„Scanoramos 2017“ kino režisieriai liudija: pasaulis apimtas beprotybės 291

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2017-12-04

Taip jau šįmet išėjo, jog nebuvo jokios galimybės ateiti į kino festivalio „Scanorama“ Kaune atidarymą. Darbai, pareigos, beprotiškas lėkimas – apie tai ir kalba šiandienis kinas. Anksčiau festivalio šventinį atidarymo filmą kartodavo, kaip ir kai kuriuos kitus filmus. Beje, kiekvienais metais vykstant kino festivaliui kankina klausimas: kaip pasirenkami kartojami filmai? Šis klausimas stipriai įpusėjus festivaliui virsta į kone egzistencinį – kodėl nekartoja stipraus filmo? Turint galvoje atavistinę siekiamybę, jog prasmingą, gilią kino juostą turėtų pamatyti kuo daugiau žmonių. Jau vien dėl naivaus tikėjimo, kad pasaulis gali būti geresnis, o gilūs meno kūriniai geba pažadinti tą gėrio, atjautos grūdą, kurį kiekvienas turime savyje.

Deja, giliausi, stipriausi filmai dažniausiai rodomi pustuštėse salėse, nes paprastai jie tamsūs, niūrūs, liūdni, visiškai neviltingi. Pavyzdžiui, režisieriaus Vinko Möderndorfero „Pragaras“ – apie pragarą, kurį žmogus žmogui sukuria čia, žemėje. Praradęs atjautą, poreikį dalytis, apimtas godumo ir susireikšminimo.

Kadangi atidarymo filmas taip ir liko nepamatytas, per visą festivalį neapleido mintis – koks galėtų būti atidarymo filmas iš tų, kuriuos teko žiūrėti. Tam tiktų ne vienas iš puikaus režisieriaus Michaelio Hanekės filmų, kurio „Meilė“ kadais ir pasirinkta „Scanoramos“ atidarymui. Būtent nuo to karto šis režisierius buvo įsidėmėtas, todėl šįmet parodyta jo filmų retrospektyva buvo didelis džiaugsmas ir dovana.

Taigi M. Hanekės filmu „Scanorama“ jau buvo atidaryta. Suprantama, kartotis niekam nėra įdomu dar ir todėl, kad tuo tarsi prisipažįsti, kad geriau nieko neturi ir neradai. O atidarymo filmas yra ne tik šventė, bet ir savotiška žinutė, tezė, kryptis, pranešimas. Taigi tenka ieškoti toliau, nors nėra lengva, nes kuriamu įspūdžiu ar gyliu užgožti šio talentingo režisieriaus kūrinius gana sunku. Žiūri filmą po filmo: kai kurie jų sudomina, bet kažkodėl greitai juos pamiršti, kai kurie – gaivesni, „užkabina“, bet struktūriškai „išskysta“, nes, tarkime, iki galo „nesuguldyti“, „nesuvesti“, kai kurie – pernelyg tiesmuki, lėkštoki, „mediniu“ scenarijumi ar su aiškiai per didelėmis pretenzijomis. Kaskart mintyse vis iškyla koks ryškus M. Hanekės filmas. Kad ir „Benio video“ būtų puikus atidarymo akcentas, juolab, kad į atidarymą susirenka daug žmonių ir galimybė palaistyti tą gėrio grūdą tampa didesnė, apima plačiau.

Kone visais savo filmais M. Hanekė aiškiai pasisako apie stiprią televizijos įtaką ir nešamą blogį. Dominuojančios žinios apie katastrofas, karus, įvairiausias nelaimes ir transliuojamos bukos pramogos žmogų uždaro į klaikios gyvenimo beprasmybės narvą, nes iš ekrano transliuojamos žinios vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimus ir jie (globalia prasme) mažai kuo skiriasi nuo ekrane matomų baisumų – juk mes visi vienas su kitu vienaip ar kitaip susiję, „sako“ M. Hanekė filme „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“. Tuo tarpu kita kino juosta – „Pašėlę žaidimai“ – klausia, ar mes, žiūrintys į perversiškus nusikaltėlius, labai nuo jų skiriamės?

Filme „Benio video“ paauglys neskiria realybės nuo televizijos ar filmavimo aparatais kuriamo vaizdo. Jo langai aklinai uždangstyti ir vietoj jų – ekranas, rodantis filmuojamą vaizdą už lango. Filmuojama ir tai, kas vyksta kambaryje, nes taip „geriau“ matosi. Benis nužudo savo bendraamžę ne todėl, kad yra maniakas ar turėtų kokių kėslų. Jis nežino, nesupranta, kodėl nužudė merginą, nei gailisi, nei labai bijo. Bijo jo tėvai, kurių šilumos ir nuoširdumo jis nelabai patyrė (ne todėl, kad jo nemylėjo, o dėl to, jog tėvai tiesiog neturėjo laiko). Tai jie ima slėpti pėdsakus, nes nusikaltimas pakenks jų karjerai ir geram vardui. O geras vardas visai nereiškia, kad žmogus geras, – geras vardas viso labo tėra įvaizdis ir dažniausiai (savi)apgaulė, jis (ji) labai reikalingas negyvam žmogui. Benis – dar tik paauglys, bet kaip žmogus jau yra negyvas, nejaučiantis, neatjaučiantis.

Koks dar filmas galėtų atidaryti šių metų festivalį? Dedu galvą, kad jo beveik niekas nematė, bent jau Kaune, nes jį teko žiūrėti tuščioje salėje. Beje, į minėtąjį M. Hanekės „Benio video“ atėjo 11 žmonių. Būtent todėl būtų įdomus eksperimentas per atidarymą rodyti filmus, skatinančius jautrumą ir atjautą. Tokie, tarkime, yra belgų režisierių brolių Jeano-Pierre’o ir Luco Dardenne‘ų filmai (beje, dažnai rodomi „Scanoramoje“), kalbantys kad ir apie niūrius, net neviltingus dalykus, ne žadinant nebeveikiančias jusles, bet suvokiant, jog apie tai reikia kalbėti, kad atsivertų ir kita gyvenimo pusė, kito žmogaus gyvenimas, kuriam įtaką galime daryti kiekvienas. Numarinti arba padėti, išgelbėti, nes klaikiausias žmogaus ginklas yra jo abejingumas, nenorėjimas suprasti, įsiklausyti, šiek tiek „paėjėti kito žmogaus batais“. Slovėnų rašytojo, poeto, dramaturgo ir teatro bei kino režisieriaus Vinko Möderndorfero „Pragaras“ kalba būtent apie tai.

Vis dėlto žmonės tokių filmų kratosi kaip maro, galbūt dėl vyraujančio požiūrio į meną, kad jis turi linksminti, prablaškyti, būti pramoga, o ne tai, kas skatintų mąstyti, augintų jautrumą bei atjautą. Dažnas pasakys, kad liūdesio ir niūrumo gyvenime ir taip yra apstu, kam žiūrėti į kito neviltį. Bet ar ne dėl žmogaus nejautrumo, susireikšminimo, atjautos nebuvimo, to liūdesio ir yra tiek daug? Kita vertus, kokie bebūtų sunkūs, tokie filmai savotiškai apvalo, nes prabyla tiesiai į sąžinę, ir visai kitaip atsitinka, stebint, kaip koks maniakas kankina ar prievartauja auką – pastarąjį klausimą ypač talentingai iškėlė minėtas M. Hanekės filmas „Pašėlę žaidimai“. Jame, atliepiant siaubo filmų žanrą, vystomas aštrus siužetas: į kaimo sodybą pailsėti, paplaukioti, pabūti gamtoje atvyksta šeima, nežinanti, jog siautėja du jauni maniakai. Beje, ir šiame filme M. Hanekė ne vieną kartą aštriai išsako savo nuomonę apie televizorių: tarkime, pirmas nužudomas vaikas, kurio kraujas ištykšta ant televizoriaus ekrano.

Nedaug susirinko ir į pramogos nežadantį, talentingos turkų režisierės Shevaun Mizrahi sukurtą dokumentinį filmą „Tolimas žvaigždynas“ apie senelių namus. Nemažai atėjusiųjų neišlaikė ir nesulaukę pabaigos išėjo. Taip, filmas nelinksmas, ypač žinant, kad čia ne koks trileris ar detektyvas, kuriame žiūrėdami į kito kančias ir mirtį, mėgaujamės savo tariamu saugumu. Šis filmas be užuolankų – absoliučiai visų mūsų laukia senatvė: gal su viena ar daugybe negalių, gal su silpnaprotyste, gal būsime vieniši ir apleisti. Kartu tai itin poetiškas filmas, sugebantis pakilti virš to, ko mes labiausiai bijome, – senatvės ir mirties. Tai filmas, kuriame grožis ir gyvenimo išminties filosofija paima viršų, kai imi suprasti, kad juoda spalva nėra vien nevilties metafora, ji tiesiog yra.

Apskritai, šių metų „Scanoramoje“ daugelis režisierių gana garsiai ir aiškiai formulavo pagrindinę mintį: pasaulis apimtas beprotybės. Žmogus jau nebesugeba daug kuo mėgautis nei paprastai pasidžiaugti, ne viename filme buvo rodomos šalto intymumo scenos, kuriose vyras (beje, tik vyras) fiziškai pasitenkina ir... pats lieka vienišas (kita vertus, o kaip gali būti kitaip?). Bet seksualumas kine jau kita ir gana plati tema.

Kas nepateisino lūkesčių? Rusų režisieriai, jau ne pirmus metus pristatantys filmus, paremtus klišėmis, dirbtiniu scenarijumi, perspaustais charakteriais, spekuliuojant rusų „korta“, besaikiu gėrimu, skandalais. Jie tarsi vis dar nori semtis jėgų ir kūrybiškumo iš populiarių rusų kino grandų „ėjimų“, bet kurdami holivudinį filmą. Deja, ir gyvenime, ir kine reikia pasirinkti: ne pataikauti ar išmąstyti, o išsakyti tai, kas išjausta, tuomet filmas tikras ir paliečia, net jei būna juodas.

Beje, atgaivai visai tiktų graži, itin estetiška, melodramatiška pasaka – vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“, kuris tiesiog patiks. Ir tam, kuris nesitiki, ir tam, kuris beviltiškai ilgisi bei laukia. Ko? Meilės, didelės, besąlygiškos. Dėl to ir pasaka. Bet.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*