Arūnas Kulikauskas: dienoraštinė fotografija „Facebook“ laikais 3
Dar praėjusio dešimtmečio viduryje niekas negalėjo įsivaizduoti, kad netrukus ateis metas, kai beveik visi pasaulio žmonės socialinių tinklų paskyrose kasdien kurs savo gyvenimo dienoraštį. Kai tas metas atėjo, fotografijos vertė stipriai susvyravo – vystantis technologijoms, padaryti techniškai kokybišką nuotrauką tapo labai paprasta, užtenka vieno mygtuko paspaudimo. Ilgainiui radosi ir mobiliesiems telefonams pritaikytos programėlės, įgalinančios vartotoją redaguoti aparate turimą nuotrauką. Telefonas ėmė nesiskirti nuo kompiuterio. Visgi telefono nufotografuotos nuotraukos yra greitieji produktai, kurie ir sukuriami, ir peržiūrimi beveik nekoncentruojant fotografo ir žiūrovo dėmesio. Retas kuris socialinio tinklo vartotojas ilgiau apsistoja ties pažįstamo žmogaus atlikta fotografija – dažniausiai dėmesys yra slystantis. Pretenzijas į meną sunaikina vizualioji netvarka ir atsitiktinumas, kurį iš dalies lemia socialinio tinklo programuotojai, tačiau nemaža vertingos nuotraukos sėkmės dalis visgi priklauso nuo aplinkybių, kurių fotografas negali kontroliuoti.
Tokiame kontekste visgi randasi nuotraukų, kurios patraukia žiūrovo dėmesį ir jį išlaiko ilgiau nei kelias sekundes. Vienas iš tokių migrantinės lietuvių fotografijos atstovų yra Ukmergės rajone, Samantonių vienkiemyje su šeima įsikūręs menininkas Arūnas Kulikauskas, tik neseniai grįžęs į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų didmiesčio Niujorko, kur praleido daugiau nei dešimtmetį.
Iki išvykimo į JAV XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, sovietiniais laikais A. Kulikauskas priklausė Kauno fotografų grupei, kuri neoficialiai vadinta „Plėšriaisiais“. Tokį pavadinimą menininkų grupė pelnė todėl, kad tuomet fiksavo tokius socialinės ir kitokios tikrovės reiškinius, kuriuos ignoravo sovietinės Lietuvos pagrindinė fotografijos srovė: nuotraukose nebuvo pabrėžiamos estetikos, vyravo tai, kas sukurta tuose objektuose, kuriuose valdžia griežtai draudė fotografuoti. Be abejonės, „Plėšriųjų“ grupė buvo avangardinė ir pranašavo Lietuvos fotografiją po 1990-ųjų.
Atsidūręs JAV, A. Kulikauskas susipažino su legendiniu lietuvių filmininku bei poetu niujorkiečiu Jonu Meku. Šis menininkui padarė didžiulę įtaką ir iš dalies suformavo antrojo kūrybinio laikotarpio ypatybes, ypač polinkį į dienoraštinį tikrovės fiksavimą. J. Mekas tai darė kino juostoje ir popieriaus lape, o A. Kulikauskas – fotografijos juostoje, kol perėjo prie skaitmeninių technologijų ir labai aukštos kokybės mobiliojo telefono foto kameros.
Dienoraštinis pasakojimas žodžiu ar vaizdu visada yra susijęs su autobiografiškumu: autorius vienaip ar kitaip perteikia savo požiūrį į aplinką bei save tą dieną, kai sukuria autobiografinį dienoraštinį kūrinį. XX amžiaus antrosios pusės vakariečiai autobiografijos teoretikai iškėlė dvi teorines problemas, susijusias su autobiografiniais naratyvais: jų retrospekcijos ir patikimumo.
Retrospektyvus požiūris į gyvenimą reiškia, kad literatūriniame dienoraštyje ar autobiografijoje visada pasakojama tai, kas yra nutolę laiko požiūriu. Nutolimo laikotarpis skirtingas: jei rašoma autobiografija, tenka kalbėti apie labai senus įvykius, kurie vyko prieš dešimtmečius – kitaip pasakojimas nebūtų autobiografijos žanro; jei rašomas dienoraštis, užrašomos mintys vis tiek jau yra to, kas įvyko prieš kelias minutes ar valandas, refleksija. Žodžio pagalba tikslios tikrovės užfiksuoti yra beveik neįmanoma. Literatūra netenka bet kokios galimybės būti visiškai objektyvia.
Fotografijos meno teoretikai ir praktikai nuo pirmųjų pasaulyje nuotraukų tikėjo, kad ši raiškos rūšis leidžia fiksuoti tokius daiktus, kokie jie yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tik vėliau suprasta, jog didžiulę įtaką nuotraukai daro pati techninė medija – fotoaparatas. Taigi ir čia absoliutaus tikslumo nėra.
A. Kulikausko dienoraštinė fotografija ypatinga ir išsiskiria tuo, kad autoriaus nuotraukose fiksuojama tai, ką lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Prancūzijoje, paskutinėje savo knygoje „Apie netobulumą“ vadino esteze. Estezė – tai netikėtas šviesos blyksnis tamsoje, kai daiktai pamatomi naujoje šviesoje, dingsta žvilgsnio praktinis ir utilitarinis suinteresuotumas, dominuoja estetinė daiktų ir kūrinių funkcija. A. J. Greimas šį reiškinį rado užfiksuotą japonų poezijoje. Eilėraštyje rašoma apie tai, kad, blykstelėjus šviesai, išnyksta kasdienis matymas, ištinka estetinio žvilgsnio šventė, kurią už A. J. Greimą vėliau gyvenantis lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris vadina „Esmo žaibu“, prilygstančiu gyvybės įveikai prieš mirtį. Visi keturi A. Kulikausko dienoraštinių nuotraukų kampai yra patamsinti, todėl tai, kas lieka šviesu, prilygsta minėtam estezės blyksniui. Menininko matoma ir fiksuojama tikrovė kiekvienu atveju yra lyg tikrovės gimtis, kuriai subjektyvumo faktorius galioja tik iš dalies: kaimo daiktai A. Kulikausko nuotraukose gyvena savarankišką ir nuo žmogaus mažai priklausomą gyvenimą. Fotografas objektyvu kaskart priverčia juos rastis iš naujo, nušvisti taip, kad kasdienybės parametrai netektų prasmės.
Antroji autobiografijos teoretikų formuluojama problema susijusi su pasakojimų apie save patikimumu. Šie niekada nebūna visiškai tikri ir teisingi – neišvengiami tikrovės iškraipymai, kurie literatūriniame pasakojime dalyvauja kaip fikcija, kurios tikroviškumą autorius žūtbūt stengiasi įrodyti. Žmogaus atmintis apie įvykius niekada nėra tiksli, nukrypimai, susiję su subjektyvumu, yra neišvengiami ir net nekritikuotini. Tik reikėtų, kad skaitytojai aiškiai suprastų, jog ne viskas, kas pasakojama, yra tikra. Tai – literatūrinio naratyvo savastis ir ypatybės.
Fotografiniame pasakojime galioja kiek kitokios taisyklės: nuotrauka iškraipo tikrovę be retrospekcijos, o, kaip minėta, techniškai. Turbūt todėl žiūrovus taip traukia ir poveikio nepraranda juodai baltos fotografijos – jos yra arčiausiai klasikinio standarto, kuriam dar nebuvo būdinga tiek daug techninių galimybių pasirinkti, kaip turėtų atrodyti sukurta fotografija. A. Kulikausko dienoraštinės nuotraukos yra be išimčių monochrominės – autorius nenutolsta nuo klasikos, nes nuotraukas redaguoja minimaliai. Techniniai kūrinių parametrai iš esmės nesiskiria, nepriklausomai nuo to, ką A. Kulikauskas fiksuoja. Patyręs gana stiprią budizmo religijos ir pasaulėžiūros įtaką, fotografijų autorius ištirpsta savo fotografijose. A. Kulikauskas aiškiai supranta, kad anapus objektyvo yra daug daugiau autentikos ir tiesos. Žmogus įveikia savo ribas tuomet, kai paradoksaliai negalvoja apie save.
A. Kulikausko „Facebook“ profilyje – vos kelios asmenukės. Nuotraukų autorių kur kas labiau domina ne jis pats, o kiti žmonės ir aplinkos, artimo žvilgsnio daiktai. Taip žvilgsnis prieina ribą, kurią filologijoje Viktorija Daujotytė, o filosofijoje A. Šliogeris, yra apibrėžę kaip globojančią žiūrą. Beveik ištirpstantis subjektas žvilgsniu ne savinasi tikrovę, ne jos geidžia ar mėgaujasi fotografijos kalbos galimybėmis, o tik apsaugo nuo išnykimo. Tai, ką globojančiu žvilgsniu užfiksuoja A. Kulikauskas, įgauna ontologinį, būties, statusą – daiktai atgyja ir gyvena objektyvesnį gyvenimą.
Dienoraštinė A. Kulikausko fotografija turi tikslą išsaugoti tikrovę, o ne ją keisti, kelti revoliuciją prieš ją ar ją savintis.