Literatūra

Žiemos pabaigoje įvyko kasmetinė Vilniaus knygų mugė, kurioje mąstyta ir diskutuota apie lietuviškus ženklus pasaulyje. Jau pavasarį apie juos kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, humanitarinių mokslų daktare Dalia Kuiziniene.

Lietuvių literatūra užsienyje ir savo namuose šiandien

Tęsiant įžangos mintį ir žvelgiant į vieną iš Jūsų mokslinio dėmesio sričių – išeivių literatūrą, norisi paklausti, kokie ir kaip, kiek, Jūsų akimis, matomi lietuviški literatūriniai ženklai pasaulyje?

Vienokie lietuvių literatūros, kuriamos po Antrojo pasaulinio karo, ženklai buvo matomi XX a. antrojoje pusėje, kuomet lietuvių rašytojai savo kūryboje atspindėjo, o dalis jų sąmoningai reiškė pavergtos lietuvių tautos likimą. Bent jau JAV gyvenę lietuvių rašytojai, kultūrininkai dėjo didžiausias pastangas lietuvių literatūrą, kultūrą pristatyti pasauliui. Stepas Zobarskas Niujorke buvo įsteigęs leidyklą „Manyland Books“, kuri leido lietuvių literatūrą anglų kalba. Įvairiais laikotarpiais buvo leidžiami kultūrai skirti žurnalai anglų kalba (žurnalas Lituanus yra leidžiamas iki šiol). Dar XX a. kai kurie mūsų rašytojai rašė ir lietuvių, ir anglų kalbomis (dramaturgas ir prozininkas Algirdas Landsbergis dalį savo dramų yra parašęs anglų kalba, jos buvo pastatytos amerikiečių teatro scenose), ryškiai įsiterpė į pasaulio meno ir literatūros kontekstą – tai Jono Meko kūrybos (kino ir literatūros) fenomenas.

Šiuo metu lietuvių autoriai migruoja tarp Lietuvos ir pasaulio, iš skirtingų patirčių atsiranda gana įdomūs literatūriniai tekstai. Mes matome dvi tendencijas: anglų kalba rašo jau svetur gimę autoriai, dažno jų kūryboje svarbi lietuviškoji tematika (Antanas Šileika, Irema Mačiulytė-Guilford, Birutė Putrius), kitus po Nepriklausomybės atkūrimo labai įvairūs keliai nuvedė į svečias šalis, jie savo knygas leidžia Lietuvoje. Per pastaruosius 15 metų jie tikrai parašė įdomių tekstų: tai Valdas Papievis, Dalia Staponkutė, Zita Čepaitė, Paulina Pukytė ir daugelis kitų. Šios temos plėtotos kai kuriuose šių metų knygų mugėje vykusiuose pokalbiuose, mugės lankytojai turėjo galimybę išgirsti ne vieną svetur gyvenantį lietuvių rašytoją.

Kaip matote lietuvių literatūros šiandieną? Kas džiugina, liūdina?

Kaip ir kiekvienos šalies literatūra, taip ir lietuvių literatūra išgyvena pakilimus ir krizes. Prozos lauke praėjusiais metais buvo išleista mažokai romanų, prozos tekstų, tai liudija ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų renkamo kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktuko sąrašas, kuriame tik du nauji romanai – Sigito Parulskio „Nutylėtų lelijų miestas“ ir Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Populiari mūsų literatūros lauke išlieka eseistika – kasmet pasirodo bent dešimt įdomių, intriguojančių eseistikos knygų. Lietuvių poezijos laukas nuolat pildosi naujais vardais. Visada laukiu Donaldo Kajoko, Daivos Čepauskaitės, Juliaus Kelero naujų knygų. Pastaruoju metu džiugina jaunųjų poetų Nerijaus Cibulsko, Manto Balakausko knygos, kuriose ieškant savojo poetinio žodžio yra kuriamas netikėtas, bet prasmingas dialogas su praeities istorija ir kultūra. Su didžiausiu smalsumu stebiu svetur kuriamus tekstus, jų įvairovę, lietuviškosios tapatybės raiškos formas. V. Papievio, D. Staponkutės naujos knygos visada kviečia dialogui, ilgesniems apmąstymams, išryškina lietuviškojo pasaulio dėmenis svetimoje aplinkoje.

Ko lietuvių literatūros erdvėje pasigendate pasauliniame kontekste? Ko stokojama? O gal per daug?

Žvelgdami į pastarųjų metų lietuvių literatūrą matome, kokia ji įvairi, atliepianti kiekvieno skaitytojo poreikius ir skonį, polemizuojanti, kintanti. Jeigu Vakarų pasaulyje jau yra susiklostę natūralūs populiariosios ir rimtosios literatūros santykiai, tai lietuvių literatūroje jie dar tik formuojasi. Kol kas dar tik ieškome vietos populiariosios literatūros tekstams, kurių pastaruoju metu yra gana daug ir kuriuos leidžia komercinės Lietuvos leidyklos. Nesame radę šios literatūros vertinimo kriterijų, todėl literatūros apžvalgose šios knygos dažniausia nėra minimos, nors knygynai ir bibliotekos pateikia duomenis, kad populiarieji meilės romanai, detektyvai yra skaitomiausios knygos. Lietuvių literatūroje yra atsiradę gana įdomių ir netikėtų istorinės ir populiariosios literatūros jungčių, bene geriausias pavyzdys – Kristinos Sabaliauskaitės keturių romanų „Silva rerum“ ciklas.

Pasigendu recenzavimo kultūros Lietuvoje. Suprantama, kad Lietuva yra mažas kraštas, čia nedidelė rinka, ir Lietuva negali turėti recenzijų žurnalo, kaip pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas „The New York Review of Books“. Tačiau žvalgydamiesi po lietuviškąją kultūrinę bei literatūrinę spaudą, matome gana chaotišką vaizdą, kuris tik fragmentiškai atspindi literatūros lauko situaciją ir nesiima strategiškai vertinti bendrųjų Lietuvos tendencijų, svarbiausiųjų reiškinių.

Pasirinkimas – kiekybės ir kokybės viražai

Nenutrūkstamas informacijos srautas teigia literatūros kūrinių gausą, vėl susiduriame su vartotojiškumu. Šiandien ypač svarbu gebėti pasirinkti, neretai ir atsispirti reklamai – rinktis, ko klausyti, kuo vadovautis. Kaip matote šias aplinkybes Jūs?

Komercinės leidyklos pastaraisiais metais pasitelkia gana neblogą reklamos strategiją: per netradicinius knygų pristatymus, internetinę sklaidą, knygynų reitingavimus reklamuoja daugiausia populiaraus žanro verstines ir originalias knygas. Visa ši marketingo veikla atlieka savo funkciją, dalis populiariosios literatūros knygų yra išleidžiama tikrai dideliais tiražais. Vienu metu mūsų žiniasklaida rašė, kad originalioji, rimtoji lietuvių literatūra beveik neskaitoma. Nežinau, ar tai buvo krizinė situacija, ar tik spaudoje kuriamas įvaizdis. Tačiau paskutinių kelerių metų statistika yra kitokia. Susidomėjimas kokybiška, įdomia, vertinga lietuvių literatūra tik auga. Džiugu matyti, kad lietuvių literatūra yra skaitoma, apie ją diskutuojama, susitikimuose su rašytojais dalyvauja tikrai nemenkas skaičius skaitytojų. Knygų mugės statistika, žinoma, nėra vienintelis skaitomumo kriterijus, bet baigiantis ar jau pasibaigus knygų mugei, daugelis leidėjų konstatuoja, kad nuperkama vis daugiau knygų egzempliorių.

Literatūrologės mintys apie šiandienę knygų pasiūlą – kiekybė nenugali kokybės?

Be jokios abejonės, šiuo metu kiekybė nugali kokybę, dauguma leidyklų leidžia komerciškai pelną nešančias knygas, užsiima aktyvia jų reklama, tačiau yra išleidžiama ir gan daug rimtosios literatūros tekstų. Žinoma, daugelio jų leidybą finansuoja valstybė per Lietuvos kultūros tarybą ir kitus fondus. Mažoje valstybėje tai yra natūralu: valstybinė dotacija yra būtinas šiuolaikinės kultūros palaikymas, be jo sunkiai įsivaizduojama nedideliu tiražu leidžiamos knygos galimybė pasiekti savąjį skaitytoją. Tik investavus į originaliosios lietuvių klasikinės ir šiuolaikinės literatūros leidybą, į jos sklaidą ir populiarinimą, galima ugdyti skaitymo kultūrą, auginti savąjį skaitytoją nuo mažų dienų. Kita vertus, svarbu ne literatūros tekstų gausa, o galimybė rinktis, susiorientuoti pasiūloje, kritiškumas. Jau esu minėjusi, kad spaudoje skelbiamos apžvalgos, recenzijos gali pagelbėti skaitytojui, ką skaityti. Ankščiau pavydėdavau kelioms savo draugėms Čikagoje, kad jos susiburia vienos ar kitos namuose ir diskutuoja apie knygas. Dabar su džiugesiu stebiu, kad Lietuvoje po truputį pradeda burtis knygų klubai, tiesa, juos kol kas vienija daugiau privačios iniciatyvos, bet galimybė diskutuoti apie vieną ar kitą knygą bičiulių, bendraminčių būryje yra žavinga laisvalaikio forma.

Kritiko vaidmuo – tarp reikmių ir galimybių

Gausa ir pasirinkimas iškelia literatūros kritiko reikmę, jo vaidmens svarbą. Žiūrint bendrojo kritikos diskurso, gal pernelyg drastiškai teigtina, kad kritiko balsas šiandien mažai girdimas, jis ne tik paskęsta reklamos šaukinių sraute, bet paprasčiausiai kritikai mažai reiškiasi, jų vertinamasis žodis, skelbiamas specialiuose leidiniuose, literatūros mėgėją, eilinį skaitytoją vargiai pasiekia. Kokia Jūsų nuomonė: sutinkate ar prieštaraujate? Kokios priežastys, pasekmės?

Jau gerą dešimtmetį kalbame apie literatūros kritikos krizę. Taip, po Nepriklausomybės atkūrimo visiškai pasikeitė kultūrinės spaudos, knygų leidybos, literatūros sklaidos ir vertinimo situacija. Vyko procesai, kurie literatūros kritikos lauką itin specializavo. Akademikai visiškai neberašo kritikos arba ją skelbia siauros specializacijos leidiniuose. Vienu metu į literatūros kritikos lauką buvo atėjęs visas būrys mūsų rašytojų: Sigitas Parulskis, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas, kurie dar praėjusio amžiaus pabaigoje įtvirtino šmaikštų, ironišką, subjektyvų literatūros vertinimą, kiek vėliau į literatūros kritikos lauką su provokatyviu literatūros ir kultūros vertinimu įsiterpė pseudonimu Castor & Pollux pasirašinėję kritikai, kurie gerokai sujudino lietuvių kultūros lauką, sukėlė nemenkų diskusijų. Minėtieji kritikai gerokai pagyvino literatūros vertinimo ir sklaidos situaciją, nors ir objektyviai jos neatspindėjo. Gana ilgą laiką mūsų kultūrinėje spaudoje dominavo eseistinė kritika, ji buvo skaitoma, populiari, dildė objektyvaus kritikos naratyvo ir grožinės literatūros teksto ribas. Pastaraisiais metais eseistinė kritika iš spaudos puslapių beveik išnyko. Ją pakeitė gana atsitiktiniai literatūros kritikos tekstai, kurie skaitytojui pateikia tik fragmentuotą literatūros vaizdinį.

Kaip regite bendrąjį literatūros kritikos lauką kaip literatūrologė? Ko pasigendate ar, priešingai, ko pernelyg daug? Ką pageidautumėte matyti, ko nematyti?

Kultūrinė spauda, internetiniai portalai neturi strategijos atspindėti bendrą lietuvių literatūros lauko situaciją. Jie tenkinasi gautais kritikos tekstais. Tačiau tam yra paaiškinimas – finansavimo stoka, humanitarinės kultūros nustūmimas į šalikelę. Neturėdamos lėšų redakcijos negali užsakyti norimo autoriaus  kritikos teksto ar tam tikros knygos recenzijos. Dauguma rašytojų, literatūros kritikų, vertėjų, dažniau ar rečiau rašančių literatūros apžvalgas, recenzijas, teigia, kad būti kritiku paprasčiausiai nebeapsimoka. Poetas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas viename interviu yra sakęs: „Dauguma kritikų turi galybę kitų darbų, dažniausiai akademinių, nebeliko tęstinės kritikos tradicijos, nėra juos vienijančių institucijų, jiems skirtų renginių. Kritikas Lietuvoje dabar – savotiškas Don Kichotas, kuris turi būti pasiruošęs gana neigiamam požiūriui į jį.“[1]

Dar kategoriškesnis VU docentas, literatūros kritikas, eseistas Regimantas Tamošaitis, teigiantis, kad komercinėje sistemoje kritikai tiesiog nereikalingi. Panašias nuomones išsako ir daugelis autorių, rašančiųjų daugiau ar mažiau literatūros kritikos tekstų. Tačiau norisi optimistiškai žvelgti į ateitį ir tikėti, kad šiame lauke atsiras daugiau don kichotiškai nusiteikusių idealistų.

Kaip matote kritiko figūrą šiandien? Kokia jo darbo esmė, prasmė, vertė dabartyje?

Kultūros ir literatūros kritikos prasmė ir svarba yra kintanti, tai natūralus literatūros lauko gyvavimo ženklas. Literatūros kritikos mažėja, ji labiau fragmentuota, tačiau vis dažniau literatūros kritikos lauke atsiranda naujų jaunų vardų. Pastarasis dešimtmetis neišugdė tokių literatūros kritikos figūrų kaip Rimvydas Šilbajoris ar Vytautas Kubilius, tačiau optimizmo teikia gana aiški, motyvuota jaunosios kritikų kartos laikysena, jų įžvalgumas, kritiškumas.

Kritiko darbo prasmė ir vertė šiuolaikiniame kultūros lauke yra keliaprasmė: šis darbas yra menkai apmokamas, besiremiantis tikėjimu ir prasme, tačiau ypatingai reikalingas ir svarbus.  Be galo gausiame ir įvairiame literatūros lauke itin trūksta skvarbaus, intriguojančio vertinimo, poleminių diskusijų, lyginamojo aspekto. VDU studijų programos „Literatūra ir spauda“ magistrantai yra skatinami savo studijų, praktikos metu įsijungti į lietuvių literatūros kritikos procesą, ne tik jį atpažinti, bet ir tapti šio kintančio proceso dalyviais. Jeigu pabaigus studijas bent vienas kurso žmogus tampa aktyvesniu literatūros lauko dalyviu, labai tuo džiaugiuosi.

Jūsų patarimas pradedančiajam kritikui – ko paisyti, kuo vadovautis?

Nebijoti išsakyti savo požiūrį į literatūrą, net jeigu jis neatitinka įprasto kanono, tradicijos. Skaityti, mokytis ir iš gerų, o taip pat ir iš blogų literatūros kritikos pavyzdžių. Taip pat matyti lietuvių literatūrą platesniame kultūros slinkčių, Vakarų literatūros kontekste. Drąsos sakyti tiesą, ginti ją, argumentuojant ir tikint, kad Jūsų tekstai bent daliai skaitytojų taps orientyru, galbūt padėsiančiu atrasti savąjį autorių ar knygą, suvokti ją platesniame kontekste.

Asmeninės vertės ir malonumas

Užsiminėte apie kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Ar, plačiąja prasme, rinkimai, reitingai yra vienas būdų reklamuoti, nebūtinai paisant kokybės ir vertės, ar sveikintina iniciatyva, kreipianti dėmesį, skatinanti domėtis literatūra?

Bet kokie rinkimai ar varžytuvės yra gan subjektyvus reiškinys, daugelis jį kritikuoja, tačiau manyčiau, kad jis yra reikalingas. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad yra atkreipiamas skaitytojų dėmesys į vieną ar kitą autorių ir knygą, galbūt viena ar kita knyga, patekusi į metų knygų penketuką, kitaip nebūtų aktualizuota ar pastebėta. Literatūrologai gana dažnai diskutuoja apie tokio pobūdžio rinkimus ir jų objektyvumą, tačiau į penketukus ar dvyliktukus išrinktos knygos vienaip ar kitaip nusako ir svarbiausias literatūros proceso tendencijas. Reitingai, kuriuos sudarinėja knygynai, yra nulemti rinkos dėsnių ir dažniausia skatina vienos kurios nors leidyklos knygų pirkimus.

Kas Jums, skaitytojai, teikia teksto malonumą? Kokie Jūsų asmeniniai kriterijai, renkantis, ką skaityti ar įsigyti? Perskaičius, kokios ypatybės lemtų kūrinio įvardijimą gera knyga?

Kaip skaitytoja dažnai sugrįžtu prie XX a. literatūros klasikos tekstų, kartkartėmis turiu naujai perskaityti Hermanno Hessės, Gabrielio García Marquezo romanus. Vasaromis mėgstu paskaityti ir detektyvinį romaną, tačiau vis rečiau pavyksta rasti Raymondo Chandlerio detektyvinio romano tradicijos tęsėjų. Kartais knygą pasirinkti ir skaityti paskatina poeto Mariaus Buroko ar literatūros kritikės Jūratės Čerškutės knygų apžvalgos, kolegų rekomendacijos.

Šiuo metu skaitau Umberto Eco šių metų pradžioje pasirodžiusį straipsnių rinkinį „Pape Satan aleppe: takios visuomenės kronikos“, kuris apima itin platų požiūrio į visuomenę ir kultūrą spektrą. Vis tik dažniausiai skaitau lietuvių literatūros autorius, seku lietuvių literatūros procesą. Skaitymo malonumą sukelia ta knyga, kuri įtraukia į savo pasaulį, priverčia užmiršti kasdienybę, neleidžia atsitraukti, skatina norą dalytis, diskutuoti, kuri ilgai tavęs nepalieka ir tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi.

Ačiū už Jūsų mintis.

__________

[1] Augevičiūtė K. Literatūros apžvalgininkas Marius Burokas: „Būti kritiku neapsimoka“. Universiteto žurnalas. 2015. Prieiga per internetą: http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2015/08/literaturos-apzvalgininkas-marius-burokas-buti-kritiku-neapsimoka/ (žiūrėta 2017-03-17)