Istorija

Mitų reikia visiems: tiek atskiriems individams, tiek visoms tautoms. Mitologizuota praeitis ne tik suteikia žavesio, bet ir gelbsti adaptuojantis pasaulyje, neleidžia sunykti tautos individualumui. Pasak britų istoriko Normano Deiviso (Norman Davies), mitai yra supaprastinto tikėjimo rinkiniai, kurie ne visada siejasi su realybe, tačiau padeda žmonėms suvokti savo kilmę, identitetą bei puoselėjamus tikslus[1]. Ir nors legendos yra subjektyvios, liaudies sąmonėje išsilaiko ilgiau nei „grynoji“ tiesa; juolab kad toji neretai būna tiesiog nepakeliama. Vis dėlto istorijoje esama atvejų, kai svetimus mitus tautos paprasčiausiai uzurpuoja, taip dirbtinai kurdamos „naudingą praeitį“ ir pabrėždamos autoritetą tarp kaimynų. Taigi kyla klausimas, kodėl vienoms tautoms mitų reikia labiau nei kitoms? Ir kaip laikui bėgant mitas transformuojasi pats bei keičia besivystančią valstybę? Būtent apie tai kalbėsiu straipsnių cikle, kurio tikslas – atskleisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės virsmą į europinę valstybę per tautinių mitų (Gedimino sapno bei lietuvių kilmės iš romėnų teorijos) prizmę.

Vis dėlto pirmiausia dera išsiaiškinti nacionalinio mito bei „naudingos praeities“ sąvokų prasmę. Prancūzų mokslininkas Gustavas le Bonas (Gustave le Bon, 1841–1931) rašė: Nuo pat žmonijos būties pradžios pagrindinis jos užsiėmimas buvo tradicijų tinklo kūrimas, o paskui griovimas, kai būdavo išsemti naudingi rezultatai. Be pastovių tradicijų nebūtų civilizacijos, o be lėto tradicijų nykimo nebūtų pažangos[2]. Taigi svarbiausia tautos užduotis – išsaugoti praeities identitetą, kuris prisitaiko prie modernėjančios aplinkos. Tuomet ir atsiranda palanki dirva „naudingai praeičiai“. Istoriografijoje teigiama, kad pirmiausia šiuo aspektu naudojasi galingos valstybės, nacionaliniu mitu grįsdamos savo dominavimą pasaulyje, tuo tarpu užkariautos tautos tokiais pasakojimais interpretuoja patirtus vargus bei gebėjimą išlikti. Antra, kadangi istorija tarnauja elito interesams, šie, kliaudamiesi „išgalvotomis“ tradicijomis bei selektyviai vertindami istorijos tėkmę, puikiai manipuliuoja masių emocijomis. Trečia, nacionalinis mitas legitimizuoja „nepatogius“ socialinius pokyčius. Galų gale bendroji atmintis į žmonijos gyvenimą įneša exempla virtutis (dorybės pavyzdžių), kuriais visuomenė skatinama uoliai sekti. Taip vyko Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, kai revoliucionierių elgesys prilygintas Senovės Romos politikų Bruto, Scipiono ir Cincinato heroizmui[3]. Čia reikia pabrėžti, kad daugiausia aliuzijų Naujaisiais laikais vedė į Senovės Graikijos ir Romos laikus, kurių piliečiai laikyti neklystančiais genijais, gebėjusiais paversti tėvynę Arkadija. Tuo besiremiantis nacionalinis mitas įgavo tautinio epo formą. Anot prancūzų istoriko Ernesto Renano (Ernest Renan, 1823–1892), beletrizuotas nacionalinio mito pasakojimas, paaukštintas iki griežtai mitologinio, simbolinio bei visuotinai gerbtino lygmens, tampa tautos atsidavimo garantu[4]. Visgi jam prieštarauja prof. Arašas Abizadė (Arash Abizadeh), tvirtindamas, kad mitai lygiai taip pat gali pernelyg dramatizuoti tikruosius įvykius, nepaisyti svarbių istorinių detalių ar pridėti įrodymais nepagrįstų smulkmenų. Be viso to, mitas yra išgalvota istorija, kuri, nors nesuvokiama pažodžiui, išlaiko simbolinę tautos viziją[5]. Taigi nenuostabu, kad LDK bajoriškosios visuomenės sąmonė formavosi ieškant lietuviškos kilmės šaknų Romos istorijoje. Juolab kad tam mūsų krašte buvo itin palankios sąlygos: senosios istorijos nežinota, o lietuvių ir lotynų kalbos panašios[6]. Atvirai kalbant, Lietuva iki Mindaugo primena Galijos, Ispanijos ar Italijos modelį, iki jas užkariaujant Romos imperijai, kuomet šios tebuvo išsibarsčiusių genčių grupės, dažnai susijusios tarpusavyje, bet neturinčios centrinių institucijų ar valdančiųjų dinastijų[7]. Be to, taikydama „naudingosios praeities“ veiksnį, LDK įprasmino savo jėgą konkrečiame Europos regione bei suteikė diduomenei visapusį lygiateisiškumą Vakaruose. Ir nors šiandien aptardami „lietuvių kilmę iš romėnų“ prisimename tik Palemono mitą, tačiau ištakų įmanu aptikti jau Gedimino sapno pasakojime.

Oficialioje istoriografijoje teigiama, kad miestų įkūrimas simbolizuoja žmogaus ir gamtos kovą, užsibaigiančią visišku pastarosios sutramdymu. Išskiriamos dvi fundamentinės legendų kryptys: civilizacijos istorija bei išsigimimo istorija[8]. Pirmojoje gamta yra svetima ir pavojinga vieta, o miesto įkūrimas – sėkmingas žmogaus atitolimas nuo chaoso. Gamta nugalėta ir miesto įkūrėjas tuo pelnytai didžiuojasi. Tuo tarpu „išsigimimo istorijoje“ pats miestas yra svetimkūnis, teršiantis pirmapradę harmoniją, tad tikroji gamta egzistuoja už jo ribų. Gedimino sapnas atspindi pirmąją versiją, nes erdvė iki Vilniaus įkūrimo atrodo bauginanti ir mistiška, o iškilus miestui stoja tvarka.

Pirmą kartą legenda apie Vilniaus įkūrimą paminėta XV a. Lietuvos plačiosios redakcijos metraštyje, tačiau išsamiausiai analizuota lietuvių ir lenkų istoriko Motiejaus Strijkovskio (1547–1593) veikale „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582), kur autorius nevengė Vakaruose paplitusio antikinio motyvo. Deja, lietuviškai publikuotos vos kelios šio kūrinio ištraukos. Mito siužetinė linija gana paprasta, todėl beveik nepakitusi atkartota daugelio istorikų. Didysis kunigaikštis Gediminas medžiodamas apsistojo netoli Šventaragio slėnio (kur kitados Germantas buvo paskyręs laukymę valdovų kapams ir giraitę dievams) ir kalno viršūnėje ietimi nudėjo iš miško tankmių atvarytą taurą. Išvargęs ir nudžiugęs, kad pavyko nudobti žvėrį, Gediminas apsinakvojo Šventaragio slėnyje, kur susapnavo ant to paties kalno stovintį didžiulį vilką, kuris rodės arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas, o jo viduje šimtai kitų vilkų staugė. Ryte kunigaikštis paprašė sapną žynių išaiškinti, tačiau prasmę atskleidė tik krivių krivaitis Lizdeika, kuris teigė, jog geležinis vilkas reiškiąs pilį ir miestą, kurį jis šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių tautos ir visų Lietuvai priklausomų žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti visuose pasaulio kraštuose. Taigi valdovas įsakė tą pačią dieną padėti pilies pamatus, o vėliau perkėlė sostinę iš Trakų[9]. Vis dėlto pasakojimas yra daugialypis ir, kaip akcentavo semiotikas Algirdas Julius Greimas (1917–1992), demonstruoja Lietuvos didikų nepriklausomybės nuo Lenkijos ideologiją bei lyginamas su Romos įkūrimo legenda ir karaliaus įžengimo į sostą ir nušalinimo mitais[10].

Antikinės aliuzijos susipina jau istorijos pradžioje, kai kalbama apie tauro medžioklę. Šaltiniuose skirtingai nurodoma vieta, kur Gediminas nudobė žvėrį, pvz., Albertas Vijūkas-Kojelavičius nemini jokio pavadinimo, M. Strijkovskis teigia tai įvykus ant Tauro kalno (kur pasirodė ir geležinis vilkas)[11], o Bychovco kronikoje teigiama, kad tauras buvo užmuštas ant Taurakalnio, o geležinis vilkas pasirodęs ant Kreivojo kalno. Beje, istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) tvirtino, kad tauras negalėjo pasirodyti ant pliko kalno ar būti nukautas ant Pilies kalno, nes šis pernelyg status. Tad nurodė kalvą, esančią netoli kelio iš Užupio į Antakalnį, kuri esą taipogi vadinama Tauro kalnu[12]. Šiaip ar taip, Tauro ir Kreivąjį kalnus istorikai laiko mitologemomis, pvz., dvi Olimpo viršūnės – Panteono ir Dzeuso sosto[13]. Tad visiškai realu, kad šie kalnai lietuvių sąmonėje vėliau regėti kaip religinė ir politinė konotacija. Pačią medžioklę A. J. Greimas vadino kvalifikaciniu valdovo išbandymu žengiant į sostą, lygindamas taurą su Šventosios karvės įvaizdžiu indoeuropiečių tradicijose. Išties Imperijos Karvė, paaukota Dianai, suteikia romėnams galią valdyti kitas tautas, tuo tarpu airių karaliaus Bresso Medinė Karvė, kurios netikrą pieną jis turi gerti, diskvalifikuoja jį kaip karalių ir pražudo[14].

Čia reikia pridurti, kad Dianos kultas, anot rašytojo Marko Terencijaus Varo (Marcus Terentius Varro, 116–27 m. pr. Kr.), Romoje buvo toks senas, kaip pats miestas; šventyklą deivei pastatė dar legendinis sabinų karalius Titas Tacijus. Būtent Dianos galia suteikti viršenybę prieš kitas tautas, pasak istoriko Tito Livijaus (Titus Livius, 59 m. pr. Kr.–17 m.), ir pasinaudojo romėnai, apgavę telyčią į šventovę atvedusį sabiną (žynys liepė jam nusiprausti Tiberyje prieš aukojant)[15]. Rašoma, kad galvijo ragai, lyg įrodymas, ilgai kabojo šventyklos prieangyje. Įdomu tai, kad paskutinė detalė atsikartoja lietuvių mite, nes, kaip skelbiama šaltiniuose, kunigaikščio nudobto ir dievams paaukoto tauro oda ir ragai saugoti Lietuvos ižde. Auksu aptaisyti ragai būdavo naudojami dideliuose iškilminguose kunigaikščių pokyliuose; vieną jų 1429 m. Vytautas įteikė Vengrijos karaliui Zigmantui per Lucko suvažiavimą[16]. Be viso to, antikinėje kultūroje jautis reiškė brutalumą ir tai atsispindėjo Tauropolio šventėje (Atėnuose, Tauryje), kai merginos aukodavo nekaltybę deivei Artemidei Tauropolos (aliuzija į jaučių medžioklę)[17]. Beje, nekaltos merginos auka vėliau atsiras Gedimino pilies statyboje ir bus tapati Homero „Iliadoje“ minimai Ifigenijai.

Deja, nežinoma, kokias iniciacijas privalėjo atlikti į sostą žengiantys pagoniški lietuvių valdovai, tačiau spėjama, kad tauro medžioklė buvusi tarp jų. Toks ritualas minimas indų šventraštyje Bhāgavata Purāṇa apie karalių Pritchų. Pasak šaltinių, Pritchus laikomas pirmuoju įšventintu valdovu, suteikusiu Žemei sanskritišką vardą[18]. Jis gimė iš nužudyto piktojo karaliaus Veno lavono dešinės rankos ir, kad nutrauktų krašte badą, turėjo užmušti karve pasivertusią Žemę. Visgi, kai toji buvo užspeista į kampą, staiga perspėjo, kad jai mirus, žus viskas aplinkui. Taigi valdovas prisiekė būti Žemės globėju, o vedęs ją suteikė Prithivi vardąir atnešė žmonijai civilizaciją[19]. Sugauta karvė – tai suverenumo simbolis. Įdomu tai, kad lietuvių pasakose Geležinės karvės figūra, skirianti arba atimanti teisę į sostą, taip pat dažnai sutinkama. Aiškiai matyti, kad lietuviškoji suverenumo įgijimo versija yra Indijai ir Romai būdingų procedūrų sintagmatinė inversija. Lietuvoje faktiškasis suverenas ieško dieviškojo įteisinimo, tuo tarpu Indijoje ir Romoje iš dangaus siunčiami dieviškieji ženklai iš anksto parodo dievų pasirinkimą[20]. Be kita ko, Prithaus žmonijai atneštą civilizaciją galima palyginti su Gedimino bandymu laiškais iš Vakarų Europos į Lietuvą pasikviesti pirklius. Kita vertus, baltistas Vladimiras Toporovas (1928–2005) Gediminą laikė „epine Perkūno transformacija“ (Pritchus – Višnu pavidalas), o jo medžioklę kai kurie tyrinėtojai praminė Perkūno kova su siaubūnu[21]. Be to, teiktos aliuzijos į rytietišką Mitros kultą, kurio centre – žudomas jautis. O ir vėlesni lietuvių kunigaikščiai (pvz., Kęstutis) jaučius aukojo dievams, patvirtindami diplomatines sutartis. Taigi Bizantijos istorikas Prokopijus Cezarietis (Procopius Caesariensis, 500–554) veikale „Apie karus“ ne veltui pabrėžė, kad slavai ir antai aukoja „žaibų kūrėjui“ jaučius[22]. Ir nors apie Perkūno garbinimą žinių trūksta, manoma, kad jautis arba tauras atliko sakralų vaidmenį.

Ne mažesnis simbolis buvo Šventaragio slėnis, kur Lietuvos didysis kunigaikštis apsistojo nakčiai. Senosios literatūros tyrinėtojas Kęstutis Gudmantas pastebi, kad gamtovaizdžiai metraštininkams rūpi tik legendinėje dalyje – pasakojimuose apie šalies, jos sostinės pradžią. Panašiai kaip Palemonas Dubysos slėnyje išvysta „kalnus“, Gediminas suranda „gražų kalną“, tiek įkurdamas Trakus ar Vilnių[23]. Tad nenuostabu, kad ir Šventaragis, steigdamas šventvietę, pasirinko gražią miškingą vietą prie Neries upės. Pasakojime galima įžvelgti nuo Antikos žinomą literatūrinį locus amoenus motyvą. Jei paprastai locus amoenus laikomas civilizacijos ir jai atstovaujančio miesto priešybe, tai čia transformuojasi į civilizacijos erdvę[24]. Visgi tai mitinė erdvė, tinkanti bendrauti su dievais; tą sufleruoja pats slėnio pavadinimas, sudarytas iš dviejų vardų – „šventas“ ir „ragas“. A. J. Greimo nuomone, tai išryškina panašumą su indų bei romėnų mitais, kuriuose taip pat minimi legendiniai valdovai. Vis dėlto M. Strijkovskis apie slėnio įkūrėją, Šventaragį, kalba detaliau, pabrėždamas, kad jis – ne tik pirmasis suverenus krašto valdovas, bet ir „amžinosios ugnies“ kulto pradininkas. Tai buvo vieta, kur pagonių lietuvių šventikai aukodavo dievams už mirusių kunigaikščių sielas bei dieną naktį kurstė šventąją ugnį (kaip deivės Vestos garbintojai)[25]. Įdomu tai, kad Senovės Romoje Vestos šventykla ne tik buvo miesto širdis, bet ir jos ugnis įkūnijo nenutrūkstamą Romos imperijos gyvastį[26]. Ar tokiu požiūriu vadovavosi senoji lietuvių kosmologija, sunku pasakyti, tačiau M. Strijkovskis, žinodamas ateities įvykius, tvirtai konstatuoja, kad Šventaragio slėnis yra LDK valdžios centras. Regionui jis buvo svarbus jau anksčiau, nes čia liepsnojusi „amžinoji ugnis“ garbinta ne vien lietuvių, bet ir žemaičių, prūsų ar latvių genčių. Kitaip tariant, bandoma įrodyti, kad Lietuva oficialiai susikūrė ir ėmė vykdyti ekspansinius žygius būtent iš čia. Tai Šventaragio slėnio ugnis, patys dievai suteikia LDK teisę valdyti aplinkinius kraštus, o geležinis vilkas tą tik patvirtina.

Svarbiausias padavimo akcentas, Gedimino sapnas, taip pat nėra unikalus. Įrodyta, kad fantastiniai elementai, aptinkami senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose ir vaizdžiai iliustruojantys įvairių miestų kilmę, yra anaiptol ne individuali metraštininkų kūryba ar nurašyti iš kitų šaltinių, o pasiskolinti iš liaudies[27]. Be kita ko, paties sapno (M. Strijkovskis vadino košmaru) reiškinys pasitaiko skirtingose pasaulio kultūrose. Bene garsiausias faraono Tutmozio IV (valdė 1400–1390 m. pr. Kr.) sapnas, kurio istorija adekvati lietuviškam mitui. Jame pasakojama, kaip princas Tutmozis, medžiodamas Gizos apylinkėse (sakrali vieta, kaip Šventaragio slėnis), pavargęs prisnūdo sfinkso šešėlyje. Sapne pasirodęs sfinksas ėmė jam skųstis, kad trupa jo kūnas. Tutmozis tuomet nebuvo sosto įpėdinis, taigi pabaisa pažadėjusi, kad jei šis atstatysiąs ją, vieną dieną taps faraonu[28]. Kas įvyko toliau, nežinoma, nes trūksta dalies teksto, tačiau faktas, kad skulptūra buvo atkasta ir restauruota, o Tutmozis tapo faraonu. Tą liudija iki šiol tarp Didžiojo sfinkso letenų stovinti raudono granito „Sapno stela“, kur vaizduojamas aukas pabaisai atnašaujantis faraonas Tutmozis IV. Nors istorikai linkę manyti, kad šiuo apsireiškimu Tutmozis įteisino valdžios perversmą, vis dėlto sfinksas yra giminiškas geležiniam vilkui, nes abu valdovai (M. Srijkovskis vienoje teksto ištraukų Gediminą prilygina faraonui[29]) už savo pozicijas buvo dėkingi nežemiškiems padarams. Reikėtų paminėti, kad vilkui, kaip miesto įkūrėjui, svarbus vaidmuo tenka ir kitų tautų folklore. Antai vienas graikų padavimas teigia, kad Arkadijos miestą Likosurą įkūrė Likaonas, kuris turėjo vilko bruožų; Likaono vardas siejamas su žodžiu „vilkas“, jis ir virsta vilku[30]. Juo labiau nevalia užmiršti Romos miesto įkūrėjus žindžiusios Kapitolijaus vilkės. Taigi jeigu Gedimino sapnas nėra išgalvotas, tuomet Šventaragio slėnyje turėjo stovėti atminimo akmuo (arba stabas). O galbūt miesto legendą gyventojai minėdavo specialiomis iškilmėmis, pvz., Arkadijoje ant Likėjo kalno kas devyneri metai švęstos Likėjos, kurių metu aukoti vaikai. Vaiko auka, kaip tikėta, turėjo apraminti laukinį dievą – vilką ir atitraukti jo kenkiamąją galią nuo žmonių[31]. Tuo tarpu Romoje ne tik švęstos Luperkalijos (persirengę vilkais miestiečiai vaikydavo vienas kitą), bet ir atvykėliai galėdavo apžiūrėti Palatino kalvos papėdėje esantį urvą, kur vilkė žindžiusi Romulą ir Remą, arba forume persodintą medį, šalia kurio pintinę su kūdikiais ant kranto išmetė Tiberio vandenys[32]. Deja, kalbėti apie tuometį lietuvių socialinį gyvenimą istorikams trūksta duomenų.

Tyrinėjant lietuvių tautosaką, pastebima, kad vilkas asocijavosi su anapusiniu pasauliu. Pavyzdžiui, vienoje pasakoje kalbama apie geležiniu vilku pasivertusį velnią, kuris Dievui leidus turįs išpjauti visus žmones, o antrojoje – apie varinį vilką, už sulaužytą pažadą ketinusį sudraskyti karalaitį. A. J. Greimas vilką apskritai laikė velnio tvariniu, kurį tasai sukūrė, pasinaudojęs Dievo patarimu. O V. Toporovas legendos siužete įžvelgė genealoginę sąsają: Pagal kai kurias tradicijas Gediminas yra kunigaikščio Uodegos sūnaus Vilko proanūkis. Vien šios sąsajos užtenka, kad sapnas būtų pripažintas ypatingu – jame pasirodė ir žinią davė toteminis giminės pirmtakas. Herojus protėvio apdovanojamas teise ir galia įkurti miestą, kuris jam garantuos nenykstamą šlovę. Gedimino giminės pradininkas vilkas duoda pradžią ir naujai polio bendrijai[33]. Šie pavyzdžiai leidžia spėti, kad baltų bei kitų indoeuropiečių tautų kultūrose egzistavo vilko kultas, kuris sietas su archajiškiausiomis totemistinėmis pažiūromis[34]. Kiti tyrinėtojai geležinį vilką priskyrė kalvystės pradininko (dievybės) darbams. Pasaulio mitologijoje panašių analogijų pasitaiko apsčiai. Homero „Odisėjoje“ Fajakų karaliaus rūmų vartus sergsti nepaprasti gyvūnai: Šunys auksiniai ir sidabriniai gulėjo abipus, / Juosius Hefaistas kadais išmoningai buvo nukalęs / Rūmams šviesaus Alkinojo garbingo sergėt ir ginti[35]. Delfų šventovėje stovėjo bronzinis vilkas, skirtas žvėriui, apgynusiam vietovę nuo priešų[36]. Net krikščioniškoje tradicijoje šv. Jurgis laikomas vilkų valdovu. Taigi vilko personažas lietuvius tiesiogiai siejo su vakarietiška kultūra. Vis dėlto labiausiai XVI–XVIII a. geležinis vilkas bei žynys Lizdeika aptarinėti Romos įkūrimo kontekste.

Istorijoje krivių krivaitis Lizdeika – bene paslaptingiausia asmenybė. Savo kronikoje M. Strijkovskis trumpai pristato žynio vaikystę ir jaunystę, kur susipina realūs bei fantastiniai įvykiai. Pasak metraščio, Lizdeiką, gulintį erelio lizde vienoje girioje, šalia vieškelio, surado Gedimino tėvas Vytenis, o kiti tvirtino, esą vaikas tvarkingai gulėjęs lopšyje, pakabintame ant medžio šakos, kur jį aptikęs valdovas užaugino lyg sūnų. Paaugęs Lizdeika demonstravo nebūdingą paprastiems žmonės narsą, kas reiškė buvus jį didžiūną arba kunigaikštiškos kilmės, tačiau pamestą dar vystykluose pavyduliaujančios pamotės ar patėvio, tarsi karalius Amulius, kuris įsakė nužudyti dvynius Romulą ir Remą[37]. Pažymėtina, kad kronikoje Gediminas vadinamas Vytenio sūnumi, o tai rodo istoriko užmojus įtvirtinti legalią Gediminaičių dinastijos pradžią (kiti autoriai teigę Gediminą buvus Vytenio broliu, arklininku) bei įvesti Lietuvą į Vakarų Europos politinę erdvę; mėginta atremti lenkų kritiką. Taigi Gediminas, Vytenio sūnus, ir Lizdeika, Vytenio rastas ir išauklėtas „kaip tikras sūnus“, pasirodo esą broliai ir atliepia brolius Videvutį ir Brutenį, kurie Simono Grunau (Simon Grunau, 1470–1531) Preussische Chronik (Prūsų kronika) atitinkamai pavaizduoti kaip Prūsų pirmasis karalius ir aukščiausias kunigas, taip pat Romulą ir Remą[38]. Tuo tarpu Miechovitos kronikoje Gedimino įvardijimas Vytenio arklininku ir jo žudiku atskleidžia dvi prieštaraujančias Gediminaičių kilmės teorijas, kurios turi atitikmenį romėnų tradicijoje. Pirmoji primena dviejų brolių įkurtą miestą, antroji – smurtinį pirmtako, karūnuoto valdovo, nušalinimą[39]. Be to, Lizdeika rastas gyvūno guolyje, o tai itin artima antikinei istorijai, pvz., Persijos karalių Kyrą Didįjį augino vilkė[40], Tarteso (Ispanija) princą Habį miške maitino gyvūnai[41], Misijos karalių Telefą žindžiusi liūtė[42] ir kt.

Vis dėlto stebuklingas Lizdeikos atsiradimas erelio lizde, lyginant su romėnų dvyniais, iškelia abejonę. Ar tikrai žynys buvo rastas erelio lizde, juolab kad šie paukščiai Lietuvoje lizdų beveik nesuka arba įsikuria aukščiausiuose medžiuose? Ir kodėl apskritai pasirinktas erelis, o ne lokys (kaip žemaičių legendose) ar lūšis? Nagrinėdami savo miesto istoriją, kritiškai mąstė ir senovės romėnai. Titas Livijus bandė į mitą žvelgti racionaliai. Lotynų kalboje žodis „vilkas“ (lupa) taip pat reiškia ir „prostitutė“, tad galbūt Romulą ir Remą išgelbėjo visai ne vilkė, o prostitutė?[43] Tai gal ir Lizdeika nebuvo rastas lizde, o legendos pagražinimas naudotas siekiant paslaptingesnės atmosferos? Be to, kronikos autorius Lizdeiką įvardijo Radvilų giminės protėviu. Istorikas šią versiją greičiausiai paėmė iš pačių Radvilų šaltinių ar bent iš autoritetingų pasakojimų. <...> Genealogiją liudija Nesvyžiaus rūmuose kesoniniai lubų raižiniai[44]. Radvilų pavardė, pasak istorikų, susidėjo iš žodžių „rasti“ ir „viltis“, o tai leido „Radvilą“ laikyti „rastinuko“, „pamestinuko“ sinonimu. Tokia etimologija jau nuo seno siejo giminę su Lizdeika kaip „rastinuku“, tačiau nesuteikė jai politinio statuso ir istorinio konteksto[45]. Būtent politiniai sumetimai nulėmė, kad vėlesniuose dokumentuose Radvilos save vadino romėnais, taip įsitvirtindami vakarietiškoje kultūroje. Tad visiškai realu, kad ir Lizdeikos mitinė prigimtis galėjusi būti išgalvota pačių Radvilų.

Nemažiau išraiškingai susiliejo Gedimino sapnas bei Romos legenda, Lietuvos didžiajam etmonui Liudvikui Konstantinui Pociejui (1664–1730) iškilmingai įžengiant pro Vilniaus vartus. Procesija aprašyta panegirinės poezijos rinkinyje „Septynkalvis Vilnius, Lietuvos Palemoniškųjų miestų galva“ (Septicollis Litvaniae caput Palaemoniarum urbium Vilna, 1723). Visų pirma, Lietuvos sostinė kūrinyje vaizduojama lyg Amžinasis miestas; įspūdį stiprina žodžių junginys „septynkalvis Vilnius“. Tiek romėnų, tiek lietuvių legendose kalvoms skirtas ryškus vaidmuo, nes, anot britų istorikės Mary Beard, kalvos, ant kurių buvo pastatytas miestas (lietuvių atveju, pilys), teikė ne tik idealią apsaugą, bet ir sveiką aplinką viduryje „pražūtingo regiono“, <...> kur plito ligos, kurį siaubė potvyniai ir gaisrai[46]. Pilies vartai, tekste įvardyti Kapitolijaus vartais, siejami ne tik su epigrafui parinkta Propercijaus citata, bet ir, peržengiant gero skonio bei sveiko proto ribas, su psalmės eilute „Atkelkite, kunigaikščiai, savo vartus“. <....> Tiesa, <....> eilėraštyje „vaivadai vartus atkelti“ kviečiami „Lietuvos Septynkalvio [miesto] didysis kūrėjas, aukščiausias kunigaikštis (Princeps) Gediminas“ ir kiti Šventaragyje sudeginti Lietuvos valdovai[47]. Taip Lietuvos didysis kunigaikštis atvirai prilyginamas Romos imperijos valdovams ir sumenkinama Lenkijos hegemonija. Gedimino sapnas iškilmėse tvirtai supinamas su Romos mitu, netgi pakeičiant geležinio žvėries lytį – autorius kalba apie „vilkę“. Pompastiškai pabrėžiama, jog Gedimino vilkė yra daug žiauresnė negu Romulo, nes šioji visa esanti geležinė (žaidžiama sąskambiu, magis fera <...> tota ferrea). Užvaldytas poetinio šėlo, kūrinio autorius skaitytoją tikina, jog „vilkė, visa geležinė, nėščia šimtu staugiančių palikuonių, ir sapne dėl Lietuvos budinčiam Gediminui išpranašavo“ kaip Vilniaus „garbės dieną“ būtent šią, vaivados įžengimo dieną, kurios liudytojai esame[48].

Žinoma, mitologiniai išvedžiojimai būdingi visoms triumfo iškilmėms, pvz., Zigmantui Vazai 1611 m. liepos 24 d. įžengiant į Vilnių pastatytose dekoracijose valdovas lygintas su Herkuliu, faraonu Sesostriu, o iškovota lietuvių pergalė – su Romos žygiais[49]. Ir nors visa tai – barokinis stilius, tačiau Gedimino sapnas visuomenėje įgijo propagandinį tikslą pabrėžti LDK išskirtinumą ne tik regione, bet ir visoje Europoje. Panašiai Romos priešai naudojo „Sabinų išprievartavimo“ epizodą, tuo grįsdami romėnų žiaurumą. Be to, geležinio vilko staugimas bei Vilniaus garsas pasaulyje atspindi Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 m. pr. Kr.) Aeneis („Eneida,“ 29–19 m. pr. Kr.) Jupiterio pažadą Enėjui duoti imperiją be ribų[50]. Tad Gedimino sapnas ne mažiau iliustratyviai tautai pristatė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tarytum pačių dievų dovaną.

Antrojoje straipsnio dalyje bus toliau aptariami lietuvių ir romėnų mitiniai saitai, paremti Palemono dinastija.

_______________

[1]Myth and Nationhood, ed. Hosking G., Schöpfln G., London, 1997, 141 p.

[2] Bon Le G., Minios psichologija, Vilnius, 2011, 84 p.

[3]Myth and Nationhood, 37 p.

[4] Renan E., Qu'est-ce qu'une nation? 1882 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://fr.wikisource.org/wiki/Qu%E2%80%99est-ce_qu%E2%80%99une_nation_%3F.

[5] Abizadeh, A., Historical Truth, National Myths, and Liberal Democracy // Journal of Political Philosophy, 12(3), 2004, 298–313 p.

[6] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 206 p.

[7] Renan E., op. cit.

[8]Unsettling cities, ed. Allen J., Massey B. D., Pryke M., London, New York, 1999, 141 p.

[9] Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Vilnius, 1989, 205–206 p.

[10] Greimas J. A., Gedimino sapnas // Kultūros barai, Nr. 8–9, 1998, 65 p.

[11] Stryjkowski M., Kronika Polska, Litewska, Żmudzka i wszystkiej Rusi, Warszawa, 1846, 370–372 l.

[12] Kirkoras H. A., Pasivaikčiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 2012, 27 p.

[13] Ališauskas V., Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas // Senoji Lietuvos literatūra, 37 kn., 2014, 24 p.

[14] Greimas J. A., op. cit., 66 p.

[15]Titus LiviusAb Urbe Condita I V, London, 1905, 1.45 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://mcadams.posc.mu.edu/txt/ah/Livy/Livy01.html.

[16] Balinskis M., Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007, 49 p.; Kraševskis I. J., Vilnius nuo jo pradžios iki 1750, I T., Vilnius, 2014, 35 p.

[17] Bathrellou E., Menander’s Epitrepontes and the festival of Taurapolia // Classical Antiquity, 31 V., 2 No, October 2012, 160–181 p.

[18] Singh K. N., Encyclopaedia Of Hinduism, VII V., Delhi, 1997, 1712 p.

[19] Pattanaik D., The goddess in India, Vermont, 2000, 43 p.

[20] Greimas J. A., op. cit., 67 p.

[21] Ališauskas V., op. cit., 26–27 p.

[22]Ibid., 28 p.

[23] Gudmantas K., Vėlyvųjų Lietuvos metraščių erdvė // Darbai ir dienos, 44 nr., Kaunas, 115 p.

[24] Ališauskas V., op. cit., 23 p.

[25] Stryjkowski M., op. cit., 370 l.

[26]Vesta, the Roman Goddess of Sacred Fire [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://piereligion.org/vesta.html.

[27] Šlekonytė J., Kodėl Gediminas sapnavo geležinį vilką // Tautosakos darbai, XIV (XXI), 2001, 123 p.

[28]Ancient Egypt, ed. Silverman P. D., London, 1997, 187 p.

[29] Stryjkowski M., op. cit., 370 l.

[30] Šlekonytė J., op. cit., 122–123 p.

[31]Ibid., 135 p.

[32] Beard M., SPQR. A history of Ancient Rome, London, 2015, 69 p.

[33] Ališauskas V., op. cit., 30 p.

[34] Šlekonytė J., op. cit., 135 p.

[35] Homeras, Odisėjas, Vilnius, 1997, 90 p.

[36] Scott M., Delphi. A History of the Center of the Ancient World, Oxford, 2014, 131 p.

[37] Stryjkowski M., op. cit., 371 l.

[38] Greimas J. A., op. cit., 68 p.

[39]Ibid., 69 p.

[40] Herodotas, Istorija, Vilnius, 2008, 50–53 p.

[41]Habis, Rey Tartesio [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.andalucia.cc/adn/0299per.htm.

[42]Pergamon and the Hellenistic kingdoms of the Ancient world, ed. Picon A. C., Hemingway S., New York, 2016, 204 p.

[43] Beard M., op. cit., 59 p.

[44] Ališauskas V., op. cit., 41 p.

[45]Ibid., 42 p.

[46] Beard M., op. cit., 57 p.

[47] Ališauskas V., op. cit., 52 p.

[48]Ibid., 52–53 p.

[49]Triumfo diena, par. Ulčinaitė E., ir Saviščevas E., Vilnius, 2011.

[50] Vergilijus, Eneida, Vilnius, 1989, 71 p.