Savęs gedėjimas: akistatos su kitu „aš“ baimė 3

Aušra Kaziliūnaitė
www.kamane.lt, 2015-12-01

Pagyvenusi pora, Džefas (Tom Courtenay) ir Keitė (Charlotte Rampling), laukia neeilinio įvykio. Savaitės pabaigoje bus didelė šventė – 45-osios jųdviejų santuokos metinės. Užsakyta salė, sudarinėjamas dainų sąrašas, renkami užkandžiai. Šiais metais „Scanoramoje“ rodytame Andrew Haigh filme „45 metai“ (2015) net laikas fiksuojamas pagal tai, kiek liko dienų iki didžiojo įvykio... Tik staiga viską sudrumsčia Džefui atsiųstas laiškas, kuriame rašoma, kad rastas prieš penkiasdešimt metų dingusios jo mylimosios kūnas. Iš pradžių atrodo, kad tarsi iš kito, labai tolimo gyvenimo pasiekusi žinia greitai bus pamiršta. Tačiau gautos naujienos kuo toliau, tuo labiau drumsčia įprastą sutuoktinių gyvenimą. Džefas vis dažniau mąsto apie praeitį ir ją gaubiančias paslaptis. Kaip viskas būtų buvę, jei jaunystės mylimoji nebūtų žuvusi? Jis vis labiau įsijaučia į gyvenimą, kuris galėjo būti, gyvenimą be Keitės. Iš pradžių Keitė bando visa tai ignoruoti, tačiau artėjanti sukaktis atveria dar didesnę prarają tarp jos ir vyro – ji niekaip negali negalvoti: negi tie kartu praleisti 45 metai tokie nesvarbūs, kad viską, kas per juos pastatyta, gali sugriauti viena diena?

Įvairios sukaktys ir kasmetės šventės yra ribinės datos, kurios atveria laiko plyšį – suteikia galimybę permąstyti prabėgusį laiką, pasverti padarytus sprendimus ir perkainoti susiklosčiusias vertybines nuostatas. Rumunų kilmės religijotyrininkas Mircea Eliade, rašęs apie amžinojo sugrįžimo mitą, pabrėžė, kad įvairiose kultūrose Naujieji metai siejosi su nauja pradžia ir su pradžių pradžia. Šis laikas turi svarbią tiek sakraliniu, tiek ir psichologiniu požiūriu reikšmę – kiekvieną kartą pasiekus šią ribą, nusikeliama į mitinį laiką, t. y. į pasaulio sukūrimo (pradžių pradžios) įvykį. Svarbu tai, kad filme Džefo ir Keitės gyvenimą per vieną dieną visai pakeitusi žinia juos pasiekia visai prieš didžiąją šventę, 45 metų bendro gyvenimo sukaktį, kuriai abu jie savaip ruošiasi (Keitė užsakinėdama, susitikinėdama, rinkdama, o Džefas – jai netrukdydamas to daryti). Tai savotiški šios poros Naujieji metai, o pradžių pradžia čia – jų pažinties ir santykių pradžia. Metinės, riba, kuriai artėjant nelieka griežtos laiko linijos, persikeliama į to, kas galėjo įvykti, į galimybių pasaulį, prisiliečiama prie mitinio mąstymo. Džefo jaunystės mylimoji mirė prieš penkiasdešimt metų. Tačiau dabar, prabėgus tiek laiko ir likus vos kelioms dienoms iki svarbiosios sukakties, ji randama įšalusi lede, visai nepasikeitusi.

Kiekviena sukaktis – ar gimtadienis, ar vestuvių metinės – savyje turi ir gedulą. Gedėjimą savęs tokio, koks buvai prieš metus, dvejus, trejus ar daugiau, savo ir kito žmogaus santykių, buvusių prieš kažkiek metų, gedėjimą. Kiekvienoje šventėje švenčiamas tapsmas, kuris įtraukia ne tik nuolatinį gimimą iš naujo, bet ir nuolatinį dingimą (kaip jaunystėje dingusi mylimoji), praradimą, mirtį. Kiekvienas laike panardintas žmogus – tai feniksas, kuris nuolat miršta tam, kad gimtų iš pelenų. 45 metai – tai ilgas laiko tarpas.  Per tiek laiko pasikeičia ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo vertybės, požiūris į pasaulį, savęs ir aplinkui esančių žmonių suvokimas. Nors atrodo, kad vyras sunkiai išgyvena savo jaunystės mylimosios mirtį, artėjant jo ir dabartinės žmonos 45 vestuvių metinėms, iš tiesų jis gedi dėl prarastų galimybių ir svarsto, kas būtų nutikę, jei jis būtų vedęs tą kitą mylimąją, jei ji nebūtų mirusi. Jis gedi savo dabartinės žmonos, nes artėjanti sukaktis atveria suvokimą, kad per 45 jų drauge praleistus bendro gyvenimo metus tai jau nebėra tas pats žmogus, kurį jis anuomet vedė.

Net ir švęsdamas tai, kuo tapo, žmogus visada gedi savęs tokio, koks kažkada buvo. Ne baigtinio savęs, įšalusio tam tikroje laiko akimirkoje, bet galimybių, kurios tuo metu jam vėrėsi ar galėjo atsiverti. Džefo gauta žinia apie lede įšalusią mylimąją – tai suvokimas, kuris aplanko artėjant sukakčiai, kad ta moteris, kurią Džefas vedė – Keitė, – jau seniai yra įšalusi lede, laiko lede, ir kad ta moteris, su kuria jis šiuo metu gyvena, jau visai kitas žmogus. Ne tik kūnu, ne tik siela, bet ir galimybėmis, kurios per tiek metų atrandant naujus dalykus buvo prarastos. Nes kiekvienas atradimas ženklina ir netektį – kiekvienas kryžkelėje pasirinktas kelias reiškia, kad nebuvo pasirinkti visi kiti galimi keliai ir takai.

Kai Džefo nėra namuose, Keitė pasiima kopėčias ir ryžtingai užlipusi į pastogę žiūrinėja jo daiktus. Ieško kažko, kas nuo jos slepiama, kažko, dėl ko paslapčia jos sutuoktinis, palaukęs, kol ji užmigs, ten lipa. Ji randa skaidres, kuriose jaunystės kelionės po kalnus metu Džefas užfiksavo savo buvusią mylimąją. Per projektorių ant sienos Keitė godžiai žiūri dingusios moters atvaizdus. Kalnų fone stovi susivėlusi ir paprastais (netgi apskurusiais) rūbais apsirengusi moteris. Keitės žvilgsnis sustingsta ties ant pilvo padėta moters ranka. Staiga ji suvokia, kad lede įšalusi moteris buvo nėščia. Pati Keitė su Džefu taip ir nesusilaukė vaikų, tačiau tuo metu, kai jie susituokė, ši galimybė dar nebuvo pasitraukusi į nuošalį. Keitė žvelgia į buvusią Džefo mylimąją, tačiau ji pati tą akimirką, prieš 45 metus, kai jie susituokė, buvo visai kitas žmogus, nei yra filme rodomu dabarties momentu. Skaidrė, kurioje įamžinta moteris, – kaip ledas, kuriame ji, dingusi, buvo rasta po penkiasdešimties metų.

Įdomu, kad ruošdamasi šventei pati Keitė kalbėdamasi su Džefu pastebi, kad jie drauge per gyvenimą patyrė daug įdomių ir gražių akimirkų, tačiau jų taip ir neužfiksavo nuotraukose. Vėliau, šventės metu, jų draugai jiems padovanoja nuotraukų sieną, kurioje įamžinta daugybė nuostabių akimirkų, kurių jie patys jau negeba užčiuopti. Nuotraukos žmonėms primena juos tokius, kokie jie buvo, bet jau nebėra – jose svetimi žmonės. Matyti praeities save nuotraukoje – pajusti, kad tai tau jau visai svetimas žmogus, kurio svetimumas pasireiškia dar radikaliau nei nepažįstamo žmogaus, susvetimėjimas jaučiasi dar stipriau, nes ryšys, siejantis žmogų su jo praeities kūnu, įpareigoja jausti bendrumą ir atpažinti save kaip save. Tačiau šis siektinas atpažinimas niekada taip ir neįvyksta, nes pasikeičia ne tik mūsų kūnas, bet ir vidus.

Augdami, bręsdami ir sendami mes tampame kitais žmonėmis. Per keliolika metų net mūsų ląstelės atsinaujina. Atsiduriame kituose kūnuose. Tačiau kas tas mes? Ką galime laikyti tuo nekintančiu mes, kuris persikelia į kitą kūną, jei ir mūsų savivoka, savivertė, pažiūros, savęs ir kitų žmonių pajautimas kinta? Amerikiečių poeto, garsiojo bitniko Alleno Ginsbergo eilėraštis „Daina“ baigiasi tokiais žodžiais: „Aš norėjau, aš visada norėjau, aš visada norėjau grįžti į kūną, kuriame gimiau“ (p. 53). Mes ilgimės to kito žmogaus, kuriuo buvome, ir jo dar nepadarytų sprendimų. Kaip taikliai pastebėjo savo eilėraštyje A. Ginsbergas, mes nesąmoningai norime grįžti į tą kūną, kuris buvo mūsų, į tą bandymų ir galimybių poligoną, amžinai prarastą žaidimą, smėlio dėžę, kurioje viskas dar buvo įmanoma. Džefas artėjant sukakčiai vis labiau įsitraukia į šių prarastų galimybių žaidimą, kuriame jis įsivaizduoja gyvenimą, kurį būtų nugyvenęs su dingusia mergina.

Mylimosios kūnas rastas įšalęs lede, ji nepasikeitusi, tačiau abu sutuoktiniai pasikeitę. Džefas mąsto apie tai, kad keista, jog ji visiškai nepasikeitusi, kai tuo tarpu jis visiškai kitoks, nei buvo. Jei lede įšalusi jaunystės mylimoji atsidurtų šalia dabartinio jo, tai sukeltų keistus jausmus. Vyras bando suvokti, ką visa tai reiškia, ir niekaip negali nustoti apie tai galvoti. Gedulas dėl jaunystės mylimosios (dėl žmonos) iš tiesų dengia dar vieną gedulą, kuris iš tiesų yra pats skausmingiausias, – savęs paties gedėjimą. Filme tai atspindi vakaras, kai Džefas bando su Keite elgtis kaip prieš daug metų – šoka pagal seną jų mėgstamą dainą, o po to nori su ja pasimylėti. Tačiau nepavykus lytiniam aktui jis supranta, kad jo kūnas jau visai kitas. Gedulas dėl prarastos jaunystės mylimosios slepia gedulą dėl prarasto buvusio savęs – ir neįsisąmonintą troškimą grįžti į  kūną, kuriame buvo gimęs. 

Nors žmogus gali jausti ir jaučia nostalgiją sau pačiam buvusiame laiko momente, tačiau tarp to paties šios dienos ir vakar dienos žmogaus visada esti skirtumas. Ir šis skirtumas, šis esminis netapatumas paverčia juos nesutaikomais priešais. Priešais būties prasme. Nes nors numanoma sutaptis, tačiau jų buvojimo būdas skiriasi iš esmės. Džefas, kalbėdamasis su Keite, nesusilaiko neišsitaręs, kad mąsto, kaip jis pats atrodytų šalia lede įšalusios jaunystės mylimosios. Jam tai kelia netikrumo jausmą ir begalinę nuostabą; niekaip negalėdamas išmesti iš galvos šios minties, viso filmo metu jis vis labiau ir labiau grimzta į ją, atsidurdamas vis toliau nuo realybės ir nuo jųdviejų su Keite gyvenimo rutinos. Tai dviejų laikų susikirtimas, atveriantis prarają tarp žmonių. Džefas prie jaunystės mylimosios jaustų šią prarają – ne vien dėl to, kad ji atrodytų tokia, kokia buvo dingimo momentu – jauna ir graži, o jis susiraukšlėjęs ir įkopęs į aštuntą dešimtį, bet ir dėl to, kad ji nebūtų patyrusi tokios ilgos vidinės evoliucijos, nuolatinio gimimų ir mirimų rato, savotiškos reinkarnacijų grandinės, kurią dar gyvas būdamas nuolat patiria kiekvienas žmogus. Ji, įšalusi lede, – tai sustabdyta akimirka. Tyrumas, momentas, grynumas, forma, nuotrauka, savyje netelkianti vyksmo, o tik fiksuojanti vieną iš judesio taškų. Džefo savęs vaizdavimasis šalia praeities akimirkoje įstrigusio mylimosios kūno slepia dar labiau traumuojančią mintį – dabartinio savęs šalia savęs jaunystėje įsivaizdavimą.

Argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas apsakyme „Kitas“ aprašė panašią situaciją. Kūrinyje kalbama pirmu asmeniu ir nevengiama autobiografiškumo. Rašytojas čia kalba apie ankantį, seną Jorge Luisą Borgesas (visos išsamiai nupasakotos detalės atitinka jo tuometį gyvenimą, kada buvo parašytas apsakymas), šalia kurio ant suolelio prisėda jaunas Jorge Luisas Borgesas. Apsakyme šis susitikimas nupasakojamas kaip šiurpus ir „bemaž nepakenčiamas įvykis“.  Šiame apsakyme to paties žmogaus, išgyvenančio du skirtingus savo gyvenimo tarpsnius, susitikimas su juo pačiu ir vykęs dialogas galiausiai apibendrinamas tokiais žodžiais: „Vakarykštis žmogus jau nėra šiandienis žmogus, – mokė vienas graikas. Ko gero, mudu abudu, sėdintys ant suolelio Ženevoje ir Kembridže, esame gyvas to įrodymas.“ Nuolat keičiasi ir tapsmui atsiveria ne tik kūnas, bet ir asmenybė. Tas pats žmogus nėra tas pats žmogus. Nuo šio J. L. Borgeso aprašyto susitikimo nepakeliamybės mus apsaugo nuolat save perkurianti atmintis. Mūsų atsiminimai, kintant mūsų pažiūroms, nuomonėms, gyvenimo būdui, sudeda vis kitus loginius kirčius ant atsiminimų kraičio skrynioje saugomo didžiojo naratyvo. J. L. Borgeso apsakymo veikėjas, susitikęs save iš praeities, supranta, kad tai ne dabartinis jis. Filme Džefas visomis išgalėmis nuo savęs stumia suvokimą, kad praeities jis, kuris prieš 45 metus vedė Keitę, nėra dabartinis jis. Kad susitikęs tą kitą save-ne-save jis galėtų ištarti tuos pačius žodžius kaip J. L. Borgeso apsakymo veikėjas: „Vakarykštis žmogus jau nėra šiandienis žmogus <...> Ko gero, mudu abudu <...> esame gyvas to įrodymas.“

Taigi didžiąją Džefo baimę atsidurti šalia savęs kitu laiko momentu slepia kita, kur kas mažesnė – atsidurti šalia jaunystėje dingusios, momente įšalusios mylimosios. Kas nutiktų, jei rastų mūsų dingusį kūną? Radikalus Kitas nėra svetimas, radikalus Kitas nėra nežinomas, radikalus Kitas yra susvetimėjęs, bet atpažįstamas dingęs kūnas. Šio Kito net teorinis egzistavimas, įsivaizduojama akistata su juo užklausia visą dabartyje ištįsusio kūno būtį. Kalbėdami apie kūną šiuo aspektu turėtume suprasti jį ne vien kaip gyvą mėsą, bet kaip asmenybę su pažiūromis, norais, ketinimais ir jausmais. Susitikę kitokį save, būdami padėti šalia lede – momente – sustingusio buvusio savęs, išgyventume J. L. Borgeso minėtą „bemaž nepakenčiamą įvykį“. Ne todėl, kad mums tai būtų netikėta, ir ne todėl, kad mes į savo tapsmą neįtraukiame šios galimybės, o būtent dėl to, kad mūsų tapsmas visada numato ir įtraukia šią dramatišką akistatą, tačiau dėl jos nepakenčiamumo ji niekada nėra visiškai įsisąmoninama, ji slepiasi ir šmėžuoja prieš mūsų vidines akis. Kaip pasakytų Raineris Maria Rilke, „grožis tėra šiurpo pradžia, žavimės juo tik todėl, kad jis mus atsainiai nesunaikinęs palieka“ („Duino elegijos“). Akistata su kitu savimi yra šiurpas. Ir jei jis, vos šmėstelėjęs, mūsų „atsainiai nepaliktų“,  mes – dabartiniai „mes“ –  būtume sunaikinti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*