Kauno fotoklubas: entuziastų sambūris, kūręs istoriją 3

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2013-10-28
Kauno fotoklubo logotipas

Istorinė vienos ar kitos meno srities raida paprastai brėžiama tarsi punktyru ir nužymima keliais ryškesniais įvykiais. Tarp reikšmingų datų lieka plytėti, atrodytų, neįdomaus laiko atkarpos. Ne išimtis šiuo požiūriu ir Lietuvos fotografijos istorija. Netgi tas jos tarpsnis, kurį dar prisimena vyresni fotografai, jaunesnių kartų sąmonėje sutelpa į kelis etapinius įvykius, pažįstamus iš fotografijos tyrinėtojų tekstų ar senų leidinių.

XX a. septintasis dešimtmetis Lietuvos fotografijos istorijoje jau virtęs legenda: tuomet pasirodė kūrybinės fotografijos atgimimą pranašaujantys albumai (Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko bendras darbas „Vilniaus šiokiadieniai“, Algimanto Kunčiaus knyga „Senojo Vilniaus vaizdai“), buvo surengtos lietuvišką fotografiją, kaip visavertę kūrybos sritį, ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautiniame kontekste įtvirtinusios parodos (1968 m. Vilniaus dailės muziejuje  A. Kunčiaus, Viliaus Naujiko, R. Rakausko ir A. Sutkaus, o 1969 m. Maskvoje – devynių lietuvių autorių). Tačiau romantiškame pasakojime apie vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos gimimą šalia didžiųjų įvykių taip pat yra vietos iki šiol mažiau žinomiems faktams ir istoriją savo kasdieniais darbais kūrusių fotografų prisiminimams.

Vienas iš kelių, vedusių link savitos lietuviškos fotografijos „mokyklos“, lygiai prieš penkias dešimtis metų prasidėjo Kaune. Tuomet, iširus šalia „Kauno tiesos“ laikraščio redakcijos veikusiai fotosekcijai, miesto fotografai Kauno profsąjungų kultūros rūmuose įkūrė fotoklubą. Pirmuoju klubo pirmininku formaliai buvo paskirtas tuometinės Žemės ūkio akademijos dėstytojas Pranas Pacauskas, vėliau trumpai vadovavo fotografai Rimgaudas Maleckas ir Vitas Luckus. Tačiau Kauno fotoklubo istorija labiausiai sietina su Viliaus Jasinevičiaus asmenybe. Jis Laikinosios sostinės fotografų organizacijai vadovavo nuo 1964 iki 1978 m. Šiuo laikotarpiu, o ypač jo pradžioje, ir Kauno fotoklubas, ir kūrybinė fotografija  išgyveno dinamišką raidos etapą, kuris savo ruožtu paveikė tolesnę visos Lietuvos fotografijos raidą.

Viena vertus, V. Jasinevičius rūpinosi instituciniu fotografų organizacijos, o drauge ir fotografijos, kaip visavertės kūrybos srities, įteisinimu. Pačioje V. Jasinevičiaus vadovavimo fotoklubui pradžioje buvo patvirtinti organizacijos įstatai, o netrukus, 1966 m., Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos ir Kauno fotoklubų atstovai nusprendė įkurti bendrą Lietuvos fotoklubų tarybą su centru Kaune. Sparčiai augo ir klubo narių gretos – 1966 m. jo veikloje dalyvavo 65 fotografai, o 1969 m. fotoklubas jau vienijo apie 150 kūrėjų.

Kita vertus, sukūrę institucinį pagrindą, kauniečiai juo naudojosi siekdami kūrybinio tobulėjimo ir savo darbų sklaidos Lietuvoje bei užsienyje. Klubas nebuvo vien oficiozinis darinys – fotografų pasakojimai leidžia manyti, kad jis labiau panašėjo į kūrybinio entuziazmo vienijamą bendruomenę. Fotografai klube galėdavo rodyti savo darbus kolegoms, diskutuoti, susipažinti su tuomet prieinama fotografijos literatūra. Tokie kūrybos laisve dvelkiantys fotografų sambūriai jaunystėje paliko neišdildomą įspūdį net ir šiandien Lietuvos fotografijos klasiku vadinamam Aleksandrui Macijauskui. „Ateinu į fotoklubą, o ten Povilas Karpavičius (žinomas Kauno fotografas. – Red. past.) mojuoja lenkų fotografo Edwardo Hartwigo albumu ir šaukia: „Tapyba mirė!“”, –prisimena A. Macijauskas.

Šiandien vis dar įspūdinga atrodo tuometinio Kauno fotoklubo parodinė veikla. Pirmąją savo narių darbų ekspoziciją atidaręs 1965 m. Kauno istoriniame muziejuje, iki 1969 m., kai buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, Kauno fotoklubas iš viso surengė 53 parodas ir ne vienai jų išleido iliustruotus katalogus.

Tačiau jau pirmojoje Kauno fotoklubo surengtoje parodoje išryškėjo prieštaringas fotografų organizacijos santykis su tuometinės valdžios atstovais. Buvo akivaizdu, jog dalis darbų neatitiko ano meto ideologinių reikalavimų. Prieš pirmosios Kauno fotoklubo parodos, kurioje buvo eksponuojama Viliaus Naujiko akto fotografija, atidarymą V. Jasinevičiui teko išklausyti partinės valdžios  reikalavimų „nukabinti šitą nuogą bobą“. Tuomet kauniečių kūrybą bandė apginti į parodą atvykę kolegos iš Rygos ir žinomas latvių fotografas Gunaras Bindė. Vis dėlto po pirmosios parodos nei Kauno fotoklubo pirmininkas, nei meno taryba neišvengė vizito į partijos komitetą, kuriame buvo svarstoma, ar klubui leisti toliau veikti. Tuomet viskas baigėsi leidimu dirbti ir  perspėjimu „dirbti geriau“.

Taigi kaip tokiomis aplinkybėmis plėtojosi Kauno fotografų kūryba? Ką iš tikrųjų reiškė primesta būtinybė „dirbti geriau“ ir kartu noras eksperimentuoti bei kūrybiškai tobulėti? Tikriausiai tokios padėties spaudžiamai Kauno fotoklubo narių kūrybai apibūdinti labiausiai tiktų sparnuota dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus „seminonkonformizmo“ sąvoka, kuria jis apibūdino lietuvių dailininkų tarybinio laikotarpio kūrinius.  Žvelgiant į fotoklubo surengtų parodų katalogus, akivaizdu, jog dalis eksponuotų darbų – tai duoklė tuometinės valdžios ideologiniams reikalavimams. Tarp tokių kūrinių galima rasti ir naiviai optimistinių vaizdų, ir iš tiesų išraiškingos estetikos fotografijų. Tačiau ir šių formos ekspresija pabrėžia tuometinės ideologijos padiktuotą turinį: statybų, sporto varžybų ar kitų panašių siužetų pabrėžtinai pakilią nuotaiką.

Bet šalia tokių „privalomų“ darbų parodose buvo eksponuojami ir laisvesnės kūrybos pavyzdžiai. Kauno fotoklubas Lietuvoje išsiskyrė tęsiamomis fotografikos tradicijomis, kurios P. Karpavičiaus dėka šiame mieste įsitvirtino dar tarpukariu. Kauno fotografai vertino eksperimentus su įvairiomis analoginės fotografijos technologijomis, spausdindami pakeisdavo negatyve užfiksuotą vaizdą ir neretai jį priartindavo prie grafikai būdingos estetikos. Kauno fotoklube debiutavo bene žymiausi Lietuvoje fotografikos kūrėjai R. Maleckas ir Vitalijus Butyrinas.

Ankstyvojoje klubo narių kūryboje taip pat jau ryškėjo keletą vėlesnių dešimtmečių Lietuvoje vyravusios fotografijos krypties bruožai: humanistinis pasaulėvaizdis, siekis fotografijoje atskleisti žmogaus psichologiją, dėmesys kaimo žmonėms ir jų tradiciniam gyvenimo būdui, jautrumas gamtos grožiui. Kauno fotoklubo surengtose parodose buvo eksponuojami vėliau Lietuvos fotografijos ikonomis tapę kūriniai, pavyzdžiui, 1968 m. A. Macijausko parodoje rodytas jo žymusis „Ratas“.

Ir instituciniu, ir kūrybiniu atžvilgiu Kauno fotoklubo įsteigimas bei veikla tapo tolesnės Lietuvos fotografijos raidos pagrindu. Čia netrūko nei kūrybinių ieškojimų, kurie vėliau įsiliejo į Lietuvos fotografijos mokyklos vardą gavusią kryptį, nei administracinio sumanumo, padėjusio veikti tarybiniu laikotarpiu ir neprarasti kūrybos laisvės. 1969 m. spalio 30 d. Kaune ir kituose Lietuvos miestuose vėliau susibūrusių fotoklubų vadovai kartu su klubams nepriklausiusiais spaudos fotografais ir kitais tuometiniais kultūros veikėjais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga), o 1974 m. buvo įkurtas Lietuvos fotomeno draugijos Kauno skyrius. Nors Kauno fotoklubas gyvavo ir toliau, tačiau šiuos metus galima laikyti savotišku riboženkliu, užbaigiančiu svarbiausią Kauno fotoklubo veiklos etapą ir drauge atveriančiu naują puslapį visos Lietuvos fotografijos istorijoje.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*