Neringa Butnoriūtė: „Mane gąsdina vyresnių literatūrologų uždarumas“ 0

Parengė Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2015-04-29

Neringa Butnoriūtė – aktyvi literatūrinio lauko žaidėja, kurios pavardė dažniausiai minima kalbant apie naujausių lietuviškų knygų recenzijas. Jausčiausi kažką praleidusi, jeigu nepaminėčiau, jog N. Butnoriūtė ne tik rašo apie knygas, bet ir yra literatūrologijos doktorantė, dažna kultūrinių renginių dalyvė. Šį kartą kalbamės apie jaunuosius rašytojus ir jiems skirtą festivalį „Literatūrinės slinktys“, prie kurio pašnekovė taip pat pridėjo ranką.

Praėjusiais metais rašei apie „Slinkčių“ leidinį: „Almanache slinkties galimybę rodančio kokio nors etapo reikšmė – menka arba užgožta.“ Šiais metais pati tapai viena iš leidinio sudarytojų. Kokį iššūkį sau išsikėlėte, kai rinkotės tekstus?

Noriu pasidžiaugti, kad iš festivalio pavadinimo nunyko... Vilnius. Juk ir Tu jį pavadinai tiesiog „Slinktimis“. Tai nėra mūsų nuopelnas, o natūrali ir labai sveikintina raida. Nesu linkusi skirstyti literatūros į regionus, nors atsižvelgiant į juos būtų galima pastebėti darinių, ratelių. Vis tik geras kūrėjas nebūtinai tapatinasi su tam tikru vardikliu. Jis pirmiausia kalba individualiam skaitytojui.

Festivalio almanachus skaičiau ne vienerius metus. Man kėlė nerimą tai, kad nėra aiškus dalyvio statusas. Šiemet mėginta jį gryninti, bent jau atrenkant autorius. Manau, įdomius, gyvybingus postūmius rodo rimtai nusiteikę ateinantieji į literatūrą, nes pirmoji knyga gana dažnai susideda iš bręstančios asmenybės, kūrybos virsmų. Juos turėtų suvokti ir pats kūrėjas, todėl debiutantą nebūtina laikyti pradedančiuoju. Taip pat smalsu, kokia linkme pasuks tie, kurie peržengė pirmosios knygos barjerą ir nyra jau į kitokį procesą: nuo vieno pavykusio teksto prie konceptualesnės visumos. Tad vienas iš tokių kriterijų galėtų būti žvilgsnis į tuos du etapus: iki pirmosios knygos ir tarp pirmosios ir antrosios. Vėliau jau imama kalbėti apie labiau nusistovinčias temas, ne tik gautas, bet ir daromas įtakas kitiems. Todėl šiemet natūraliai atkrito dalis ankstesniame almanache vyravusių pavardžių.

Be abejo, slinkčiai reikia distancijos. Labiausiai ją norisi išvysti tarp buvusių dalyvių ir ieškoti įvairovės, įtraukti pastaraisiais metais literatūros lauke veikiančius, bet rečiau minimus autorius, tokius kaip T. Zaronskis, V. Grainytė. Nustebau, kokį platų potencialių kviečiamųjų sąrašą įmanoma sudaryti, atsisakius domėtis „Literatūros slinktyse“ dalyvavusiais pernai arba dažniau nei kartą. Jis atskleidžia galimus skirtingus kalbėjimo būdus, formas, išryškina ir skirtingą besikeičiančių sudarytojų skonį.

Mano požiūriu, „Literatūrinės slinktys“ turėtų būti ir yra pajėgi platforma, atskleidžianti aktualius procesus, priklausančius šiandienei literatūros panoramai. Pirmiausia tai yra nauji žinomesnių, į minėtą atranką tilpusių kūrėjų tekstai. „Poezijos pavasario“ almanacho sudarymo principas, kai medžiaga atrenkama ir pakartotinai spausdinama iš kultūrinės spaudos, labiau lietuvių literatūra besidominčiam skaitytojui tampa nuobodus ir ribotas. Net jei autorius priprašyti sunkiau (ypač prozos), naujumas prisideda prie leidinio aktualumo, kokybės. Sudarytojų valia spręsti, ar jis pakankamai geras ne tik dėl spausdinamo vardo.

Taip pat buvo aktualu stebėti kalbėjimo formų įvairovę, dairytis, įtraukti pastaraisiais metais populiarėjančius, teksto sampratą praplečiančius žanrus, pavyzdžiui, komiksus. Šiemet siekta atkreipti dėmesį, ką gali pasiūlyti tarpdisciplininėse srityse veikiantys, bet su rašymu susiję asmenys (pvz., Ž. Kudirka, G. Labanauskaitė-Diena). Jų kūrybos priskirti vien eksperimentinei ir dėl to geresnei neskubinčiau. Apskritai visų tekstų lygis svyruoja, bet kartu atskleidžia bendrą padėtį. O įvairovė, ypač tarp kūrybine branda jaunesniųjų, įdomi tol, kol netampa norma.

Įvado autorė literatūrologė V. Cibarauskė kai kuriuos leidinio autorius įvardijo kaip periferinius, kuriančius paribiuose. Ar pritari šiai minčiai? Ką pati laikai centru ir periferija literatūriniame lauke?

Manau, kad jos mintį reikėtų suprasti ne taip tiesiogiai. Apie jaunuosius kalbama kaip veikiančius periferijoje galios požiūriu: jie dar nesivaržo su vyresniaisiais dėl vietos ar dėl garsesnių įvertinimų, garbstomi skirtingai, pasitaiko, kad ir šildosi po numanomų mokytojų skvernu. Šia linkme aš pritariu, kad jaunųjų startas yra iš nuošalės. Tačiau jie savaip ir produktyviau savo elgsena, įvaizdžiu, aktyviu gebėjimu pristatyti savo kūrybą veržiasi iš tos nuošalės, yra matomi, „įsicentruoja“. Kas kita yra veiksniai, kurie iš šono padeda tai daryti. Pavyzdžiui, poetinis slamas surenka pilnas sales aktyvių klausytojų, nors yra vis dar atokus nuo bendrojo kritikos rimtai vertinamo proceso.

Apskritai kartais mane gąsdina vyresnių literatūrologų uždarumas, kad tai, kas nepatenka į jų akiratį, neegzistuoja ir iškart pasmerkiama periferijai. Rašydama apžvalgas, kurį laiką sąmoningai rinkausi nepopuliarius autorius, net jei iš tiesų jais nusivildavau.

Ne vienerius metus dirbai projekte „Nacionalinė moksleivių akademija“, stebėjai pradedančiųjų rašyti kūrybines trajektorijas. Kokie įspūdžiai iš ten? Ar matyti skirtumų tarp šiuolaikinių jauniausiųjų rašymo temų, stiliaus, keliamų problemų, žanrų ir kt. bei, tarkime, mūsų „jaunystės laikų“?

Dalyvaudama projekte, kuriame mokslo metais gabiems, lietuvių filologijos sekciją pasirinkusiems mokiniams siūlomos nuotolinės kūrybiškumą ir akademiškumą lavinančios užduotys, atsidūriau šiek tiek kitais dėsniais paremtame pasaulyje nei ką tik minėtasis. Smagu, kad kai kurios „Nacionalinės moksleivių akademijos“ dalyvės (taip, dažniausiai dalyvauja merginos) sėkmingai pasirodo Jaunųjų filologų konkurse, yra debiutavusių kultūrinėje spaudoje. Bet apie jų galimybes kalbėti dar anksti. Per mokslo metus tokiuose tekstuose juntamas namų darbų ruošos įkarštis, bet kartu rašymas priimamas kaip natūralesnis procesas, nesuvaržytas aiškių nusirašinėjimų nuo kitų autorių. Tiesa, mokinių tekstus ilgai laužo mokykliškai suvokiamas kalbos vaizdingumas („daiktavardį papuoš būdvardis“), o jaunesnėms dalyvėms iš pradžių patarimus tyliai žarstantys mokytojai netgi primeta patriotinį patosą taip, lyg turėtų pataikyti į egzaminų programą. Visada patiko, kad galėjau siūlyti kitokį supratimą. Vyriausios dalyvės siekia daugiau, kasmet sudarinėjamais knygų „topais“ parodo, kad vyrauja ir suprantama gera literatūra, nesivaikomos vien tarp bendraamžių paplitusios ekranizuotos sagos.

Didžioji dalis jų iš karto jau būna peržengusios rašymo kaip terapinės saviraiškos laikotarpį. Dažniausiai susitelkiama į tai, kas patikrinta – į savas, neretai spalvingas, egocentriškas patirtis ir jas siekiama parodyti kaip išskirtines, nors galbūt per nuotolį tai atrodo atpažįstama ir visai nerevoliucinga. Gal todėl žanrai, formų išmanymas atrodo antrinis, varginantis užsiėmimas. Įdomu, kad daugėja mokančių pasakoti. Taip pat pastebėjau mėginimų kalbėti kandžiai, abstrakčiai, lyg tai garantuotų autentiškumą. Iš tiesų taip nėra ir veda prie kraštutinumų, numanomos pozicijos ar imitacijos. Ne visada yra vidurys. Tad „jaunystės laikai“ turbūt panašūs, tiesa?

Kartais, mąstydama apie Rašytojų sąjungos skyrius, renginius, festivalius, leidinius bei komunikaciją su skaitytojais, pagalvoju, kad visas tas sovietinis šleifas ir metų metus vykstanti inercija pasiglemš ir jaunus žmones, jie tvarkingai įsirašys į tradiciją ir prireiks dar ne vienerių metų, kad visa tai nors truputėlį pasikeistų (neneigiu ir galimo savo pačios įsirašymo į tai). Džiugu, kad vis atsiranda kokių nors iniciatyvų, kartais taip ir liekančių paraštėse. Koks Tavo požiūris į šias institucijas? Gal pati, atvirkščiai, matai pokyčius, atsirandančias slinktis?

Neseniai atkreipiau dėmesį, kad tarp sąjungos narių galima pastebėti garbių literatūrologų vardų. Būtų įdomu pasidomėti, kada paskutinįkart jaunesnės kartos kritikas, dėstytojas oficialiai prisidėjo prie rašytojų bendruomenės, ką jai gali pasiūlyti, ar tai nėra grėsmė jo objektyvumui. Tiesą sakant, man visi šie reiškiniai vis mažiau aktualūs, turbūt jau persisotinau įvairių naujienų, renginių, tegu jie vadinami ir paraštiniais (dabar madinga švęsti „kitaip“, išeiti iš „komforto zonos“). Sutiktiems bičiuliams mėgstu pabrėžti, kad dabar kalbėsiuosi su žmonėmis, o ne su jų kūryba. Kiek galima!

Kaip manai, ar literatūros katedrose turėtų atsirasti ir mokymosi rašyti paskaitos, tai yra studijos, ruošiančios žmones tapti ne literatūrologais, o kūrėjais?

Tokios paskaitos lavina ir kiek atpalaiduoja nuo akademiško mąstymo, švelnia prievarta siūlo galvoti apie kitokias, kartais netikėtas struktūras. Neseniai sužinojau, kad tokias paskaitas Kaune turi, pavyzdžiui, meno kuratorystės magistrantai, ir jose, berods, nevertinama balais. Pritariu tokiai strategijai ir kūrybinio rašymo priskyrimui ne vien išimtinai filologijai, nors filologijos studentams jis tikrai nekenktų.

Abejoju, ar taip gimsta kūrėjai. Jei taip, ar vien jie? Juk kūrybinis rašymas gali apimti ir mokymąsi kūrybiškai rašyti recenziją meno kūriniui, spektakliui, nutikimui ar polemizuoti su kitais tekstais. Norintiems tapti rašytojais gali būti ne mažiau svarbūs akademiniai literatų būreliai, kuriuose susitelkia jaučiantys kūrybos impulsą ir puoselėjantys troškimą pasižymėti. Kiek žinau, juos yra įsteigę kone visi universitetai, bet skiriasi jų veiklos pobūdis (pavyzdžiui, „Literatų arkos“ viešumas, Mindaugo Grigaičio kuruojamo „Žirklionio“ nepataikaujančios diskusijos apie naujausią literatūrą). Būta mėginimų visiems susitikti. Ką jie nuveikia, priklauso tiek nuo susirinkusiųjų motyvacijos, tiek nuo kuratoriaus. Bakalauro studijų metais taip pat esu dalyvavusi VDU susibūrusiame literatų klube. Nors nežinau, ar be bendrabūvio vienas kitam dar kuo padėjome, bet vertinu šį etapą. Sutikau daug kultūringų asmenybių, mažumą sudarė filologai, tarp jų – ir kai kurie šiandien viešiau besireiškiantys autoriai. Naudinga žinoti jų kūrybos genezę, matyti požiūrio kaitą.

Kokių reiškinių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje pasigendi?

Verčiama aplinkybių skaitau daug, bet nesuspėju ir nesiekiu visko aprėpti. Galėčiau padūsauti dėl įvairių reikalų, bet paminėsiu tik vieną, kurio tikrai pasigendu – tai aukštesnės publikacijos kultūros, t. y. kritiškesnio mąstymo apie jos vertę. Problema yra ne vien kultūrinės spaudos kūrybos puslapių lygis, priklausomas nuo redakcijų. Šis reiškinys turi ir kitą pusę – autorių abejingumą, inerciją. Pakitusį „Poezijos pavasario“ almanacho raktą pradžioje laikiau vienu iš viltingų ženklų, kuris netiesiogiai, šiokio tokio konkurso būdu per populiariausią žanrą skatins kelti publikacijos prestižą. Publikacija jau seniai nebe įvykis, o kai kuriais atvejais primena paauglišką, savikritikos stokojantį pomėgį siūlyti naujausią, net trumputį tekstą, pajusti palengvėjimą, kad priims, todėl viskas turbūt su juo gerai. Puiku, kad taip yra ne visada. Spauda pakankamai atvira, ji nepajėgia, o galbūt neprivalo viena formuoti literatūros proceso, greičiau atspindi esamą apykreivį, dalinį vaizdą. Pasiilgstu publikacijų, kaip apgalvotai parengtų darinių, su kuriais skaitytojui būtų įdomu pažindintis. Apskritai daug mieliau renkuosi knygas, o ne pavienius tekstus, nemėgstu jų aptarinėti.

Ar pritartumei teiginiui, kad sovietmetyje klestėjusią rašytojų bohemą ir destrukciją keičia konstruktyvūs, savo darbo neromantizuojantys rašytojai. Kas apskritai, Tavo manymu, šiais laikais yra bohema?

Įdomus klausimas. Nežinau, ar bohemos samprata tebesvarbi ir egzistuoja, bet įvairūs šaltiniai pastaruoju metu man kaip tik aiškino rašytojų bohemą buvus ir konditerinę. Pasikalbėjus su viduriniąja karta, rodos, ratas apsisuka ir vėl pastebima bei kalbama ne tiek apie alkoholio, bet kofeino smagurius. Tai gali nuimti pusę žavesio arba tiek pat pridėti.

Šiandien susibūrimo erdvių ir temų įvairovė didesnė: politika, istorija, ekonomika iš kūrėjų neatimta, netenka susitelkti vien į savo šalies gyvenimą, atsigręžti į kultūrą kaip kito pasaulio galimybę ar apie ją savo tekstais kalbėti kitiems. Patys susibūrimai kasdieniškesni, atviresni, todėl palėbavimų tarp savo bendraamžių kūrėjų nelaikau bohemos laikysena. Tai man nei romantiška, nei ne. Tiesiog visai normalu.

Gal bohemos sampratą keičiame į bendraminčių būrelį? Jie įdomūs, kol žmonės padeda augti, o nepradeda vienas kito riboti.

Kadangi pati esi įsisukusi į kultūrinę spaudą, o šia tema daugiau verkiama, negu džiūgaujama, būtų įdomu sužinoti, kokius teigiamus dalykus ten matai (jei matai)?

Džiaugiuosi, kad yra poreikis reflektuoti vis daugiau skirtingo pobūdžio literatūros. Apžvalga, nors ir ne toks išsamus, kontekstualus žanras kaip recenzija, tampa patraukli, žaisminga ir kritiška, svarbiausia – naikinanti ydingą svočių santykį. Dar – kad menkėjant finansinėms apsukoms, vis dar dedamos didžiulės pastangos išlaikyti spaudos lygį, o prireikus, nujaučiu, galima ir solidarizuotis.

Kokios pastarųjų metų knygos ar debiutai Tau padarė didžiausią įspūdį?

Poezija domiuosi labiau nei proza, todėl ir įspūdžių šioje srityje turiu daugiau. Apsidžiaugiau po debiuto pasistūmėjusia M. Nastaravičiaus „Mo“, netipine K. Navako „100 du“, G. Kazlauskaitės „Meninomis“. Maloniai nustebino R. Skučaitės „Tamsiai ir šviesiai matys“, V. Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“, D. Šarakauskaitės „Septyni gailestingumo darbai kūnui“. Naujai atradau latvių poetus, o visai neseniai lyg tyčia – G. Grassą.

Vienas iš minėtinų pastarojo meto leidinių, manyčiau, yra V. Kukulo spaudoje publikuotos kūrybos apžvalgų rinktinė „Vertybių apžvalgos ratas“. Negaliu nejusti pagarbos autoriui, bene ne vien iš darbinės reikiamybės įsigyvenusiam į visą procesą, stebėjusiam pokyčius. Jis drąsina tikėti, kad žmogiška, motyvuotai išreikšta abejonė irgi rodo proceso gyvastį, kitimą, o ne silpstantį autoriteto balsą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*