Apie postmodernius klasikos fenomenus 6
Mindaugas: Kadangi Žirklionis vis pretenzingai stato save į literatūros policininko poziciją ir nuolat susireikšmindamas bando tikrinti įvairiais apdovanojimais tituluojamus tekstus, tai turime patenkinti savo didelį ego ir šiek tiek pavėluotai paviešinti pastebėjimus apie 2013 m. kūrybiškiausios knygos rinkimų rezultatus. Romualdo Granausko Šventųjų gyvenimams kūrybiškiausios knygos titulas, anot Jūratės Sprindytės, skirtas už ypatingu vientisumu pasižyminčius personažus, kurie šiuolaikinį fragmentuotą, menkai vertybišką žmogų nustebina ypatingos darnos principu. Prisipažinsiu, Granausko tekstų neskaičiau nuo 2006 m. išleistos apysakų rinktinės Šunys danguje. Neskaičiau pirmiausia dėl to, kad nusivyliau, jog garbus rašytojas toje rinktinėje puolė į supaprastintą kalbėjimą gėrio ir blogio opozicijomis: kaime gyvenantis žmogus yra absoliučiai geras, o štai miestietis verslininkas – absoliučiai blogas (apysaka Rudens žmogus). Iš pirmo žvilgsnio teigiamieji personažai atrodo ypač darnūs, bet kuo giliau analizuoji jų portretus, tuo labiau pajunti, kad tas vientisumas kyla iš dirbtinės moralumo fikcijos. Po Šventųjų gyvenimų sėkmės nutariau nebesikliauti tik savo siaurakaktiška pozicija ir kartu su jumis pažvelgti į pastaraisiais metais gausiai leidžiamas Granausko knygas – gal įvyko pokytis? Ir ne tik dėl savo egocentriškumo turėtume atkreipti dėmesį į šį nominantą. Per pastaruosius šešerius metus praradome daug vyresniosios kartos rašytojų. Vienas po kito išėjo Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Juozas Aputis, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis – asmenybės, sugebėjusios gūdžiais sovietiniais laikais atnaujinti mūsų literatūrą ir sutelkti tautą savos laisvės siekiui ir kultūros gynybai. Profesorė Viktorija Daujotytė beveik visiems šiems grandams jau yra skyrusi po studiją: Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną (2008), Tragiškasis meilės laukas: Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų (2010), Justino Marcinkevičiaus žemė, arba Žmogaus šiapus (2012), Boružė, ropojanti plentu (monografija apie Marcelijų Martinaitį) (2013). Taigi siekiama reflektuoti jų svarbą lietuvių literatūros istorijai. Vargu ar verta ginčytis, kad šie rašytojai nusipelno garbingos vietos mūsų klasikų panteone. Jų svarba lietuvių literatūros ir kultūros istorijai neginčijama. Vis dėlto norisi kelti įžūlų, bet, manau, pagrįstą klausimą: kiek jų kūrybinis palikimas mums padeda suvokti postmodernią kultūros erdvę? Diskutuodami apie literatūros klasiką bei Martinaičio memuarų knygą „Mes gyvenom“ akiplėšiškai rėžėme, kad mes gyvenom yra ne tiek teksto pavadinimas, kiek kartos išpažįstamo diskurso ženklas. Kalbu apie diskursą, kuriame dabartis matoma iš praeities perspektyvos: agrarinė patirtis ir kiek mistifikuotas vaikystės pasaulis yra atraminės kategorijos šiuolaikinio pasaulio nedarnai apmąstyti. Taigi turime tą pačią situaciją, kaip ir granauskiškame rašyme: patriarchalinės kolektyvinės bendruomenės sąmoningumas reflektuoja dabartį. Man tokie klasikos suaktyvėjimo postmoderno epochoje fenomenai atrodo labai įdomūs, tad ir siūlau juos aptarti. Pirmiausia paprašysiu pateikti savo ataskaitas apie Granausko Šventųjų gyvenimus.
Simona: Mindaugai, man atrodo, kad ne klasikai, o Žirklionis prisirišęs prie savo skaitymo traumų. Šventųjų gyvenimai anksčiau išleistų Granausko knygų kontekste išsiskiria vidiniu vientisumu (vietos, tematikos ir veikėjų atžvilgiu). Ji parašyta subtiliu, lakonišku (netgi šiek tiek hemingvėjišku) stiliumi su stačiokiškais humoro elementais, kurie pagyvina ir suteikia knygai autentiškumo. Taip, tematika nėra nauja, bet moterų personažai tikrai paveikūs: ne veltui beveik visos novelės pavadintos veikėjų (daugiausia moterų) vardais, kurių gyvenimo našta ir išgyvenimai primena šventųjų gyvenimus (sudegę namai, partizanauti išėję vaikai, dingę tėvai). Jos mylinčios, tačiau rūsčios (primena mazalaitiškas moteris), tikros žemaitės. Jų išgyventos ir šiuolaikinės visuomenės narių jau pamirštos kančios patriotiškai vaizduojamos kaip nepriklausomos Lietuvos statybiniai pamatai. Mindaugai, tavo išankstinėmis negatyviomis prielaidomis paremtą perspektyvą Granausko atžvilgiu iškart norėčiau sukritikuoti. Autentiškos agrarinės patirties turintys rašytojai yra paskutiniai mohikanai šiame literatūriniame mūšio lauke. Jie nesivaiko literatūrinių madų ir siekia išlikti savimi, todėl kuria savitą lietuvišką mitą, kuriame dar egzistuoja grynas lietuvis ir kur aišku, kas yra tikrai lietuviška. Mindaugai, klausi, kiek šių autorių kūrybinis palikimas mums padeda suvokti postmodernią kultūros erdvę? Bet gal netinkamai formuluojamas pats klausimas? Granausko kūrinius būtų galima vadinti laiko mašinomis. Manau, kad šios laiko mašinos skirtos ne postmoderniai kultūros erdvei suvokti, jos rašomos Marcelio Prousto pyragaičio principu – dar kartą išgyventi tai, kas prabėgo, pajusti vaikystės ir jaunystės skonį, vienovę su savimi ir kitais tos pačios kartos nariais.
Rūta: Bet, Simona, kas yra tikras lietuvis Granausko kūryboje? Tai kaimietis artojas, vargšas, visų skriaudžiamas ir niekinamas. Tačiau tokia užguito lietuvio samprata suformuota politinės priespaudos – carinės, o paskui sovietinės. Granauskas čia ir užstringa. Vargu ar toks portretas gali pretenduoti į tikro lietuviškumo sampratą. Vargu ar egzistuoja toks tobulai moralus lietuvis, kaip neretai vaizduoja Granauskas.
Simona: Literatūra neprivalo atitikti gyvenimo, vargu ar mes galime prašyti, kad Granauskas kurtų pagal mūsų norus ir pretenzijas. Granauskiškas veikėjas yra fantazijos vaisius, lietuvybės stabas ir simbolis (juk Vyčio irgi neprašome kartkartėmis prajoti Kauno gatvėmis, kad jis atrodytų realesnis arba lietuviškesnis). Kodėl lietuvis tik užguitas? Jis ne vien toks, bet ir kantrus, darbštus, pastovus, dievobaimingas, ištikimas, mylintis (ir dievo mylimas!). Gal tai ne šiuolaikinių vertybių rinkinys, tačiau reikia atsižvelgti ir į tai, kad metams bėgant keitėsi vertybių skalė, moralės normos, todėl žvelkime į lietuvį ir lietuviškumą platesniame kontekste.
Mindaugas: Aš ir nereikalauju, kad Granauskas išsižadėtų praeities dėl dabarties madų. Neturiu teisės reikalauti, kad rašytojas rašytų kitaip. Iš tiesų aš klausiau, ar jo kartos rašytojų disponuojami intelektualiniai instrumentai pajėgūs atspindėti dabartį? Granausko kaimo mitas atrodo įtaigus tol, kol jis neprisiliečia prie dabarties. Atkreipčiau dėmesį, kad, kaip ir Duonos valgytojuose senųjų Rimkų vidinį švytėjimą sustiprina jaunosios kartos moralinis tamsumas ar Gyvenime po klevu Kairienės vertybiškumas išryškinamas šalia pastačius materialistę marčią, taip ir Šventųjų gyvenimuose šventumas išgaunamas kuriant opoziciją tarp veikėjų ne kaip individų, o daugiau kaip moralinių kategorijų. Kadangi šiuose kūriniuose veiksmas vyksta agrarinio žmogaus erdvėlaikyje, skaitytojas privalo gerbti rašytojo pasirinkimą ir neturi teisės reikalauti, kad personažų sąmoningumas išplauktų iš kolektyvinės bendruomenės sąmoningumo. Granauskiško rašymo problema šiek tiek kita – jis kapituliuoja prieš dabartį. Grįžkime prie mano skaitymo traumos – apysakos Rudens žmogus. Rašytojas bando tapti šiuolaikiškas ir įtraukia į tekstą samprotavimus apie šiuolaikinius verslininkus ir jų moteris. Kas atsitinka? Rašymas virsta neoriginaliomis ir primityviomis klišėmis. „Naujieji lietuviai“ pasaulį vertina tik finansinėmis vertėmis: „Viskas, už ką mokėjau savo pinigais – mano nuosavybė, o su ja aš galiu elgtis kaip tinkamas! Nors gyvas sudeginti!..“. O jų moterys – tik paklusnios, galios ir libido instinktams vergaujančios marionetės: „Mama klykė: neatstumk manęs, neatstumk!.. Pasakė: daugiau tu netinkama grupiniam seksui... <...> O mama vis klykė: nors ne grupiniam, brangusis, nors ne grupiniam.“ Nebėra jokios šiuolaikinių personažų gelmės, pasakotojas į juos net nemėgina gilintis. Pripažįstu, kad Granausko kūrybiškumas slypi pasakojimo mene, lakoniškose, į darnų ritmą besijungiančiose frazėse, bet ne personažų vientisume.
Simona: Ką aš galiu pasakyti? Tavo pateikti pavyzdžiai kalba patys. Pritariu, kad Granauskas nesugeba reflektuoti dabarties. Rašytojo šiuolaikiniai personažai tikrai nevientisi, netikroviški. Tačiau gerieji valstiečiai man vis tiek išlieka tokie pat įtikinami, kaip ir liaudies pasakų personažai vaikystėje. Gal dėl unikalaus, bet tuo pat metu labai paprasto pasaulio suvokimo, savo stačiokiško būdo ir šiurkščios kalbos jie kelia pozityvias emocijas. Granauskas skaitytojui pateikia ne praeities kroniką, bet mitą, o mito veikėjai turi turėti kažką ypatinga. Gal tą granauskišką šventumą?
Loreta: Gražu žiūrėti, kaip jūs pešatės, bet turbūt ir patys juntate, kad teisios abi pusės. Granauską man norisi lyginti su Donaldu Kajoku. Abu autoriai turi didžiulės rašymo patirties, jų visus tekstus nesunku atpažinti ir be autorystės nuorodos. Tačiau abiem panašiai būdingas įstrigimas, programiškumas. Šventųjų gyvenimuose Granauskas vis dar vaikšto praeities ratais, neišsiverždamas (o gal ir nenorėdamas išsiveržti) į dabartį, į XXI amžių. Regis, savo kūriniais jis niekaip neišsemia bedugnio tokios tematikos šulinio, niekaip iki galo nerealizuoja idėjų ir dėl to negali rašyti apie nieką kita. Rašo jis, be jokios abejonės, puikiai: kalba sklandi ir įtaigi, siužetas nuoseklus, bet skaitant Šventųjų gyvenimus mane užpuolė kažkoks nesmagus automatizmas. Keičiasi vardai, situacijos, bet skaitytojas puikiai žino, ko tikėtis. Dėl tokios stokos net ir nepriekaištingai tvirtai, stabiliai sukonstruoti veikėjai liko truputį funkciškai tingūs.
Rūta: Veikėjų nefunkcionalumą ir nesugebėjimą artikuliuoti dabarties, manau, gerai atspindi kita neseniai išleista Granausko knyga – apsakymų rinktinė Išvarytieji. Kalbėjimo dirbtinėmis klišėmis pavyzdžių ten galima rasti dar daugiau nei rinktinėje Šunys danguje. Pavyzdžiui, novelėje Tamsta mokytojas į pasakojimą apie mokyklos laikų prisiminimus staiga įterpiama frazė, jog mergina jau dešimtoje klasėje ant drėgnos žolės buvo sugulus su spuoguotu vaikinu, o toliau pasakojimas tęsiamas lyg niekur nieko; arba novelėje Kirvis ir dvasios pasakojimo pradžioje į gana įdomų kambario erdvės aprašymą lyg niekur nieko įterpiama – Pirmiausia Baužys nuėjo prie paplavinio kibiro ir nusičiurleno. Čiurleno ilgai, pūslę tebeturėjo gerą – ir tuomet vėl pasakojimas tęsiamas įprastai. Visais atvejais toks staigus „nušokimas“ nuo pasakojimo tėkmės prie tokių fiziologinių detalių sunkiai motyvuojamas – kaip ir apsakyme Nepamatytoji, kur naivi kaimo bibliotekininkė mieste permiega su fotomenininku Henriku, o po sekso šis rėžia: Man paskolino raktą tik pusei valandos (tiesa, prieš tai jis dar šviesiai tiesiai atskleidė, kad jiedu susitiko pasikrušti). Rodos, Henrikas jau vien savo poelgiu pasirodė esantis šunsnukis, tad ta frazė vargu ar buvo reikalinga; pasakojime apie mokyklos laikus užsiminimas apie merginos nuotykius neturėjo jokios įtakos kūrinio kontekstui ir interpretacijai (ir apskritai kilo klausimas, kokia to epizodo paskirtis); o galiausiai kyla klausimas, kas iš to, kad kūrinio herojus „siusiojo“ ilgai? Kas būtų pasikeitę, jei būtų gamtinius reikalus atlikęs trumpiau? Arba jei visai to epizodo nebūtų buvę? Tokie nevykę įterpiniai gadina pasakojimo tėkmę ir pasitelkiami tik tam, kad sukurtų neigiamą personažo įvaizdį. Jie primena ne brandų, įvertintą ir pripažintą rašytoją, o infantilų paauglį, kuris kartkartėmis ne laiku ir ne vietoje įterpia kokį keiksmažodį. Atsižvelgiant į infantilumo užuominas tekste bei kūrinio problematikos neaktualumą šiuolaikiniam žmogui, kilo klausimas, kuriais metais parašytos šios novelės? Gal per ilgai užsigulėjo stalčiuje?
Simona: Perskaičius Granausko Išvarytuosius man taip pat kilo klausimas – kada gi jie buvo parašyti? Retokai pamatysi šiuolaikinius kūrinius, kuriuose veikėja į kompiuterių kursus ruošiasi taip, lyg keliautų į bažnyčią. Kita vertus, jis paliečia įdomią – provincijos modernėjimo – temą. Daujotytė, tyrinėdama Martinaičio, Granausko ir kitų jų kartos rašytojų kūrinius, akcentavo, kad Vilnius veikėjams nėra tik miestas, o tarsi pats likimas, kuriuo žmogus išbandomas. Akivaizdu, kad Vilnius ir visi kiti didesni miestai yra už agrarinės visuomenės ribų, priklauso kitam (anti)pasauliui. Čia ir išsisprendžia Išvarytųjų parašymo problematika – rašoma remiantis agrariškąja sąmone, taip, kaip valstietis mato pasaulį, kaip jis suvokia jaunimą, miestą, seksualinius santykius. Greičiausiai todėl tekstuose kyla tokia keista priešprieša – šiuolaikinio žmogaus duomenų bazė (pvz., kompiuteriai, nagų lakas) valdoma vis dar to paties nuo žagrės nenulipusio valstiečio.
Loreta: Nesinori kartotis, nes jau tarsi ir sutarėme, kad įtaigumo kuriant iš agrarinės erdvės išėjusius personažus Granauskui pritrūksta, bet ir vertinant pagal kaimiškų personažų paradigmą susidaro įspūdis, kad šis rašytojas visą gyvenimą rašo vieną tekstą. Tarkime, jo naujausia knyga Trečias gyvenimas – tai dar vienas anksčiau skaitytų kūrinių tęsinys. Knyga rašyta retrospektyviai, iš dabarties pozicijos. Skaitydamas randi vis daugiau kad ir kuklių, tačiau mąslių, užuominomis tampančių komentarų apie politinę–socialinę situaciją ir visas kitas Granauskui nuožmiai skaudančias temas: skaitymą ir rašymą, kalbą, atmintį, vaikystę, Žemaitiją, kaimą, laisvę. Autorius nenuslysta į besaikį praeities idealizavimą: jis stebi ir pateikia įvykius „iš vidaus“, taigi ir gerus, ir blogus, pernelyg nesimėgaudamas jų klasifikavimu ar vertinimu. Žinoma, tai ne kokia sartriška savianalizė, tačiau ji turi aiškų ir patrauklų tikslą, kuris apsukriai atskleidžiamas knygos pabaigoje, esė Žodžio paglostymas – pamatyti savo paties, kaip rašančiojo, kelią, mėginti perprasti ne tik niekaip nesuvaldomos atminties, bet ir kūrybos specifiką. Tai – mėginimas išsaugoti kalbą – tokią, kokia yra pažįstama, atsimenama, sava, kokios nebėra dabar. Man regisi, kad visi žemaičiavimai ir žemaitiškumai, visi kontekstai ir veikia kaip atsakymo gairės, žymekliai ar nuorodos. Taip, savo nuomonę Granauskas turi – ją turėti jam priklauso. Jis kategoriškai peikia šių laikų specialistus. Deja, tokia kritika lengvai virsta moralizavimu. Taigi dar kartą ta pati diagnozė: šie laikai Granauskui – padriki, nedarnūs, neaiškūs, tarsi be pamatų. O pamatus kalbėtojas susirenčia iš savęs paties, iš savo tapatybės, kurią transliuoja atsiminimai. Čia tiktų Daujotytės pastaba apie Granausko kartą. Profesorė pabrėžia, kad grįžimas, sugrįžimas yra būtinasis sąmonės refleksijos kelias: kur buvai, kur esi buvęs, kur esi, suvoki tik sugrįžęs. Taip ir keliauja Granauskas nuo savęs prie savęs, nuo savęs prie kitų, nuo kitų prie savęs – regis, visuose tekstuose.
Simona: Vis sukamės ir sukamės po Prousto prarastą laiką... Trečiame gyvenime Granauskas parodo, kad vaiko akimis viskas atrodo geriau, optimistiškai žvelgiama net ir į bado mačiusią vaikystę, pasidžiaugiant, kad retkarčiais su patėviu pavykdavo sugauti žuvelių, o netoliese sirpdavo žemuogės, kurias pasakotojas nuskindavo pats pirmas. Toks tas mažų kaimelių gyvenimas, kur viskas ranka pasiekiama, kur žmonės moka džiaugtis, net ir dėl smulkmenų. O spartėjant globalizacijai tas mažas viduramžių kaimelis vis tolsta ir vis sunkiau pasiekiamas ranka, nes visko nebeįmanoma apglėbti. Gal dėl tos neaprėpiamumo ir gyvenimo sudėtingumo baimės lietuvių literatūroje dar gyvas mažų kaimelių kompleksas? Man labai patinka betarpiškas, kartais netgi stačiokiškas Granausko kalbėjimo stilius, kuriuo jis skaitytoją įtraukia į savo knygas. Pasakodamas vis pasidalija kokia nors istorijai ne itin svarbia, bet skaitytojui vertinga smulkmena: ...už klėties pradėjo sirpti slyvos: tos mažosios labai tamsiai mėlynos ir dar mėlyniau rūgščios. Tokie intarpai su tas, ta, anas verčia skaitytoją pritarti pasakotojui, patvirtinti jo dėstomas mintis, lyg paantrinti jo pasidalytai paslapčiai: taip, tos mėlynosios, pamenu jas. Taip Granauskas gaudo arba imituoja skaitytojo prisiminimus, kurdamas bendrą supratimo bazę. Greičiausiai dauguma artimųjų klasikų ir vyresnio amžiaus skaitytojų galėtų patvirtinti Martinaičio prisipažinimą, kad jis sąmoningai rinkosi Apučio ir Granausko apsakymus, nes galėjo būti jų veikėjas.
Rūta: Apsiraminkime ir nepuoselėkime tuščių vilčių – Granauskas naujos auditorijos ieškoti nė neketina, kaip ir palikti savo granauskišką manierą ir pabandyti prisiliesti prie postmodernaus žmogaus savivokos. Tiesą pasakius, Trečias gyvenimas man patiko, nes pajutau, jog joje Granauskas išreiškia savo požiūrį į postmodernią savivoką ir iš dalies pateisina savo sustabarėjimą. Loreta labai gerai pastebėjo, jog čia atsiskleidžia požiūris, kad šie laikai – pakriki, todėl kiekvienas žmogus remdamasis savo patirtimi turi susidėlioti savo prasminį paveikslą. O būtent tai ir yra vienas ryškiausių postmodernizmo bruožų, kurį Granauskas savo estetine pozicija tarsi kritikuoja. Trečias gyvenimas tapo atsakymu į mano anksčiau iškeltą klausimą: ar tik Granauskas nesistengia tyčia visais įmanomais būdais priešintis kūrybos (post)modernėjimui? Akivaizdu, jog stengiasi, tik ar tos pastangos tikslingos ir ar neatrodo lyg savižudiškas rašytojo užsidarymas savyje ir siaurame (nuolat mažėjančiame) skaitytojų rate?
Mindaugas: Taigi Daujotytės vadinamųjų artimųjų klasikų (gimusių apie 1930 m.) kartos atrama yra prarastasis laikas. Diskusijos įžangoje įvardintose profesorės studijose prarasto laiko ieškojimai paverčiami estetine programa ir savotiška atsvara (post)modernų žmogaus chaosui. Noriu diskusiją perkelti į literatūrologinį diskursą. Ar literatūros kritika neužsikrečia praeities mitu ir nepakliūna į granauskiško rašymo situaciją, kai dabartį galima mąstyti tik kaip idealizuotos praeities opoziciją? Prisipažinsiu, man imponuoja gilus artimųjų klasikių žvilgsnis į save, gebėjimas įtaigiai atskleisti savo santykį su praeitimi, aplinka, daiktais, kūrybingas papročių, tautinių, etninių ir kultūrinių tradicijų aktualizavimas. Bet atstumia polinkis tą asmeninį santykį su pasauliu ir kultūra universalizuoti, paversti lietuviškumo esme. Pirmiausia čia kalbu jau ne apie grožinius kūrinius, bet apie kultūrologines jų refleksijas. Taigi apie tekstus, kuriems visiškai pagrįstai turime kelti konceptualumo reikalavimą. Skaitydamas interviu su Granausku, Martinaičio pamąstymus apie kultūrą ar daujotytiškas literatūrologines impresijas jaučiuosi atsidūręs vaižgantiškame tekste, vis dar ieškančiame universalaus lietuvio charakterio. Šias asmenybes vienija tas pats diskursas, kuriame intymi asmeninė patirtis literatūrizuojama ir paverčiama tautos patirtimi. Ir dar daugiau: subjektyvios patirties dėmuo tampa kultūrologinių tyrimų prieiga. Manau, kiekvienas iš savo patirties galime susidaryti kolektyvinės būties modelį, bet tai bus ne kas kita kaip patirties niveliavimas ir kultūros standartizavimas pagal mano asmeninį portretą. Prisirišimas prie kažkada buvusio savęs konservuoja ir neleidžia mąstymui priimti iššūkių, kuriuos pateikia kintantis laiko pulsas. Granauskas mums kalba apie savo savasties reprezentacijas, Daujotytė ir Martinaitis akcentuoja prigimtinės tautinės kultūros egzistencines atramas, Sprindytė kalba apie laikui atsparias dvasines atramas. Taigi šių intelektualų kultūrologiniuose svarstymuose aš matau ne ką kita kaip dabarties supaprastinimą: kadangi dabartis nepaklūsta pagal idealizuotas kategorijas savastį organizuojančiai atminčiai, visa, kas vyksta dabar, atrodo nedarnu ir chaotiška.
Simona: Kai žmogus tampa literatūrine ir kultūrine kategorija (neslėpkime, šie artimieji klasikai jau prie to artėja), jis įtvirtina tam tikrą literatūros etapą, kryptį. Pritariu, kad tavo, Mindaugai, minėti autoriai užsikonservavę savose patirtyse, bet tai tikriausiai paremta išsaugojimo instinktu, apie kurį kalba Daujotytė, pabrėždama, kad kiekviena etninė kultūra turi savyje gyvybės branginimo, saugojimo instinktą. Artimieji klasikai brangina doro ir nesuteršto lietuvių žemdirbio mitą, todėl kuria moderniąją tautosaką, siekdami jį kuo ilgiau išlaikyti gyvą. Į šį procesą žiūriu optimistiškai – norintieji savo tekstais užsikonservuoti tegul konservuojasi, kodėl to bijomės? Literatūros evoliucija įrodė, kad šalia dominuojančios literatūrinės srovės visada teka jai oponuojanti srovelė. Jei neturėtume šių konservantų, nebūtų kam priešintis, nuo ko atsispirti, ieškoti naujų radikalių kūrybos kelių. Kažkada praeityje patys buvę literatūriniais išsišokėliais mūsų klasikai nurimo ir ateityje bus pakeisti kitų ir kitokių išsišokėlių. Sveikinu literatūrinę įvairovę, literatūrinius anarchistus, provokatorius ir tiesiog keistuolius. Ne kiekvienas žmogus savo kūrybiniame kelyje turi privilegiją (ir sugebėjimą) būti vis naujas. Užsitarnautas vardas ir skaitytojų lūkesčiai (o gal tiesiog pasaulio matymo perspektyva) kartais užkrauna daugiau naštos, nei suteikia laisvės.
Mindaugas: Kaip ir minėjau, čia jau aš keliu ne rašytojų, o kultūrologinės refleksijos klausimą. Neturiu nieko prieš užsikonservavimą, tai žmogaus asmeninė pozicija, bet man nepriimtinas noras apie dabartį mąstyti praeities kategorijomis. Tai skatina kultūrinį provincializmą ir hermetizmą. Čia noriu prisiminti deleuzišką šiuolaikiškumo sampratą, už kurią J.Sprindytė jau yra man davusi pylos. Mokėti priimti šiuolaikiškumą – tai gebėjimas save užrašyti iš naujo, išvaduoti iš hermetizmo ir nostalgijos, savasties išlaisvinimas, atsisakymas ją įkalinti literatūroje kaip muziejuje. Literatūroje savastis nėra sustingęs dydis, ji reikalauja save aktualizuoti vis iš naujo. Tik taip mes galime išlikti kaip kultūrinės būtybės. Tai neišvengiamas intelektualinis žaidimas, nuolatinė dėlionė, nesibaigiantys iššūkiai tikrovę nuolat siekiančiam supaprastinti žmogiškajam protui. Granauskiškame mąstyme opozicijomis, daujotytiškuose–martinaitiškuose prigimtinės kultūros kasinėjimuose juntamas stiprus polinkis suvisuotinti asmeniškumą, paversti jį hegemoniniu diskursu. Ir ne tiesa, kad visuomenė agrarinį sąmojingumą, linkstantį į konservavimą ir perdėtą savisaugą, yra praradusi. Jis visuomenėje gajus ir funkcionuoja: manęs visai nenustebino, kai prieš žemės (ne)pardavimo referendumą vykusius debatus Pranciškus Šliužas pradėjo skaityti eilėraščius apie ainius, o Rita Jusienė kalbėjo apie prigimtinį santykį su savo žeme, žemdirbišką lietuvių prigimtį, kurią mes neva išduosime parduodami savo žemę. Kad tokia pozicija egzistuoja tam tikrose visuomenės grupėse, visiškai normalu, juk tai viena iš galimų tiesų, bet akademinis mokslas, manau, turėtų ribas plėsti, o ne jas siaurinti. Atsisakymas apmąstyti skirtumus, įprotis pripažinti tik panašumus skatina nekritišką santykį su savo aplinka, nesugebėjimą be nepagrįstų baimių reflektuoti įvairovę ir kaitą.
Loreta: O ką tada, Mindaugai, reikėtų suvisuotinti? Ar vis dėlto palikti chaosą ir netvarką? Kodėl negalima to daryti? Kas yra tautiškumas? Intersubjektyvumo teorija puikiai parodo, kad bendruomenę sudaro individai – atskiros, bet taip pat ir panašios tapatybės. Bendruomeniškumas remiasi ta pačia ar panašia patirtimi. Ir, nujaučiu, sunkiai surastume personą, niekuo nepanašią į kitus. Unikalūs individai formuoja bendruomenę, tačiau patys yra iš jos kilę, su ja susiję, į ją panašūs. Taigi bandymas universalizuoti patirtį man neatrodo iš esmės pasmerktas nesėkmei ar kažkokiai netiesai.
Mindaugas: Aš palaikau diskursų įvairovę, paremtą ne panašumų, o skirtumų apmąstymu. Tad man natūraliai kyla klausimas – o kur dingsta skirtumai? Diskurse, kurį pavadinome mes gyvenome, jų nėra. Galbūt aš trumparegis ne tik fizine prasme, bet matau tik panašumų refleksiją.
Simona: Mindaugai, tau tik skirtumų ieškoti norisi. Juk Daujotytė pasakė, kad literatūra turi sukabinti (individus, kartas, istorinius laikotarpius?), o jeigu būsime skirtingi, tai nebus už ko susikabinti ir atgal į praeitį nutempti.
Loreta: Taip, Mindaugai, nusivalyk akinius: Granauskas siekia su savo patirtimi kalbėtis, o visa kita yra tik kontekstas. Vis dėlto vienas niekada nesi, tavo patirtis neišvengiamai siejasi su kitų. Mes esame vieni kitų atsikartojimai, neišvengiamai savyje savaime kaupiantys kitų patirtis ir tam tikrą žinojimą. Taigi toks žinojimas gali jungti ir tautą. Akimirkai pripažinkime, kad grėsmingasis ir įžūlusis postmodernizmas nėra visagalis. Tokią akimirką tarpsta klasika. Tokią akimirką lietuvis žino, kas yra lietuvis, nelietuvis – irgi. Tokią akimirką, kai ribos įmanomos ir brėžiamos be kankinamo atodūsio, kiekvienas žmogus gali, sėkmingai ar ne, kalbėti universaliai.
Rūta: Granausko tekstai dialogiški, tačiau tam, kad susikalbėtum su kitokiu, pirmiausia reikia su juo užmegzti ryšį, o jei problematika ir tematika pagrįsta panašios patirties ir tapatybės principu – iš kur atsiras ryšys ir kaip užsimegs dialogas?
Loreta: Vadinasi, subjektyvaujantis kalbėtojas geba kalbėti ne tik sau ir apie save, bet ir apie Kitą (nuomonės kategoriškumas, kuris Granausko tekstuose nebuvo toks jau nepakenčiamas ir akis badantis, yra kitos diskusijos objektas). Kitas kausimas yra literatūrologinė reiškinio analizė. Daujotytė su savo literatūrologinėmis vertybėmis jau pati darosi panaši į diskursą. Visi turi savo tikslinius skaitytojus, profesorės ir jos ikonizuojamų autorių auditorija – vyresnioji karta. Pati esu už įvairovę – neužsidarykime dramblio kaulo bokšte, toli nuo dabarties. Jei kategoriškiau, tai nemanau, kad išvis reikėtų taip prisirišti prie pažįstamų dalykų. Laikai keičiasi, keičiasi ir vertybės. O kartais tik atrodo, kad jos keičiasi. Man visai nepanašu, kad mūsų literatūra ar kalba degraduotų. Čia toks grūmojimas kumščiais auklėjant vaikus, kuris literatūrologijoje neefektyvus, ir manęs tai nė kiek nestebina.
Rūta: Atrodo, jog kad ir kiek beanalizuotume Granauską ar jo kartos kūrėjų literatūrologinę refleksiją, patys sukamės žemdirbiškame kartojimosi cikle. Pagrindinės mintys lieka tos pačios: Granauskas – sustabarėjęs rašytojas, tikra anomalija postmodernios literatūros kontekste. Nieko keista, kad Granauskas nebenori (o gal ir negali) eksperimentuoti – skaitytojų auditorija yra, ambicijų savo kūriniais užkariauti pasaulį nebeliko (jei jų apskritai būta), tad pasirinktas patogiausias kelias – toliau daryti tai, ką Granauskas moka geriausiai, – konservuotis ir išlikti Simonos minėta laiko mašina. Bet besikeičiančioje aplinkoje gali bandyti nesikeisti tik kaip rašytojas, o ne kaip asmenybė, todėl pamažu tas siekis išsaugoti praeitį tampa tik imitavimu, klastote, nes juk gyveni čia ir dabar. Liūdna, kad tokį imitavimą ir praeities atsiminimų klastojimą palaiko kritikai, teigiamai vertinantys ir apdovanojantys klastotes. Tad nė nebeverta stebėtis senesnės kartos rašytojų (tarp jų ir Granausko) nenoru keistis ir akivaizdžiu siekiu visais įmanomais būdais priešintis šiuolaikiškumui. Daujotytės siūlymas sakralizuoti artimuosius klasikus ir pagal jų vertybines nuostatas diagnozuoti degradaciją kaip tik ir rodo tai, jog kritikai, literatūrologai ir patys rašytojai yra taip prisirišę prie to, kas jiems puikiai pažįstama, kad net nori klastotes paversti tam tikrais stabais, o visa, kas yra kitaip, laikyti vertybių degradacija.
Mindaugas: Po tokio griežto Rūtos pasisakymo sunku ką ir bepridėti. Norisi ir baigti tokia idealiai žirklioniška išvada. Vis dėlto pasistengsiu sušvelninti gaidas. Dabartis neišvengiamai veikiama praeities, išsižadėti to, kas buvo, neįmanoma, nes praeitis įsirašiusi mūsų mąstyme ir kūne. Tačiau mes gyvename čia ir dabar, tad į dabartį žvelgdami kaip į nevykusią praeities kopiją, prarandame galimybę suvokti savo dabartiškumą. Tegul prisirišimas būna autoriaus estetinė programa: iš ilgesio ir atminties gimsta gražūs kūriniai. Tik nesinori, kad akademiniame moksle prisirišimas taptų dabarties apmąstymo išeities tašku, nes šis kelias verda į monotoniją ir sąstingį.