Ženklo paieškos apnuogintose Jorėse. Egidijaus Darulio tapyba 14

Evelina Januškaitė
www.kamane.lt, 2015-04-20

Metams dar neįpusėjus ukmergiškis menininkas Egidijus Darulis naują savo tapybos parodą „Pulsas“ jau spėjo pristatyti Šiaulių ir net keliose Vilniaus galerijose. Kūrinių šviežumą išduoda malonus, tik išdžiūvusių aliejinių dažų kvapas. Nors menininkas kuria ir miniatiūras, šioje parodoje jis eksponuoja vidutinio formato drobes. Jos, pasak autoriaus, tai „etiudai, prieš kuriant simfoniją“. Muzikiniai terminai, apibūdinantys kūrybą, neatsitiktiniai – menininkas taip pat yra ir obertoninės muzikos atlikėjas, dambrelinininkas, tad parodų atidarymus visuomet lydi originalus muzikinis prologas. Balandžio pabaigoje E. Darulio paroda pristatoma Jonavos kultūros centre.

Šioje parodoje aiškiai juntamas tapybinis pulsavimas, tėkmė, formų kitimas ir ekspresija. Temose pabrėžiami priešingi poliai, kraštutiniai pagrindinių gyvybės struktūrų rezultatai: flora – fauna, anglis – vanduo, gyvybė – mirtis...

Visoje E. Darulio kūryboje vyrauja nuoseklus detalių ieškojimas – ne detalizavimas, bet narstomi ir vizualiai perteikiami struktūriniai modeliai, jų sąveikos. Darbuose pasakojama, kaip primityvios formos tampa sudėtingais organizmais. Autoriui svarbus grįžimas į ištakas, biologinės savasties eksponavimas. E. Daruliui pagrindinė forma – apskritimas ir uodegėlė. Šia kompozicija jis apeliuoja į smegenų siluetą, pratęstą stuburo gijos, į daigintą grūdą, pumpurą, zigotos susidarymą... Kita vertus, ši forma labai primena stilizuotą dambrelį – instrumentą, kuriuo menininkas profesionaliai disponuoja.

Organiškose formose menininkas ieško geometrinės atspirties, išdidindamas ir ištraukdamas į šviesą mums mažai pažinų mikropasaulį. Tai savotiška meno ir biomokslo simbiozė. Pagrindinės formos sąvoka dažnai asocijuojasi su griežtomis linijomis, bet, anot E. Darulio, geometrija – tai bet kurios egzistuojančios formos galimybė būti pavaizduotai tam tikra tvarka plokštumoje. Paveiksluose kalbama ne apie matematines ar architektūrines formas, bet apie organizmų struktūrą – pradinį tašką, iš kurio viskas kyla. Grūdas, smegenys, spermatozoidas – trys įvaizdžiai, iliustruojantys šį leitmotyvą. Tai gamtos, žmogaus ir minties užuomazgos. Ryškiausiai šis konceptas atsispindi „vangogiško“ kolorito siurrealistiniame darbe „Pagrindinė forma“.

E. Darulis. „Pagrindinė forma“, 2014 m. Iš asmeninio E. Darulio archyvo

Tapyboje reprezentuojamos aiškios gyvybės ir mirties alegorijos: sėklos, daržovės, embrionai, šaknys. Visa tai – gyvybės pradžia, gamtos duotybė. Puvėkai, lapai – tarsi pabaiga, mirtis, grįžtanti atgal į pradžią. Tai plonytė riba tarp to, kas randasi, kas tarpsta ir kas išnyksta. Vaizduojami ciklai, nenurodantys aiškaus cikliškumo – jų pasikartojimas daugiau prasminiame ir naratyviniame lauke. E. Darulis siekia parodyti natūralų, organišką gamtos vienį, kuriame visos formos įsilieja į gyvybės fenomeną formuojantį mechanizmą. Gal dėl to jo paroda „Pulsas“ vizualiai labai vientisa.

E. Darulis sako, jog nėra „blogo meno“ ar „blogos tapybos“: visa tai – reliatyvus kontrastų, formų, meno, dailės, muzikos suvokimas. Tai grandininė būsena, paveikta pradmens ir lemianti baigtį... Kūriniu „Gimstantys kaimo mėšlynuose“ E. Darulis pabrėžia, jog nėra ir blogos vietos gyvybei rastis.

Prakalbęs apie organinės kilmės medžiagiškumo iliuziją, menininkas kvestionuoja realybės statusą. O kas yra ta tapybinė realybė? Arba – realybės realumas? Jau seniai menininkai, paveikti XX a. postmodernizmo ir poststruktūralizmo idėjų, o ypač reflektuodami Baudrillard’o simuliakrų teoriją, kūryboje ieško atsakymų į šiuos klausimus. Disponuodamas tapymo materialumu, E. Darulis stengiasi peržengti tapybos materijos lygmenį. Pritariantis tapybiniam atsitiktinumui menininkas tapo cikliškus dėsningumus ir gyvybės formų fraktalus skirtinguose organizmuose.

Nors, autoriaus teigimu, psichoanalizės ir sociumo problemų jo darbuose ieškoti neverta, vis tik iškeldamas primityvių formų bendrumo aspektą, E. Darulis priverčia susimąstyti ir apie socialinę bendrystę, žmogaus santykį su gamta. Jei pažvelgtume į menininko kūrybą pro psichoanalitinę prizmę, tikriausiai būtų galima brėžti froidistinę perspektyvą. Neatmetant idėjos, kad kūryba – pasąmonės turiniai, išreikšti vizualiu pavidalu, nežinia, sąmoningai ar ne, E. Darulis gyvybės ir gamtos temoms išreikšti renkasi atvirą braižą, kuriame galima įžvelgti ir seksualinių konotacijų. Menininkas ironiškai stebisi tokia jam priskiriama pozicija – juk jokio nuogo realumo, tik plikas pradmuo ir jo transformacijos.

E. Darulio darbai gan ekspresyvūs, impulsyvūs. Ryškūs atspalviai perteikia vitališkumą, gyvybės ekstazę. Protarpiais „nuogų“, grynų spalvų intervencijos į organiško instinkto gimti konceptą audrina vaizduotę, įtraukia į vaizdinį. Tapyba intensyvi, dominuojanti erdvėje. Diptike „Sąryšis“ galima pamatyti peizažą primenančio nutapyto veido užuominą, o gal tik upės ar kraujo sruvenimą kapiliarais link horizonto... Paveikslas „Viduje“ išsiskiria šaltais tonais. Centrinėje kompozicijoje matomas lyg embriono poza susuktas siluetas ir makabriškai sudėliotos žmogaus galūnės, juntama instinktyvi nejauka žiūrint. „Kanalai ir išvaržos“ yra tiesiogiai susiję su fizine menininko būsena: darbas nutapytas, kai E. Darulis turėjo sveikatos problemų. Taigi autorius tapo savo aktualijas, nesistengdamas prisitaikyti ar neslėpti savęs po aliejaus sluoksniais. Darbe „Temperatūrų skirtumai“ vėl vaizduojami apskritimai su uodegėlėmis, tačiau šįkart jie primena pupų ankštį, vikšro narelius ar akių obuolių grandinę, iš kurios veržiasi daugybė pagrindinių formų. Koloritas svyruoja nuo skaistaus balto geltonio iki indigo spalvos ruožų su IKB intarpais. Vis tik labiausiai diskutuota apie kūrinį „Vėlės, arba spermatozoidų Jorė“. Jorė – tai gamtos procesas, kai staiga išsiskleidžia pumpurai ir oras pasidengia auksine žiedadulkių migla. Tai lyg gamtos prabudimas, pavasario gimimas, kurį galima pamatyti ankstyvą rytą. E. Darulis šį reiškinį įžvelgia bet kokioje organiškoje struktūroje, sulygindamas jį su gyvybinio mazgo užmezgimu. Vaizdai menininko tapyboje „sprogsta“: netilpdami į rėmus, bando išsiveržti iš drobės fizinio būvio. Įvyksta savotiška in vitro fertilizacija (apvaisinimas mėgintuvėlyje), kai tapyba įrėminama drobės formatu tam, kad užsimegztų kūrinio gyvybė.

Itin atvira kūryba atidengia introspektyvų menininko portretą. Kiti kūrėjai koncentruojasi į kibernetizaciją ir kyborgizaciją, tuo tarpu E. Darulis savo kūryboje vaizduoja nuojautas apie būtį, tęsia natūralaus gamtos takto ir ženklo ieškojimus apnuogintose Jorėse.

 

E. Darulio paroda Jonavos kultūros centre veiks balandžio 23–gegužės 13 d.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*