Prancūzų kine, mon amour 0

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2016-02-11

„Žiemos ekranai“ paprastai vyksta, kai žiema su įsisiautėjusiais gripais bei visokiais virusais jau būna įkyrėjusi ir ypač norisi žvelgti ne pro langą, o į ekraną, kuriame valandai ar dviem įtraukia kita realybė ir dovanoja stiprias emocijas, išgyvenimus, mintis. Prancūziškas kinas yra nuostabus, išskirtinis visų kino festivalių kontekste, jį sunkiai ir apibrėši, geriausia jį pajausti. Atsimenu kadaise pamatytus pirmus festivalio filmus, kurie toli gražu nepasirodė labai patrauklūs, netgi – atvirkščiai, buvo pernelyg savotiški, t. y. prancūziški. Ačiū Dievui, tada smalsumas vedė pamatyti prancūziško kino daugiau ir šiandien sunkiai begaliu įsivaizduoti kiną be prancūzų kūrėjų. Jie ir klasiški novatoriai, ir virtuoziški klasikai, ir apskritai – kino varomoji jėga. Prancūzų kinas – mano meilė.

Kaip visada, festivalio atidarymo metu buvo parodytas kiek lengvesnis, platesnei publikai skirtas filmas. Šįmet „Žiemos ekranuose“ tai buvo komiška, ironiška, romantiška, maloniai susižiūrinti režisieriaus Jeano Pierre’o Améris’o kino juosta „Kaip aš išsinuomojau šeimą“ apie darbui visą gyvenimą skyrusį turtingą vyrą, kuris iš depresijos gniaužtų nutarė išsivaduoti išsinuomojęs šeimą. Nors filmas lengvas kaip pūkas, tačiau ne lėkštas, prancūzai visada ir banaliausiose situacijose išlanksto kelis dugnus, pagaliau sužavi paprastumu, kasdieniškomis, kiekvienam įprastomis situacijomis. Apskritai, prancūzų kino kūrėjai, regis, gali sukurti puikiausią filmą, kad ir apie einančią prancūziško batono pirkti moterį ar šeimos vakarienę, beje, ypač apie valgį, nes jų kulinarinė kultūra bene stipresnė ir už išskirtinį dėmesį madai.

Taigi šiųmečio festivalio akcentu pasirinkę šeimos temą, „Žiemos ekranai“ atidarymo filmu ją ir nagrinėjo, iškeldami ir ne visai patogius klausimus – kodėl, trokšdami užutėkio šeimoje, mes nuo jos bėgame? Ir kodėl nebėgame, kai tarsi turėtume? Kodėl to užutėkio nekuriame patys? Ar baimė nusivilti nėra savęs pasmerkimas beaistrei egzistencijai?

Na, o antrasis festivalio atidarymo filmas, kaip visada, buvo dar geresnis – gilus, kabinantis iki pačios sielos gyvuonies, nuprausiantis ir apvalantis. To paties režisieriaus Jeano Pierre’o Améris’o pagal tikrus gyvenimo įvykius sukurta „Mari istorija“ – giesmė pasiaukojimui, tikrajai tarnystei, tyrai meilei.

Teko girdėti, kad reklaminiame anonse pamatomas nelengvas filmo turinys – vienuolės pasiaukojimas aklai kurčnebylei – kiek atbaido. Taip, beje, ir komentuojama: filmas per sunkus, nes, regis, nuolat į sąmonę ir pasąmonę brukama rubrika: menas ir pramogos su aiškia žinute, jog menas turi būti pramoga, daro savo. Tačiau pasibaidžiusieji tikrai pralaimi – filmas, kaip reta, suteikia lengvo, tiesa, kiek melancholiško, skrydžio būseną, atveria besąlygiškos meilės esmę, tos, kurios mes geidžiame nuo gimimo iki paskutinio atodūsio. Tos, kurią kaip kalėdinę eglutę nuolat apkabinėjame įvairiausiais žaisliukais ir vaidindami šventę nuolat nusiviliame. Filme „Mari istorija“ atveriama tai, kas yra tikra pačia savo esme. Dabar labai madinga valytis kepenis, žarnyną ar limfinę sistemą, o šis filmas puikiai pravalo dvasinius kanalus. Ir pati geriausia žinia, kad nuo vasario 12 d. jis bus „Romuvos“ repertuare. Geriau ir būti negali – „Mari istoriją“ turbūt ir geriausia žiūrėti „Romuvoje“.

Režisieriaus Zoltano Mayerio „Kelionė į Kiniją“ – sunkus (motina keliauja į Kiniją parsigabenti autoavarijoje žuvusio sūnaus palaikų), bet raudą perkeičiantis filmas, turintis be galo daug šviesos. O ir Kinija atsiskleidžia visai kitaip nei įprasta – jokių kelioninių, reklaminių rakursų, nes, apskritai, „Kelionė į Kiniją“ pakyla iki aukščiausio žodžio „kelionė“ suvokimo. Sunkus, tragiškas, puikus filmas.

Vincento Mariette’o komedija „Liūdesio klubas“ – kiek banalokas, itin lėtos eigos filmas apie du brolius, nebendraujančius su kadaise šeimą išdavusiu lengvabūdžiu tėvu, atvykusius į jo laidotuves ne laidotuves, apie kurias pranešė netikra jų sesuo ne sesuo. Visko lyg ir pripinta, kiek šizofreniška, bet nedaug, tačiau kaip ir apie nieką. Vis dėlto, nebūtų prancūzai, jie ir apie nieką gali sukurti filmą, iš kurio neišeini, o įpusėjus net visai į jį įsitrauki.

Režisierės Anne Villacèque „Savaitgaliaiį „Romuvą“ sukvietė veik pilną salę žiūrovų, gal kad filmas rodytas taip pat savaitgalį, o gal dėl patrauklaus siužeto, atskleidžiančio šeimos tvirtybę ir drauge – trapumą, apie šiltus ir griaunančius santykius šeimoje, apie gebėjimą ir negebėjimą rinktis, pagaliau, apie patį gyvenimą, jo džiaugsmą ir beaistrį jo simuliakrą. Ypač daug klodų atveriantis puikus filmas, po kurio publika plojo. Gaila, kad jo nebus kino teatrų repertuare.

Viena iš maloniųjų „Žiemos ekranų“ dalių – kino festivalyje beveik visada rodoma prancūzų kino kūrėjų filmų retrospektyva. Taigi kasmet uoliai lankant „Žiemos ekranus“, galima gerokai praplėsti savo žinias, ypač apie prancūzų kiną. Prieš trejetą metų buvo įdomu pamatyti nemažai Erico Rohmero filmų, užpernai – prancūzų rašytojos Marguerite Duras filmus bei nepakartojamą 1959 m. sukurtą Alaino Resnais kino juostą „Hirosima, mano meile“, o šįmet festivalio rengėjai savo ir žiūrovų dėmesį sutelkė į literatūros kūrinių ekranizaciją. Programa „Knygos atgyja ekrane“ nebuvo siejama su vienu režisieriumi, parodytas filmų rinkinys, kuriuose garsūs režisieriai ekranizuoja žymių rašytojų literatūros kūrinius. Filmų sukūrimo metai siekė nuo 1945 iki 2013 metų, taigi turėjome retą progą pasimėgauti senais filmais ir numylėtų režisierių kūriniais, kuriuos ne taip dažnai tenka pamatyti kino salėse. Argi reikia pridurti, kad tokius filmus žiūrėti istorinėje „Romuvoje“ – tikrų tikriausias kaifas. Pavyzdžiui, režisieriaus Roberto Bressono 1945 metais sukurtą filmą „Bulonės miško dramos“. Buvo net saldu stebėti, žinoma, nespalvotą Denis Diderot romano „Žakas Fatalistas ir jo ponas“ dalies ekranizaciją, o kartais nutrūkstanti kino juosta buvo netgi kinematografinio malonumo aukščiausias taškas.

Taip pat įtraukė siurrealistinis ir poetiškas Michelio Gondry filmas „Gėlėti sapnai“ apie jauną ir išradingą jaunuolį Koleną, kuris susipažįsta su Chloja – jauna mergina, tarsi gyvu Duke’o Ellingtono bliuzo muzikos įsikūnijimu. Jie įsimyli, susituokia, deja, Chloja pasiligoja – jos plaučiuose ima augti vandens lelija.

Na, o parklupdantis režisieriaus Benoîto Jacquoto „Adolfas“ tapo „Žiemos ekranų“ festivalio uždarymo filmu Kaune turbūt neatsitiktinai. Kad kitų metų „Žiemos ekranų“ dar labiau lauktume, nes buvo ir tokių žiūrovų, kurie į festivalį atėjo pirmą kartą ir tik į jo paskutinį filmą, tačiau „Adolfas“ juos užbūrė.

Tai Benjamino Constanto romano, išleisto dar 1816 m., ekranizacija. Taigi kostiumus, aplinką (jie – puikūs, kaip ir pagrindinių vaidmenų aktoriai Isabelle Adjani, Stanislas Merhar) nesunku numanyti, bet virtuoziškai perteiktą beprotiškai aistringą meilę nupasakoti būtų sunku, tokį filmą reikia pamatyti, jame pabūti, atsidusti: galgi taip būna... Aistringa, besąlygiška, protą, kūną ir sielą užvaldanti meilė.

Regis, klasikiniais standartais sukurtas filmas tarsi geras senų laikų romanas stulbino aukščiausio lygio meistryste. Jame buvo visko, ko reikia filmui, kuris iki pabaigos neleistų atsikvėpti, ir nieko pašalinio, kad galėtum išlaikyti stebėtojo poziciją. Į „Adolfą“ nejučia persikeli, ir taip, kad filmui pasibaigus nesinori iš jo išeiti. Beje, Benoitas Jacquotas karjerą kine pradėjo 1965 m., dirbo režisierių Marguerite Duras, Marcel’io Carné, Jacques’o Rivette asistentu. 1975 m. sukūrė savo pirmą filmą pagal F. Dostojevskio kūrybą „Muzikantas žudikas“. 1990 m. išgarsėjo filmu „Atkerėtoji“. Būdamas aistringas teatro ir literatūros gerbėjas, jis į ekraną perkėlė Marivaux pjesę, vėliau – Markizo de Sado užrašus. Savo kūrybą tęsė kostiuminiais filmais: opera „Tosca“, vėliau – drama „Adolfas“ (2002 m.). 2009 m. parašė scenarijų ir režisavo filmą „Vila Amalija“. Po dvejų metų filmas „Sudie, mano karaliene“ buvo puikiai įvertintas užsienio kino kritikų ir Berlyno kino festivalyje gavo Louis-Delluc’o apdovanojimą, taip pat įvertintas dešimčia nominacijų „Cezario“ kino apdovanojimų ceremonijoje, viena iš jų – geriausio režisieriaus kategorijoje.

Taigi, kiek žinau, prancūzišką kiną mylinčiųjų ratas ir vėl padidėjo, girdėjau kaip jie šnabžda: „Mon amour...“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*