Poetė Enrika Striogaitė: „Gyvenu stengdamasi nepalikti jokio pėdsako“ 4

Kalbina Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2013-11-30

Su poete, dokumentinių filmų kūrėja ir žurnaliste Enrika Striogaite nuolat kažkur prasilenkiu: žvarbiame kino teatre,  už plastmasinių vyno taurių parodoje, prie durų knygos pristatyme, sename dvare. Būdama visur ji tarsi vis tiek lieka kažkur ten, už kadro.

Mūsų susirašinėjimas prasideda į žiemą žengiantį rudenį, kai medžiai ima augti šaknimis į viršų, o naktys kiekvieną dieną ištįsta. Toks laikas, kad, rodos, tik ir kalbėkis apie tamsius, sunkius dalykus.  

Jeigu dalyvautumėte spiritizmo seanse, kokios asmenybės dvasią  norėtumėte išsikviesti? Kokius klausimus jai užduotumėte, apie ką kalbėtumėtes?

Na, spiritizmo seansai, kokius mes įprastai žinome, t.y. tie visi lėkščių stumdymai – man, tiesą sakant, yra juokingi. Domėjausi įvairiausiomis religijomis ir sektomis, daugelyje jų buvau sava, bet nė viena neįtraukė – iš pradžių dėl racionalumo, logikos, nesužalotos psichikos (ne nervų) stabdžių, vėliau – dėl įgytos dvasinės patirties. Šį bei tą žinau. Taip pat žinau, kad išties žinantys apie tai nekalba, nes pirmiausia ir neįmanoma nieko pasakyti, visa tai  yra už kalbos, galimos tik užuominos. Deja, jas iššifruoja tie, kuriems tų užuominų kaip ir nereikia. 

Kaip manote, ar poezijos rašymas, žurnalistiniai straipsniai ir dokumentinių filmų kūrimas gali turėti ką nors bendra?

Bendra turbūt tai, kad šios veiklos įgyvendinamos pasitelkus kūrybinius sugebėjimus. Kita vertus, jų reikia ir tvarkant namus ar montuojant kaminuką dujiniam katilui. Štai, „specialistai“ viską paliko taip, kad katilas iš patalpos „vagia“ deguonį: reikėjo rasti išeitį, kai papildomos ventiliacinės angos tam kaminukui nėra. O! Kiek tokiai veiklai reikia fantazijos ir kūrybinių sugebėjimų! – čia, kaip žinia, ir yra mano dabartinė kūryba.

Taip pat visas išvardytas veiklas vienija meninė aplinka: ir žurnalistiniuose straipsniuose mano veikėjai – menininkai, ir jeigu nereikėtų rašyti galvotrūkčiais, neretai „nuleistų iš viršaus“ tekstų, o paskui juose iš kažkur staiga neatsirastų apmaudžios klaidos, tai bendrumo tarp tų dviejų veiklų ir straipsnių rašymo būtų daugiau. Na, bet etatiniame darbe jau nebedirbu, taigi kai kurie dalykai nebekankins. O šiaip, mano jau tokia natūra, net vienu ypu kambario neiššluoju – reikia veiklos įvairovės, kokio tekėjimo. Tada  mintys susidėlioja, aprėpia daugiau ir viskas kažkaip gražiai klostosi.

Esate išleidusi dvi poezijos knygas, kurių eilėraščius žmonės cituoja savo bloguose. Jūsų tekstai, rodos, sutikti santūriai: be ąžuolo vainikų ar austų juostų kabinimo. Dabar tarsi persijungėte į kitus žanrus. Ko žurnalistė Enrika Striogaitė norėtų paklausti poetės Enrikos Striogaitės?

Na, nežinau, kaip čia su tais trečiaisiais asmenimis, žurnaliste, poete... Esu tiesiog aš, o tiksliau – tiesiog esu, ir net savo vardo esu neprisijaukinusi, klausimų sau neformuluoju, jeigu jie ir yra, tai kaip riba tarp rūko ir vėjo. O atsakymai ateina net ir į neužduodamus klausimus kaip suvokimas, žinojimas apie rūpimus dalykus.

Tikriausiai esu poetė, bet ne dėl to, kad kažkada rašiau eilėraščius. Dabar, kai jų nerašau, aš ir suprantu, kad greičiausiai esu poetė. Man pasisekė, kad jie buvo sutikti santūriai, beveik nepastebėti, todėl ir tapau poete.

Būna taip, kad susipažįsti su iki tol mėgtu kūrėju, kuris pasirodo esąs itin nemaloni asmenybė ir staiga supranti, jog nebegali mėgti jo kūrybos. Ar pasiryžtumėte kurti nepakenčiamo, bet genijaus dokumentinį portretą? Ir ar tekstai, paveikslai, kinas, spektakliai suvokiami kitaip, kai juos kūrusį žmogų pažįsti asmeniškai?

Na, man nelabai aišku, kas yra genijus, juk daugeliu atveju patys žmonės juos sau susikuria, greičiausiai dėl saugumo. Man to nereikia (ne saugumo, jis, tikriausiai ir neįmanomas, o tų visų ramsčių, svarbių autoritetų), apskritai, jei prisipažinsiu (o kai paklausėte, nieko kito ir nebelieka), greičiausiai pasirodys, kad aš baisus žmogus – man nieko nėra švento, taigi nieko nešvenčiu, prie nieko neprisirišu, ir gyvenu stengdamasi nepalikti jokio pėdsako. Jokio. O tai dažniausiai yra vaikščiojimas lynu 9 kilometrų aukštyje. Kūną po mano mirties greičiausiai paims Anatomijos muziejus, domėjausi tuo. Pasirodo, jų (mirusių kūnų medicinos tikslams) Lietuvoje labai trūksta, kai kitose šalyse – atvirkščiai. Priešinuosi vyraujančiam mirties kultui, ne mirties kultūrai – jos mūsų šalyje nėra. Kultas – garbinimo ir grasinimo įrankis, rėmai, kuriems privaloma paklusti be dvejonių, savitų apmąstymų ir atradimų (sužinojimų), todėl mažai ką ir žinome, žiniomis vadiname visokius niekus.

O kurti nepakenčiamo žmogaus portretą būtų visai įdomu, tokį stengčiausi ir atskleisti – nepakenčiamą. Kaip gi kitaip, būtent portretuojamasis ir diktuoja formatą, visas darbas ir yra tai pagauti. Šiaip, kūrėjo pažinimas visada daro įtaką jo kūrybos suvokimui, atveria vartus. Turiu liguistą empatiją ir tuo metu, kai su menininku bendrauju – aš jį besąlygiškai myliu ir juo žaviuosi. Tik po to, kai tas empatijos šydas išsisklaido, įsijungia racionalumas, intuicija, kuri kartais būna užfiksavusi, kad, tarkim, buvo ir kažkas netikra, falšas, sau prisiskirto paprastai „geriečio“, „dvasingojo“ vaidmens atlikimas, o tie dalykai, prisipažinsiu – gana skausmingi,  juos sunkiai suvirškinu, man kur kas lengviau ir maloniau bendrauti su stipriai „pačiuožusiais“ keistuoliais (nė velnio jie nebūna pačiuožę, nė velnio jie nebūna keistuoliai, atvirkščiai viskas), nei su įvaizdį (piarą) nuosekliai kuriančiais mandagiais karjeristais (va tie, tai tikrai keisti).

Girdėjau, kad dabar dirbate prie savo trečiojo dokumentinio filmo. Apie ką jis?

Apie Rokiškyje gyvenantį dailininką Raimundą Gailiūną, tiksliau – apie jo pastarojo meto kūrybą, apie tai, kad su mūsų pasauliu nėra gerai. Kuriant šį filmą ir teko apsilankyti Anatomijos muziejuje.

Ne vienerius metus vertinate labai jaunų žmonių kūrybą, skiriate moksleiviams apdovanojimus ir sakote kritiką. Ar esate kada nors, skaitydama pluoštus jaunimėlio tekstų, atradusi aiškų, tiesiog nuskaidrinantį talentą? Jei taip, ar tai vėliau, sekant to genijaus trajektorijas literatūroje, pasitvirtino?

Kažkodėl jų atsirasdavo anksčiau. Aiškių aiškiausi talentai, deja, nė vienas jų nenuėjo literatūriniu keliu: stojo į užsienius, paklausias specialybes ir t.t. Nieko keista, ar ne? Vien šildymas kiek kainuoja! Neironizuoju, man tikrai pikta, kad mūsų šalyje šildymas – kaip kokia kataklizmų sritis, kai tuo tarpu toji įmonė viešai skelbia, nes privalo, apie milijoninį pelną. Žmonės rudenį šąla, pelija, serga ir šaukia, kad dar neįjungtų šildymo turbūt ne iš gero gyvenimo, ar ne?

O tie žvėriški atskaitymai nuo honoraro už kūrinį, juk menininkas netenka pusės uždirbtos sumos, kai būna, kad tų kūrinių jis sukuria vieną, du į metus, o kartais nė vieno. Ar tikrai valstybė nenuskursta drauge su tuo menininku?

Kita vertus, šiais laikais talentą realizuoti yra kur kas lengviau, nei anksčiau, tikiu, kad tie žmonės, kurių trajektorijos man rūpėjo, jį realizuos, o greičiausiai – realizuoja jei ne šioje, tai kitoje srityje, nors, tiesą sakant, tai nėra jau taip svarbu, jų talentas niekur nedingsta, man kur kas įdomesni neparašytieji eilėraščiai.

Kaip manote, ar žmogaus amžius, kuriame subręsta menininkas, turi kokią nors reikšmę jo tolimesnei kūrybai? Ar galima vienodai tikėti dvidešimtmečiu ir keturiasdešimtmečiu debiutantu?

Dievas žino, ar tas susitartu masteliu matuojamas amžius yra svarbus, juk vieni subręsta vienu metu, kiti – kitu. Manyčiau, kad mes nuolat bręstame ir tik nustoję (sustoję) arba subrendę mirštame, juk tam ir gyvename, kad augtume, paaugintume savo sielą. Tarkim, argi dabar  svarbu: man 25-eri, ar 55-eri, nors, jei kam įdomu, jaučiuosi maždaug  70- ties. Beje, apie 30-tuosius savo metus buvau gerokai jaunesnė nei 30 metų. Tarkim, 25-erių būti nenorėčiau: jei gyvename, kad augtume, tai toks noras atrodytų gana keistas, dar keisčiau teigti, kad būdama 25-erių dabar pasielgčiau kitaip. Jaunystės geidimas koncentruojasi dažniausiai į kūną, bet šiais laikais tai nors ir pasiekiama, na, ta jaunatvė, bet  tai juk tik  išorinė išvaizda, daugiau nieko, o ji tik viską išbalansuoja. Nusipirktame veide neišsitrina nugyvento gyvenimo žvilgsnis ir nuobodulys bendraujant su veidą reprezentuojančio amžiaus jaunuoliu.

Kaune esate aktyvi renginių stebėtoja ir aprašytoja. Ar galima pervargti nuo kultūros? Koks jūsų santykis su buitimi?

Nuo geros kultūros tikrai neįmanoma pervargti, jos gali tik trūkti, o štai buitis – žiauriai užknisa (nors jei tai – kūryba, vadinasi, ir kultūra, bet vis tiek užknisa), ji visa – ant mano pečių: nuo vamzdžių apšiltinimo („specai“ apvyniojo į šaltą rūsį nueinančius karšto vandens vamzdžius visai ne tuo, kuo turėjo apvynioti ir va, nesužiūrėjau, tai dabar vyniosiu pati, bet pirmiausiai reikia išsiaaiškinti kuo, kaip, kur, iš kur ir konkrečius niuansus),  automobilio generatoriaus ar stabdžių (teko važiuoti ir be jų) remonto, iki serbentų tręšimo mėšlu ar pigesnio maisto paieškų.

O nuo prastos, piarinio tipo,  masovkių kultūros tai galima  susirgti, sukarščiuoti ar suviduriuoti tiesiogine šių žodžių prasme. Prisideda dar ir žinojimas, kad per tą laiką galėjai suplauti indus, išlyginti užuolaidas ar įstatyti deguonies nevagiantį kaminuką į dujinį katilą.

Kaip žiūrite į populiariąją kultūrą? Ar vartojate ją?

Gana abstraktus klausimas...Yra daug geros pop kultūros, gero komercinio meno. Nesu įsikibus kokios nors dietos, paragauju daug ko ir savo noru,  kartais priversitnai – toks tas gyvenimas, paskui atsirenku.

Prisimenant nūdienos įvykius su Lietuvos himno perdainavimu ir baudžiamąja atsakomybe dėl to, norėčiau paklausti, ar, jūsų nuomone, menininkas gali kalbėti apie viską? Turiu omenyje, ar kūrybos lauke įmanoma viskas, ar kūrėjas yra visiškai laisvas, be cenzūros ir politinio korektiškumo stabdžių?

Taip, kūrybos lauke, manau, kūrėjas privalėtų turėti laisvę nuo tų visų jėgos ir galios struktūrų, bet minėtais įvykiais nelabai domėjausi. Kažkiek girdėjau ir nematau ten nieko bloga: tegul sau dainuoja, perdainuoja, tuo tik įkvepia gyvybės tam eilėraštukui. Vis kalbama apie toleranciją, tai ir šiuo atveju – išsakyta kitokia nuomonė, ar nuo jos ką ištiko infarktas? Net jei ir taip, tai tikrai ne menininkės kaltos – tikriausiai susiaurėjusios kraujagyslės, kažkoks nepakankamumas.  Žodžiu, ne toj vietoj jautrinamasi, ne čia mūsų saugumas, tie simuliakrai yra didesnis blogis.

Ir pabaigai – jeigu režisierė Enrika Striogaitė kurtų filmą apie Enriką Striogaitę, kokiose vietose filmuotų?

Nu ne, apie tai tikrai neturiu fantazijos ir noro galvoti. Minėjau, kad taip ir neprisijaukinau nei savo vardo, nei jokių tradicijų, papročių ar vietų. Esu čia, ir tik todėl, kad dar negaliu būti ten.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*