Nemari karalienės Luizės legenda 3
Klaipėdos svarbą Europoje lėmė geografinė padėtis ir nuo seno susipynę Prūsijos ir kitų Baltijos jūros kraštų keliai. Be to, miestą kirto Berlyno–Sankt Peterburgo pašto traktas, kuris egzistavo iki 1833 m., tad žymūs svečiai uostamiestyje lankėsi nuolat. 1712 m. į Mėmelį atvykusi lietuviškų šaknų turinti Rusijos imperatorienė Jekaterina I (Екатери́на I, 1684–1727) apsistojo užmiesčio viešbutyje „Hodel de Russie“, Liepojos g. 20 (dab. H. Manto g.), bet dėl naktinio triukšmo ir į kambarį besiskverbiančių tabako dūmų negalėjusi užmigti, todėl kitą dieną pasiskundus miesto valdžiai karčemininkas atsidūręs už grotų[1]. Įdomu tai, kad vėliau tame pačiame viešbutyje nakvojęs imperatorius Petras I (Пётр I, 1672–1725) nelaimėlį išvadavo. 1773 m. per Mėmelį iš Paryžiaus į Rusijos sostinę keliavo prancūzų švietėjas, enciklopedistas Denis Didro (Denis Diderot, 1713–1784), tačiau jo viešnagė nėra detalizuota. Kalbant apie kultūrinį Mėmelio gyvenimą, dera pažymėti, kad čia XIX a. 5-ajame dešimt. vieną sezoną dirigavo Richardas Vagneris. Jis mojavo dirigento lazdele, apsimovęs baltas minkštos odos pirštines[2]. Tuo tarpu prekybos sferoje labiausiai pasisekė Henrichui Šlymanui (Heinrich Schliemann, 1822–1890), pelniusiam šlovę Trojos atradimu. Jis <...> dviem garlaiviais iš Amsterdamo savo agentams Meyeriui ir Co į Klaipėdą atsiuntė kelis šimtus dėžių indigo ir didžiulę partiją kitų prekių[3]. Tačiau dažniausiai besidomintys Klaipėdos praeitimi susiduria su Prūsijos karalienės Luizės vardu, todėl straipsnyje ne tik pristatysiu šios nepaprastos moters biografiją, trumpą rezidavimą uostamiestyje, bet ir regione paplitusį Luizės kulto aspektą.
Karalienės Luizės Meklenburg-Štrelc (Luise Prinzessin zu Mecklenburg-Strelitz, 1776–1810) legenda gimė dar jai esant gyvai. Tad dabartiniai istorikai sunkiai skiria spekuliacijas nuo realių faktų. Kai jaunajai princesei sukako šešeri, mirė jos motina, todėl su seserimis Tereza ir Frederike bei broliu Georgu buvo išsiųsti pas senelę princesę George (Maria Luisa Allbertine von Leiningen-Dagsburg-Falkenburg, 1729–1818) į Darmštatą. Būtent ten susiformavo mergaitės charakteris. Anot šaltinių, vaikų guvernantė šveicarė Salomė de Žėlu (Salomé de Gélieu, 1742–1820) rėmėsi prancūzų filosofo Žano Žako Ruso idėjomis, todėl Luizės išsilavinimas liko paviršutiniškas. Ji nebuvo auklėta tapti intelektuale, tad didesnis dėmesys skirtas ne mokslo turiniui, o formai; mokyta skambinti fortepijonu, anglų, vokiečių, prancūzų kalbų, istorijos, tapybos. Visgi princesė nebuvo stropi mokinė, tą rodo klaidomis bei šmaikščiomis karikatūromis išmarginti sąsiuviniai (viename rašinyje padarė 12 klaidų). Taigi guvernantė praminė mergaitę „mažąja skubota panele“. Šias išsilavinimo spragas (ypač istorijos, filosofijos) princesė bandė taisyti Berlyne, kur sulaukė pagalbos iš savo freilinų Marijos fon Kleist (Marie von Kleist, 1761–1831) ir Karolinos fon Berg (Karoline von Berg, 1760–1826). Pastaroji sostinėje turėjo garsų literatūros saloną, taip pat susirašinėjo su Johanu Volfgangu fon Gėte (Johann Wolfgang von Goethe, 1749–1832), Žanu Poliu (Jean Paul, 1763–1825), Šteino baronu (Heinrich Friedrich Karl Reichsfreiherr, 1757–1831). Taigi Karolinos fon Berg dėka princesė buvo supažindinta su moderniąja vokiečių literatūra[4]. Kita vertus, dėmesys poezijai galėjo lygiai taip pat gimti paauglystėje, aplankius J. V. fon Gėtės (jo eiles Luizė dievino) motiną Kateriną Elžbietą Gėtę (Catharina Elisabeth Goethe, 1731–1808).
Vis dėlto lengvabūdiškas Luizės gyvenimas pasikeitė, kai 1793 m. Frankfurte prie Maino ją pristatė Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui II. Septyniolikmetė gražuolė karaliui paliko gilų įspūdį ir neilgai trukus Luizei pasipiršo jo sūnus kronprincas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm III, 1770–1840), kurį pavergė laime spinduliuojančios jaunos būtybės natūralus žavesys[5]. Tuo pačiu sutarta, kad su jaunesniu princu Frydrichu Liudviku (Friedrich Ludwig, 1773–1796) susituoks Luizės jaunesnė sesuo Frederikė[6]. Būsimos nuotakos į Berlyną atvyko gruodžio 22 d., kur prie Potsdamo vartų ekipažą sutiko minia, o baltai vilkinti mergaitė padeklamavo eilėraštį. Sujaudinta priėmimo Luizė pabučiavo mergaitę, dėl to už impulsyvumą buvo sukritikuota konservatyvios rūmų damos Sofijos fon Vos (Sophie von Voß, 1729–1814). Nepaisant to, incidentas įplieskė Luizės mito liepsną visuomenėje.
Seserų vestuvės įvyko Kūčių dieną. Po ceremonijos poros persikėlė į Kronprincų rūmus (vėliau pramintus Princesių rūmais) Unter den Linden gatvėje. Būtent ten karalius užsakė sukurti garsiąją Johano Gotfrydo Šadovo (Johann Gottfried Schadow, 1764–1850) skulptūrą „Princesių grupė“ (Prinzessinnengruppe, 1795). Pats menininkas apie susitikimą su princesėmis rašė: 1794 m. Berlynas buvo lyg užburtas. Atvyko karališkosios seserys. Tie, kurie matė jų grožį ir girdėjo balsus, buvo pavergti. Žmonės netgi nesutarė, kuri iš seserų gražesnė[7]. J. G. Šadovas buvo jau žinomas Prūsijoje; sukūrė antkapį neteisėtam karaliaus sūnui grafui Aleksandrui fon der Markui (1779–1787), „Kvadrigą“ (Quadriga, 1793) ant Brandenburgo vartų, o 1807 m. daugiau nei šimtą vokiečių tautos įžymybių biustų šlovės salei Valhaloje (Walhalla)[8]. Tad nieko keisto, kad studija buvo įkurta rūmų fligelyje, o ten dažnai apsilankančių princesių portretus autoriui leista kurti nach der Natur (liet. iš natūros). Dvaras užsakė iškalti Luizės ir jos sesers Frederikės skulptūrą. Dirbau tyliai ir susižavėjęs. Leidau dimensijoms būti natūralioms. Jos didenybės vilkėjo mano parinktus apdarus, kurie neatsiliko nuo to meto paryžietiškos mados[9].
Anot vokiečių istoriografijos, neįprasta V formos skulptūra įkūnija vaikišką žaismingumą. Luizė čia veikia kaip atraminė kolona, kurios aukštai pakelta talija bei drapiruota suknelė apibrėžia ir harmonizuoja siluetą. Be to, atsipalaidavusi, didingai iškelta galva būsimoji karalienė sudaro priešpriešą droviai Frederikei[10]. Kita vertus, kūrinys sukurtas laikantis heraldikos principų, t. y. titulu aukštesnė Luizė stovi priekyje, o šiek tiek už jos, dešinėje, – žemesnė sesuo. Stiliumi skulptūra artima „Kvadrigai“, todėl priklauso ankstyvajam vokiečių klasicizmui. Šaltiniuose rašoma, esą po pirmo pozavimo Luizei ant kaklo atsirado pabrinkimas, kurį princesė dengė šaliu. Nuo tada ši aprangos detalė tapo išskirtiniu moters stiliaus ženklu, o netrukus paplito visoje Europoje. 1795 m. pristačius dvarui gipsinį maketą, autoriui iki sausio išmokėta 1 500 talerių, iki spalio dar 1 500 tl., o dar 2 000 tl. baigus darbą[11]. Oficialiai marmurinis šedevras atidengtas 1797 m. ir bemat sukėlė skandalą.
Mirus karaliui, jo sūnus mėgino atsiriboti nuo neracionalaus pirmtako valdymo, todėl skulptūrinėje grupėje įžvelgė diskredituojančių požymių. Visų pirma, princesės atvaizduotos pernelyg žmogiškai[12]. Nors modelių natūralumas suvoktas kaip romantizuotas idealas, be išankstinio pataikavimo madai, valdovui atrodė rizikingas. Ypač akcentuota apranga, kuri priminė apatinius ir erotizavo princesių kūnus. Berlyne sklido gandai, esą damos pozavusios nuogos. Antras veiksnys – princesė Frederikė. Po trejų vedybinio gyvenimo metų ji liko našlė su trimis vaikais, tad 1797 m. susižadėjo su Kembridžo kunigaikščiu Adolfu (Adolphus, 1st Duke of Cambridge, 1774–1850), tačiau Didžiosios Britanijos karalius tuoktis neleido. Tad princesė gedulo metu skubiai ištekėjo už prūsų generolo majoro Frydricho Vilhelmo Solms-Braunfelso (Friedrich Wilhelm Prinz zu Solms-Braunfels, 1770–1814). Skubėjimo priežastis – nesantuokinis nėštumas. Taigi, siekdamas išvengti skandalo (princesė jau anksčiau elgėsi provokuojamai), Prūsijos karalius išsiuntė porą ne tik iš rūmų, bet ir Berlyno, o visus svainės portretus liepė paslėpti[13]. Dėl šios priežasties skulptūros bemaž 90 metų niekas nematė. Visgi italų skulptorius Lorencas Bartolini (Lorenzo Bartolini, 1777–1850) sukūrė bemaž identišką „Šokančių seserų (Emos ir Džiulijos) Kambel“ skulptūrą (The Campbell Sisters Dancing, 1820–1821). Be to, kuriant „Princesių grupę“, Berlyne paplito daugybė jos porcelianinių kopijų. 1886 m., vėl pristačius skulptūrą jubiliejinėje Berlyno akademijos parodoje, kopijų skaičius perkopė kelis milijonus[14].
Tiesa, tapyboje Luizė spinduliavo jaunystės svaiguliu. Įbauginta Prancūzijos revoliucijos, Prūsija link konstitucinės monarchijos žengė buržuazines reformas vykdydama be kraujo; tad viltys dėtos į jaunųjų monarchų porą. Visuomenei Luizės pavyzdžiu buvo teigiama, jog meilė – didelė žmogaus gyvenimo dvasinė paspirtis. Įsimylėjusi, šiek tiek koketiška, laiminga, gyvenimu besidžiaugianti Luizė, – tokia ji iškyla dailininkų Elisabetos Vižė-Lebrun, Gustavo Richterio ir kt. drobėse[15]. Savo duoklę Luizės grožiui atidavė ir žymiausi poetai, pvz., Novalis, Henrichas fon Kleistas, Augustas Vilhelmas Šlėgeris. Karališkoji pora nepaisė net rūmų etiketo: vienas kitą tujino, be palydos vaikštinėdavo Tygarteno parke, užsukdavo į kalėdinę mugę ar karnavalą Stralau. Taigi jų šeiminis gyvenimas tapo idealu biurgeriškai prūsų kultūrai. Atsirado nemažai dailės kūrinių, vaizduojančių laimingą karališkąją porą, kuri savo pavyzdžiu visuomenei imponavo aukštomis moralinėmis savybėmis[16]. Bene populiariausias yra Frydricho Georgo Veitšo paveikslas „Karalienė Luizė ir karalius Vilhlemas III Šarlotenburgo parke“. Jis tarsi nuspėja liūdną poros ateitį. Šarlotenburgo rūmus mylimai žmonai Sofijai Šarlotei fon Hanover (Sophie Charlotte von Hannover, 1668–1705) pastatė karalius Frydrichas I (Friedrich I, 1657–1713), tikėdamasis ją dažniau matyti Berlyne. <...> Bet Sofijai Šarlotei neteko jais pasidžiaugti, nes mirė baigiant darbus. Tačiau karalius vis tiek nusprendė rūmus padaryti nuolatine savo vasaros rezidencija <...> ir jaunos žmonos atminimui pavadino Šarlotenburgu[17]. Siužete į postamentą atsišlieję įsimylėjėliai Luizė ir Vilhlemas III nenujaučia virš galvų pakibusių audros debesų. Kiti tapytojai monarchus vaizdavo su vaikais; bet karalienė kaip Prūsijos madona, susilaukusi 10 vaikų, kaip pirmojo Prūsijos imperatoriaus motina, bus garbinama vėliau[18].
Tačiau kodėl daugybėje meno kūrinių regime karalienę skirtingą? Paaiškinimas išspausdintas laikraštyje Berliner Abendblätter (1810 m. spalio 6 d.): Esant gyvai Jos Didenybei nė vienam dailininkui nepavyko sukurti paveikslo, bent kiek panašesnio į modelį. Ir kas išdrįs sukurti... tokį nepakartojamą ir artimą gyvajam grožiui?[19] Tačiau jai mirus problema tarytum išnyko. Tokie vėlyvesni portretai dažnai kurti remiantis pomirtine karalienės kauke, kurią Hohenziertze atspaudė skulptorius Kristianas Filipas Volfas.
Didžiausiu išbandymu Prūsijai tapo karas su Prancūzija. 1802 m. Mėmelyje įvyko pirmasis Prūsijos karaliaus susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I (Алекса́ндр I, 1777–1825). Liepos 8 d. karališkoji pora per Kuršių neriją atvyko iš Konigsbergo ir apsistojo pirklio ir Danijos konsulo Lorcko name (dab. Rotušė)[20]. Tuo tarpu Rusijos imperatorius mieste pasirodė liepos 10 d. ir buvo sutiktas ištaigingomis triumfo arkomis, pvz., Liepų gatvės pradžioje arką sudarė du girliandomis apjuosti obeliskai; ant vieno plevėsavo Prūsijos vėliava, ant kito – Rusijos. Šis susitikimas atvėrė karalienės Luizės Klaipėdos istorinį puslapį, nuo kurio imta į karalienę žiūrėti jau kaip į iškilią monarchę[21]. Pačios karalienės dienoraštyje susitikimas aprašytas šiltomis spalvomis, simpatizuojant sąjungininkui. Ji teigė, kad Mėmelyje pavaišinusi imperatorių persikais, kurių jis sakė šiemet dar neragavęs. Vis tik geriausiai karalienės jausmus pabrėžia laiškas broliui: Nors nemačiau kalnų, tačiau mačiau žmones. Tiksliau, konkretų žmogų, tikrąja to žodžio prasme. Pažintis su juo vertesnė už visus kalnus[22]. Jų susitikimą uostamiestyje įamžino tapytojai J. Fr. Voltas, Henrichas Antonas Dėhlingas (Heinrich Anton Dähling, 1773–1850). Beje, pagal pastarojo drobę 1805 m. sukurta graviūra kabojo Klaipėdos tarybos posėdžių salės prieškambaryje. Įdomu tai, kad Prūsijos ir Rusijos sąjungą ypač vertino klaipėdiečiai, pvz., dviejų monarchų susitikimo vietoje Plantacijos inspektorius Riechertas pasodino jaunų medelių; dabar tai Karališkoji giraitė[23].
Nors Prūsija iš pradžių laikėsi neutraliteto, tačiau, artinantis Napoleono Bonaparto (Napoléon Bonaparte, 1769–1821) armijai, 1805 m. lapkritį Potsdamo Įgulos bažnyčios karališkojoje kriptoje sudarė aljansą su Rusija. Luizė taip pat neliko nuošalyje. Ją tarp vyrų nutapė Francas Liudvikas Katelis (Franz Ludwig Catel, 1778–1856). Ėmus sklisti gandams apie karalienės politinę įtaką, Vilhelmas III gynėsi: Tiesą sakant, tiesioginės įtakos mano žmona niekada neturėjo. Tik kartais, svarbiomis politinėmis akimirkomis pasidalindavau su ja savo viltimis ar baimėmis. Ji visad reaguodavo labai supratingai[24]. Vis dėlto tiesa buvo kitokia – karalienė karo išvakarėse vaidino sakralų vaidmenį. Pasakojama, kaip su karalienės atvaizdu širdyje žmonės traukdavo į išsilaisvinimo kovas... Sakmės apie karalienę Luizę, – tai liaudiškosios pasaulėjautos išraiška apie savo mylimą istorinę heroję, kurios autoritetas siejamas su laisvės ir taikaus gyvenimo viltimis[25].
Prancūzijos imperatoriaus kamerdineris Konstanas Veri (Constant Wairy, 1778–1845) mini Luizės pasirodymą mūšio lauke prieš Jenos kautynes. Prieš pat ataką ant veržlaus ir stipraus arklio atjojo Prūsijos karalienė. Berlyno elitas sekė akimis amazonę, kuri šuoliavo pro pat pirmąsias linijas. <...> Ant galvos jai buvo uždėtas blizgantis plieno šalmas, jį dengė prašmatnus papuošalas iš plunksnų. Ji buvo su blizgančiais aukso ir sidabro šarvais, apsisiautusi aukso spalvos iki žemės krentančia tunika, apsiavusi raudonais pusbačiais su aukso pentinais[26]. Bet prūsams tai nepadėjo ir 1806 m. spalio 26 d. Napoleonas įžengė į Berlyną. Pirmiausia Prancūzijos imperatorius įsakė sunaikinti visus Prūsijos galią simbolizavusius erelius ir nuo Brandenburgo vartų nukeltą „Kvadrigą“ išsiųsti į Luvrą (tuomet vadintą Musée Napoléon). Beje, „nuvainikuotus Brandenburgo vartus“ regime vėlesniame Karlo Vilhelmo Vacho (Karl Wilhelm Wach, 1787–1845) paveiksle „Karalienė Luizė, vaizduojanti Hebę“. Senovės Graikijos deivę, tiekusią Dzeusui ambroziją, įkūnijanti karalienė (su ąsočiu ir taure) stovi greta Prūsijos erelio, laikančio snape laurų vainiką, o fone – blankūs Brandenburgo vartai, ant kurių plevėsuoja vieniša vėliava.
Tačiau karalienės gėda prasidėjo jau mūšio lauke, kuomet suvoktas akivaizdus pralaimėjimas. Išgąsdintas <...> jos didenybės arklys ėmė šuoliuoti kiek kojos neša, <...> nes husarai būtų paėmę ją į nelaisvę. Ne kartą jie buvo priartėję prie pat jos, ji girdėjo kareiviškus jų pasiūlymus. Užgaulūs juokeliai labai sujaudino karalienę[27]. Luizės kelionė į Mėmelį apipinta legendomis, tačiau Prūsijos liaudžiai ji vis tiek tapo Napoleono agresijos auka, ypač, kai prancūzų laikraštyje Le Moniteur universel buvo publikuoti asmeniniai karalienės laiškai Aleksandrui I (Berlyno rūmuose aptikti prancūzų). Paskviliuose ji lyginta su ragana Amida, kuri apkvaitusi padegė savo rūmus, o Luizė esą pati sužlugdė valstybę. Tad prancūzų karikatūristai piešė ją it amazonę nuogomis krūtimis.
Per Kuršių neriją karalienė vyko į Mėmelį Kionigsbergo pirklio Johano Karlo Bitricho karieta, kurią iki Antrojo pasaulinio karo eksponavo Kionigsbergo zoologijos sodo Kraštotyros muziejus. Varginanti kelionė pavaizduota dailininkų Johano Heydecko ir Ernsto Hildebrando paveiksluose. Pasiekusi Nidą, karalienė esą sielvartaudama dėl tėvynės likimo žiedo deimantu įrėžusi ant pašto stoties lango stiklo J. F. fon Gėtės „Arfininko giesmę“ iš romano „Vilhelmas Meisteris“[28]. Šis gestas panašus į 1765 m. britų dvarininko Džono Sainto dukters Anos Avys įrėžtus žodžius: „Jei matai tai, prisimink mane“ (angl. If this you see, remember me), ant Grumbridžo dvaro (Groombridge Place, Didžioji Britanija) lango stiklo[29]. Tačiau kelionėje taip pat netrūko keistų pastebėjimų, tarkim, karališkųjų vaikų auklėtojui Frydrichui Delbriukui Nidos apylinkės priminė Grenlandiją[30]. Karališkoji pora, kaip ir 1802 m., Mėmelyje apsistojo tame pačiame name. Amžininkai pažymi, kad sirgdama nervų karštlige karalienė negalėjusi pakęsti važiavimo tuomet blogu grindiniu nuo kelio iki buto, tad tarnai turėję ją nešti[31]. Visgi tapyboje įsitvirtino „karalienės kelyje“ metafora. Dauguma dailininkų stengėsi sukurti paprastos, nuoširdžios, bendraujančios su valstiečiais karalienės atvaizdą. Tokia yra ir E. Hidelbranto drobė „Sustojimas vakare prie valstiečio namų kelyje į Klaipėdą“[32].
Taigi uostamiestyje Luizė sutikta kaip didvyrė. Ilgainiui euforija dingo ir grafienė Vos apie vasario 1 d. surengtą arbatą pas Argelanderį rašė: „Nuobodulys viešpatavo, kokio dar nebuvo.“[33] 1807 m. sausio mėnesį Mėmelį užplūdo atvykėliai, todėl greitai pritrūko vietos, kur apsistoti; net karališkosios svitos nariai buvo priversti susispausti. Pasak šaltinių, „skurdus kambarėlis“ kainavo 3 talerius 8 grašius už dieną. Tačiau ką mieste veikė Luizė? Bemaž visi išlikę tekstai liudija apie Prūsijos karalienės meilę gamtai. Karalienei, mėgstančiai jūros ir kraštovaizdžio grožį, rengtos dažnos iškylos ant Olando kepurės, prie švyturio, pasižiūrėti atplaukiančių ir išplaukiančių laivų, o vasarą vykta į Mažąjį Tauralaukį, kur vakarieniauta po ąžuolu, vėliau pavadintu Luizės, arba Karaliaus, ąžuolu[34]. Apie panašias išvykas taip pat užsimena princesė Mari Ana Amalija (Marie Anne Amalie, 1785–1846): Jeigu aš einu pasivaikščioti ar važiuoju, tai visada prie jūros[35]. Akibrokštas, tačiau šis regionas prūsams priminė laukinį kraštą, kur nieko nebuvo matyti, tik daugybė sniego, jūra ir debesys[36].
Nepaisant to, Luizės dienoraštyje Mėmelio visuomenei (ypač santykiams su Argelanderių šeima) skirta daug dėmesio. Pasakojama, kaip kartą Berlyno rūmuose karalių Vilhelmą IV (Luizės sūnų) aplankė vaikystės draugas F. Argelanderis, kuris nusistebėjo, kai jį sutikęs tarnas šyptelėjo. Paklaustas kodėl, šis atsakęs: „Šiandien karališkajame meniu bulvės à la Argelander“ (mėgstamas karaliaus vaikų patiekalas Mėmelyje). Amžininkų liudijimu, dar Vilhelmo III laikais buvo tiekiamos tokios bulvės[37]. Be to, Luizė rūpinosi miesto gerove. Kadangi jai itin rūpėjo mergaičių išsilavinimo kėlimas ugdant taurius moteriškus papročius ir tėvynės meile paremtą savimonę, ji globojo 1806 m. įsteigtą privačią Aukštesniąją mergaičių mokyklą[38]. O 1807 m. spalio mėnesį atkreipė dėmesį į nesutvarkytą Liepų alėją, mat vieną lietingą dieną moterys ir mergaitės su auliniais batais ėjo gatve, kad nepaskęstų[39]. Neeilinis dėmesys teko ir lietuvių kalbai, tai liudija princesės Mari Anos Amalijos laiškas tėvui. Sodeo, mielas tėve! Sodeo“ (iš tikrųjų „Su dievu“) lietuviškai reiškia „adieu“. Tai graži kalba ir pati tauta labai originali[40]. Kita vertus, karalienė ne kartą laiškuose skundėsi blogu, jai netinkančiu oru, o tai įrodo, kad uostamiestis ideali vieta nebuvo. Balandžio 5 d. laiške broliui rašė: „Visiškai atsigavau, bet dar nesijaučiu gerai, esu jautri bet kokiems oro pokyčiams. Klimatas čia baisus. Ledas ir sniegas.“[41]
Paskutinis dūris į sugniuždytą Luizės širdį įvyko Tilžės taikos metu (1807 m. liepos 7 d.), kai Napoleonas panoro ją pamatyti. Kunigaikštienė Luiza Radvilienė (Luise von Preußen, 1803–1834) detaliai aprašė susitikimą. Pone, – tarė Luizė, – aš žinau, kad jūs kaltinate mane kišimusi į politiką. Pone, esu žmona ir motina. Meldžiu jus, Prūsijos ateities vardan....<...> Kreipiuosi į jūsų kilnią širdį ir viliuosi, kad pritarsit mano norams[42]. Teigta, kad ji prašiusi politinių nuolaidų, bet Napoleonas tik pagyręs viešnios aprangą. Vėliau Prancūzijos imperatorius Aleksandrui I sakęs, jog „Prūsijos karalienė – žavinga moteris. Jos siela dera prie gražios išorės. Todėl užuot nuėmus karūną, norėtųs padėti jai po kojų“[43]. Vokiečių istoriografijoje akcentuojama, kad pažeminimas Tilžėje galutinai pražudęs karalienę, todėl 1815 m., po Vaterlo kautynių, Prūsijos maršalas Gebhardas fon Blucheris (Gebhard von Blücher, 1742–1819) sušukęs: „Dabar už Luizę atkeršyta!“[44]
Gražūs ir šilti miestelėnų ir karališkosios šeimos santykiai, prasidėję Mėmelyje, vėliau nenutrūko. Katalikiškosios dinastijos nariai ilgą laiką susirašinėjo su Konsencijaus, Plavu, Grifinų, Argelanderių šeimomis, o šie saugojo karališkąsias relikvijas, iš kurių vertingiausia – Luizės sofa[45]. Be to, Mėmelio municipaliteto rūmuose kabojo daugybė Luizę vaizdavusių paveikslų, graviūrų. Plavu šeima saugojo karolius, kuriuos karalienė užkabino mažajai Plavų dukrai Frederikei, o Konsencijus brangino rašymo reikmenis, kuriais karalienė rašė laiškus jų namuose[46]. 1891 m. jie dovanoti kaizeriui Vilhelmui II (Wilhelm II, 1859–1941), kuris perdavė Hohencolernų muziejui (Hohenzollernmuseum, įkurtas 1877) Monbižu rūmuose. Taigi istorikai sutaria, kad karalienės mirtis suvienijo vokiečių tautą prieš bendrą priešą – Napoleoną, o vėliau ir prieš visą Prancūziją. Karalienės Luizės laidotuvių kortežui vykstant į Berlyną (palaidota Šarlotenburge), žmonės pakelėse atidavė pagarbą, pvz., nakčiai sustojus Granze, karstui buvo įrengtas paviljonas (toje pat vietoje šiandien matomas Luisendenkmal (Luizės paminklas, 1810), sukurtas architekto Karlo Friedricho Šinkelio).
Visoje karalystėje dygo skulptūros, pvz., Tilžėje, Berlyne, Mėmelyje (vieną „Borusės“ pjedestalo pusę puošė Vilhelmo III ir karalienės Luizės ovalūs bareljefai). Išleista nemažai knygų, šlovinančių karalienę kaip gražuolę, keršto deivę, didvyrę, kankinę, liaudies užtarėją, dinastijos matroną ir tautos gynėją. Antai rašytojas Frydrichas Vilhelmas Adami (Friedrich Wilhelm Adami, 1816–1893) parašė Luizės biografiją, remdamasis jos freilinos K. fon Berg užrašais; monografija publikuota 1851 m. ir sulaukė 18 leidimų. Autorius neleido suabejoti savo pagarba karalienei, bet atsiribojo nuo kai kurių legendų bei pagražinimų. Vis dėlto karalienės Luizės pavyzdžiu auklėtos ištisos vokiečių tautos kartos, nes didžioji dalis mergaičių mokyklų turėjo Luizės vardo fondą. Be to, įtaka justa institutuose, kurie rengė vokiečių pedagogus, turėjusius pakeisti prancūzų guvernantes kilmingose šeimose. Garsiajame Damen Conversations-Lexicon Luizė apibūdinta kaip „pasaulio ir gėrio angelas“ bei „visų savo pavaldinių motina“[47].
Vis dėlto simboliniu kulto apogėjumi laikytini 1870–1871 m., kai prasidėjo Prūsijos ir Prancūzijos karas. Prieš išvykdamas į frontą, antrasis Luizės sūnus Vilhelmas I (Wilhelm I, 1797–1888), parklupęs prie motinos sarkofago, prisiekė atkeršyti Prancūzijai ir paaukojo mėlynų gėlių puokštę (vyriausias sūnus prisiminė, kaip, keliaujant iš Kionigsbergo į Mėmelį, sulūžęs karietos ratas ir motina pievoje rinkusi mėlynas gėles vaikų vainikams; mėlynų gėlių vainiku pasipuošęs berniukas atvaizduotas „Taikos kolonos“ reljefe Berlyne). Skirtingai nei 1806 m., šis karo žygis baigėsi Prūsijos pergale ir Versalio rūmuose Vilhelmas karūnuotas Vokietijos imperatoriumi. Grįžęs į Berlyną 1871 m. kovo 17 d. jis vėl aplankė motinos kapą. Būtent po šių simbolinių įvykių, Luizės gyvenimas virto kaizerinės Vokietijos mitu[48]. Pastarąjį faktą itin stiprino patriotinės šventės. Minint 100-ąsias Luizės gimimo metines, visose mergaičių mokyklose, remiantis Švietimo institucijų nurodymais, atšauktos pamokos, vietoje kurių mokinėms skaitytas pranešimas apie „Karališkosios ponios gyvenimą..., kurį <....> aukodamasi atidavė tautos klestėjimui ir būsimų kartų pavyzdžiui“[49].
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Luizės kultas nustotas remti valstybiniu mastu. Veimaro Respublikoje (1919–1933) jos asmuo naudotas tokiose politinėse grupuotėse kaip Vokiečių nacionalinė liaudies partija ir „Karalienės Luizės sąjunga“ (Bund Königin Luise, 1923–1934). Pastaroji moterų monarchistinė organizacija politine veikla buvo artima antidemokratiškam „Plieno šalmo“ (Der Stahlhelm) judėjimui. Galiausiai net Vokiečių nacionalinei liaudies partijai 1933 m. jungiantis su Vokietijos nacionalistine darbininkų partija, jos priešrinkiminiuose plakatuose naudotas Luizės atvaizdas. 1933–1945 m. Luizės kultas toliau menko. 1947 m., po karo, Vokietijai praradus Rytų Prūsijos žemes, Luizės kultas išnyko visiškai.
Vis dėlto, minint 300-ąjį Prūsijos karalystės jubiliejų, Luizės mitas suspindo naujai. Net dabar aplankę Šarlotenburgo ar Potsdamo rūmus jūs greičiausiai įsigysite suvenyrų (puodelių, knygų, lėkščių, raktų pakabukų) su karalienės Luizės atvaizdu; pardavinėjamos net „Princesių grupės“ skulptūros kopijos. Taigi, ištvėrusi amžių permainas, Luizės legenda gyvuoja toliau.
_______________
[1]Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje, Klaipėda, 2004, 10 p.
[2] Zembrickis J., Klaipėda XIX amžiuje, II t., Klaipėda, 2004, 132 p.
[3]Ibid., 148 p.
[4] Zitate nach Günter de Bruyn, Preußens Luise. Vom Entstehen und Vergehen einer Legende, Berlin 2001, 43 s.
[5] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje............................13 p.
[6] Bailleu P., Luise. In: Allgemeine Deutsche Biographie, 19 B., Leipzig 1884, 816 s.
[7] Lacher F. R., Schadows Prinzessinnengruppe. Die schöne Natur, Berlin, 2007, 24 s.
[8]Schwesternliebe und Schicksal [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.epochtimes.de/feuilleton/kultur/schwesternliebe-und-schicksal-a577237.html.
[9] Lacher F. R., Schadows Prinzessinnengruppe. Die schöne Natur………..41 s.
[10]Schwesternliebe und Schicksal…………..
[11] Lacher F. R., Schadows Prinzessinnengruppe. Die schöne Natur………..70 s.
[12]Schwesternliebe und Schicksal…………..
[13] Bruyn de B., Preußens Luise. Vom Entstehen und Vergehen einer Legende, Berliner,2003, 21 s.
[14] Lacher F. R., Schadows Prinzessinnengruppe. Die schöne Natur………..41 s.
[15] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................14 p.
[16]Ibid., 15 p.
[17] Moralli M., Pasaulio valdovų rūmai, Vilnius, 2006, 152–155 p.
[18] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................15 p.
[19] Bruyn de G., Preußens Luise. Vom Entstehen und Vergehen einer Legende, Berlin, 2001.
[20] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, I T., Klaipėda, 2002, 212 p.
[21] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................16 p.
[22] Krockow von G. C., Porträts berühmter deutscher Frauen von Königin Luise bis zur Gegenwart, Berlin, 2004, 36 s.
[23] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija................213 p.
[24]Luise. Königin der Herzen, Dokumentation von Georg Schiemann und Daniel Schönpflug, NDR, 2009.
[25] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................16 p.
[26] Veri K., Napoleono Bonaparto triumfas ir tragedija, II t., Vilnius, 2005, 115–116 p.
[27]Ibid., 116 p.
[28] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................46 p.
[29]Pemberley state of mind [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://pemberley-state-of-mind.tumblr.com/post/828581079/the-reverend-john-saint-who-lived-in-groombridge.
[30] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................41 p.
[31] Zembrickis J., Klaipėda XIX amžiuje................ 158 p.
[32] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................50 p.
[33] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija................220 p.
[34]Ibid., 221 p.
[35] Zembrickis J., Klaipėda XIX amžiuje................ 158 p.
[36]Ibid., 159 p.
[37] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................42 p.
[38] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija................224 p.
[39]Ibid., 223 p.
[40] Zembrickis J., Klaipėda XIX amžiuje................ 159 p.
[41]Ibid., 53 p.
[42] Drewes P., Königin Luise von Preußen – Geschichte im Spiegel des Mythos, Berlin, 160 s.
[43] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................61 p.
[44] Krockow von G. C., Porträts berühmter deutscher Frauen von Königin Luise bis zur Gegenwart, Berlin, 2004, 46 c.
[45] Krupavičiūtė R., Saulėnienė J., Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje......................82 p.
[46]Ibid., 89 p.
[47] Drewes P., Königin Luise von Preußen – Geschichte im Spiegel des Mythos……………163 s.
[48]Ibid., 175 s.
[49]Ibid., 164 s.