Žvilgsnis į Raimundo Mikšio kūrybą: tapyba ir piešiniai 20

Gabrielė Kuizinaitė
www.kamane.lt, 2015-03-30

Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje veikia dailininko Raimundo Mikšio tapybos, pastelių ir piešinių retrospektyvinė paroda. Šioje galerijoje ne kartą buvo eksponuojami R. Mikšio darbai, čia vyko menininko personalinės parodos, jis dalyvavo ir bendrose galerijos rengiamose parodose. 2012 m. I. Mikuličiūtė parengė ir išleido dailininko albumą „Raimundas Mikšys. Tapyba / piešiniai“, kuriame sutelkti ne tik tapybos darbai, priešiniai, eskizai, bet publikuojami ir Algio Uždavinio, Kęstučio Navako straipsniai. Albumas iliustruotas dailininko nuotraukomis, laiškų bei užrašų faksimilėmis.

R. Mikšio (1961–2008), Kauno bohemiškoje aplinkoje žinomo pravarde Šniūras, nebėra jau septyneri metai. Jis buvo ne tik savitas, originalus tapytojas, tapęs ekspresyvia maniera, bet ir daugelio Kauno menininkų sambūrių, diskusijų dalyvis, pasak K. Navako, „Kauno gatvių ir kavinių paukštis“. R. Mikšys priklauso išėjusiųjų menininkų kartai. Kaip ir žurnalistas Šiaurys Narbutas, režisierius Raimundas Kulbis, aktorius Viktoras Šinkariukas, tapytojas Arūnas Vaitkūnas, daugybė kitų žinomų to laikotarpio kūrėjų, jis išėjo gerokai per anksti. Nors menininkas paliko daug, plačios tematikos darbų, jo kūryba nėra sulaukusi išsamesnių tyrinėjimų.

R. Mikšys gyveno ir kūrė Kaune. Aštuonerius metus mokėsi J. Naujalio meno mokykloje (lankė Konstantino Vilniaus Petrausko violončelės klasę), 1976 m. perėjo į Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – Saulės gimnazija), o 1979 m. ją baigė. Nuo 1980 m. kelerius metus mokėsi Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Parodų atidarymo metu visuomet grojo bliuzą. Tapyti pradėjo labai anksti, nuo 1988 m. dalyvavo parodose. 1989 m. baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – VDA) Kauno skyrių, įgijo keramiko specialybę. Menininko kūrybai didelės įtakos turėjo jo mokytojas tapytojas Alfonsas Vilpišauskas. Jie 15 metų kartu kurdavo R. Mikšio senelių sodyboje netoli Balbieriškio, Žvyrynų kaime. 2001 m. R. Mikšys tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dailininko darbų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Niujorke, Čikagoje, Bostone, Hamburge.

Apie menininko kūrybą yra rašę prof. A. Uždavinys, menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė, menotyrininkė Kristina Civinskienė, poetas K. Navakas ir daugelis kitų. R. Mikšiui stojant į Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrių, žinomas skulptorius prof. Stasys Žirgulis savo rekomendacijoje taikliai apibūdino tapytojo kūrybą: „R. Mikšys – plataus kūrybinio diapazono menininkas. Puiki spalvinė paletė, profesionalumas, kompozicijų savitumai bei plastinis originalumas – nuosaka Raimundo meninės brandos“ (2001). Menotyrininkė K. Civinskienė, rašiusi apie R. Mikšio parodas, teigė, kad „jo pavardę drąsiai galima vardyti šalia A. Vilpišausko, A. Vaitkūno, kitų XX a. pabaigos ekspresionistų.“[1]

Dailininko darbų ekspresyvumą, koloristiką bene geriausiai yra apibendrinęs A. Uždavinys: „R. Mikšys yra radikalaus dramatinio ekspresionizmo atstovas, pasižymintis daugeliu šiai dailės srovei būdingų bruožų: karštligiška kūrybine aistra, siekiu išreikšti vidinį nerimą abstrahuotos gamtos motyvais, taip pat – beprotišku noru svaigintis spontaniškų spalvų deriniais.“[2]

Menininkui išėjus, gerokai aiškiau ir giliau išryškėja jo buvimas, vieta, savitumas ir išskirtinumas. Kuo išskirtinė ir savita R. Mikšio kūryba?

R. Mikšio kūryba neapsiriboja viena tematika ar vienu žanru. Dailininko ankstyvojoje tapyboje dar išsaugojami grynosios tradicinės tapybos ženklai, tačiau palaipsniui pereinama į abstrakčiąją tapybinę raišką bei ekspresionistinę koloristiką. Visa tai daug geriau leido menininkui išsakyti savąjį egzistencinį požiūrį, atskleisti subjektyvųjį pasaulio, savos aplinkos ir artimų žmonių suvokimą.

Menininko kūrybą pagal tematiką galima skirstyti taip: abstrakčios kūrybos laikotarpis (1990–2007)‚ šiame laikotarpyje aktuali peizažų, medžių ir namų tema, 1985–2006 m. kurti paveikslai religine tema, dažnai naudojama asambliažo technika. Vėlesniu kūrybos laikotarpiu R. Mikšys nemažai dėmesio skyrė nespalvotam portreto žanrui, dažniausiai tapė bičiulius, artimuosius.

Ankstyvojoje kūryboje dailininko akiratyje – senelių kambarys, senelio trobos palėpė, kaimo peizažas. R. Mikšys senelių sodyboje yra ištapęs langines ir baldus. Šiuose 1985–1986 m. kurtuose darbuose išlaikoma proporcija, atkuriami kambario aplinkos daiktai – langas, lova, kėdė, visą tai sujungia pastelinės spalvos, nedrąsi, tačiau jau ryškėjanti potėpio ekspresija. Iš tradicijos pamažu išsilaisvinama peizažinėje tapyboje, suteikiančioje galimybę laisvesnei raiškai, koloristinei dermei ir kontrastams. Peizažo žanras išlieka ir vėlyvesnėje R. Mikšio kūryboje, tačiau kinta raiška ir koloristika, darbuose matome daugiau įvairovės.

Palaipsniui R. Mikšio kūryboje atsiranda portreto, akto žanrai. Dailininkas portretuoja savo bičiulius, artimuosius, kartais jie užfiksuojami piešinyje, eskize, kartais išbaigtame tapybos darbe („A. a. prof. A. Uždavinio portretas“, „Irenos portretas“ (2001), „Plokščių klebono Antano Urbanavičiaus portretas“ (2002), „Moters portretas“ (2000), „Portretas“ (2001), „Sėdinti“ (2001) ir kt.). Ne išorinis išbaigtumas, bet nuotaika, emocija yra daugelio R. Mikšio portretų skiriamasis bruožas, to yra siekiama ekspresyviu piešiniu, gausia spalvine derme, netradicine kompozicija, deformacija. Santūriausias, „tvarkingiausias“ šia prasme yra „Autoportretas“ (2003), tačiau šio gana tradicinio darbo ekspresiją sukelia raudono, žalio, mėlyno fono spalviniai potėpiai bei paties dailininko perpjauta drobė. Taip sukuriamas ypatingas dramatizmas bei paneigiama tradicija.

Gana anksti R. Mikšio kūryboje atsiranda religinė tematika. „Nukryžiuotasis“ (1990) sukurtas asambliažo technika: medinis rėmas asocijuojasi su senomis durimis ar paveikslo porėmiu, stilizuotas kryžius kuriamas iš nuopjovų ar buvusių daiktų detalių. Tačiau užtapytos Kristaus figūros fragmentai sukuria vientisumą, sakralizuoja kompoziciją. „Erškėčių vainikas“ (1997) – asociatyviosios koloristinės tapybos pavyzdys. „Kristaus portretas“ (2002) ir „Judo portretas“ (2000) sukurti panašiu metu, juos jungia juodos spalvos ir potėpio ekspresija, galbūt Ch. P. Baudelaire’o poezija, tikėjimo ir nebūties nuojauta.

Tai, kad dailininką veikė muzika, išduoda jo ankstyvųjų paveikslų pavadinimai „Dedikuota Vangeliui“ (1991), „Fredžiui Merkuriui“ (1992), vėlyvesnėje kūryboje dažna abstrakcija be pavadinimo yra ne tik spalviškai, bet ir formos požiūriu itin muzikali ir žaisminga.

Abstrakčioji R. Mikšio kūryba įvairi: nuo didžiulių drobių, prisodrintų spalvomis ir potėpiais, abstrakčiomis ir asociatyviomis dinamiškomis formomis („Abstrakcija“, 1996), iki minimalistinės raiškos („Abstrakcija“, „Langas“, „Natiurmortas“, 2007).

Vėlyvojoje R. Mikšio kūryboje pastelės technika atliktuose darbuose ekspresiją keičia ramybė, spalvos ir formos statika, neįtikėtiną harmoniją liudijanti spalvinė dermė, teigianti egzistencijos pilnatvę ir prasmę.

R. Mikšys – vienas iš Lietuvos ekspresionistinės tapybos atstovų. Menininko kūryboje svarbu emocija ir išgyvenimas. R. Mikšio abstrakčiosios tapybos spektras dinamiškas ir kintantis, liudijantis apie menininko kūrybinės brandos etapus, santykio su aplinka, gamta, religija kaitą bei ekspresija pulsuojantį vidinį pasaulį.

 

Kamerinė R. Mikšio tapybos ir pastelių paroda Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje (I. Kanto g. 5, Kaunas) veikia iki balandžio 5 d.

____________

[1] Civinskienė K., „Raimundo Mikšio tapyba“ // Nemunas, 2011-10-06.

[2] Uždavinys A., „Ugnies sekama pasaka“ // Kauno diena, 2000-09-16.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*