Plokštelėje telpantis pasaulis. Fotografijos ir tapybos kova 3

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2014-09-09
Théodhore Maurisset, ,,Degerotipomanija,“ 1839 m., litografija.

Fotografija skaičiuoja vos antrą savo gimimo šimtmetį, bet jau spėjo įleisti šaknis į pasaulio kultūrą. Įdomu, koks požiūris vyravo tuomet, kai ši technologija žengė pirmuosius žingsnius ir kaip tai atsispindėjo Lietuvoje? Nuo karo vaizdų iki meniškai sukonstruotų paveikslų – fotografija tapo moderniosios epochos ženklu, dariusiu įtaką ne vienai valstybei.

1839 m. liepos 3 d. fizikas ir iškilus akademikas François Arago (1786 – 1853) pasiūlė Prancūzijos vyriausybei skirti dvi pensijas po 6000 ir 4000 frankų Louis Jacquesas Mandé Daguerre'as (1787 – 1851) ir Isidore'as Niépce (Josepho Nicéphore'o Niépce (1765 – 1833) sūnui), kurie patobulino camera obscura, leidžiančią užfiksuoti tikslų tikrovės vaizdą. Visgi išradimo šlovė teko ne J. N. Niépce, kuris 1826 m. aštuonias valandas prieš langą laikydamas cinko plokštelę, padengtą Sirijos bitumu ir levandų esencija, išgavo savo dvaro Šalone prie Sonos (Chalon-sur-Saône) kiemo nuotrauką, o L. J. M. Daguerre. Taip nutiko, nes pastarasis su J. N. Niépce sūnumi pasirašė susitarimą, pagal kurį išradimas turėjo priklausyti tik vienam asmeniui. Žinoma, yra ir politinė priežastis. Respublikonas F. Arago simpatizavo L. J. M. Daguerre, vengdamas rojalisto bei aristokrato J. N. Niépce. Tų pačių metų rugpjūčio 19 d. ,,genijumi“ tituluotas L. J. M. Daguerre Mokslo ir meno akademijoje pademonstravo fotografijos veikimo principą. Mokslininkas Josephas Louisas Gay Lussacas (1778 – 1850) apibūdino tai, kaip naujojo meno pradžią senojoje civilizacijoje.1 Šioji žinia suskubo pasiekti ir Lietuvą. Vilniaus laikraštis ,,Kurjer Litewski“ rašė: Paryžiaus Mokslų Akademijoje p. Arago pranešė apie įdomų p. Dagero išradimą, jau kuris laikas dominantį visus, ypač mokslininkus ir dailininkus...Yra žinoma, kaip tiksliai kamera obskura perteikia vaizdus su visomis detalėmis. L. Dagero išradimo esmė yra ta, kad jis sugebėjo atvaizdą – tikslias gamtos, daiktų ar meno kūrinių formas ir perspektyvą, su visomis smulkmenomis, pereinamaisiais šešėliais įtvirtinti plokštelėje.2 Nepaisant to, fotografijos procesas buvo sudėtingas. Išlaikymas trukdavo ilgiau nei pusvalandį. Garsiajame L. J. M. Daguerre'o dagerotipe ,,Tamplio bulvaras, Paryžius“ (1838) matome vien tuščią gatvę; judančios figūros paprasčiausiai dingdavo. Užfiksuotas tik nusivalyti batų stabtelėjęs vyriškis. Tad fotografija pirmiausia orientavosi į aplinkos įamžinimą. Tuo pasinaudojo 1839 m. įkurta Istorinių paminklų komisija, kurios užduotis buvo dokumentuoti ir atkurti viduramžių prancūzų architektūrą. Pirmiausia buvo padaryti Notre-Dame de Paris, Tiuleri atvaizdai, kuriuos pristačius       F. Arago pareiškė: Eksponuojant šias nuotraukas kiekvienas pamatys privalumus, kuriuos galėjome įgyti <...> Egipto ekspedicijos metu; kiekvienas suvoks, kad jei būtume turėję fotografiją 1798 m., šiandien turėtume patikimus vaizdus to, ką iš mokslo pasaulio atėmė arabų godumas ir kai kurių keliautojų vandalizmas...Milijonų hieroglifų kopijas, kurios esti garsiųjų Tėbų, Memfio, Karnako paminklų eksterjeruose ir kuriems kopijuoti reikia dešimtmečių bei piešėjų legionų. Su dagerotipija užbaigti darbui pakanka vieno žmogaus...3

Fotografijos išradimas Europoje sprogo tarsi bomba ir žaibiškai paplito. Šis sujudimas amžininkų vadintas ,,dagerotipomanija“ ir dažnai pašieptas karikatūrose. Vakarų Europoje, Rusijoje, Lenkijoje ir Estijoje pirmieji dagerotipininkai pasirodė vos paskelbus išradimą, o Lietuvoje pirmąsias šios technikos naujovės žymes aptinkame tik po penkiolikos metų.4 Pirmasis į Vilnių atvykęs dagerotipininkas buvo C. Ziegleris. 1843 m. Šv. Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte jis įsteigė ateljė.5 Vis dėlto Prancūzija turėjo konkurentą – Britaniją, kuri vienintelė atsisakė pirkti iš prancūzų fotografijos patentą (penkios dienos po jos pristatymo) ir ėmėsi savų paieškų. Rimčiausiu L. J. M. Daguerre'o varžovu tapo Williamsas Henry Foxas Talbotas (1800 – 1877). Jis XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė fotografijos negatyvo ir pozityvo metodą, o nuo 1844 m. vasaros iki 1846 m. pavasario leido garsiąją knygą ,,Gamtos pieštukas“ (The pencil of Nature, 1844). Ją sudarė 24 lakštinės nuotraukos su aiškinamaisiais tekstais. Palyginti su tomis knygomis, kurios pasirodė vėliau, ,,Gamtos pieštukas“ yra nevienodo meninio lygio nuotraukų rinkinys. <...> Autoriaus žvilgsnis keliauja nuo Karalienės koledžo Oksforde kampo į Paryžiaus bulvarus, paskui nuklysta į porceliano, stiklo dirbinius, statulėles.6 Nors pirmosios fotografijos darytos autorių namuose (pvz., Foxas Talbotas pačias įdomiausias nuotraukas darė savo kieme), tačiau po kurio laiko spektras keičiasi: Hippolyte'o Bayard'o (1801 – 1887) nuotraukose knibžda paplūdimio valčių, Monmartro malūnų. Johnas Dillwynas Llewelynas (1810 – 1882) siekdamas užfiksuoti judėjimą fotografavo prieplaukose iš garlaivių kylančius dūmus ar bangų mūšą (,,Debesys virš Tenby Šv. Kotrynos bažnyčios,“ 1853). Ypač mėgta fotografuoti paskirus medžius. Medžiai masino fotografus gal ne tiek prigimtinėmis savybėmis, kiek motyvais, kuriuos jų šakos išbraižydavo šviesios padangės ar juoduojančios žemės fone.7 Dar vėliau fotoobjektyvą sudomino egzotika. 1851 – 1852 m. prancūzų inžinierius Félixas Teynard'as (1817 – 1892) keliavo Nilu į Nubiją, kur padarė nemažai nuotraukų, publikuotų albume Paryžiuje. O Eduardas Belecke nufotografavo Libano kedrą. Vartydami šiuos albumus žmonės, pasak Gaspard'o Félixo Tournachono, geriau žinomo Nadaro vardu (1820 – 1910), buvo apstulbinti naujienos, kad vaizdas gali ilgam išlikti ant metalinės plokštelės.8

Bematant pasipylė klausimai, ar įmanoma šį išradimą paversti naudingu archeologijai ir menui? Ir kiek naudos iš jo gaus mokslininkai? Plėtojantis disputams fotografija imta laikyti savarankiška meno šaka ir iššūkiu tapybai. F. Arago rėmėsi dailininku Paulu Delaroche (ankstyvuoju fotografijos entuziastu), tvirtindamas, kad dagerotipijos tikslumas ir precizija taps nepamainomu įrankiu dailininkams.9 Šio nuraminimo priežastis – visuomenėje (prancūzų – sentsimonistų ir britų – čartistų) įtariai vertintas meno mechanizavimas, paverčiant jį pavaldžiu industrializacijai. 1842 m. čartistų žurnalas ,,The Union“ rašė: Atrodo menas yra apsaugotas nuo mašinerijos įsibrovimo.10 Kritikai taip pat nerimo dėl fotografijos automatizavimo, kliudančio meno potencialui. Meno kritikas Johnas Ruskinas (1819 – 1900), pirma žavėjęsis, o vėliau nusivylęs fotografija, teigė: Fotografija nėra meno darbas, kaip vienintelis menas, kuris išreiškia individo veiklą, geros ir didžios žmonijos sielos suvokimą.11 O poetui Charlesui Baudelaire'ui    (1821 – 1867) fotografija buvo kartu priežastis ir kultūrinės degeneracijos simptomas, grasinęs įdiegti siaurą ir supaprastintą realizmo versiją, kaip vienintelį meno modelį. Taigi fotografija XIX a., pasak Mary Warner Marien, buvo naujųjų laikų vidaus konfliktinis simbolis...[kuris] simbolizavo industrializacijos socialinius padarinius, urbanizaciją ir masinės kultūros suformuotas aiškus grasinimas individualumui bei individualiai kūrybai.12 Šis išradimas apibūdintas, kaip neturintis jokio identiteto. Tad XIX a. pab. ,,fotografijos meno“ sąjūdis kaip tik ir buvo nukreiptas prieš masinės kultūros poziciją. Juolab kad vos po dagerotipijos išradimo per tris mėnesius parduota daugiau kaip 9000 vadovėlių, kuriuose aiškintos šio meno taisyklės. Ne ką mažesnio populiarumo fotografija sulaukė ir už Atlanto. Poetas Ralphas Waldo Emersonas       (1803 – 1882) savo žurnale pažymėjo esąs įsitikinęs, jog dagerotipai yra tikrasis respublikonų tapybos stilius.13 Tačiau ypač fotografija pasitarnavo dviem aspektais: fiksuojant istorinius įvykius bei kuriant meninius paveikslus.

Rogeris Fentonas (1819 – 1869), labiau žinomas dėl Krymo karo vaizdų nei dėl gražiųjų            1861 – 1862 m. Natiurmortų, fotografijose vaizdavo ne mūšius, bet klasinius santykius bei socialinius ritualus, kurie itin kontrastuoja su dažnai grafine Amerikos pilietinio karo fotografija. Tai ryškiausi pasaulyje fotoreportažo pavyzdžiai. Lietuvos tautinės fotožurnalistikos pradžia – 1905 m. Kuomet ,,Vilniaus žiniose“ buvo išspausdinta 31 fotografija.14 Dera priminti, kad Krymo kare (rusų pusėje) dalyvavo ir lietuvis fotografas Juzefas Čechavičius (1818 – 1888), kuris prieš karą Liubline buvo tapęs pripažintu fotografu. Tai leistų manyti, kad būdamas Kryme jis galėjo fotografuoti (nors įrodymų nesama). Apskritai lietuviai karo fotografijos pavyzdžių neturi (tik sukilimo veikėjų bei armijos rekrūtų portretai). Taip nutiko dėl Rusijos imperijoje klestėjusios griežtos cenzūros, kuri po 1863 m. sukilimo iki 1905 m. draudė netgi išsinešti fotoaparatą į gatvę. Tuo tarpu buvęs P. Delaroche mokinys R. Fentonas į Krymą atvyko propagandiniais tikslais, ,,nuraminti“ pacifistiškai nusiteikusios Anglijos spaudos. Jis išsilaipino Balaklavoje   1855 m. kovo 8 d. ir praleido karo zonoje iki birželio pradžios, smulkiai dokumentuodamas britų ir sąjungininkų gyvenimo sąlygas. Fotografijos ir išsamūs užrašai sukelia šiurpą, mat karas atskleidžiamas be pagražinimų, tarsi įvadas į Pirmąjį pasaulinį karą. Jis buvo reporteris, ir jo darbas, naujas fotografijos srityje, įtraukė jį į naujų problemų sūkurį. Jo pirmtakai teparodydavo, kaip atrodė nuniokotos vietos; Fentono užduotis dar buvo ir atskleisti, kas vyksta. <...> Jis pasiryžo pavaizduoti, kaip atrodo užnugaris: uostas, laivai, krantinė, bėgiai, barakai.15 Istorikai, tyrinėjantys R. Fentono nuotraukas ir oficialius karo aprašymus, pastebėjo neatitikimų tarp datų, juolab kad ir autoriaus užrašai skelbė visiškai priešingą vaizdą. 

Tuo tarpu po dešimtmečio vykęs Amerikos pilietinis karas fiksuotas programiškai. Nuo portretikos prie dokumentikos persimetęs Mathew B. Brady (1823 – 1896) šiam darbui subūrė dešimties fotografų grupę. Pvz., Alexanderis Gardneris, Timothy O‘Sullivanas (garsiausia nuotrauka ,,Mirties derlius, Getisburgas, 1863 m. liepos 4 d.“ vaizduoja mūšio lauką, nuklotą kritusiais vyrais) ar Johnas Reekie'is. Brady tikėjimas, kad jis parduos šias fotografijas ir taipogi supirks iš laisvai samdomų žurnalistų, kaip istorinius karo užrašus, pasirodė klaidingas, mat žmonės troško kuo greičiau užmiršti šią traumą. Ir tik 1875 m. iš nuskurdusio Brady vyriausybė nupirko sukauptą karo fotografijos archyvą.16 Jis laikomas vertingiausiu ir unikaliausiu pasaulyje. Jame fiksuotas armijos judėjimas, po mūšių kritę kariai, pasirengimas kautynėms. Be to, neapsieita be propagandos. Fotografai dirbo mūšio lauke. Neretai norėdami suteikti nuotraukai ,,meniškumo“ lavonus netgi pastumdydavo. Tad iš principo fotografija nuo pat savo ištakų melavo žmonėms.

Tačiau patys unikaliausi ir fotografų pasaulėžiūrą atskleidžiantys vaizdai yra meniniai paveikslai, kurie palietė ir Lietuvą. Stengtasi ne tik fiksuoti miestą, kaip urbanistinį vienetą ar istorinę relikviją, bet drauge kaip užslėptą vaizdinį. Atskleisti jo sielą. Vieni garsiausių fotografų buvo prancūzai Eugène'as Atget (1857 – 1927) bei Charlesas Marville'is (1813 – 1879). Pastarojo pareiga tapo fiksuoti senojo Paryžiaus griovimą prieš barono Georgeso Eugène'o Haussmanno miesto renovaciją. Šiandien tai vieninteliai viduramžių Paryžiaus prisiminimai.

Tuo tarpu Lietuvoje 1864 – 1865 m. fotografija pradėjo tarnauti ne tik menui, bet ir mokslui. Vilnietis astronomas M. Gusevas 1859 m. lankėsi netoli Londono esančioje privačioje I. Delariu observatorijoje ir pamatė, kaip fotografija pritaikoma astronomijoje – ten buvo sistemingai fotografuojamas Mėnulis (beje, Mėnulio kraterius fiksavo ir Lewisas M. Rutherfordas). Gavęs dovanų keletą Mėnulio fotografijų, jis suprato, kokias plačias perspektyvas astronomui atveria fotoaparatas.17 Grįžęs namo 1864 m. išsirūpino valdžios leidimą, ir Vilniaus observatorija gavo fotoheliografą, kuriuo padarytos kelios prastos kokybės Mėnulio nuotraukos, o po kelerių metų mirė ir pats entuziastas, todėl sumanymas toliau neplėtotas. Kita sfera – botanika, kurioje, galėjo pasireikšti Laurynas Ivinskis (1810 – 1881), nes amžininkai teigę jį turėjus camera obscura ar heliotipą, kuriuo mėginęs fotografuoti augalus. Bet tyrimai to nepatvirtina.

Tačiau miestų vaizdais bei ,,meniškai sukonstruotais siužetais“ Lietuva gali didžiuotis ir mažai kuo atsilieka nuo Vakarų Europos. Pirmasis fotografavimo Lietuvoje faktas užfiksuotas architekto Boleslovo Podczaszynskio. Savo atsiminimuose jis aprašo, kaip su tėvu architektu Karoliu Podczaszynskiu 1839 m. vasarą dalyvavęs Verkių dvaro <...> rekonstravimo darbuose ir stebėjo rūmų savininko grafo Liudviko Vitgenšteino vaikų guvernieriaus Macillaco dagerotipavimą.18 Deja, fotografijų neišliko. Užtat savo darbus paliko kitas Verkių dvaro fotografas Johanas Hiksa (1859 – 1934), įamžinęs ne tik grafo šeimą, svečius, tarnus, rūmų pastatus, bet ir kelionės. Pvz., Nicoje užfiksuotas įspūdingas kavinės gaisras su ore stūksančiu dūmų stulpu. Tai vienintelis XIX a. fotoreportažas Lietuvoje bei sąsaja su J. D. Llewelyno darbais.

Priešingai nei Vakarų Europoje, Lietuvoje XIX a. atvirame ore fotografuota mažai, dažniausiai tai darė Vilniaus fotografai. Išimtis – austras Antonas Rohrbachas, palikęs seniausius Kauno panoraminius atvaizdus. Lietuvoje taip pat viešėjo spalvotosios fotografijos vienas pradininkų rusas Sergėjus Prokudinas - Gorskis, sukūręs spalvotų skaidrių gamybos ir projektavimo metodą. 1912 m. jis atvažiavo į Lietuvą fotografuoti vietų, kur prieš šimtą metų vyko kovos su Napoleonu.19 Deja, fotografijų neišliko, arba autorius atsisakė sumanymo. Vis dėlto buvusioje ATR teritorijoje nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio fotografija populiarėjo, ja domėjosi net aristokratai. Daug bajorų išbandė ,,šviesos tapybos“ galimybes.20 Vienas jų grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837 – 1905), 1890 – 1894 m. įsirengęs fotolaboratoriją Vaitkuškio rūmuose. Jo albumuose (saugomi Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje) užfiksuoti giminės bei draugai. Fotografuota Ukmergėje, Kaune, Druskininkuose, Venecijoje, Florencijoje, Romoje. Žinoma, pasitaiko ir meninių nuotraukų, kuriose įamžinta kaimo architektūra, valstiečių buitis, dvarininkų vaidinamos scenos (pvz., ,,Prie Gramofono, su kostiumais,“ 1904 m., ,,Lietuvaitės“ ir kt.). Beje, į šiuos etnografinius motyvus dėmesį atkreipė lietuvių tautinio sąjūdžio puoselėtojai.21 Grafo fotografijas įvertinto ir konkursai: 1901 m. rugsėjo 21 d. Varšuvos rotušėje už 65 fotografijas apdovanotas sidabro medaliu, o 1903 m. tarptautinėje Londono parodoje ,,Gimtoji šalis“ bei Vitebsko meno ir fotografijos parodoje – bronzos medaliu už 12 fotografijų. S. K. Kosakovskio nuotraukos pasižymi romantizuotais tikrovės vaizdais, kurie greičiausiai atėjo iš XIX a. paplitusių ,,gyvųjų paveikslų“. Stengtasi ,,sugauti“ akimirką, užfiksuoti peizažinę kompoziciją, gamtos pokyčius ar net sukonstruoti ,,melagingą kadrą“. Fotomontažų albumuose gausu. Juose S. K. Kosakovskis vaizduojamas prie Gizos piramidžių, Šv. Sofijos sobore ir kt.22 Nuo jo neatsiliko ir bene meniškiausiais fotoatvaizdais garsėjęs grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852 – 1935). Jis didžiąją gyvenimo dalį leido kelionėse, į kurias visada veždavosi fotoaparatą, tad albumuose sudėta ištisa paletė egzotinių ir kasdieniškų (neretai suvaidintų) nuotraukų.

 

 

 

Iki šiol išlikę du B. H. Tiškevičiaus albumai, vienas – Varšuvoje, o kitas – Paryžiuje. Pastarasis atrastas antikvariate ir padovanotas N. Niépce muziejui, kur surengta lietuvių fotografo paroda.23 Likęs archyvas negrįžtamai pražuvęs. Gyvendamas Paryžiuje B. H. Tiškevičius atidarė fotoateljė, priklausė ,Paryžiaus fotoklubui (Photo-Club de Paris, 1888), kur pateko per pažintį su vienu iš įkūrėjų Robert'u Demachy (1859 – 1936). Bankininko R. Demachy įstaigoje lietuvis laikė pinigus, tad, atradus bendrų interesų, buvo pakviestas prisidėti prie klubo veiklos. B. H. Tiškevičius atliko mecenato vaidmenį, pvz., fundavo leidžiamus klubo žurnalus. Raudondvaryje augęs grafas, pasak šaltinių, į gimtąsias vietas grįždavo aplankyti žmonos kapo. Jis buvo aistringas keliautojas – šį faktą patvirtina Havro (Prancūzija) uoste statyta jachta ,,Žemaitė“, kuria su žmona ketino apiplaukti pasaulį. Nepaisant nesėkmių, nusigavo iki Indijos, Kinijos, Japonijos, Kubos, Amerikos, Egipto, Madeiros. Visose didžiose kelionėse jį lydėjo fotografas Bronislovas Javorskis. 1875 m. jiedu nuvyko į Alžyrą (B. Javorskis pasiekė net Kamerūną), kuriame sukūrė fotografijų ciklą, 1876 m. pristatytą Filadelfijoje. Už jį grafas laimėjo pirmąją vietą, o Berlyne – aukso medalį. B. H. Tiškevičių galima vadinti pasauliniu fotografu, kadangi jo pavardė įtraukta į garsųjį prancūzų leidinį ,,Fotografijos estetika“ (L‘esthétique de la photographie, 1900) Šiame veikale lietuvio darbai figūruoja tarp R. Demchy ir Constanto Puyo (1857 – 1933) fotografijų.

Daugumą meninių fotografijų siužetų B. H. Tiškevičius apgalvodavo iš anksto. Jose puikiai atskleidžiamas kiekvieno visuomenės luomo atstovas. Vartant albumus matomi tarnų, valstiečių, virėjų, skalbėjų atvaizdai, netgi ,,tipiško lietuvio“ portretas. Manoma, kad šiuos tipažus autorius galėjo sutikti Paryžiaus fotoateljė, o ne Lietuvoje. Šios teatrališkos scenos, matyt, buvo skirtos Paryžiaus publikai, kuri apie Rusijos imperijos gyvenimą žinojo nepakankamai. Nestinga ir humoro, pvz., tirolietiški veikėjai. Žvelgiant į nuotraukas jaučiama idilė, kuri kartais nėra tokia įtikinama kaip Kosakovskių albumuose. Tokie paveikslus primenantys atvaizdai XIX a. Europoje itin paplito. Sakoma, kad net Paryžiaus komunos fotografijos buvo suvaidintos, norint pristatyti konfliktą iš įvairių rakursų. Vis dėlto garsiausi piktorialistiniai atvaizdai priklauso Henry Peachui Robinsonui (1830 – 1901), pvz., ,,Du gyvenimo keliai“ (1857). Fotografiją sukonstruoti truko šešias savaites. Ji sudėliota iš Rafaelio freskos ,,Atėnų mokykla“ (1510) ir Thomo Couture ,,Romėnų dekadansas“ (1847). ,,Du gyvenimo keliai“ vaizduoja pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, darbo ir tinginystės, tartum tėvas ir du jo sūnūs, kuriuos rėmina arka, simbolizuojanti atskirtį tarp kaimo ir miesto, bet tuo pačiu apjungiant priešingus, dekadanso ir dorybės, pasaulius.24 Šaltiniai mini, kad šio fotografo darbų įsigijo karalienė Viktorija, tvirtinusi, kad tai gražiausios jos luomo fotografijos, kokios tik yra sukurtos.25 Piktorializmas suteikė daugiau galimybių atsiskleisti fotografų meniniams gebėjimams. Tai matyti iš belgo Léonardo Misonne (1870 – 1943), tikro ,,peizažo meistro“, darbų. Šis fotografas perkopė senosios fotografijos rėmus ir atskleidė naują požiūrį į pasaulį. Jo kūryba ypač žavėjosi ir vertino amžininkas Vilniaus fotografas Janas Bulhakas (1876 - 1950). Susipažinęs su Paryžiaus klubo fotografų kūryba <...>, Bulhakas ypač susidomėjo piktorialistine fotografija, pats stengėsi kurti piktorialistinius peizažus, Vilniaus panoramas, architektūros paminklų menines fotografijas.26 Piktorialistų fotografijos primena Rembrandto van Rijno, Raffaello Sanzio, Jeano Baptiste'o Oudry paveikslus. Bandyta fotografiją paversti didžiuoju menu. Pavyzdžiui, amerikiečių fotografas Edwardas Steichenas (1879 – 1973) nuotraukoje ,,Autoportretas su teptuku ir palete“ (1903) įkūnijo Tiziano Vecelli kūrinį ,,Vyras su pirštine“, o kitas amerikietis Fredas Hollandas Day (1864 – 1933)  ,,Nukryžiavime“ pateikė save, kaip Jėzų Kristų, greičiausiai įkūnijantį jo, kaip menininko kankinio, sąsają su Kristaus kančia. Aišku, viską užgožia amerikiečio Alfredo Stieglitzo          (1864 – 1946) siužetai, kurie leidžia atsiplėšti nuo pilkos masės ir pajusti autoriaus savastį (,,Stotis (Niujorkas)“ (1892)).    

Lietuvą fotografavo ir prūsas Albertas Sveikovskis (1829 – ?). Jo Vilniaus panorama sudaryta iš penkių dalių (1864 – 1866 m.), neseniai buvo atrasta Rusijoje, Valstybės istorijos muziejuje ir yra pirma tokio dydžio Lietuvoje ir viena didžiausių Europoje.27 Bene gausiausią Vilniaus ir jo apylinkių, Neries pakrančių, keletą Kauno vaizdų rinkinį yra palikęs J. Čechavičius. Pasak šaltinių, ilgą laiką jis vienintelis turėjo leidimą išsinešti į gatvę fotoaparatą. J. Čechavičiaus, europinio masto esteto, nuotraukos yra neįkainojamas turtas, teikiantis galimybę pažinti senąją Vilniaus architektūrą, gėrėtis romantiškais peizažais, neaprėpiamomis panoramomis.28 Šių nuotraukų albumai buvo noriai perkami miestiečių ir svečių, autorius gavo ne vieną valstybinį apdovanojimą. Būdamas dailininku (studijavo Varšuvos meno mokykloje pas istorinio ir religinio žanro dailininką Janą Ksaverą Kanevskį (1805 – 1867)) jis stengėsi kameros objektyvą pasukti taip, kad vaizdas išeitų tapybiškas. 

 Vienas žymiausių Lietuvos fotografų, be abejonės, buvo Stanislovas Filibertas Fleury    (1858 – 1915). Tai jo dėka dabar turime galimybę pažvelgti į Vilnių ir apylinkes amžių sandūroje, patyrinėti siauras gatveles, pasigėrėti spalvingais turgaviečių tipažais, žvilgsniu palydėti trikinkę dulkėtam Vilnios ar Neries pakrančių kely, mintimis nukakti į anų laikų Trakus, Kernavę, Vilnijos dvarelius. Labiausiai menininkas mėgo fotografuoti Vilniaus gatves, priemiesčius, turgavietes. Flerio nuotraukose galime pajusti tikrąją tų laikų miesto dvasią.29 1888 m. spalio 26 d. jis užfiksavo Trakų pilies freskas, kurios dabar beveik sunykusios. Įdomu, kad S. F. Fleury mėgo tą patį vaizdą fiksuoti ir fotoaparatu, ir teptuku, pvz., žydų gatvę, Belmontą. Galbūt šiuos paveikslus tapė ne iš natūros, o iš fotografijos, taip norėdamas tiksliai atkurti smulkiausias tikrovės detales.30 Kita vertus, tapybos ir fotografijos ryšys XIX a. pab. dar buvo sumišęs. Fotografai, norėdami kaip galima arčiau priartėti prie nuotraukos, neretai į objektyvą įkišdavo savo pirštą, kad būtų parodomas glaudus ryšys tarp kūrėjo ir kūrinio, tarsi dailininko potėpiai drobėje. Tačiau vėliau tai pranyko. S. F. Fleury fotografijomis buvo iliustruotos knygos (Emos Jelenskos ,,Vilniaus Kalvarijos“ (1903)). Jis taip pat domėjosi ir stereofotografija, kurios išliko apie trisdešimt pavyzdžių.

Taigi fotografija įplieskė tapybai baimę, tačiau  jos nenugalėjo. Šis naujas išradimas leidžia mums  atidžiau pažvelgti į pasaulį, kuriame gyveno mūsų protėviai ir kuris atrodo daug tikresnis, nei pateiktas tapytojo drobėje. Vis dėlto šiais laikais fotografija tampa manipuliacijos įrankiu, teikiančiu pirmenybę moderniam žmogaus žvilgsniui. 

 

1  Eisenman F. S., Nineteenth centuary art a critical history, London, 2011, 273 p.

2 Juodakis V., Lietuvos fotografijos istorija 1854 – 1940, Vilnius, 1996, 14 p.

3 Eisenman F. S., Nineteenth centuary art........275 p.

4 Juodakis V., Lietuvos fotografijos istorija........ 14 p. 

5 Dagerotipai, ambrotipai, fenotipai Lietuvos muziejuose, sud. M. Matulytė, Vilnius, 2000, 12 p.

6 Jeffrey I., Fotografija. Trumpa istorija, Vilnius, 1999, 10 p.

7 Ten pat., 16 – 17 p.

8 Eisenman F. S., Nineteenth centuary art.......277 p.

9 Ten pat., 280 p.

10 Ten pat. 280 p.

11 Ten pat., 280 p.

12 Ten pat., 280 p.

13 Ten pat., 282 p.

14 Juodakis V., Lietuvos fotografijos istorija........ 72 p

15 Jeffrey I., Fotografija. Trumpa istorija......50-51 p. 

16 Eisenman F. S., Nineteenth centuary art.......284 p.

17 Juodakis V., Lietuvos fotografijos istorija....... 30 p

18 Dagerotipai, ambrotipai, fenotipai.....12 p.

19 Junevičius D., Kas ir kodėl liko už kadro XIX a. nuotraukose // Kultūros barai, nr. 7/8, 2010, 92 p. 

20 Grafų Kosakovskių albumas, sud. E. Lukaševičiūtė, Kaunas, 2004, 13 p.

21 Ten pat., 14 p.

22 Snitkuvienė A., Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab. – XXI a. prad., Kaunas, 2011,  209 p.

23 Flea Market Treasure. Photography by Benedykt Tyshkevich, http://odb-office.eu/news/flea-market-treasure-photography-benedykt-tyshkevich

24 Eisenman F. S., Nineteenth centuary art.......294 p.

25 Ten pat., 295 p.

26 Léonard Misonne, Pakeliui...en passant, sud. J. Gudaitė, Vilnius, 2010, 16 p.

27 Lietuvos fotografija iki XXI a., sud, S. Žvirgždas, Vilnius, 2001, 8 p.

28 Ten pat., 8 p.

29 Ten pat., 9 p.

30 Stanisław Filibert Fleury, 1858-1915: fotografijos. sud. J. Gudaitė, Vilnius, 2007, 28 p. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*