra privatizuotas, tik nuo jo savininkų malonės ir galimybių priklausys, ar Vytauto parke dar ilgai krykštaus mažieji kauniečiai.

Kavinės, restoranai, naktiniai barai

Bohemiškasis Kaunas buvo neįsivaizduojamas be kavinių ir restoranų su savita kultūra. Vienas tokių restoranų (kartu ir viešbutis) yra žymusis „Versalis“ (Laisvės al. 88). Jis atidarytas tarpukariu ir garsėjo bohemiškumu, subtiliomis pramogomis (čia veikė vakarinė „kabarė“ programa), tad šią vietą mėgo inteligentai ir kiti aukšto rango svečiai. Sovietmečiu dėl per didelių sąsajų su tarpukariu restoranas buvo pavadintas „Vakaru“ ir tapo mėgstama jaunimo pasilinksminimo vieta – „jaunimke“ su ypatinga pramoga – ratu besisukančia maža šokių sale. Šiuo metu prabangiojo „Versalio“ vietoje įsikūrusios parduotuvės, kavinės ir biurų patalpos.

Dar viena svarbi kauniečių mėgta vieta – Konrado kavinė (sovietmečiu pavadinta „Tulpe“), buvusi adresu Laisvės al. 45. Tarpukariu čia rinkosi įvairiausių pažiūrų ir profesijų atstovai – profesoriai, menininkai, rašytojai, teisininkai ir kt. „Konradinėje“ buvo diskutuojama, dalijamasi idėjomis. Po karo kavinei tapus „Tulpe“, dauguma jos lankytojų vietos neapleido ir čia vėl virė gyvenimas. Deja, atgavus Nepriklausomybę kavinė kurį laiką dar gyvavo, tačiau netrukus buvo nugriauta. Tik šalia pastato esanti šaligatvio plytelė primena apie šią senosios kauniečių bohemos pamėgtą vietą.

Nors sovietmečio ideologija garsėjo tariama aukšta morale, visgi Kaune, Laisvės al. 45, veikė naktinis baras „Orbita“. Be to, kad jis turėjo vakarinę programą, kurioje karjerą pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas, pasak miesto legendų, rūsyje buvo rodomi trumpi erotiniai filmukai[2]. Varžant viešai deklaruojamo padorumo rėmams, kauniečius ši vieta turėjo itin vilioti. Kadangi čia koncertuodavo daug muzikantų iš visos SSRS, šis baras tapo žinomas ne tik Lietuvoje. Norinčių patekti būdavo tiek daug, kad vakarais nusidriekdavo eilės. Kaip ir kitų legendinių Kauno kavinių, „Orbitos“ likimas toks pat – vėliau pastatas buvo panaudotas banko reikmėms.

Nebeliko ir kitų žymių Kauno kavinių ir restoranų – „Metropolio“ (Laisvės al. 68), „Žalio kalno“ (dabar ten įsikūrusi „IKI“ parduotuvė), „Kauko“ (garsioji Vizbaro pilaitė visai neseniai buvo sulyginta su žeme) ir kitų. Išliko tik viena iki šiol kauniečių mėgstama „Spurginė“, esanti Laisvės al. 84. Nuo atidarymo 1979 m. jos interjeras liko mažai pakitęs. O ir darbuotojos išliko tos pačios. Čia lankosi jau kelios kartos, o pati „Spurginė“ žinoma ir už Kauno ribų. Daugelis į kavinę sugrįžta vedami nostalgijos, klientų čia netrūksta. Tai puikus pavyzdys, kaip „vietos dvasia“ leidžia gyvuoti nedidelei kavinukei, apsuptai kepyklėlių, turinčių kur kas didesnį panašios produkcijos asortimentą.

Prekybos centras „Merkurijus“

Nors Kaune buvo ne viena didesnė universalinė parduotuvė, tačiau daugiausia diskusijų sukėlė prieš keletą metų įvykę garsiojo „Merkurijaus“ griovimo darbai. Pastatas neturėjo jokių sąjasų su tarpukariu ir buvo tipiškas vėlyvojo sovietmečio modernizmo architektūros pavyzdys. Visgi kažkodėl žmonėms jo buvo gaila. Galbūt todėl, kad sovietinio deficito išvarginti gyventojai pagaliau gavo šiokią tokią prekių pasirinkimo laisvę (pirkėjai galėjo rasti apie 10 tūkst. pavadinimų prekių). Be to, čia galėjai rasti ir įvairių pramogų. Tuo metu tai buvo lyg šviežio oro gurkšnis, tapęs miestiečių traukos centru. Dabar jo vietoje esanti statybvietė primena buvusį pastatą. Tokia situacija kelia nemažai diskusijų. Pastatas jau nebuvo tinkamas šiuolaikiniam prekybos centrui, tad bet kuriuo atveju būtų tapęs dar vienu Kauno vaiduokliu, tačiau Laisvės alėja prarado vieną iš savo išskirtinių objektų. Reikia tikėtis, kad naujai išdygsiantis pastatas užpildys šią tuštumą.

Perspektyvos

Nors čia minimos vietos nepriklauso valstybinės reikšmės istoriniam paveldui, dažnai neturi ypatingos architektūrinės vertės, tačiau jos reikšmingos patiems miestiečiams. Juk miesto tapatumą sudaro ne tik konkrečios vietos ar įvykiai, bet ir tai, kaip vienas ar kitas vietas vertina ir suvokia patys žmonės, kokias emocijas joms priskiria. Aišku, išsaugoti visas senąsias kauniečių mėgstamas vietas nėra įmanoma, reikia susitaikyti su neišvengiama miesto kaita. Labai džiugu, kad iniciatyvių žmonių dėka buvo sukurtas projektas „Atminties vietos: Laisvieji Kauno archyvai“. Čia renkami atsiminimai apie konkrečias Kauno vietas ir pateikiami tinklalapyje http://www.atmintiesvietos.lt/. Rašant straipsnį buvo pasinaudota jame pateiktais pasakojimais, kurie dvelkia nostalgija ir teigiamais prisiminimais. Žinoma, džiugu, kad kai kurios vietos – „Spurginė“, kino teatras „Romuva“ – išliko ir vis dar atlieka pirminę funkciją. Nereikia pamiršti ir prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus stovinčių liūtų, ant kurių nugaros lipo ir fotografavosi jau ne viena vaikų karta. Džiugu matyti, kad ši nerašyta tradicija tęsiama iki šiol.

Kiek sudėtingesnė situacija su kauniečių ir miesto svečių taip mylima Laisvės alėja. Šimtmetį čia kunkuliavęs šurmulys nurimo, daugeliui parduotuvių išsikėlus į prekybos centrą „Akropolis“, o barams ir kavinėms – į senamiestį. Nors valdininkai žada, kad vykdomi rekonstrukcijos darbai atgaivins Laisvės alėją, bet ši vieta, autorės akimis, yra praradusi savo dvasią. Tuščios buvusių parduotuvių vitrinos, keletas barų ir kavinių toli gražu neprimena buvusio „Niujorko Brodvėjaus“. Reikėtų Kauno miesto savivaldybės iniciatyvos, paskatų investuotojams ir gero Laisvės alėjos atgaivinimo plano, ne tik klojant naują grindinį, bet ir atkuriant vietos dvasią, kad ši erdvė vėl spinduliuotų gyvybe ir džiaugsmu.

_____________

[1] Rubavičius V. Miestas ir miestiečiai: kultūrinė atmintis ir tapatumas, Acta Academiae Artium Vilnensis 2013, Issue 71, p 111-125.

[2]http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/nesurusiuotas-atminties-paveldas-11995 [žiūrėta 2016-03-21].