Literatūra

„Laiko triukšmas“ (2017 m., „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė) – tai penktasis į lietuvių kalbą išverstas Juliano Barneso romanas (anksčiau išleisti „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015); už vienuoliktąjį originalo kalba išspausdintą romaną „Pabaigos jausmas“ autorius pelnė prestižinę Tarptautinę Bukerio premiją). „Laiko triukšmas“, panašu, buvo lauktas ir pripažintas įvykis literatūros pasaulyje – „The Times“, „The Guardian“, „Observer“ išrinko romaną metų knyga, o „The Sunday Times“ bestselerių sąraše jis užėmė pirmąją vietą.

Drįstu teigti, kad tokia sėkmė autorių aplankė ne tik dėl literatūrinio talento, tikslaus, savito, intelektualaus, intertekstualaus pasakojimo būdo, jau pelnyto vardo, bet ir dėl pasirinktos temos – romane pasakojama garsaus kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo ir kūrybos istorija totalitarizmo akivaizdoje. Jaučiu, šiuolaikiniam pasauliui, kurio didžiojoje dalyje vyrauja laisvos ir necenzūruojamos kūrybos principai, tokios tematinės rokiruotės kvepia tikra distopija. Tik, deja, viskas vyko iš tikrųjų. Mums, posttotalitarinės sąjungos valstybei, ši tema ne tik užgauna jautrią buvusios tikrovės stygą, bet ir leidžia dar sykį išgyventi buvusią realybę. Kita vertus, iš menininko perspektyvos pateikiama situacija suteikia papildomų prasminių atspalvių. Vis tik prieš pradėdama skaityti ir jau numanydama, apie ką bus rašoma, galvojau, ar bus įdomu, nes, atrodo, tema jau nemažai kartų reflektuota, iščiupinėta vien tik lietuvių literatūroje, tik gal kiek kitais rakursais (pavyzdžiui, prisimenant R. Gavelio „Vilniaus pokerį“ arba distopinį-alegorinį R. Lankausko „Užkeiktą miestą“). Taigi, įvardytoji romano tema parankumo aspektu labai ambivalentiška, turinti ir rizikos faktorių – konotuojanti „savumą“, atpažįstamumą, aktualumą ir kartu išsemtumą – jau tiek išliudyta ir perliudyta. Vis tik Barnesas sugeba rašyti taip, kad (vis dar) įdomu, vis dar atrandama kažkas nauja. Mano galva, romano stiprybė – universalaus ir individualaus lygmenų simbiozė, t. y. universalusis matmuo (kūryba totalitarizmo sąlygomis) perteikiamas per konkretaus, šiuo atveju realybėje turinčio aiškų prototipą, personažo istoriją. Džiaugiuosi konstatuodama, kad ši literatūroje atgijusio kompozitoriaus gyvenimo istorija, kurioje neturėjau motyvo ieškoti biografinių faktų atitikties (kaip teigia pats autorius, skaitęs ne vieną savojo personažo gyvenimo istoriją: „Apskritai kalbant, Stalino Rusijoje tiesą rasti nelengva, o juolab ją apginti“ (204 p.)), intriguoja ir leidžia įsijausti, dar kartą pasimatuoti ribinius pasirinkimus. Ir vis tik negali ginčytis – Dmitrijaus Šostakovičiaus pavardė, atsirėmimas į galimą realybę irgi suveikia.

Kaip savo recenzijoje pastebi Jurga Mandrijauskaitė (J. Mandrijauskaitės recenzija buvo skelbta „15 min“ portale), Barnesas apžvelgia tris svarbius kompozitoriaus gyvenimo epizodus: 1936 m., kai valdžia suniekina ir uždraudžia protagonisto operą „Ledi Makbet iš Mcensko“, parašomos net realybę sunkiai atitinkančios recenzijos „Pravdoje“; 1948 m., kai Stalino įsakymu Šostakovičius skrenda į kongresą Niujorke ir ten yra priverstas perskaityti jo tikrųjų pažiūrų visiškai neatitinkantį ideologinį pranešimą (brėžiu paralelę tarp biblinio šv. Petro, tris kartus išsiginančio Kristaus motyvo, ir Dmitrijaus, Niujorke atsakančio į kito kompozitoriaus Nikolajaus Nabokovo klausimus, – kaip ir šv. Petras, protagonistas iš baimės išsigina tikrųjų savo pažiūrų); 1960 m., kai Šostakovičius priverčiamas įstoti į Komunistų partiją. Visi romano įvykiai ir refleksijos dėliojasi šių trijų tarpsnių fone. Tačiau svarbesnė romane yra vidinio chronotopo plėtotė.

Knygos pradžioje regime protagonistą, kuris prie savo buto laiptinėje laukia, kada jį išsiveš NKVD. Ši „suspenso“ atmosfera yra šiurpi ir įtaigi, ypač įtikinanti pasirodė neurotiška sąmonės būsena – už sienos miega žmona Nita su vienų metukų dukrele Galina, todėl viskas tampa dar sudėtingiau, o protagonisto prisiminimai, mintys plakasi į vieną kamuolį. Labai įdomus ir įtaigus pasirodė akcentas apie personažo sąmonėje skambančių garsų kakofoniją – konotuoja sumaištį, o faktas, kad jaučiama garsais, labai atitinka kompozitoriaus tapatybę: „Galvoje – garsų kakofonija. Tėvo balsas, valsai ir polkos, kurias grojo meilindamasis Nitai, keturi fabriko sirenos ūktelėjimai fa diezu, šunų skalijimas, nustelbęs drovų fagotininką, būgnų ir pučiamųjų šėlsmas po šarvuota vyriausybine lože“ (16 p.). Iškalbingas ir svarus, psichoanalitiniam diskursui pasiduodantis epizodas apie vaikiškas baimes, kurias keičia suaugusiojo baimės. Vaikystėje pagrindinis veikėjas bijojo numirėlių, o dabar bijo gyvųjų. O dar tikriau – bijo numirti tiek fizine, tiek kūrybine ir dvasine prasmėmis per tuos gyvuosius. Tolesniuose puslapiuose nušviečiamas situacijos kontekstas – partijos, taigi ir valstybės šulai sukritikuoja kompozitoriaus operą. Toliau nuosekliai vystant intelektualinį romano toną (čia esti ir literatūrinių, ir filosofinių, ir kitų kultūrinių intertekstų, kurie darniai klijuojasi prie protagonisto asmenybės, padeda atskleisti jos niuansus), skleidžiasi vieno talento, vieno gyvenimo istorija. Gyvenimo, kuris, patekęs į totalitarizmo šauklių akiratį, jau niekada nebus, koks buvęs – likusi protagonisto gyvenimo dalis yra svyravimas tarp Scilės ir Charibdės, tarp autentiškos ir angažuotos kūrybos, tarp sąžinės ir konformizmo. Tarp šio sistemos ir žmogaus susidūrimo, (be)jėgystės prieš galią po visą knygą pasklindančio konteksto, įvairių konkrečių gyvenimo Sovietų Sąjungoje detalių (pavyzdžiui, apie rūkomas cigaretes) pateikiama ir retrospektyva, digresijos – ankstesnieji protagonisto gyvenimo faktai. Patiko, kad knygos autorius neapsiriboja vien totalitarinės sistemos ir žmogaus susidūrimu – gręžiamasi ir į kitus asmenybės brendimo veiksnius, pavyzdžiui, santykį su tėvu ir motina, psichologinius portretus ir su jų projekcijomis bei ankstyvu talento pasireiškimu siejamą tam tikrą šiaip jau itin jautraus ir intelektualaus protagonisto infantilumą: „Gal taip anksti pasireiškus artistiniams sugebėjimams jis nespėjo normaliai užaugti“ (41 p.). Dėmesys skiriamas ir Dmitrijaus jaunystės ir dabarties meilės istorijoms, jų eigą ir potekstes susiejant su herojaus asmenybe. Psichoanalizei palanki herojaus ir jo motinos santykių perspektyva – protagonisto asmenybėje netgi drįsčiau identifikuoti „negatyvios motinos“ kompleksą, kuris atsikartoja jo santykiuose su gyvenimo moterimis. Apskritai, gana tiksliai romane pavaizduotas menininko asmenybės sudėtingumas – komplikacijos regimos ir kūryboje, ir santykiuose su tėvais, ir su savimi, ir su moterimis.

Kaip jau minėjau, meninės kūrybos ir totalitarizmo refleksija nieko nestebintų ir neintriguotų, tačiau kai vaizduojama vieno gyvenimo istorija su gausybe tam tikrus veikėjo pasirinkimus lemiančių detalių, tampa jautru ir turininga. Todėl įdomios romane man buvo protagonisto išorinės ir vidinės tikrovės refleksijos – asmenybės savivokos (prisipažįsta esąs neurastenikas), meilės, ryšio su Kitu, sąžinės, meno funkcijos totalitariniame pasaulyje per tikrovės detales ir įsivaizduojamus pokalbius, svarstymai apie mirtį (tiek apie fizinę, tiek apie dvasinę) ir gyvenimą, ironijos funkciją. Pesimistiškai ir iš pirmo žvilgsnio prieštaringai nuskamba protagonisto žodžiai, ištarti gyvenimui gerokai persiritus į antrąją pusę: „Malonu žinoti, kad nebijai mirties. Jis bijo gyvenimo, ne mirties. Jo manymu, žmonėms reikia dažniau galvoti apie mirtį ir pratintis prie jos <...>. Ir kartais pagalvodavo, kad niekas gyvenime jo taip negąsdina kaip mirtis“ (163 p.). Šį nevientisumą aiškinčiau jau recenzijos pradžioje aktualizuota gyvenimo ir mirties opozicija. Protagonistas, įvertinęs visus gyvenimo faktus, matyt, suvokia jau esąs bent iš dalies kūrybiškai ir dvasiškai numiręs.

Gražiai romano naratyvą įrėmina susisiejanti pradžia ir pabaiga. Jautrus man pasirodė romano pabaigoje išskiriamas vilties pluoštelis, reiškiantis tai, kad kūrybos gaivalas pats savaime nėra ir nebus užvaldytas jokios tironiškos dvasios. Galima uždrausti tam tikras garsų ir raidžių kompozicijas, bet negalima uždrausti paties garso. Negalima uždrausti sielos: „Karas, baimė, skurdas, šiltinė ir purvas, ir vis dėlto tarp viso to Dmitrijus Dmitrijevičius išgirdo tobulą trigarsį. Karas, be abejo, baigsis – jeigu tik karas išvis kada nors baigiasi. Ir baimė liks, ir nelauktos mirtys, ir skurdas, ir purvas – kas žino, gal jie irgi niekada nesibaigs. Ir vis dėlto skaidrus trigarsis, nuaidėjęs laiko triukšme susidaužus trims nelabai švarioms stiklinėms degtinės, pergyvens visus ir viską. Ir galbūt jis ir yra svarbiausias“ (202 p.).

Barneso pasakojimo stilius, man rodos, labai vykęs. Naratyvas iš pirmo žvilgsnio plėtojamas paprastai, sklandžiai, informatyviai, tačiau po personažo sielą kapstomasi giliai, pakankamai originaliai, įžvalgos įdomios, prikaustančios, daug darniai inkorporuojamų intertekstų, žodžiai slysta tarsi gerai išgaląstu kalbos peiliu, nepamirštant ironijos adatėlių. Geras ir Nijolės Reginos Chijenienės vertimas.

Kokybiškas romanas, liudijantis svarbius dalykus. Liudijantis, ką vertingiausio galima prarasti. Arba išsaugoti. Ir kas šiame pasaulyje turi daugiausia autentiškiausios potencijos. Negaliu neparašyti paskutiniosios citatos: „Kas gali pasipriešinti laiko triukšmui? Tik ta muzika, kuri mūsų viduje, mūzų muzika, kurią kai kas geba paversti tikra muzika. O ši, tik jeigu yra tokia galinga, tikra ir tyra, kad užgožia laiko triukšmą, per dešimtmečius virsta istorijos šnabždesiu“ (142 p.).