Simbolinės antspaudų mados (I dalis) 3

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2017-01-11

Saugumas – vienas esminių žmogaus išlikimo poreikių. Civilizacijos aušroje kariuomenės ir miesto įtvirtinimai apgindavo tik nuo didesnių pavojų, o kaip apsaugoti asmeninį turtą, individas turėjo rūpintis pats. Tam puikiai tiko antspaudai. Nors pirminė jų paskirtis buvo saugoti nuosavybę, tačiau greitai įgijo privatumo ar dokumentų autentiškumo simbolį. Anot vokiečių istoriko E. Kittellio, antspaudas, kaip nuosavybės apsaugos priemonė, simbolizavo teisės pergalę prieš jėgą, kada lengvai pašalinamas antspaudas pasidarė stipresnis už tvirtas pilis[1]. Tad visai nenuostabu, kad nuo seniausių laikų nenustojame aptarinėti šių nedidelių, iš medžio, metalo, popieriaus, molio ar kaučiuko pagamintų daikčiukų, kurių reikšmė nesumenko. Ir jei anksčiau antspaudas naudotas tik užantspauduoti siuntą, tai šiandien, sakydami „užantspauduotas“, turime omenyje, kad ant paketo ar voko bus užklijuotas nedidelis popieriaus lapelis (pašto ženklas), rodantis apmokėtą pervežimo kainą.

Istorijoje antspaudų mokslas vadinamas sfragistika (arba silografija) ir apima ne tik antspaudų, bet ir dokumentų, kaip istorinės informacijos šaltinių, tyrimą. Pirmą kartą terminas pavartotas prancūzų benediktinų vienuolio Žano Mabilono (Jean Mabillon, 1632–1707) ir vokiečių pamokslininko Johano Michaelio Heinekio (Johann Michael Heineccius, 1674–1722) veikaluose. Visgi antikvarai istoriniais antspaudais domėjosi jau XV a., nors gilesnės studijos įsibėgėjo XVI–XVII a.[2] Sfragistika koncentruojasi į juridinę bei socialinę antspaudų reikšmę, jų dizaino evoliuciją; ji artima diplomatijai, heraldikai, meno istorijai. Taigi, šiame straipsnių cikle pristatysiu pasaulio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudų raidą bei pašto, kaip institucijos, kelią Abiejų Tautų Respublikoje.

Seniausieji antspaudai

Seniausi pasaulyje antspaudai aptinkami dabartinio Irano bei Irako teritorijose, pvz., Uruke, Obeide, Džemdet-Nasre, Suzuose, Tepe Sialke ir kt.; jų amžius datuojamas IV tūkst. pr. Kr.[3] Tai įvairių dydžių, neretai gana dideli – 6 cm skersmens, suapvalintų formų artefaktai, kurių vaizdulyje įspausti ar graviruoti geometriniai, linijiniai simboliai. Be to, seniausiuose pavyzdžiuose viduryje plokštumos pradurta skylutė, o naujesnių vienetų forma yra tarytum varpelis. Oficialioje istoriografijoje jie įvardijami „antspaudais-sagomis“, nors naudojimo paskirtis ginčytina. Remiantis viena teorija, šie antspaudai tvirtinti tiesiai ant nedegtų plytų namų sienų, kita teorija, daug įtikinamesnė, skelbia antspaudus puošus Terra sigillata keramiką (glazūruoti indai). Žinoma, nereikia atmesti, jog toks žymėjimas lygiai taip pat galėjo suteikti daiktui personalinį amatininko braižą[4]. Daugelis jų aptinkami ant mažų molinių kamuoliukų – tokenų, kurių viduje buvo nedideli kamuoliukai, kūgiai, naudoti skaičiuoti derlių, gyvulius ir kt. Įdomu, kad tokenai sietini su pašto atsiradimu, nes juos asmuo siųsdavo iš vienos vietos į kitą kaip svarbią, tačiau užslaptintą (privačią) informaciją. Šios rūšies „antspaudai“ ypač paplito Uruko epochoje (3500–3300 m. pr. Kr.), nemažas jų kiekis rastas 1976 m. Suzuose (Iranas). Visgi geografinės šių artefaktų ribos apima visus Artimuosius Rytus nuo Irano iki Kretos salos.

Kartu su „antspaudais-sagomis“ IV tūkst. pr. Kr. pab. Mesopotamijoje atsirado cilindriniai antspaudai. Anot istoriografijos, cilindrai gaminti ne tik iš vario ar bronzos, bet ir iš marmuro, skalūno, onikso, jaspio bei kitų pusbrangių metalų. Nemažai šių tuščiavidurių vamzdelių rasta Ūre, Lagaše, Eridu bei Maryje. Pastarasis garsus milžiniška dantiraščio lentelių biblioteka. Manoma, kad tokius antspaudus žmonės nešiojo it pakabučius, o naudodavo tiesiog atspausdami molyje iškilų raštą. Cilindrai meniškai išmarginti geometriniais ženklais, fantastiniais arba realistiniais gyvūnais, žmonių figūromis, šventosiomis laivėmis. Neo-šumerų epochoje (2150 m. pr. Kr.) ant cilindrinių antspaudų vaizduotos karinės, religinės scenos, kurių reikšmė išlieka mįslinga, išskyrus Gilgamešo, Etanos ir Šamašo figūras[5].

Bemaž tuo pat metu Indo slėnyje įsikūrę indoeuropiečiai atsinešė su savimi plokštelinius antspaudus, gausiai aptinkamus Mohendžo Dare (2500–1700 m. pr. Kr.). Harapos civilizacijoje antspaudai buvo įspaudžiami ar išraižomi ant akmens stiletų bei puansonų ir vėliau išdegami. Šie antspaudai vaizduoja animalistinius piešinius: jaučius, raganosius, tigrus, elnius, dramblius, kartais žmonių figūras (sunkiai identifikuojamas dievybes), be to, keistus, raštą primenančius simbolius, kurie vis dar nėra iššifruoti[6]. Kiek kitokia situacija susiklostė Nilo slėnyje, kur Pirmosios suirutės laikotarpiu (2055 m. pr. Kr.) visuomenėje imta naudoti skarabėjo pavidalo antspaudus. Senovės Egipto mitologijoje skarabėjas buvo šventas gyvūnas, saulės dievo Ra personifikacija. Taigi natūralu, kad šis sakralus vabalas puošė ne tik pirmuosius antspaudus, bet randamas ir visame Egipto politikos paveiktame regione[7]. Vis dėlto dera pažymėti, kad Egiptas gana anksti atsisakė cilindrinių antspaudų, pakeisdamas juos plokščiais. Istorikai spėja, jog tokią modifikaciją lėmė papiruso, kaip rašomosios medžiagos, gamyba. Vis dėlto abu reliktai (papirusas, antspaudas) žymi daikto kilmę ir teisėtumą, nes tvirtinti ant uždarytų didikų dėžučių, skrynių, spintų, pavyzdžiui, karalienės Meritamon kapo antspaudai, eksponuojami Kairo muziejuje. Be to, jie klijuoti ant papiruso ritinių ar kabinti ant virvelių svarbaus dokumento pabaigoje, nurodant, jog priimtas neginčytinas sprendimas[8].

II tūkst. pr. Kr. Egipte atsirado ir gana greitai antikos pasaulyje pasklido žiede įtaisytas antspaudas. Itin daug jų rasta Tel Amarnoje (faraono Echnatono sostinėje); radiniai eksponuojami Kairo muziejuje. Tai įvairių spalvų išlydyto stiklo gemos, vaizduojančios dievybes, valdžios, teismo ženklus, kurie pabrėžė antspaudo savininko galią ir teisę nubausti nusikaltėlį. Be to, šie antspaudai yra tikri meno kūriniai, juose susipina tiek spalvų paletė, tiek sudėtingas apipavidalinimas, todėl šiais laikais jie dažnai kopijuojami juvelyrų bei parduodami garsiausiuose aukcionuose.

Senovės Graikijoje, Romoje antspaudo vaidmuo nepakito. Romos imperatorių testamentai, laiškai buvo ne antspauduojami, bet tik užantspauduojami jų asmeniniais antspaudais[9]. Vieninteliai pašto raštai privalėjo būti atviri su prispaustu antspaudu. Senovės Romos žiedai-antspaudai gaminti iš įvairių metalų, pvz., bronzos, aukso, sidabro, o kartais net brangakmenių. Tokių antspaudų gemose įamžintas savininko vardo arba titulo įrašas. Vis dėlto labiau mėgta vaizduoti animalistinius motyvus, pvz., žuvis, balandžius, o Romos imperijoje išplitus krikščionybei, atsirado laivo bei inkaro prototipai[10]. Taigi antikiniuose antspauduose perteikti ne tiek savininko bruožai, kiek visuomenę supusi aplinka. Taip pat istorikai įsitikinę, kad pirmųjų antspaudų legendoje esančius ženklus galima laikyti pirmuoju žmonijos raštu.

Ankstyvaisiais viduramžiais vis dar galiojo antikinė pasaulėžiūra, todėl daug dalykų buvo tiesiog perimta. Bene labiausiai paplito senosios gemos, kai kuriose raštinėse be ryškesnių pakeitimų naudotos iki XII a. pab. Paprastai jų akmenys su dievų, valdovų ir kitais siužetais buvo įmontuojami į naują žiedą, kad meistras galėtų įrašyti naują legendą. Antai, frankų karalius Karolis Didysis (Karl der Große, 747–814) naudojo gemą su Romos imperatoriaus Antonino Pijaus (Antoninus Pius, 86–161) portretu bei legenda „Kristau, apgink Karolį, Frankų karalių“[11]. Todėl monarchų, riterių, bažnyčios dvasininkijos antspauduose galima aptikti Apolono, Dianos, Merkurijaus, Minervos, Veneros, Viktorijos ir kitų dievų profilinių portretų. Tai labiausiai įžvelgiama Merovingų dinastijos reliktuose. Be kita ko, antspaudai gelbsti archeologams identifikuojant aristokratų kapavietes. Žymiausias atvejis aprašytas 1959 m., kai prancūzų archeologas Mišelis Fleri (Michael Fleury), kasinėdamas Saint-Deni abatijoje, aptiko karalienės Arnegondos (Arégonde, 515–579) palaikus. Ji identifikuota pagal įrašą ant auksinio žiedo-antspaudo[12]. Kita vertus, gemas pagal antikos tradicijas su imperatorių portretais, religine simbolika gamino ir vietos meistrai; tokių pavyzdžių turime net XVIXVII a.[13] 

Antspaudo, kaip dokumento autentiškumo, reikšmė ėmė didėti Karolingų laikais, kai dinastijos pradininko Pipino Trumpojo (Pépin III, dit le Bref, 714–768) dokumentų koroboracijose atsirado nuoroda apie antspaudo prispaudimą. Visgi nuo IX a. pab., valdant beraščiams Karolingams, kurių parašas pavirto simboliniu kryželiu, antspaudas tapo svarbiausiu autentiškumo kriterijumi. Didėjant antspaudų galiai, keitėsi ir jų išvaizda. Maždaug nuo IX a. monarchų antspauduose pradėti vaizduoti nebe tariami, o labiau individualizuoti savininkų portretai, nuo X a. veidu į žiūrovą, su valdžios ženklais, legendose įrašytais vardais ir titulais. Be to, iki tol dokumentų koroboracijose naudotą anulus (žiedą) pakeitė sigillum (antspaudas). Tai buvo naujas viduramžių portretinių antspaudų tipas, gavęs majestotinio antspaudo vardą[14]. Labiausiai antspaudo vaidmuo išaugo į šiaurę nuo Alpių, kur, anot XIII a. Ciuricho diocezinės mokyklos rektoriaus Konrado fon Murės (Konrad von Mure, 1210–1281), dokumento tekstas prilygintas jo sielai, o antspaudas – kūnui[15]. Vis dėlto antspaudai kai kada dalyti be jokios atrankos. Pavyzdžiui, XI a. juos naudojo kapitulos, abatijos, vienuolynai, nuo XII a. – miestai, kunigaikščiai, grafai, o XIII a. antspaudus turėjo kanauninkai, klebonai, miestiečiai ir netgi valstiečiai bei žydai. To laikotarpio antspaudų svarba komerciniuose reikaluose bei spaudo dizaino įvairiapusiškumas atsispindi olandų tapyboje, kur iškyla bankininkų, mokesčių rinkėjų, palūkininkų portretai, pvz., Kventino Maseiso (Quentin Massys, 1465–1530) „Mokesčių rinkėjai“ (1520), Marteno van Hemskerko (Maarten van Heemskerck, 1498–1574) „Trisdešimt ketverių metų bankininko portretas“ (1529), Marinuso van Reimersvalio (Marinus van Reymerswaele, 1490–1567) „Mokesčių rinkėjas su žmona“ (1540)[16].

O kaip viduramžių Europoje atrodo LDK antspaudai?

LDK antspaudai

Besikurianti XIII a. pagoniška Lietuvos valstybė atsidūrė kryžkelėje tarp dviejų ideologiškai bei politiškai priešiškų kultūrų: silpstančios Rytų bizantiškosios ir gana agresyvios Vakarų lotyniškosios. Seniausias Lietuvoje žinomas antspaudas (1255 m.) priklauso karaliui Mindaugui (1200–1263). Jis įspaustas į geltoną arba natūralų vašką, o vaizdulyje demonstruojamas soste su regalijomis sėdintis valdovas. Toks monarcho įvaizdis gana tipiškas, pvz., Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto (Philippe Auguste, 1165–1223) antspaude, žinomame nuo 1180 m., atvaizduotas soste sėdintis valdovas su regalijomis[17]. Be to, vaškas – pati seniausia ir populiariausia antspaudų medžiaga, kuri iki XVII a. vyravo Vakarų Europos dvaruose. Čia reikia pažymėti, kad Lietuvos miestai antspaudams naudojo vietinį vašką, kuris kartu buvo svarbus eksporto produktas. Ypač daug jo į Vakarus eksportavo Kaunas, Vilnius, Polockas. Vis dėlto savo antspaudus tikriausiai turėjo ir tarpvalstybines sutartis sudarinėjęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis (1260–1315), Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1275–1341) ir, matyt, kiti po Mindaugo valdę monarchai, bet, deja, mūsų dienų šie antspaudai nepasiekė. Įdomu, kad Gedimino antspaudą 1323 m. Liubeke aprašė raštininkas Johanas iš Brėmeno, kuris, perrašęs Didžiojo kunigaikščio antspauduotą laišką, jo pabaigoje nurodė, kas ir kaip vaizduota majestotinio antspaudo vaizdulyje, bei pažymėjo, kad legendą sudaro 41 raidė[18]. Tuo tarpu Vokiečių ordinas, tais pačiais metais, siekdamas apsunkinti Gedimino ryšius su ilgiausiai valdžiusiu Avinjono popiežiumi Jonu XXII (Jacques Duèze, 1244–1334), nuplėšė Lietuvos valdovo laiško antspaudą ir jį sudegino. Visgi, nepaisant išvardytų veiksnių, pirmaisiais Lietuvos gyvavimo dešimtmečiais pastebima didesnė Rytų kultūros įtaka. Jos plitimą nulėmė tai, kad Lietuva jau buvo užkariavusi nemažai Rytų slavų žemių ir iš jų perėmusi kai kuriuos valstybės valdymo instrumentus. Tai rodo ir seniausieji Gediminaičių antspaudai su kirilica rašytomis legendomis[19].

O kada LDK simbolikoje atsirado vytis? Bene pirmasis, anot šaltinių, raitelį 1338–1341 m. savo antspaude pavaizdavo Polocko kunigaikštis Narimantas Gediminaitis (1300–1348), po krikšto pagal stačiatikių apeigas priėmęs Glebo vardą. Manoma, kad jo antspaude pavaizduotas raitelis reiškė dar ne patį kunigaikštį, o jo globėją – šv. Glebą[20]. Tuo tarpu vakarietiškai save ant žirgo pirmasis įamžino Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (1296–1377), tačiau antspaudas, prikabintas prie 1366 m. sutarties su Lenkija, neišliko. Po Algirdo mirties Didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogaila (1348–1434), taip pat Kaributas, Lengvenis, Skirgaila ir kiti jo broliai, turėjo net po kelis raitelio tipo portretinius antspaudus. Šis faktas istorikams sufleruoja, kad Algirdaičiai „raitelio simbolį“ paveldėjo iš tėvo, kaip Vytautas Didysis iš pradžių buvo perėmęs iš tėvo Kęstučio antspaudų pėstininką. Galima tvirtinti, kad raitelis dar iki Lietuvos herbo atsiradimo simbolizavo Vilniuje sėdintį Lietuvos didįjį kunigaikštį ir kitus jo šeimos atstovus, o pėstininkas – Kęstutį ir jo šeimą, valdžiusią antrą pagal svarbą valstybėje Trakų kunigaikštystę[21]. Įdomu, kad tokia raitelio ir pėstininko simbolių analogija nesvetima ir kaimyninėse valstybėse, pvz., XIV a. Lenkijos karaliai vaizduoti raiti, o Mozūrų kunigaikščiai – pėsti. Nepaisant to, XIV a. vid. LDK dar nebuvo nusistovėjusi sfragistinė tradicija, nes antspaudai vaizdavo tik patį kunigaikštį. Tad 1385 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, jam padarytas naujas herbinis spaudas, kurio pirmajame lauke buvo Lenkijos erelis, o antrajame – raitelis su ietimi ir dvigubu kryžiumi skydelyje. Tuo būdu vytis tapo visos Lietuvos ženklu[22]. Akibrokštas, tačiau Jogaila lietuviško herbinio antspaudo su raiteliu niekada neturėjo. Pirmasis jį iš Algirdaičių 1388 m. pradėjo naudoti Jogailos brolis, Kernavės kunigaikštis Aleksandras Vygantas (1350–1392); tai kol kas seniausias šios rūšies herbas Lietuvoje.

Čia keliais žodžiais dera aptarti karalienės Jadvygos (1374–1399) sfragistiką. Pasak lenkų istoriografijos, jau nuo XIX a. žinoma keletas Jadvygos antspaudų originalų, kurių plombos atspaustos ant geltono vaško, o heraldinis antspaudas raudonos spalvos. Bene žinomiausias 1386 m. antspaudas vaizduoja karalienę, sėdinčią gotiškame soste su regalijomis, apsuptą žemių herbų. Jis nukopijuotas tapytojo Jano Mateikos, norint suteikti Jadvygai didybės[23]. Tuo tarpu Vytautas Didysis per heraldiką stengėsi parodyti ne tik savo valstybę, bet ir save – suverenų tos valstybės monarchą. 1392 m. ant Salyno sutarties prikabintame antspaude pirmą kartą Vytauto sfragistikoje įrašytas teiginys „iš Dievo malonės“ rodo, kad valdovas yra teisėtas ir nuo nieko nepriklausomas asmuo[24].

Beje, antspaudų spalva taip pat svarbi. Pavyzdžiui, Mindaugo antspaudas buvo geltonas, Jogailos – raudonas, o Skirgailos – žalias. Kodėl taip yra? Griežtų spalvoto vaško naudojimo taisyklių nebuvo. Vis dėlto, XIV a. vid. įsigalėjo nuomonė, kad raudonas vaškas yra garbingesnis, tad jį naudojo tik imperatoriai ir karaliai. Kiti asmenys ar institucijos, norėdami antspauduoti raudonu vašku, turėjo gauti monarcho leidimą. Viena seniausių raudono vaško privilegijų 1373 m. suteikta Ilau miestui (Čekija); Lenkijoje tokias privilegijas gavo 1433 m. Vroclavas, 1440 m. – Poznanė, Ukrainoje – 1526 m. Lvovas[25]. XV a. atsirado pirmosios privilegijos žaliam bei kitų spalvų vaškui, kurį dažniau naudojo žemesniojo rango institucijos. Akivaizdžiausiai vaško spalvų hierarchiją pabrėžė Kryžiuočių ordino didysis magistras Paulius fon Rusdorfas (Paul von Rusdorf, 1385–1441). Jis 1422 m. Livonijos magistrui Sygfridui Landeriui fon Spanheimui rašė, kad Melno sutartį su Lietuva ir Lenkija raudonu vašku gali antspauduoti jis ir Livonijos vyskupas, žaliu – krašto maršalas, Talino komtūras bei riteriai, o miestai ir visi kiti dalyviai – geltonu vašku[26]. Vis tik XVI a. Europos kilmingieji šiam protokolui jau nusižengdavo ir anspauduoti rinkdavosi raudoną spalvą. Tuo tarpu Lietuvoje vaškas pradėtas dažyti pora šimtmečių vėliau nei Vakaruose. Didžiausias poslinkis įvyko XVI a. pr., kai atsirado dvi pirmosios raudonojo vaško privilegijos. Jos aiškiai rodė spalvoto vaško reikšmę ir spalvinimo tradicijas. Ypač svarbi 1522 m. Žygimanto Senojo privilegija Goštautų giminei. Joje rašoma, kad iki tol LDK kilmingieji tiek kunigaikščiai, tiek vaivados ir seniūnai antspaudavo žaliu vašku, o raudono vaško teisė liko valdovui. Dėl to Žygimantas Senasis, atsižvelgdamas į Vilniaus vaivados Alberto Goštauto (1480–1539) žmonos Sofijos Verejskos kunigaikštišką kilmę (jos proprosenelis iš motinos pusės buvo Bizantijos imperatorius Manuilas II Paleologas (Μανουήλ Β΄ Παλαιολόγος, 13501425))[27], leido jai, jos vyrui ir jų palikuonims antspauduoti raudonu vašku. Tais pačiais metais raudonai antspauduoti leista ir Trakų vaivadai bei Lietuvos didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui. Taigi pasirodžius šioms privilegijoms spalvotas vaškas greitai skverbėsi į kilmingųjų luomus. Netrukus šia spalva antspaudavo aukštas valstybės pareigas užimantys asmenys, diduomenė, kapitulos ir katalikų vienuolynai, o nuo 1565 m. žemės teismai, žaliu vašku pradėjo antspauduoti įvairių pavietų rango pareigūnai, t. y. vidutinė bajorija, o nedažytas liko smulkiajai bajorijai[28].

Įdomu, kad nuo kilmingųjų neatsiliko ir miestai. Žinomos trys raudono vaško privilegijos: pirmoji 1568 m. birželio 15 d. suteikta LDK sostinei Vilniui, antrąją 1648 m. Vladislovas Vaza (1595–1648) suteikė privačiam kunigaikščių Radvilų miestui – Kėdainiams, o trečiąją 1661 m. gavo Mogiliovas, kurio gyventojai pasižymėjo išvaduojant miestą iš Maskvos gniaužtų. Tuo tarpu XVXVII a. žaliu vašku antspaudavosi visi magdeburginiai miestai, nors oficialiai jis patvirtintas XVII a. vidur. tik dviem miestams[29]. Pats rečiausias buvo juodas antspaudas, kuris naudotas nuo XV a. (šiandien žinomi keli juodu vašku antspauduoti Vilniaus magistrato dokumentai). Vėliau antspaudas naudotas tik gedulo atvejais. Karaliaučiuje 1667 m. mirus Kėdainių savininko Boguslavo Radvilos žmonai Onai Marijai, miestiečiai laišką užantspaudavo juodu vašku[30]. Galiausiai vienintelis Slucko antspaudas 1717 m. įspaustas į melsvą vaškelį.

Senojo Kauno miesto antspaudas, 1400 m., Gdansko miesto archyvas, Lenkija

Kad ir kaip būtų, antspaudas nėra vien spalva ar forma, jo esmė atsiskleidžia vaizdulio informacijoje. Vis dėlto LDK miestų sfragistikai negalima pritaikyti nė vienos Vakarų Europoje sudarytos sistemos, nes dauguma jų skirtos seniesiems viduramžių antspaudams, o mes tokių turime nedaug. Lietuvoje vyrauja XVI–XVII a. antspaudai, kuriuose nerasime dalies Europoje paplitusių simbolių. Apskritai, magistratų ir suolininkų antspauduose daugiausia vaizduoti hagiografiniai, animalistiniai, augmeniniai, mitologiniai, amatų ir prekybos, kariniai ženklai. Pavyzdžiui, medžiai ar gėlės Lietuvos antspauduose pasitaiko rečiau nei užsienyje. Apie 1581 m. Alytaus antspauduose atsirado heraldinė rožė, kuri, kaip manoma, susijusi su švč. Mergelės Marijos atributika, tuo tarpu Jurbarkas nuo XVII a. turėjo tris heraldines lelijas, o Starodubas XVII a. – ąžuolą. Dauguma mitologinių siužetų LDK pasiekė per kaimyninius kraštus. Pasak šaltinių, kilmingųjų antspauduose apstu hopocentaurų, grifų, dvigubų erelių ir kitokių fantastinių būtybių. Pirmieji mitologiniai žvėrys Lietuvos miestų antspauduose atsirado XVI a. vidur., kai Žygimantas Augustas Merkinės ir Vištyčio herbams suteikė vienaragį. <...> Pastarasis simbolizavo tyrumą ir skaistybę bei buvo Kristaus ir švč. Mergelės Marijos atributas[31]. Tuo tarpu kunigaikštis B. Radvila Slucko miesto antspaude 1658 m. leido vaizduoti pegasą. Be viso to, LDK miestų sfragistikoje išvysite „Dovydo pergalę prieš Galijotą“ (Nevelis) ar „Samsoną, plėšiantį liūtui nasrus“ (Sebežas).

Kiek plačiau galima kalbėti apie animalistinius simbolius. Miestų antspauduose žvėrys, paukščiai ar žuvys užima svarbią vietą. Pasak šaltinių, LDK labiausiai mėgti laukiniai žvėrys, jų kūno dalys, mažiau – vandens gyvūnai, o paukščiai, kaip simboliai, naudoti ypač retai[32]. Pats populiariausias buvo buivolas (laukinis jautis, tauras), tada elnias, briedis, lokys ir kt. Kitaip tariant, tai buvo žvėrys, kuriuos sutikdavai giriose. Pavyzdžiui, briedę vaizdavo Losičiai, mešką – Goniondzas, Vengrovas, Šiauliai, lūšį – nuo XVIII a. pab. Raseiniai, aviną – Narevas. Iš egzotinių žvėrių galima paminėti liūtą. Jis išliko XVIIXIX a. prad. Krinkų, Lydos ir Slanimo, pusė liūto virš mūro sienos – Naujadvario antspauduose[33].

Visgi iškiliausias antspaudas priklauso Kauno miestui. Pasak lenkų tyrinėtojo Marijano Gumovskio, Kauno antspaudas su vaizdulyje esančiu trikampiu skydu ir stovinčiu stumbru rastas 1400 m. dokumente Torūnės archyve, bet, deja, taip sunykęs, kad įrašo neįmanoma perskaityti[34]. Manoma, kad tokia Kauno antspaudo ikonografija atsirado XIV a. pab., tad miesto savivalda turėjusi atsirasti prieš 1408 m. Taigi net kiti didesni LDK miestai didįjį bei mažuosius herbinius antspaudus pasigamino šimtu metų vėliau. Vis dėlto nesunku atspėti Kauno antspaudų šaltinį. XV a. mieste veikė gan stipri vokiečių bendruomenė, suėmusi į savo rankas pagrindinius valdžios svertus. Ji palaikė artimus ryšius su kitais vokiečių miestais, kuriuose heraldikos dalykai buvo labiau pasistūmėję į priekį nei Lietuvoje[35]. Oficialioji istoriografija seniausiu Kauno antspaudu laiko prikabintą prie 1432 m. gegužės 15 d. Skirsnemunės sutarties akto. Visgi daugiau informacijos apie jį nesama. Spaudas galėjo pražūti XV a. vid., prieš 1463 m. didįjį Kauno gaisrą, kai ugnis pasiglemžė Vytauto Didžiojo, Žygimantos Kęstutaičio ir Kazimiero Jogailaičio privilegijas. Vėliau Kauno antspaudai figūruoja Torūnės, Gdansko, Rygos kanceliarijose. Tai suapvalinta apačia vėlyvosios gotikos herbinis skydas, kuriame atvaizduotas išilgai skydo į dešinę pusę žeme einantis tauras. XV a. mažuosiuose antspauduose toks herbo komponavimas pasitaiko dažnai, nes taip lengviau pavaizduoti gulsčias figūras, kad jos užimtų kiek įmanoma didesnį lauko plotą ir būtų aiškesnės; pavyzdžiui, analogiškas buvo Lietuvoje vaizduojamas gotikiniuose antspauduose Tyzenhauzų giminės buivolas[36]. Toks įvaizdis įrodo, kad iš pradžių Kaunui duotas tik vieno tauro simbolis. Vis dėlto aiškiai matomas tauras taip pat kėlė nemažai diskusijų.

Vokiečių sfragistikos tyrinėtojas Bernhardas Engelis 1511 m. Kauno miesto antspaude įžvelgė stumbrą, lietuvių kraštotyrininkas Konstantinas Gukovskis (1857–1906) Kauno rotušėje surastame lako antspaude matė buivolą, Tadas Daugirdas (1852–1919) – taurą, o lenkų kolekcininkas Viktoras Vitygas, skelbdamas 1748 m. Kauno miesto antspaudą, jame esantį gyvulį pavadino elniu[37]. Vis tik tauras visais laikais buvo sakralus lietuvių gyvūnas, todėl antspaude greičiausiai atsirado apgalvotai. Viena legendų byloja, kad senovėje Nemuno ir Neries santakoje lietuviai sumedžiojo taurą, tačiau vėliau pastebėjo, kad tarp jo storų ragų kyšo iš medžių šakų susikryžiavęs kryžius, taigi pabijoję dievų rūstybės, medžiotojai žvėrį paaukojo. Be to, tvirtinta, kad lietuviai ypač vertino iš tauro odos pagamintus diržus. Liaudyje tikėta, kad juo apsijuosus palengvėja gimdymas. Lietuvių kraštotyrininko Liudviko Adomo Jucevičiaus (18131846) duomenimis, iš tauro odos su runų įrašais pagaminti ir ant kaklo nešiojami amuletai sergėdavo karius nuo nelaimių[38]. Taigi manoma, kad tauras galėjęs būti kurios nors genties totemas. Įdomu, kad kryžių viršum tauro ragų Kauno antspaude „suteikė“ karalienė Bona apie 1540 m. Kadangi pastaroji buvo aktyvi katalikų rėmėja ir kovojo su vokiečių kolonizacija, tai lygių galų kryžius tapo lotyniškos formos. Taip buvo atvertas naujas Kauno sfragistikos puslapis.

Antroje straipsnių ciklo dalyje bus pristatomas ankstyvasis ATR pašto kelias bei XVII–XVIII a. didikų bei miestų sfragistika, kuri palaipsniui įgavo įmantrias formas.

______________

[1] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius, 1999, 15 p.

[2] Harvey, P. D. A.; McGuinness A., A Guide to British Medieval Seals, London, 1996, 22–26 p.

[3]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M., Paris, 2001, 11–12 p.

[4]Ibid., 12 p.

[5]Ibid., 13 p.

[6]Ibid., 14 p.

[7] Ward, W., Beetles in Stone: The Egyptian Scarab Manufacture // The Biblical Archaeologist, 28 September 2013, 186–200 p.

[8]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M., Paris, 2001, 13 p.

[9] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai...............15 p.

[10]Les Sceaux empreintes du povoir, red. Broso B. L. M....................16 p.

[11] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai...............16 p.

[12]The tomb of queen Arégonde [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://uk.tourisme93.com/basilica/the-tomb-of-queen-aregonde.html.

[13] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai...............16 p.

[14]Ibid., 16 p.

[15]Ibid., 16 p.

[16] Silver L., Massys and Money: The Tax Collectors Rediscovered, // Journal of Historians of Netherlandish Art, 7 V (2), 2015, 1–23 p.

[17]Nuo senovės iki viduramžių, Vilnius, 2002, 236 p.

[18] Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai, sud., Rowell S., ir Narbutas S. // Senoji Lietuvos literatūra. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, IV T., red. Veicekauskas M., Vilnius, 1996, 114–115 p.

[19] Rimša E., Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004, 57 p.

[20]Ibid., 57 p.

[21]Ibid., 57–58 p.

[22] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 77 p.

[23]Św. Królowa Jadwiga [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://16korona.blox.pl/html/1310721,262146,21.html?1122340.

[24] Rimša E., Heraldika. Iš praeities į dabartį................98 p.

[25] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai...............44 p.

[26] Ibid., 44 p.

[27] Ralaitė A., Kodėl Alberto Goštauto herbe nėra dvigalvio erelio? // Jaunųjų mokslininkų darbai, Nr. 3 (14), Vilnius, 2007, 17 p.

[28] Rimša E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai...............45 p.

[29]Ibid., 47 p.

[30]Ibid., 47 p.

[31]Ibid., 65 p.

[32]Ibid., 63 p.

[33]Ibid., 63 p.

[34] Rimša E., Kauno miesto herbas XVXX a., Vilnius, 1994, 9 p.

[35] Rimša E., Heraldika. Iš praeities į dabartį................141–142 p.

[36] Rimša E., Kauno miesto herbas XV–XX a.................... 14 p.

[37]Ibid., 17 p.

[38]Ibid., 20 p.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*