Tolimieji Rytai Lietuvos tarpukario spaudoje bei kelionių aprašymuose 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2014-06-16

Nors didžiąją tarpukario Lietuvos spaudos dalį užėmė Japonijos, Kinijos ir SSRS karinis konfliktas, tačiau pasitaikydavo žinių ir iš kitų Tolimųjų Rytų valstybių, pvz., Korėjos, Indonezijos, Siamo (dab. Tailandas), Filipinų, Birmos (dab. Mianmaras), Indijos ir kt. Skaitant žinutes matyti, jog kolonijinė Azija skeldėjo. Vis dėlto žinių apie šias šalis Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais lietuviams teikė ne tik laikraščiai, bet ir du garsūs keliautojai: Matas Šalčius (1890 – 1940) bei Antanas Poška (1903 – 1992), paskleidę tėvynėje egzotinių kultūrų aromato.

Į didžiąją kelionę jie išvyko motociklu 1929 m. lapkričio 20 d. A. Poška atsiminimuose mini, jog M. Šalčiaus žmona Bronė prieš šią avantiūrą buvo nusiteikusi priešiškai. Juolab kad užmojo realumu apskritai mažai kas tikėjo. Šalčiaus žmona prašė manęs nevažiuoti ir neimti jos vyro į tokią kelionę. Iš visų draugų ir pažįstamų daugelis tokiai kelionei nepritarė ir netikėjo pasisekimu. Aš taip ilgai abejojau, kartais pagundos veik visai nutraukdavo visus planus.1 Išlydėtuvėse, pasak M. Šalčiaus, dalyvavo vienas kitas draugas. Jis buvo užsibrėžęs nukeliauti iki Australijos, tačiau kelionės finišu tapo Japonija. Už benziną mokėti nereikėjo, o kelyje globojo esperantininkai, iš jų dažnai išvažiuodavome net turtingesni negu atvažiavę.2 

Tuo metu Azijoje vyko neramumai. Indokinijoje prasidėjo kova prieš prancūzus, kurios akstinu, kaip pažymėjo lietuvių spauda, buvo prastos vietinių gyvenimo sąlygos.3 Straipsnio struktūra, žvelgiant iš šių laikų, gana neįprasta, kadangi kolonijų ekonomika lyginta su Belgija ir Prancūzija, kas neleido adekvačiai  įvertinti padėties rimtumo (Rytai skurdinti tyčia, kad produktyviai augtų Vakarai). Matyt, taip skaitytojams stengtasi įrodyti, kokia Azija neturtinga ir kad būtina ją remti. Tai ypač būdinga socialistinei Lietuvos spaudai. Panašus išsivadavimo judėjimas vyko ir Filipinuose bei Birmoje, kurios derino savo naują poziciją su JAV ir Didžiąja Britanija. Pranešime iš Niujorko apie Filipinų ketinimą tapti nepriklausomais rašyta: Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama tuojau paskelbti to krašto suvereninę nepriklausomybę.4 Už Birmą ,,kovojo“ Indija, žadėdama po apsvarstymo ,,apvaliojo stalo“ konferencijoj5 išsiųsti reikalavimą Anglijos parlamentui. Lietuvos spaudoje šios žinios pateiktos be išsamesnio konteksto, nepažymint, kaip šalys atrodo bendrame Azijos kontekste arba kaip į jas reagavo kaimynės. Tačiau kokias šias valstybes regėjo lietuviai keliautojai?

Apie Birmos sostinę Rangūną M. Šalčius rašė: Atvykęs į Rangūną iš pradžios tariesi dar kaip ir Indijoj esąs, nes gatvėse matai aukštus barzdotus policininkus sikhus ir nemaža šiaip indų baltomis drobulėmis. Bet toliau pastebi vietinius plačiaveidžius kiek įstrižomis akimis neaukšto ūgio birmiečius ir supranti, kad patekai į visai kitą šalį, nors Birma laikoma Indijos dalimi.6 Kadangi M. Šalčiaus užrašai daugiau aprašomojo pobūdžio, tad juos papildo A. Poška: Baltajam žmogui [Rangūne] nedera eiti pėsčiomis. Vaisiai labai pigūs. Už bananų kekę, gal kokių 10 kg  mokama mažiau negu už degtukų dėžutę ar žiupsnelį uostomosios tabokos.7

M. Šalčius pateikė ir gana linksmų pamąstymų. Birmoje teko keliauti daugiausia pėsčiomis su kuprine ant pečių, todėl vienas gyventojas sutikęs pavežėti ir drauge pakvietęs medžioti vištų. Birma su gretima Pietų Kinija ir Malakos pusiasaliu yra vištų tėvynė; laukinių vištų čia gyvas galas, vietos gyventojai kai kur gaudo jas rankomis, kaip namines.8 Vis dėlto išsirengęs į džiungles, autorius buvo užpultas laukinių dramblių, ,,erkių lietaus,“ o nukeliavęs dar toliau susidūrė netgi su tigrų pora. 

Tuo tarpu straipsnių apie Korėją ir Siamą pobūdis skyrėsi. Nors pranešimuose apie Korėją  dažniausiai buvo minimas tautinis išsivadavimas, tačiau lietuviška spauda negailėjo priekaištų ir misionieriams. Toks neigiamas įvaizdis, matyt, susiformavo per ilgą laiką, nes XIX a. prancūzai, rengę krikščioniškas misijas į Korėją bei Vietnamą, susidurdavo su žiauriu vietos gyventojų atkirčiu. Pavyzdžiui, šventasis kankinys Jeanas Charlesas Cornay (1809 – 1837) misionieriaudamas Vietname buvo nukankintas (sukapotas gabalais), o Pierre'as Henris Dorie (1839 – 1866) nužudytas Korėjoje kartu su kitais prancūzų misionieriais. Tačiau ar mirties priežastis – krikščioniškas mokymas? Čia galima pasiginčyti; daugelis europiečių pasižymėjo religiniu fanatizmu, ir tai pykdė vietinius. Vienas toks įvykis aprašytas lietuvių laikraštyje. Misionierius C. A. Haysmeris, radęs savo sode vieno korėjiečio vaiką, išdegino jam ant dviejų žandų žodį ,,vagis.“ Šį žvėrišką misionierių nuo vietos žmonių keršto tik kalėjimas išgelbėjo.9 Žinoma, tokie tekstai dažniau mirga socialistiniuose leidiniuose, tarsi siekis atitraukti žmones nuo tikėjimo ir smerkti kapitalizmą. Tuo tarpu ,,Lietuvos žiniose“  misionierystės klausimas ,,apverstas“ – kaltinti ne misionieriai, o vietos gyventojai. Teigta, jog kinų nusikaltėliai pagrobė 6 amerikiečius misionierius, tačiau, nors negavo reikalaujamų vaduotpinigių, belaisvius paleido, nes neturėjo pinigų ir negalėjo ilgiau pagrobtų misionierių maitinti.10 Taigi į socializmo ir kapitalizmo kovą įtraukta ir religija. Greičiausiai tik nedaugelis lietuvių žinojo, jog krikščionybės pionieriška veikla patyrė fiasko11 dar XIX a. II. pusėje, ir tai paskatino didžiąsias valstybes orientuotis ne į religijos, bet į švietimo, ekonomikos, vietos gyventojų asimiliacijos reikalus, pavyzdžiui, Indijoje (Kalkutos (dab. Kolkata) atvejis).

Seule (Korėjoje) lankėsi ir M. Šalčius, atsiminimuose pažymėjęs, jog įvažiuoti į šalį dėl japonų valdžios politikos buvo sudėtinga. Visą kelionės mieste laiką jį sekė japonų agentas. Čia turiu pastebėti, kad tas jaunas japonas su pelerina, kuris sėdėjo traukinyje man iš užpakalio, taip pat išlipo Seule, ir kur aš einu, ten ir jis paskui. Aš į valgyklą – ir jis į valgyklą, aš į gatvę – ir jis paskui. Aš sustojau gatvėj – ir jis sustoja. Aš sėdu į rikšą – ir jis sėda į kitą rikšą ir važiuoja visą laiką paskui.  <...> Nuvažiavau tad į viešbutį, ir jis nusekė paskui. Jis nė kiek manęs nesivaržė.12 Pasakota, kad agentas įsitaisė prie autoriaus viešbučio kambario durų, kur praleido naktį (miegojo atsitūpęs), o M. Šalčiui išplaukus į Dareną, liko Seule. Tokį elgesį galima prilyginti SSRS, kurioje užsieniečiai buvo nepageidaujami, o jų buvimas traukė valstybinių institucijų dėmesį. Toks elgesys būdingas visoms diktatoriškoms valstybėms. Korėjos padėtis buvo kebli, kadangi iš visų pusių ją supo konfliktinės zonos, o Japonija stengėsi įsitvirtinti žemyne. Ji subūrė Kvantuno armiją: Korėjos pusiasalyje ir Manžuke jau 15 metų gyvuoja speciali armija. Jos pagalba buvo užimta Manžurija.13 Jai priklausė 400 tūkst. gerai apmokytų karių bei 100 tūkst. vietos gyventojų kinų, kurių lojalumu abejota. ,,Sekmadienis“ pabrėžė, kad armijos vaidmuo regione savotiškas, kadangi ji daro itin didelę įtaką Japonijos užsienio politikai, provokuodama dar didesnei Kinijos ekspansijai.

Visai kitokia padėtis klostėsi Siame. M. Šalčiui pirmiausia įsiminė Birmos – Siamo sienos kirtimas džiunglėse. Priėjęs mišką, ėmiau čiupinėti savo pasą ir perkratinėti mintyje savo daiktus, ar nėra juose kartais tokių, kuriuos reikėtų apmuitinti, ir laukiau, kuomet pamatysiu muitinę ir pasienio sargybas. Įpusėjau į mišką, bet nė muitinės, nė pasienio sargybų nėra. Tik vienoj vietoj šalia kelio pamačiau apdėtą akmenų krūvele paprastą baslį, už to į abi puses buvo daugiau tokių baslių ir akmens krūvų. Tai ir buvo Birmos ir Siamo siena – vienintelė mano visoje kelionėje siena, prie kurios nėra jokių muitinių ir pasienio sargybų.14 Bankoke drugiu susirgo autoriaus draugas – amerikietis, todėl kelionę teko tęsti vienam. Vis dėlto ir pačiam lietuviui ,,vos neprireikė“ gydytojų, kai paragavo vietinio maisto. Rašo, kad atėjęs į kaimą pamatė prekyvietę, kur nusižiūrėjęs dubenėlį baltos mėsos, manydamas, kad tai vištiena, paprašė paragauti. Suvalgius kilo įtarimas ir norėdamas nusiraminti pasiteiravo pardavėjos. Parodęs į dubenėlį, klausiu birmiškai: ,,kai?“ (ar viščiukas?), bet pardavėja nesupranta. ,,Ar čia kut kut kadakt kut kut mėsa?“ - tariau. Pardavėja pakratė galvą ir parodė pakabintus jos krautuvėlės palubėj kažin kokius išdarinėtus, išverstais lauk ikrais ir išdžiovintus padarus didelėmis galvomis kaip varlės ir smailiomis uodegomis. Geriau būtų visai nerodžiusi! Aš aiškiai dar nežinau, ką <...> valgiau, ir prietarų nesilaikiau, bet vis dėlto man pakilojo šiek tiek pažandes.15 Greičiausiai tai buvo koks nors vietinis graužikas ar žuvis, prie kurios lietuvio akis nebuvo pratusi.

Lietuvos spaudoje ,,Reuters“ ir ,,Eltos“ pranešimai apie Siamo sukilimą (1932 m.) buvo vieni išsamiausių. Įvykius perduodavo Siamo generalinis konsulas Singapūre. Svarbu pridurti, kad žinios apie konflikto pradžią lietuviškos spaudos pateiktos klaidingai. Žurnalistai teigė, jog sukilimas prasidėjo dėl 1932 m. konstitucijos bei princų pasipriešinimo sudemokratinti (sumažinti absoliučios monarchijos galią) valstybę.16 Tačiau iš tiesų sukilimo pretekstas - naujas ekonominis planas, paremtas žemės plotų nacionalizacija ir sparčia industrializacija, kuriam nepritarė komunistai bei aristokratija.17 Kodėl nepateiktos teisingos žinios, neaišku. Kita vertus, gal tokios naujienos skleistos paties Siamo, kuriame tuo metu veikė cenzūra. Patys lietuviai pažymėjo, jog žinios nėra konkrečios, o veikiau siekimas priminti skaitytojui apie įvykius tolimame užsienyje, t.y. praplėsti akiratį. Dauguma straipsnių tik paskirais faktais apibrėžė sukilimo eigą, pvz., kalbant apie maištininkų užimtą sostinę pažymėta: kariuomenėpaleido ugnį iš artilerijos ir kulkosvaidžių.18 Be to, pateiktas aukų skaičius ir sukilėlių užimti strateginiai taškai (Malajų – Bangkoko geležinkelis). Tačiau vėlesniuose numeriuose naujienų mažėja, jos tampa šabloniškesnės.

Įdomu, kad M. Šalčius Siame susitiko su princu, kuris žinojo Lietuvą. Princas buvo daug keliavęs ir neseniai sugrįžęs iš Europos. Sakosi pravažiavęs pro Kauną. Bekeliaudamas susipažinęs su vienu lietuviu, kuris buvęs labai vaišingas, tai jis manąs, kad visi lietuviai turi būti labai geri.19 Kas buvo šis princas, neaišku, tačiau galima teigti, jog Lietuva tikrai nebuvo tokia svetima Tolimuosiuose Rytuose.

Kaip ir minėta, nemažai straipsnių lietė Japoniją ir spartėjantį militarizmą, nukreiptą į Korėją20 bei Kiniją. Nevengta skaitytojų supažindinti su pačios Japonijos vidaus ekonominiu ir politiniu gyvenimu, visuomenės požiūriu į karą su kaimynais. Tačiau M. Šalčiaus ir   A. Poškos užrašuose daugiau vietos skirta Indijai, su kuria Lietuvą siejo ne tik kalbiniai ryšiai. Apmaudu, tačiau lietuvių mokslinė istoriografija pasižymi skurdumu. Kalbant apie Indiją, mes negalime lygintis su anglais, kurių 2002 m. išleista istorinė knyga ,,The White Mughals“ (aut. Williamas Dalrymple'as) spalvingai nušviečia kelių šimtų metų Anglijos ir Indijos istoriją, pateikdama intriguojančius pavyzdžius, paremtus retais dokumentais iš anglų bei indų archyvų. Pagaliau Vakarų Europa Indiją pažino ir per maistą; pirmasis indų restoranas Londone, George'o gatvėje, netoli Portmano aikštės, buvo atidarytas 1810 m. indų keliautojo, rašytojo Sake'o Deano Mahomedo (1759 – 1851) dėka. Tokiame plačiame kontekste Lietuvai tenka kalbėti paviršutiniškai. 

XX a. pranašavo Indijai naują laikotarpį. Britų imperializmas po 1857 m. sipajų sukilimo pamažu nyko. Tad 1931 m. Bombėjuje (dab. Mumnbajus) pasirodęs A. Poška išvydo Anglijos karūnos deimanto ,,merdėjimą“. Jis aprašo pirmą įspūdį mieste: Triukšmas – nepakenčiamas: čia kaukia plaukiojantis vilkikas, tarp jų manevruoja valtininkai. Jūros nesimato per bures, stiebus ir milžiniškus japonų ,,Maruo“. <...> vieni – baltieji – vaikšto su tropiniais kamštiniais, tartum puodais šalmais, kiti – tamsiaveidžiai – su turbanais, susuktais iš kadais buvusio balto audeklo, dabar jau purvinai pilko, kurio laisvi galai kabo ant pečių. Rečiau pasirodo ir su juodomis apskritomis kepuraitėmis, ilgais baltais audeklais, besipinančiais tarp kojų ir tarp jų, bekelnių, tik baltakepuriai gandiški indai, kovotojai už nepriklausomą nuo Anglijos valstybę.21 Bemaž panašiai rašo ir M. Šalčius. A. Poška Bombėjuje apsistojo pas prof. Dživandžį Moodi, kuriam perdavė laišką iš Lietuvos. Net ir tokioje tolybėje lietuviai turėjo ryšių. D. Moodis    1895 m. Sankt Peterburgo perone susipažino su panevėžiečiu J. Kazakevičiumi. Keičiantis traukiniams Virbalyje indas turėjo persėsti, tačiau, įsiklausęs į lietuviškai kalbančius vietinius žmones, panoro užrašyti žodžius, ir jam Kazakevičius padėjo tai padaryti.22 Jie taip įsijautė, jog pamiršo persėsti į traukinį, ir indas liko nakvoti pas naująjį draugą, su kuriuo vėliau susirašinėjo.

Indijoje A. Poška kaipmat įsitraukė į darbą universitetuose Bombėjuje, Kalkutoje. Čia jis pateikė žinių tiek apie Lietuvą, tiek apie lietuvių kalbą, kurios panašumu į sanskritą indų studentai stebėjosi. Vienas mokinių jį net pakvietė pas save medžioti panterų. Tarp medžiotojų ir panteros buvo gili išplova stačiais krantais. ,,Pirmas šūvis priklauso jums, pone“, – pasakė Jurgio tėvas. Ir aš, nieko nelaukdamas, iššoviau. Pantera šoko per išplovą, bet tuo tarpu ją pasitiko du šūviai, ir ji krito prie mūsų kojų už kelių dešimčių žingsnių.23 O išvyka į Tadž Mahalį (Agroje) 1932 m. išvakarėse buvo apvainikuota linksmu nutikimu. A. Poška po mauzoliejų vaikščiojo vėlai vakare ir prieš išeidamas sumanė dar pasižvalgyti iš vieno  minaretų. Buvo jau vakaras, oras kiek atvėsęs ir viskas aplinkui aptilo. Nulipęs nieko neberandu ir nežinau kaip išeiti. Baladoju, bet niekas durų neatidaro. Lipu vėl į minaretą ir ten sutinku Naujuosius 1932 – šiuos metus pats vienas, mylimiausios šacho žmonos Mumtaz kapo pastate.24 Lietuviui teko garbė dalyvauti ir istoriniame įvykyje – atrandant  vieną didžiausių ir seniausių Indo upės slėnio gyvenviečių Mohendžo Darą (dab. Pakistanas). Miestas buvo apleistas XIX a. pr. Kr., o atrastas tik   1922 m. indų istoriko Rakhaldaso Bandyopadhyay (1885 – 1930). 1930 m. pagrindinius kasinėjimus atliko britai: Johnas Marshallas (1876 – 1958), D. K. Dikshitaras ir Ernestas Mackay. Apie tai A. Poška rašė: Teisių f-to dėstytojas Sajed Ali Ulas iš Sukuro pakvietė mane paviešėti ir pabūti atkasto miesto dalyje. Ten pagal taisyklę visi klausytojai turi dirbti. Tai ir man teko apie 5 kvadratinius metrus ploto ištyrinėti ir, žinoma, nusifotografuoti.25 Tad Lietuva turėtų atidžiau patyrinėti tautiečio indėlį į UNESCO kultūrinį paveldą Indijoje. 

Tuo tarpu M. Šalčius pajautė šalyje vyravusias antibritiškas nuotaikas. Keliautojas mini, jog protestuodamos prieš europietišką imperializmą kai kurios indų parduotuvės nusprendė nekalbėti angliškai, vietiniai angliškai nerodė kelio turistams, net vaikai dalyvavo ,,ahimsoje“ – neklusnumo kovoje. Autoriui pačiam savo kailiu teko patirti šį antibritišką elgesį. Jis rašo, kad kartą pavakare gatvėje jį apsupo 8–12 metų amžiaus vaikai. Susikabinę rankomis, eidami aplink  ėmė šūkalioti: ,,Boi-kot! Boi-kot!” Paklausti, kam jie skelbia boikotą, vaikai atsakė, jog autoriui, nes šis esąs anglas. Aš išsiėmiau savo pasą ir parodžiau, kad aš ne anglas. Jie perskaitė pase ,,Republique de Lithuanie“ ir, matyt, įsitikino. <...> Tuomet vėl susiėmė už rankų ir, eidami ratu aplink mane, tik jau į priešingą pusę, giedojo: ,,boi-kot not! boi-kot not!“26

Delyje A. Poška bendravo su Indijos vicekaraliumi majoru Freemanu Freeman-Thomu,       pirmuoju Vilingdono markizu (1866 – 1941), kuris išdavė leidimą į Baltistaną. Autorius pasakoja, jog buvo pakviestas pietauti į valdovo asmeninius kambarius. Ten vicekaralius pašmaikštavo:... pasodino mane šalia senutės, man pristatė – šioji ponia čiupinėja apie moterų bambas, o tu nori tyrinėti žemės bambą, taigi abu esate bendradarbiai.27 Gaila, bet apie A. Poškos reakciją nežinome nieko. Vis dėlto ryškiausiai abiejų keliautojų atsiminimuose aprašytos pažintys su poetu Rabindranath'u Tagore (1861 – 1941) bei moderniosios Indijos tėvu Mohandu Gandhi (1869 – 1948). Aprašymai skiriasi, tačiau vis vien pateikia tų asmenų charakteristiką.

Su R. Tagore Šantiniketanos viloje A. Poška susitiko du kartus. Paskutinį kartą prieš grįždamas į Europą. Apsistojęs šalia vilos esančiame viešbutyje autorius skundėsi: Teko gana brangiai mokėti. Maitino blogai, bet kainavo kaip pirmos klasės viešbutyje.28 Dar būdamas Kalkutoje 1934 m. A. Poška parašė trumpą straipsnį apie Lietuvą anglų žurnalui ,,The Modern Review“. Jį perskaitęs poetas susidomėjo mūsų šalimi ir paprašė plačiau papasakoti jo studentams. Lietuvis viloje išbuvo savaitę. Užsiminė, kad į lietuvių kalbą išversta keletas R. Tagore's kūrinių, tačiau poetas, tai išgirdęs supyko, kad be jo leidimo mes juos pavogėme. Aš paaiškinau, kad mes esame padarę iš vokiškų ar kitų kalbų vertimų savo vertimus. ,,Argi galima daryti vertimą iš vertimo? Aš pats niekaip negaliu savo kūrinių išversti angliškai, nors anglai mane laiko antruoju po biblijos kalbos meistru.“29 Tuo tarpu M. Šalčiaus susitikimas daug pozityvesnis. Vos tik išgirdęs, kad autorius iš Lietuvos, poetas nudžiugo: ,,A, iš Lietuvos! Žinau Lietuvą“, – pratarė maloniu, bet senyvo styga skambančiu balsu.30 Pasikalbėjęs apie filosofiją bei Indiją, lietuvis paprašė poeto perduoti linkėjimus. Mane jūsų žmonės keletą kartų kvietė aplankyti Lietuvą. Ir aš labai norėjau. Bet iš manęs jau menkas keleivis – vargu bau beteks kada pamatyti jūsų kraštą. Jūsų tauta giminiška mūsų bengalų. Jūsų kalboj tiek sanskritiškų žodžių ir folklore tiek panašumo, gal ir būdas panašus, aš nežinau, bet mes giminės su jumis esame be abejojimo. Tamsta pranešk per savo spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo ir jos žmonėms visokeriopo pasisekimo. Tepalaimina Aukščiausioji Būtybė jūsų žygius!31 Skaitant šias ištraukas susidaro prieštaringas įspūdis. Viena vertus, poetas griežtai žiūrėjo į ,,nelegaliai“ platinamą poeziją, kita vertus, lietuviams simpatizavo. Lieka mįslė, kaip būtų sutiktas šis pasaulinio garso klasikas Lietuvoje ir kokia būtų jo nuomonė. Vis dėlto toji viešnagė būtų praturtinusi mūsų istoriją.

Susitikimas su M. Gandhi panašus. A. Poška apie jį kalba trumpai. Kaip ir su R. Tagore, jis  su politiku susitiko prieš grįždamas namo. Pasikalbėjęs apie Indijos nepriklausomybės kovas, lietuvis išvyko. M. Šalčius šiais klausimais atviresnis. Šypseną kelia pats susitikimo faktas. Kaip skelbia šaltiniai, moderniosios Indijos ,,tėvas“ nemėgo žurnalistų, todėl aplinka stengėsi jų neprileisti ir vis atidėliodavo susitikimus. Nusižiūrėjęs koridorių į užpakalinius kambarius, kur vaikščiodavo kongreso valdybos nariai, M. Šalčius paslapčia nuėjo juo ir, jėga pasipriešinęs M. Gandhi sekretoriams, susitiko su politiku. Tamstai turėjo būti pranešta apie mane. Aš esu Lietuvos žurnalistas, keleto laikraščių bendradarbis, noriu gauti bent trumpą interviu su tamsta!32 Pasikalbėję apie Indijos nepriklausomybę, perėjo prie Lietuvos. Kaip tikras ,,ambasadorius“, lietuvis išsamiai pristatė tėvynę. M. Gandhi į tai atsakė: Žinau, girdėjau apie Lietuvą.33 Kalba ėmė suktis apie sanskrito ir lietuvių kalbos panašumą. Politikas klausė pavienių sakinių, lietuviškų žodžių, o M. Šalčiui juos pasakius, kartu su sekretoriais labai stebėjosi  mūsų kalbos bei sanskrito panašumu. Galiausiai palinkėjo: I wish independent Lithuania all prosperity – Linkiu nepriklausomai Lietuvai gerovės.34 Atsiminimų autoriui išeinant politikas pridėjo, kad šiuo metu susirašinėja su vienu profesoriumi iš Rygos.

Išvykdamas iš Indijos M. Šalčius aplankė Himalajus, gėrėjosi Everestu. Įdomu pastebėti, kad visur, kur keliauta, Lietuvos vardas nebuvo svetimas. Štai, Nepale, A. Poškai šalies princesė (greičiausia karaliaus Tribhuwan Bir Bikram Shah (1906 – 1955) antroji žmona, nes dukros buvo nepilnametės), studijavusi Anglijoje, tvirtino girdėjusi ir apie Pabaltijo valstybes, kurios carą nuvertus atgavo laisvę.35

 Baigiant dera pridėti, jog lietuvių pėdsakų Azijoje tarpukariu galima atrasti beveik visur: nuo Indijos iki Mandžūrijos (šios šalies padėtis žinota iš konsulo Eduardo Jatulio (1895 – 1956) pranešimų. 1929 m. E. Jatulis paskirtas konsulu į Harbiną. 1945 m. šeimininkaujant sovietams, buvo suimtas ir įkalintas 10 metų36). Žinios iš Charbino lietuvius domino dėl ten susitelkusio nemažo skaičiaus iš Lietuvos kilusių žydų. Lietuvių skaičius siekė daugiau kaip 5000. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia veikė ,,Aušros“ draugija. O 1935 m. buvo įsteigta Lietuvos piliečių draugija.37 Šiai draugijai apytiksliai priklausė apie 500 lietuvių ir žydų tautybės asmenų, juolab yra duomenų, jog žydų būta netgi draugijos valdomuose organuose. Draugijoje veikė choras, biblioteka – skaitykla, rengti įvairių valstybinių ir tautinių švenčių minėjimai, vakaronės. Kyla klausimas, kaip lietuviai čia atsirado? Greičiausiai atvyko su besitraukiančiais baltagvardiečių daliniais, kurie vėliau pasklido po Rytų Aziją (daugiausia Honkonge, Singapūre), o prasidėjus karui emigravo į Australiją, JAV. Taip pat nemažai užsiliko tiesiant Sibiro geležinkelį. Charbine gyvenę litvakai laikė keletą bankų. ,,Elta” teigimu, viena finansinė žydų organizacija kadaise ieškojo „teisybės” Lietuvos Respublikos sferose. Mat tenykščiai vyriausybininkai priešinosi žydų prekyviečių uždarymui šeštadieniais, o, kaip žinia, Lietuvos žydai turėjo teisę šeštadieniais ir kitomis žydų švenčiamomis dienomis uždaryti savo prekyvietes. Tais laikais Harbino žydai manė, kad Lietuvoje veikiantys įstatymai galėtų būti pavyzdžiu kitoms valstybėms.38 Charbino sąsajos su Lietuva tyrinėtos nepakankamai, todėl apie ten veikusias draugijas informacijos aptinkama tik pavieniuose leidiniuose.

Taigi keliaudami po žemyną M. Šalčius ir A. Poška buvo pakliuvę į tikrą įvykių sūkurį, kuris tik fragmentiškai atsispindi jų atsiminimuose. Tarpukario Lietuvos spaudoje aprašomo azijiečių skurdo, vargo ir imperializmo pančių tvirtumo tautiečių knygose neaptiksime. Viskas pateikta su švelnia ironija, smalsumu ir galbūt tik europiečiams būdingu požiūriu į Rytus.     

 

1 Poška A., Mano gyvenimo pasaka, Vilnius, 2003, 43 p.

2Ten pat., 43 p.

3Sukilimas Indokinijoje // Socialdemokratas, 12 nr., 1930, kovo 20 d., 3 p.

4 Filipinai reikalauja laisvės. Parlamentas nutarė reikalauti paskelbti nepriklausomybę // Lietuvos žinios, 256 nr., 1927, lapkričio 12 d., 1 p.

5Birma nuo Indijos atskiriama // Lietuvos žinios, 188 nr., 1931, rugpjūčio 21 d., 2 p.

6 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų, Vilnius, 1989, 437 p.

7 Poška A., Mano gyvenimo pasaka.......105 p.

8 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų.........450 p.

9Kaip krikščionybė platinama Azijoje // Socialdemokratas, 33 nr., 1926, rugpjūčio 19 d., 2 p.

10 Kiniečiai nepešė iš misionierių // Lietuvos žinios, 150 nr., 1932, liepos 5 d., 1 p.

11Laisvoji mūrininkija pasaulyje ir Lietuvoje: idėjos, istorija, asmenybės, sud. Jogėla V., Vilnius, 2012, 31 p. 

12 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų.....561 p.

13 Tolimųjų Rytų karo pašvaistė // Sekmadienis, 33 nr., 1938, rugpjūčio 14 d., 3 p.

14 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų.....463 p. 

15 Ten pat., 464 - 465 p.

16 Siamo revoliucija – reakcinė. Princai nori atstatyti senąją monarchinę valstybę // Lietuvos žinios, 238 nr., 1933, spalio 19 d., 2 p.   

17 Stowe A. J., Siam become Thailand: a story of intriguo, http://books.google.lt/books?id=YTgJ8aRwZkAC&printsec=frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false

18 Siamo revoliucija plečiasi. Prie revoliucijos prisidėjo laivynas ir amunicijos rezervai // Lietuvos žinios, 236 nr., 1933, spalio 17 d.

19 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų......466 p.

20 Korėja sukilo prieš Japonus // Lietuvos žinios, 178 nr., 1926, rugpjūčio 6 d., 2 p. 

21 Poška A., Mano gyvenimo pasaka.......71 p.

22 Ten pat., 73 -74 p.

23 Ten pat., 89 p.

24 Ten pat., 88 p.

25 Ten pat., 90 p.

26 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų,.....379 p.

27 Poška A., Mano gyvenimo pasaka.......92 p.

28 Ten pat., 115 p.

29 Ten pat., 118 p.

30 Šalčius M., Svečiuose pas 40 tautų.....420 p.

31 Ten pat, 421 p.

32 Ten pat., 387 p.

33 Ten pat., 389 p.

34 Ten pat., 390 p.

35 Poška A., Mano gyvenimo pasaka.....102 p.

36 Petrutis P., Ten kur lietuviai gyveno, dabar statomos ledo pilys, http://www.draugas.org/03-26-09petrutis.html

37 Ten pat., Petrutis P., Ten kur lietuviai gyveno, dabar statomos ledo pilys...

38 Ten pat., Petrutis P., Ten kur lietuviai gyveno, dabar statomos ledo pilys...


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*