Transformuoti(s) 4
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra bandymas. Teorijos, dogmos, tezės, įstatymai – visa tai atsiranda ieškotojų dėka. 2009-aisiais fotografijos entuziastai bei meistrai minėjo šimtąsias Povilo Karpavičiaus (1909 m. Tbilisyje – 1986 m. Kaune) metines, surengta paroda „Maestro Povilas Karpavičius (1909–1986)“, kelionę pradėjusi Rygoje ir aplankiusi didžiuosius Lietuvos miestus. Spaudoje staiga sumirgo meistrui pagerbti skirtos publikacijos, pabrėžta, kaip svarbu detaliai atkurti lietuviškosios fotografijos istoriją, nepaliekant paribiuose nestandartiškai dirbusių fotografų, tačiau jubiliejaus atgarsiams pritilus P. Karpavičiaus asmenybė ir kūryba vėlei pamažu užsiklojo laiko dulkėmis.
Sunku suvokti, tačiau net už Lietuvos ribų pripažintas fotografas ir išradėjas netrukus vėl buvo pamirštas – nors Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugoma didžioji Povilo Karpavičiaus kūrybos palikimo dalis – 1940 fotografijų ir 270 negatyvų kolekcija, reprezentuojanti visus fotografo veiklos laikotarpius ir kryptis, kūrybinius ieškojimus ir laimėjimus, autoriaus albumas taip ir nepasirodė. Norintys išmėginti fotomenininko praktikuotas anuomet išskirtinai inovatyvias fotografijos technikas, priversti knygų komisuose ar sendaikčių turguose ieškoti laiko paženklintų P. Karpavičiaus vadovėlių „Spalvotosios fotografijos praktika“ bei „Fotografijos vadovas“. Vis tik nevalia pamiršti, kad dažniausiai prisimenamas kaip garbus pedagogas, įvairių fototechnikų propaguotojas bei išradėjas, netgi vienas didžiausių savo laikotarpio autoritetų P. Karpavičius buvo ir fotografas.
Negana to, kad maestro aistra eksperimentams, atkaklus naujų fotografijos formų, raiškos būdų ieškojimas ne tik išgarsino jį už Lietuvos ribų, P. Karpavičius įkvėpė ne vieną kolegą. Vos tik prisėsite šnektelėti su Aleksandru Macijausku, šis kaipmat prisimins pirmąjį, lemtingą įspūdį – pirmą sykį išvystas tvankioje auditorijoje garsaus lenkų fotomenininko Hartvigo albumu mojuojantis P. Karpavičius konstatavo: „Mirtis dailei – tegyvuoja fotografija!”[1] ir taip pakreipė anuomet vietoje nenustygusio jaunuolio gyvenimą fotografijos keliu. Šventinės meistro parodos atidaryme išradėjo fiksuotų atvaizdų grynumu negalėjo atsižavėti ir po keleto metų amžinybėn iškeliavęs kino ir fotografijos kritikas, menotyrininkas Skirmantas Valiulis: „Tvarkiau brolio palikimą, ir jo archyve radau labai daug pašto vokų su Karpavičiaus fotografuotais vaizdais. Kaip man buvo miela, žiūrėjau tuos 1949-ųjų metų vokelius – juose jokios ideologijos, jokių industrinių ženklų. Tai ta pati Lietuva, kuri buvo ir Smetonos laikais, ir karo metais, ir pokario metais“[2], – prisiminė jis.
Perskaičius maestro tekstus, pasklaidžius senų vadovėlių, albumų puslapius (kol vaizduotę tebemasina darniai autoriniame fotografijos albume sugulančių P. Karpavičiaus darbų idėja, dalį jo nuotraukų galima pamatyti vadovėliuose „Spalvotos fotografijos praktika“ ir „Fotografijos vadovas“, metraščiuose „Lietuvos fotografija“, „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, Margaritos Matulytės monografijoje „Nihil Obstat“, „XX a. Lietuvos fotografijos antologijos“ antrąjame tome ir t.t.), išklausius kolegų, mokinių prisiminimus, paaiškėja, kad P. Karpavičius užduoties – pažaboti aikštingąją fotografiją – ėmėsi ne lengvabūdiškai, o kuo geriau ją pažinęs ir išanalizavęs. „Fotografijos vadovą“ pedagogas pradeda nedideliu skyriumi apie šviesos prigimtį, bangų interferenciją, spindulių lūžius, vėliau didelį dėmesį skiria fotoaparatams, fotografinėms medžiagoms, technikoms. Tuo tarpu apie meninės fotografijos kriterijus, jos vertę, – vos keletas kuklių skyrelių. P. Karpavičius – mokslininkas, kurio pasaulyje pamažu stiebiasi meno daigai. Bet ar tikrai „saulė visiems vienodai šviečia“?
Kad ir kokios novatoriškos anuomet atrodė P. Karpavičiaus idėjos, jo niekuomet neišdrįstume pavadinti modernistu ar anarchistu – techniniais ieškojimais dažną stebinęs fotografas nesirinko rizikingų temų ar kompozicijų (pastarąsias efektingai išnaudojo fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, konceptualistas Vitas Luckus, savo socialinėmis fotografijomis rimtą pareiškimą padarė Rimaldas Vikšraitis, vien aklo „Pionieriaus“ portretu daug sovietmečio skaudulių palietė Antanas Sutkus). Juolab jo nepritarimas drastiškiems rakursams, žmonių deformacijoms parodo, kad meistro būta klasikinio mąstymo, tik platesnių siekių, toli gražu ne revoliucionieriaus. Autorius, nesiekiantis šokiruoti, nekalbantis apie tautos problemas, nekeliąs būties klausimų, fotografas, kuriam rūpi vien estetika ir technika buvo nepavojingas, sovietams – netgi parankus.
Galbūt todėl P. Karpavičius tapo vienu retų „buržuazinės“ Lietuvos fotomenininkų, nepraradusių autoriteto sovietmečiu; spaudoje noriai skelbti P. Karpavičiaus kurti darbo pirmūnų portretai, leistos atvirukų kolekcijos, vėliau pasklidusios po visą Sovietų Sąjungą.
Iš bendro fotomenininko darbų konteksto ženkliai išsiskiria 1945 m. trečiojo Baltarusijos fronto vadovybės potvarkiu sukurtos fotografijos, fiksuojančios fašistinės Vokietijos nusiaubtų miestų, išsidėsčiusių nuo Rytprūsių iki pat Berlyno, peizažus. Nors plačiajai visuomenei šis ciklas bemaž nežinomas – jis nėra pristatomas nei viename Maestro kūrybinę biografiją apžvelgiančiame leidinyje, keleto atvaizdų pakanka pastebėti, kad tai visiškai kitokia, jautresnė, kritiškesnė fotografija – kelyje išvysti smilkstantys miestų griuvėsiai, visa persmelkiantis slogutis negalėjo nepaveikti jautraus esteto matymo, nuo žaismingų montažų, formomis besigrožinčios grafikos menininką nukreipę gyvenimiškai šiurkštaus dokumentalumo link.
Absurdiška būtų teigti, kad eksperimentuotojas palaikė sovietinę santvarką, tiesiog apdovanotas ne Maironiška dvasia, o išradėjo, mokslininko pašaukimu P. Karpavičius atsidėjo technologiniams bandymams, kuriuose pasiekė puikių rezultatų. Fotografijos pranašumą ar trūkumą – dokumentiškai tikslų tikrovės vaizdavimą – P. Karpavičius pakeičia grafiškais koliažais, vizualiniais eksperimentais, kuriems pasitelkia tokias technikas kaip fotograma, siluetas, izohelija, pseudosoliarizacija, heteroreljefas, polichromija ir kt. 1957 m. išradęs spalvotosios izopolichromijos techniką meistras jau žinomas ir už Lietuvos ribų, pagaliau jo fotografija gali priartėti prie dailės, o galgi net ją pralenkti.
Teigęs, kad meninės fotografijos vertę lemia tema ir jos sprendimas, vienas taikomosios fotografijos Lietuvoje pradininkų taip ir neapsistojo ties viena tema ar žanru. Vos keletą autorinių parodų surengęs P. Karpavičius istorinėje atmintyje išliko ne kaip fotomenininkas, bet kaip ieškotojas, išradėjas, padaręs nemenką įtaką Lietuvių fotografijos mokyklos formavimuisi.
Dažniausiai gamtos motyvus rinkdavęsis fotografas drąsiai jais manipuliuoja, tarytum neigia fotografijos kaip medijos, gebančios tiksliai atvaizduoti realybę, pranašumą prieš dailę. Užuot griežtai šias dvi meno šakas atskyręs, P. Karpavičius imasi tyrinėti fotografijos potencialą varžytis su daile kaip lygiai su lygia. Tiesa, kaip aiškina pats eksperimentuotojas, „nors jas ir sieja tam tikra giminystė, fotografijos menas savo prigimtimi skiriasi nuo dailės: jam būdinga sava technika, savi vaizdavimo aspektai“[3].
Realybės nepavertęs pagrindine savo darbų veikėja, fotografijos technikas ją naudoja kaip medžiagą, kuria manipuliuodamas siekia atrasti naujus vaizdavimo būdus, atitrūkti nuo gyvenimiškosios bei dokumentinės fotografijos rutinos. Negalėdamas visiškai transformuoti objektų ar pats jų sukurti, fotodailininkas pabrėžia formas, tekstūras, stilizuoja, keičia spalvas, tik jau ne tepdamas dažus ant drobės, o dirbdamas su negatyvais ir fotochemija. Kaip pedagogas jis netgi mėgęs sugretinti originalią bei apdorotą nuotraukas, taip iliustruodamas atskirų technikų pranašumus, panašumus, bei, žinoma, skirtumus. „Jis sugebėdavo išgauti tokias faktūras, kurios suteikdavo vaizdams virpėjimo, byrančio mirgėjimo įspūdį arba juos sujungdavo į vientisą erdvę“, – apie P. Karpavičiaus darbus rašo Tatjana bei Jonas Kuzminai[4]. Savosiose fotografijose maestro – vis toks pat nerimstantis, su malonumu besižvalgantis dar viename eksperimente. Vargu, ar jam rūpėjo pati fotografija kaip tokia – greičiau jos galimybės, sugebėjimas kisti.
Gamta P. Karpavičiaus darbuose chaotiška, nepažabota, laukinė savo neaprėpiama detalių gausa. Fotografijai „Trakų pilis“ pritaikytas „S“ efektas išryškina pakrantės žolynus, vandens tekstūrą, raibuliavimą, tačiau toks kadro perkrovimas neatrodo tikslingas: kažkur medžių mirgėjime prapuola ir pati pilis. Dviejų dalių izohelijoje „Kopos“ smėlis tarytum praradęs savo paslankumą, įbetonuotas pilko dangaus fone, tuo tarpu vėliau kūręs Jonas Kalvelis, pasitelkdamas vien šviesos bei formų magiją, sugebėjo perteikti gilų smėlynų alsavimą. Net ir įterpta į naująjį P. Karpavičiaus sukurtą pasaulį, modifikuota gamta nepaklūsta interpretacijai, veržiasi tikrumo link (o tai juk net ir šių laikų aktualija).
Žmonės, gyvenimiškojo eksperimento dalyviai, P. Karpavičiaus fantazijoms paklusnesni. Jie tampa momentų, personažų ar savęs pačių ikonomis, autoriaus sukurta paralelinė tikrovė bent atvaizduose jiems rodosi sava. Tiesa, detalėmis bei formomis jie tapo tik Vitalijaus Butyrino fotografikoje, tuo tarpu čia jie tebėra „pilnaviduriai“, žmogiški. Sunku patikėti, kad tapybiškasis „Adžarietis“ iš tiesų yra izopolichromija; nieko čia nėra nereikalingo, o švelniai pastelinės spalvos, kuklios aplinkos detalės kaipmat pakylėja darbą nuo regimo lig juntamo. Heteroreljefe „Vėjas“ – įšaldyta gamtos stichija, sakytum, akimirkai sustojusi, bet toli gražu ne vangi, ekspresyvi. Net didžiojo ieškotojo autoportretas nerealistiškas, atliktas rastro technika. Atrodo, lyg pats autorius pamažėle tirptų, taip persikeldamas iš statiškos būties į beribę ieškojimų jūrą.
Ne vienoje manipuliacijoje atvaizdas praranda savo pirmykštį faktiškumą, virpėdamos formos jungiasi į muzikines kreives, regis, atkartojančias su aplinka sąveikauti sukurtos ambient muzikos vizualizacijas. Fotomenininko abstrahuoti „Meškeriotojai“ ne liudija, o tampa prisiminimo nuoroda, sukeliančia atmintyje pojūčių, garsų, nuotaikų purslus. Tuo tarpu grafiški „Mano miesto siluetai“, XX a. pabaigos Kauną suskliaudžiantys iki keleto grafiškų siluetų pavergia dviejų – senojo – kultūrinio, ir naujojo – pramoninio miestų samplaika bei subtiliu atskyrimu; estetizuotame atvaizde švelnus senamiesčio siluetus gaubiančių fabrikų perregimumas tik sustiprina laikinumo, iliuzijos pojūtį. Menininkas neįtikinėja, tačiau neįkyriai rodo – Kauno ateitis, dabartis, tikrovė jam tesanti viena; fantomų pėdsakų nerasi amžinai plaukiančiuose Nemuno vandenyse.
P. Karpavičiaus būta alchemiko, kiekvienoje gyvenimo smiltyje, kasdienybės fragmente įmačiusio stebuklo pradą. Kiekvienas jo darbas, tai atskiras būties eksperimentas, kurio esmė – transformacija.
[1] Sigita Inčiūrienė „Povilas Karpavičius – Lietuvos fotografijos Maestro“, 2009-04-09. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-09-povilas-karpavicius-lietuvos-fotografijos-maestro/9191
[2] Ibid.
[3] Povilas Karpavičius, „Fotografijos vadovas“. Vilnius: „MOKSLAS“, 1980, p.58
[4] Tatjana Kuzmina, Jonas Kuzminas, „Lietuvių fotografijos mokykla“, 2009, p.28