Žodis. Šviesa. Keli kultūros paveldo suvokimo būdai 0

Kastytis Rudokas
www.kamane.lt, 2014-05-08
Kaip mes suvokiame „Žaliojo“ tilto skulptūras? Ar ištartas žodis veda į šviesą, ar be tikslo tvyro prieblandoje?

Pagaliau į Lietuvą atėjo dienos, kai apie paveldą plačiojoje ir populiariojoje spaudoje kalbama bent truputį atsisakant dviejų iki tol egzistavusių aspektų: teisminių procesų sureikšminimo paveldo verčių ir apskritai jo esmės atžvilgiu (tai geriausiai parodė kaunietiškojo „stiklainio“ atvejis); įvairių teigiamų pasiekimų viešinimo, kai, pavyzdžiui, koks nors Lietuvos periferijos miestukas susitvarkė savo dvarą, kuris tapo stebėtino pelningumo ir miestiečių pasididžiavimo katalizatoriumi. Abu atvejai atspindi požiūrį, kad blogos reklamos (šiuo atveju – komunikacijos) nebūna, arba, kad tai yra geriau už komunikacijos nebuvimą apskritai. Todėl dabartinės diskusijos, dažniausiai apimančios du itin priešingos kilmės objektus – Kauno tarpukario architektūrą ir Vilniaus „Žaliojo“ tilto skulptūras – apskritai yra tikra mana savotiškiems paveldo gurmanams.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokių atvejų Lietuvoje jau yra buvę. Disputai dėl Valdovų rūmų, kino teatro „Lietuva“ uždarymas įtraukė didelę dalį suinteresuotų ir šiaip besidominčių piliečių. Svarbu tai, kad buvo bandoma kalbėti apie paveldą, jo vertę, gilinamasi į autentiškumo ir kitų vertybių svarbą. Atsakymo variantų, kaip ir įprasta, būta labai daug. Šiais laikais ne vienas lietuvis šių atsakymų gali paieškoti ar pats pateikti net populiariausių žinių portalų komentarų skiltyse – taip kiekvienas įtraukiamas į procesą.

Kodėl tai svarbu? Italų paveldo vadybos specialistas B. Bertoldi gana drastiškai formuluoja mintį, kad: „istorinės, meninės, estetinės ir kitos panašios vertės paveldo objekte yra sunkiai apčiuopiamos, todėl tikrąją vertę paveldo objektui suteikia būtent juo besirūpinanti bendruomenė bei jos dėmesys.“ Iš tiesų, po kai kuriais straipsniais apie Žaliojo tilto skulptūras galima pamatyti tiek komentarų, kad tai perskaitęs B. Bertoldi tikriausiai ir už mažesnį atlygį suskubtų krautis lagaminus į Lietuvą. Tačiau, kas pirmiau – žodis ar šviesa? Senasis testamentas teigia, jog buvo ištartas žodis, o vėliau atsirado šviesa – žmonių gyvybė. Todėl kiek referuodamas interneto komentatorių (kaip tam tikros spontaniškai susidariusios, tačiau realios visuomenės grupės) bei kai kurių politikų nuomones, norėčiau plėtoti šią temą, nors girdėjau kalbant, kad Senasis testamentas mūsų nebegali nieko išmokyti. Gali.

Kartą sulaukiau klausimo: kuo skiriasi architektūra (net ir istorinė) nuo architektūros paveldo objekto? Atsakiau, jog skiriasi kaip „žodis“ ir „šviesa“. Architektūrą suvokiame spontaniškai, dažnai vertindami „gražu – negražu“, „patinka – nepatinka“ ir kitomis itin subjektyviomis kategorijomis. Nėra abejonės, kad architektūra yra labai vizuali, erdviška, o žmogus apie 90 procentų informacijos apie supantį pasaulį gauna per regėjimą. Tačiau tai nėra blogai. Blogiau, kai architektūra (nesvarbu – nauja ar istorinė) suvokiama per vizualųjį aspektą, jį pripildžius ne „šviesos“, o platoniškosios prieblandos. Taip vaizdas neabejotinai išsikraipo ir kartais įgauna įvairias bauginančias (būna – ir žavinčias, tačiau ne itin reikšmingas) formas. Tai gi, kaip mes suvokiame „Žaliojo“ tilto skulptūras? Ar ištartas žodis veda į šviesą, ar be tikslo tvyro prieblandoje?

Manyčiau, architektūra yra žodis, o gilesnis jos suvokimas, nesvarbu, paveldosauginis ar architektūrinis, yra šviesa, kurioje žodžiai įgyja prasmes. Noriu pasakyti, jog paveldo objektų suvokimui nepakanka 90 procentų regimosios informacijos, svarbu žinoti daugiau, nei objekto sukūrimo laikotarpį ir jo politines aplinkybes. Lygiai taip pat ribotas yra ir vien estetinis vertinimas, visiškai atsietas nuo politikos. Panašu, jog diskusijos „Žaliojo“ tilto tema kol kas yra prieblandoje. Mane džiugina tik tai, kad sudrumsčiama, išjudinama rami ir stagnacinė tvarka, atsiranda tegul ir politiškai angažuoto chaoso, su gal kiek senamadiškos modernistinės paveldosaugos kvapeliu.

Jei jau operuojama įvairiomis moralės kategorijomis, kaip, pavyzdžiui, „Žaliojo“ tilto skulptūrų okupacinio režimo simbolika, stiprinanti traumines šalies patirtis, galbūt galime įvesti ir daugiau dimensijų. Viena tokių – pripažinimas, gydymas ir, jei norite, emancipacija. Visiškai nepritariu skulptūrų saugojimui per se, tačiau kaip ir Krzisztof Wojdiczko tikiu, kad galime keisti paminklų bei paveldo, kad ir skaudaus, trauminio, naratyvus. Galbūt tai praktinis B. Bertoldi išsakytos minties pritaikymas Lietuvos paveldo apsaugos sistemoje.

Nors Kauno tarpukario architektūrinis paveldas yra neabejotinai teigiamą emocinį krūvį įgijęs miesto kultūros sluoksnis, jam trūksta kognityvinio pažinimo ir net pripažinimo. Skirtumas tarp šių dviejų objektų – tilto ir tarpukario paveldo – plačiąja prasme tėra tas, kad skulptūros yra blogis, nes asocijuojasi su sovietine ideologija; tarpukaris – gėris, įgyjantis laisvos Lietuvos konotacijas. Be jokios abejonės, ir judėjimas už baltos spalvos grąžinimą Kauno modernizmui iš esmės nėra skirtas vandalizmo ar dažų pramonės skatinimui. Tai tiesiog būdas atkreipti visuomenės dėmesį ir pasiųsti žinutę, grįstą žiniomis ir jų apdorojimo metodais, plečiant baltos spalvos prasmę nuo autentiškumo svarbos paveldosaugoje iki miesto marketingo kampanijų, apskritai dalyvavimo tam tikroje visuomeninėje akcijoje.

Kauno tarpukario architektūros ir „Žaliojo“ tilto skulptūrų dichotomija tikrai stipri. Kas galėtų paneigti, jog, atmetant meninius, estetinius ir kitus subjektyvios kokybės kriterijus, šie du Lietuvos kultūriniai artefaktai yra skirtinguose horizontalės taškuose, tačiau viename lygyje, jei žiūrėsime iš vertikaliosios – kokybinės – ašies perspektyvos. Žinoma, kalbu apie paveldosaugai būdingą suvokimą – ir ne tik jį. Jei norime nuo savo pečių visiškai nusimesti sovietmetį, galbūt reiškinius pradėkime vertinti ne tik „juoda – balta“, „saugau – griaunu“, „UNESCO – Grūtas“ kategorijomis? Gal jau laikas mažiau vadovautis emocijomis ir nuotaikomis, pažangos siekti ne tik high-tech pramonės sektoriuje, bet ir mentaliniame visuomenės gyvenime. Tiesmuki vertinimai, griežtumas ir kategoriškumas yra neabejotini praėjusios epochos reliktai.

Visgi, noriu pasidžiaugti, kad diskusijų ne tik atsiranda, bet palaipsniui jos tampa gilesnės. Juk pradžioje buvo žodis, o tik po to, na bent jau remiantis chronologine logika, atsirado šviesa. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*