Kam Orfėjui Euridikė? 0

Eugenija Valienė
www.kamane.lt, 2017-02-14

Tomas Vaiseta. „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Lietuvių literatūros vandenyse giliau nardantiems Tomo Vaisetos pavardė, ko gero, girdėta. Kartais įneriantiems į lietuviškų kūrinių telkinius verta išskirti tai, kad šis autorius sėkmingai debiutavo 2014-aisiais metais, kai laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą. Maža to, ši jaunojo autoriaus knyga – apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ – tais pačiais metais pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Sėkminga trumpojo žanro tekstų knyga veikiausiai lėmė tai, kad 2016 metų pabaigoje T. Vaiseta siekia įsitvirtinti lietuvių literatūroje – šįkart su romanu „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“.

Įspūdžiai. Išties patraukia kūrinio estetinis plotis, kontekstų sodrumas, pastangos atverti psichologinę gelmę, (per)konstruoti klasikinius ir kurti naujus naratyvus, aktualizuoti būtiškumą. Atrodytų, kad naujas patiekalas ant literatūros gurmanų stalo turėtų būti pageidaujamas, ragaujamas ir vertinamas. Visgi kritinių refleksijų apie šį kūrinį kol kas negausu. Dažniausiai pasitenkinama apžvalgomis, kurias skaitant ar klausant dingojasi, kad apžvalgininkas (-ai) ir šios recenzijos autorė skaitė skirtingus kūrinius. Turint galvoje pirmosios knygos sėkmę, kiek nejauku darosi girdint kritinę tylą. Iš tiesų apie šią knygą kalbėti yra gana sudėtinga. Gal dėl to, kaip teigė literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, kad šis romanas sugeneruoja daug klaustukų ir minčių. Vienareikšmių atsakymų nėra, todėl „Orfėją...“ galima vadinti daugiasluoksne sumaišties ir kylančių įtampų knyga.

Lūkesčiai. Kūrinio anotacija (kaip informacinė literatūros pirkėjo gairė) galiniame knygos viršelyje intriguoja ir žada keisto intymaus ryšio ekspoziciją dabarties ir praeities chronotopuose, pasitelkiant Orfėjo mitą ir subtiliai psichologizuojant. Ko gero, natūralu, kad skaitant romaną pastangos identifikuoti Orfėjo mito atspindžius išlieka, t. y. kaip šis dainius keliavo į mirusiųjų karalystę prašyti Hado grąžinti į gyvųjų pasaulį žmoną Euridikę ir kaip galiausiai antrąkart dėl savo kaltės jos neteko. Tačiau šis skaitytojo lūkestis nepatenkinamas. Šiuolaikinėje T. Vaisetos interpretacijoje, kaip teigia pats autorius, yra taikoma šio mito pasakojimo logika. Trumpai tariant – kelionės pirmyn ir atgal (į nuodėmę ir atgal, t. y. atgailos) principas, kelionės į save įprasminimas yra labai svarbus, nes pabrėžiamas romano pavadinime. Kelionės principu pagrįsta kūrinio naratyvinė bei formalioji struktūros. Romaną sudaro dvi dalys (ilgesnioji „Pirmyn“ ir trumpesnioji „Atgal“), grindžiamos keliais koncentriniais naratyvais, kurie išsišakoja, susipina, kartais sutrūkinėja į smulkesnes pasakojimų gijas. Teminių gairių romane nestokojama, tačiau šioje recenzijoje norima aptarti tai, kas dažniausiai akcentuojama viešajame diskurse kalbant apie „Orfėją...“ (intymus ryšys, karo nuojauta), ir tai, ką neretai pamirštama paminėti (tikrovės ir vaizduotės suliejimas, simuliacija).

Intymumas. Pirmojoje dalyje kalbama iš perspektyvos. Jaunas vyras, doktorantas, kartu su savo moterimi išsinuomoja butą. Po kurio laiko jis užmezga intymų ryšį su vyresne moterimi – tai yra ta viršelio anotacijoje žadėta intriga. Argumentuodamas šios naratyvinės linijos buvimą romane, T. Vaiseta viename interviu pabrėžė, kad taip siekė sulaužyti visuomenėje vyraujančius stereotipus, kurie yra poroje, nepaisant didesnio amžiaus skirtumo. Apskritai stereotipai šiame rašytojo kūrinyje dažnokai akcentuojami, pvz.: „Kai ji prasitarė dirbanti mokytoja, nė kiek nenustebau – iš karto išvydau pedagogę, kuri laikoma profesionalia, bet ne pačia geriausia specialiste“ (p. 12). Stereotipai, kaip pastebi ir pats autorius viename interviu, lemia klišinį mąstymą ir matymą, tačiau susidaro įspūdis, kad romane socialiniai standartai reprodukuojami gana sėkmingai. Išskyrus intymų ryšį. Ir tai sąlygiškai, nes vyresnės kaimynės ir pagrindinio veikėjo ryšys yra slepiamas. Viena iš galimų tokio elgesio priežasčių – jie abu turi šeimas.

Moralinį nuodėmės sunkį romane tarsi atveria geidžiamo jausmo patyrimas – pakeliui į tikslą kiti žmonės svarbos neturi. Jie visi romane bevardžiai, apibūdinami socialinėmis kategorijomis. Moteris, su kuria kartu gyvena pasakotojas, taip pat bevardė. Tačiau Ana – toji vyresnė kaimynė, sužadinusi geidulį (apie kūnišką čia reikėtų mąstyti mažiausiai), tapusi kelionės tikslu ir galimybe, – tarsi įprasmina Orfėjo Euridikę. Bet ne dėl žmonos Orfėjas leidžiasi į kelionę ir ne dėl Anos pasakotojas panyra į intymų ir moraliniu požiūriu smerktiną ryšį. Žinojimas, kad santykiai neturi perspektyvos, kad kelionė bus bergždžia, skatina keliautoją gilintis į patį keliavimą, susitelkti ties savimi.

Nuojautos. Karo nuojautos, kurios akcentuojamos pristatant „Orfėją...“, romane išryškėja įterpiant dramatiškus įvykių fragmentus, pokalbių nuotrupas. Šiame kontekste persidengia keli istoriniai įvykiai ir laikotarpiai, kurie šiandienos žmogui pakankamai lengvai identifikuojami: 1991 m. sausio 13-oji Lietuvoje ir Krymo aneksija 2014 m. Pirmojoje kūrinio dalyje jie nėra atskiriami – tai apibendrinta pavojaus būsena. Į romano audinį inkorporuotos realijos (šauktinių grąžinimas, įvykių refleksijos tam tikruose žiniasklaidos kanaluose) sustiprina grėsmės pojūtį, tačiau neįtikina. Juolab kad kūrinio pabaigoje rašoma: „[I]lgėliau paklausęs suvokė, kad tai buvę seno įvykio prisiminimai, kad tai tebuvęs minėjimas, ir šis klaidingas įspūdis sustiprino įsitikinimą, kad jis maišąs įvykius ir jam neverta mėginti suvesti jų į rišlią seką“ (p. 214).

Karo temos fone nemenką reikšmę turi minimi simbolistiniai ir ekspresionistiniai meno (ypač vaizduojamojo) kūriniai, atskleidžiantys vaizduojamos situacijos dramatizmą, egzistencinį trapumą. Aliuzijos į tam tikrus dailės kūrinius pristabdo pasakojimą ir tarsi kuria atskirą naratyvą. Visgi Egono Schiele, Alfredo Kubino, Antono Koligo darbai labiau atliepia antrojoje romano dalyje išryškėjusį pagrindinio veikėjo būties sudėtingumą.

Kas (ne)tikra, pajaučiama prasidėjus kelionei atgal. Tas jaunas doktorantas, gyvenęs dvigubą gyvenimą ir taip nusidėjęs, iš tiesų gyvena dvigubą gyvenimą vaizduotėje ir tikrovėje. Šie du jo gyvenimai inspiruoja anksčiau minėtus koncentrinius naratyvus. Persidengiantis dviejų gyvenimų vaizdavimas primena Užgavėnes, kuriose protagonistas kartu su savo moterimi dalyvavo, kai kaukė turi transformuojančią galią. Už jauno, neištikimo vyro įvaizdžio slepiasi neįgalus, prie lovos prikaustytas ir tik vaizduotėje svetimaujantis ligonis. Mintys yra jo vienintelė galimybė judėti – menamai, dažniausiai atgal, po truputį įterpiant kasdienybės fragmentų: „Jis galvoja, kad kelionės geriau nebetęsti, bet mintys jau seniai jo nebeklauso, jis susitaikė su tuo, kad mintys valdo jį, o ne jis jas, todėl pabando pasitraukti į šalį ir abejingai stebėti, kaip jos tuščiai iš naujo ir iš naujo kartoja kelionę laiku atgal <...>“ (p. 198).

Skaitant antrąją romano dalį, nuolat grįžtama į pirmąją – atpažįstami tam tikri motyvai, sakinių formuluotės, minčių perpasakojimai. Tačiau tie patys dalykai, kurie šioje kūrinio dalyje pateikiami iš trečiojo asmens perspektyvos, dažniausiai pateikiami priešingai.

Romano antrojoje dalyje ima ryškėti Anos provaizdžio kompleksiškumas ir neatitiktis pagrindinio veikėjo vidiniam naratyvui. Anos vaizdinyje sumišę kelių moterų portretai ir savybės – tai lyg ta orfėjiška Euridikė, kuri neįgalaus vyro mintyse sužadina kasdienybės skambesį, kuri yra jo būties galimybė. Šią mintį atliepia abiejose romano dalyse (p. 61 ir 216–217) minimas E. Schiele paveikslas, kurį galima numanyti esant „Sėdinti apsikabinusi pora“ (Sitzendes Paar, 1915 m.) ir kuriame moteris „atrodo priklausanti nuo vyro, nuo jo agonijos, tačiau tiesa ta, kad vyras mirtų tą pačią akimirką, kai ji nuo jo pasitrauktų, jis – ne priklausomas nuo jos, ji ir yra jo gyvybė“ (p. 217).

Vidinis naratyvas, nuolat papildomas praeities įvykiais, sukuria dinamiškumo regimybę, kuri disonuoja su išorine rutina, fizine statika. Vegetacinę pagrindinio veikėjo būtį į smulkesnes dalis skaido kasdieniai higienos ritualai, rutininė veikla, išorės garsai: „Jis klausia, ar tai tas pats liguistai nutukęs, flegmatiškas vaikigalis, kuris kas dieną prieš pirmą atsistoja prie vartelių ir bjauriai liežuviu klaksėdamas seiles vograuja: čiop, čiop, čiop, čiop, čiop, jis klausia, ar tai tas pats jo laimės seikėtojas, nutraukiantis tas laimės valandas, nes jį išgirdusi moteris visada dalykiškai nusišypso ir taria: užtenka pietauti, einam prie darbų“ (p. 219). Šie dalykai pastebimi ir vidiniame naratyve, pasikartojantys, tačiau kitaip konvertuoti. Antrosios dalies pasakojimas nuolat orientuoja į pirmąją, provokuoja skaitytoją stabtelėti, grįžti atgal ir ieškoti.

Apskritai, kaip minėta anksčiau, T. Vaisetos „Orfėjas...“ apibūdinamas kaip psichologinis romanas. Taip, psichologizmo jame yra, tačiau gelmė nėra tokia, kad kūrinį galima būtų lyginti su kitu tokio pat žanro svariu ir beveik visiems be išimties žinomu lietuvišku kūriniu V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. T. Vaisetos romanas yra veikiau bandymas psichologizuoti, nes aštraus dvasinio konflikto nejaučiama, vidinio lūžio taškas ganėtinai sąlygiškas. Kitas šio romano apibūdinimas, kuris aptinkamas viešajame diskurse, – egzistencinis – taip pat atliepia tam tikrus kūrinio aspektus (būties trapumas). Ne visos šiame romane aktualizuotos temos išplėtotos pakankamai giliai ir įtaigiai. Sueižėjęs erdvėlaikis ir persidengiantys įvykiai pamažu leidžia brėžti siužetinę liniją, kelia sumišimą. „Orfėjas...“ – tai kūrinys, kur svarbu pats skaitymas, kelionė kartu su tekstu ir jo logika, nuolat atsigręžiant atgal – kaip kad Orfėjas, norėdamas įsitikinti, ar Euridikė eina iš paskos.

Abejonių nekyla, kad „Orfėjas...“ – vienas iš žymesnių lietuvių literatūros įvykių 2016-aisiais metais. Kūrinio svarbą pažymi ir tai, kad Vilniaus knygų mugėje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla iš visos savo leidinių gausos išskyrė trijų autorių – U. Radzevičiūtės, T. Vaisetos ir D. Šabasevičienės – kūrinius, kuriuos pristatys skaitytojams. Nieko keista. „Orfėjo...“ nepastebėti neįmanoma.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*