Lankomės Kauno medinukuose: autentiškasis Žaliakalnis 6

Asta Raškevičiūtė, Rytis Mekiša
www.kamane.lt, 2015-01-21

Žaliakalnis – vienas žymiausių Kauno rajonų, iki galo suformuotas tarpukariu. Tuo metu čia ėmė kilti įvairių tipų gyvenamieji mediniai namai – nuomojamų butų dviaukščiai, vieno aukšto sodybinio tipo medinukai. Dėl puikios strateginės padėties rajone ėmė kurtis Kauno inteligentai. Pradėtos statyti įmantrios medinės vilos, kotedžai. 1923 m. buvo suformuota viena svarbiausių urbanistine, architektūrine, istorine vertėmis pasižyminčių Žaliakalnio dalių – trapecijos formos plano teritorija tarp Radvilėnų plento, K. Petrausko gatvės bei Vydūno alėjos. Tai danų inžinieriaus M. Frandseno įgyvendintos bei to meto Kauno miesto inžinieriaus Antano Jokimo parengtos Kauno miesto schemos dalis. Erdvūs sklypai, nuo gatvės atitraukti namai, puoselėjami daržai bei sodeliai suformavo savitą rajono vaizdą, kuris kartais apibūdinamas kaip „miestas-sodas“. Laikui bėgant, teritorijos charakterį keitė disonuojantys didelio tūrio objektai, buvo tankinamas užstatymas, iškilo pastatų atnaujinimo ir esamo vietos charakterio išlaikymo problemų.

Vieni svarbiausių Žaliakalnio charakterį palaikančių objektų – autentiški mediniai gyvenamieji namai. Ne tik medinės architektūros išorės elementai, bet apskritai išsaugota gyvenamoji aplinka: išlaikytas sklypo apželdinimas, eksterjero ir interjero detalės, tradicinė gyvensena. Šie segmentai formuoja ypatingą rajono charakterį, suteikia jam filotopinę vertę. Būtent gyvenamąją aplinką kaip itin vertingą šio rajono tapatumo, traukos elementą pabrėžia ir kultūros paveldo specialistai. Kaip teigia Kultūros paveldo apsaugos ekspertė, ICOMOS narė, Jūratė Markevičienė, „į senąsias gyvenvietes, kuklią kasdienę aplinką, kur nėra architektūros šedevrų ar iškilių paminklų, šiuolaikinius žmones traukte traukia. Tokios gyvenvietės bei namai turi dvasią, leidžia patirti namų tikrumo, saugumo, stabilumo ir tęstinumo pojūtį, pergyventi paprasčiausius prisirišimo ir meilės namams jausmus, patenkina archajišką žmo­gaus poreikį turėti šaknis“.

Šiame ciklo „Lankomės Kauno medinukuose“ straipsnyje pristatomi keli autentiški Žaliakalnio medinukai, kurie iki šiol yra išsaugoję pirminį charakterį, medžiagiškumą, pagrindinius architektūros elementus.

Vienas iš aplankytų autentiškų Žaliakalnio medinukų – Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44 esantis nuomojamų butų tipo namas. Leidimą statyti šį pastatą 1927 m. gavo Lietuvos kariuomenės kapitonas, Šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas. Pagal namo projektą pirmame bei antrame aukštuose suplanuota po 4 kambarių butą. A. Gedmantas su šeima gyveno antrame namo aukšte, o dalį pirmojo aukšto nuomojosi krautuvininkas, kur laikė nedidelę maisto prekių krautuvėlę. Asimetriško tūrio namo antrame aukšte įrengta uždara galerija. Daugiašlaičio stogo stoglangis puoštas saulės spindulių motyvu. Pastato sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis, kurios pabrėžia namo langus. Išorėje bei viduje išlikę daug autentiškų elementų: balkono tvorelė, durys, langai, jų rankenos. 2010 m. pastatas įrašytas į kultūros vertybių registrą. A. Gedmanto gyvenimo name faktą mena 2014 m. ant sienos atidengta memorialinė lenta.

Kitas įdomus ir itin autentiškas medinis namas yra Minties r. 24. Jis nuo pastatymo mažai tvarkytas, todėl puikiai išlaikęs pirminį vaizdą. Tai Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėjui Jonui Dereškevičiui priklausęs pastatas, kuriame iki šiol gyvena jo dukra. Namo projektas parengtas dar 1928 m. Tai buvo ne tik vienai šeimai, bet ir nuomai skirtas pastatas, kuriame suplanuoti keturi butai. Iš viso name įrengta dešimt kambarių. Pradėjęs statyti namą, J. Dereškevičius paėmė paskolą, kurią vėliau išmokėjo gaudamas pinigus už butų nuomą. Savininkas gyveno antro aukšto bute, kitas patalpas nuomojo. Pokario metais šeimos finansinė padėtis buvo sudėtinga, J. Dereškevičius kurį laiką dėl ištrėmimo grėsmės net negyveno Kaune, todėl jokių žymesnių remonto darbų neatlikta. Vėliau name įvykdyti kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dar septintajame dešimtmetyje įvedus dujas, išgriautos koklinės krosnys. Tačiau namo viduje išlikę daug autentiškų elementų – durys, laiptai, dalis tarpukariu įsigytų baldų. Nuo pastatymo beveik nesikeitė ir namo išorė. Namas apkaltas medinėmis lentelėmis, originaliai skaidyti mediniai langų rėmai, kampinėje namo dalyje esantis balkonas. Virš jo – trikampis frontonėlis su nedideliu pusapskričiu langu. Namą supa sodas, tvarkomas nedidelis daržas.

Dar vienas objektas, iki šiol palaikantis tarpukario Žaliakalnio dvasią – Tulpių g. 21 esanti vila, vertinga ne tik dėl išsaugotų pastato architektūros, interjero elementų, bet ir dėl čia gyvenusių asmenybių atminimo. 1927 metais pastatytas namas priklausė Juozui ir Stasei Geniušams – pianisto Petro Geniušo seneliams. Pirmame aukšte suprojektuoti trys pereinami kambariai su virtuve, mansardoje – dar du kambariai. 1928 m. namo savininkui išduotas leidimas kiemo pusėje pristatyti priestatą su laiptais į mansardą. Tokiu būdu atskirtas antrasis butas. 1934 m. gegužės 25 d. valdą J. Geniušas pardavė Eligijui Lastovskiui-Lastui, kuris tuo metu gyveno Palangoje, vėliau ne kartą keitė gyvenamą vietą – gyveno Širvintuose, Veiveriuose, o abu Žaliakalnyje buvusio namo butus nuomojo. 1947-1961 m. name gyveno žymus to meto visuomenės veikėjas poetas modernistas, vertėjas, teisininkas Adomas Lastas-Lastauskas (1887-1961). Šį faktą primena 1970 m. fasade iš gatvės pusės atidengta memorialinė lenta.

Vilą suprojektavo statybos technikas J. Indriūnas. Namas vieno aukšto, su mansarda, beveik kvadrato formos plano. Pasak prof. N. Lukšionytės, vila „pasižymi dinamišku tūriu: pagrindiniame fasade – prieangio ir virš jo iškelto mezonino iškyša, sudėtingos formos dažyta skarda dengtas stogas, kiemo pusėje – žemesnis verandos priestatas. Stilistinį vilos išskirtinumą kuria nusklembti stogų kampai ir palenkti šlaitai, apkalimo lentelių išdėstymas (foninės horizontalios, šviesiai dažytos, cokolio ir karnizinių dalių – sukaltos vertikaliai, akcentuotos tamsia spalva).“ Namo sienos, stogas neremontuoti. Išlaikyti ir autentiški langų rėmai, jų skaidymas. Pastato viduje taip pat daug nuo tarpukario išlikusių detalių – krosnis, durų rankenos, sieninės spintos ir kt.

Lauko tyrimų metu aplankyti mediniai namai statyti 1920-1930 metais, iki šių dienų išlikę beveik arba visiškai autentiški. Minėtuose pastatuose ir daugelyje kitų medinių Žaliakalnio namų dažnas savininkas arba bendraturtis yra pensinio amžiaus. Šie žmonės, net ir norėdami tvarkyti namus, dažnai dėl finansinių priežasčių yra nepajėgūs to padaryti.

***

Apžvelgiant minėtuosius namus, iškilo ne vienas klausimas dėl autentiškų pastatų priežiūros, išsaugojimo poreikio ir galimybių. Į juos paprašėme atsakyti medinio paveldo specialistės, dr. Rasos Bertašiūtės.

-Kas Žaliakalnyje Jums atrodo vertingiausia?

-Užstatymas, urbanistinė erdvė: saviti ir žavūs. Daugiausia tai yra nedidelių gabaritų, kompaktiškos, jaukumu pasižyminčios erdvės. Visi namai individualūs, todėl nesunku nuspėti, kas juos statė, kokiai socialinei grupei priklausė namo savininkas. Kiekvienas medinukas turi sielą, kurioje slypi praeities pasakojimai. Jie tarsi atversta tarpukario knyga.

-Žaliakalnis pasižymi medinės architektūros gausa ir unikalumu. Ar verta ją saugoti? Kodėl?

-Žinoma, kad verta. Tokių klausimų neturėtų kilti. Tačiau pasakyti kodėl, nėra taip paprasta. Galima teigti, jog tai yra mūsų tapatumo, savitumo dalis. Jei to neturime, tampame neįdomūs sau ir kitiems.

-Kodėl vieni supranta, kad būtina saugoti medinį paveldą, o kiti – ne. Nuo ko tai priklauso?

-Kalbant apie savininkus, priklauso, ar namas yra paveldėtas, ar pirktas. Dažniausiai saugoma tai, kas paveldėta iš tėvų ar senelių. Medinių namų saugojimas, priežiūra pagrįsta emociniu ryšiu, t. y. meile savo žemei, aplinkai. Ši tendencija pastebima ne tik Žaliakalnyje. Jei namas pirktas, savininkams jis dažniau yra prekė, kurią įsigyjant ieškota naudos. Tai jau vartotojiškas požiūris. Tačiau ir čia būna išimčių – tiesa, retai.

-Ar įmanoma, kad naujai atsikėlęs gyventojas, neturintis didelių sentimentų mediniam namui, rajonui, vis dėlto pajus emocinį ryšį?

-Savininkai labai skirtingi, todėl taip gali būti. Čia svarbus tampa išsilavinimas, nes jis padeda suvokti, kad žmogų supanti aplinka yra vertinga ir svarbi jo tapatumui. Šiuo metu pastebima tendencija, kad jauni žmonės keliasi gyventi į kaimą. Jie jaučia emocinį ryšį su supančia aplinka, jiems tokioje aplinkoje miela, smagu gyventi. Panašiai ir su mediniais miesto namais.

-Kokiomis priemonėmis išsaugoti autentiškumą?

-Visų pirma, yra techninės, utilitarios priemonės – tai begalės technologijų ir teorijų. O kita, bene svarbiausia priemonė – meilės aplinkai sužadinimas. Tinkamas ir tvarkingas medinių pastatų autentiškumo išsaugojimas yra gana brangus. Savininkams kartais trūksta ir būtinų žinių apie tinkamą pastatų tvarkybą. Jei žinių yra daug, svarbu jas atsirinkti.

-Žaliakalnyje yra daugybė autentiškų, bet jau nykstančių namų, kurie yra netvarkomi. Kokia ateitis jų laukia? Ar nebus taip, kad jie visiškai „nusidėvės“, ir nebus įmanoma sutvarkyti?

-Gerai pastebėjote. Tokių namų Žaliakalnyje yra daug. Juos reikia tvarkyti, tačiau būtinos didžiulės investicijos. Namų tvarkybą dažniausiai apsunkina finansinės galimybės. Puikiai žinome pensinio amžiaus gyventojų situaciją. Jie negali tvarkyti namų, nors daugelis labai nori. Galima pastebėti, jog dažnas senyvo amžiaus žmogus renovuoja taip, kaip sugeba, ir šios pastangos dažnai sulaukia kritikos, tačiau kitos išeities nėra. O juk medinis namas, kaip ir žmogus, laikui bėgant sensta, nyksta. Netvarkomi defektai, net jei jie ir nedideli (prakiuręs lietvamzdis, skylė stoge), laikui bėgant dėl klimato veiksnių vis labiau kenkia pastatui, didėja žala, tvarkymo darbai sudėtingėja. Tokius namus turėtų perimti ir taisyti jauni žmonės.

Apie medinių namų išlikimą bei problemas pasisakė ir architektė Eglė Januškienė. Ji aptaria autentiškumo saugojimo ir tvarkymo problemas, su kuriomis susiduria architektai ir medinių namų savininkai.

-Koks jūsų požiūris į medinę Kauno architektūrą plačiąja prasme?

-Medinė architektūra apskritai, etnografinis paveldas yra svarbūs elementai etninei kultūrai pažinti ir savitumui išlaikyti. Sodybos, mediniai pastatai išlikę kaip Lietuvos kaimo gyvenamųjų vietovių tradicijų ir identiteto saugotojai. Medinė architektūra išlaiko kultūrinę tapatybę, todėl ji net miestuose, įskaitant ir Kauną, turėtų būti saugoma, tvarkoma ir puoselėjama.

-Kas Jums kaip architektei Žaliakalnyje patraukliausia, vertingiausia? Kodėl?

-Urbanistinė struktūra, medinė architektūra, želdiniai ir jų gausa – ši visuma pasižymi išskirtine vietos dvasia, kurioje atsiskleidžia ryšys tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus sukurtos aplinkos ir erdvės. Aplinka turi ypatingą aurą, sukelia ramybės jausmą. Retas didmiestis pačiame centre turi tokią vietą. Tai lyg mažas, savaime susiformavęs ekomuziejus.

-Žaliakalnis pasižymi medinės architektūros gausa ir unikalumu. Ar verta ją saugoti? Kodėl? Nuo ko pradėti?

-Saugoti būtina. Pirmiausia reikia orientuotis ne į pavienius objektus, o į bendrą urbanistinę vietovę – Žaliakalnio istorinės dalies mediniai pastatai negali būti išsaugoti atsieti nuo gamtinės, urbanistinės ir sociokultūrinės aplinkos. Pastatus reikia išsamiai inventorizuoti, vėliau juos nuolat prižiūrėti ir stebėti būseną, pokyčius, saugoti naudojant ir tvarkant.

-Su kokiomis problemomis susiduria architektai ir namų savininkai tvarkydami, saugodami medinės architektūros objektus?

-Vis dar gaji prioritetinė nuostata – „saugoti draudžiant“. Netikslus Kultūros paveldo departamento tos pačios vertės objektų vertinimas bei vieningos įstatyminės bazės trūkumas. Savininkams dažnai trūksta lėšų.

-Nemaža dalis Žaliakalnio pastatų yra prastos būklės, t. y. „visiškai autentiški“. Kokie sprendimai, jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?

-Visų pirma, reikia ieškoti priežasčių, kodėl buvo leista pastatams taip sunykti. Paveldas tiesiogiai priklauso nuo žmonių – tai yra jų veiklos rezultatas ir atspindys. Vertingų objektų išsaugojimas lemiamas visuomenės ir vietovės ryšio. Todėl ypač svarbu formuoti tinkamą visuomenės nuomonę apie aplinką, jos vertes, išsaugojimo galimybes ir principus. Žmones būtina šviesti: pradedant ikimokyklinio amžiaus vaikais, baigiant esamų pastatų naudotojais.

Stipriai sunykusius objektus išsaugotų tinkamas finansavimas ir tolimesnis ekonominio stabilumo pastato priežiūrai bei nuolatinio stebėjimo užtikrinimas.

 

Šaltiniai:

Jankauskienė, Aldona, sud. Kauno Žaliakalnis; Kaunas: Mažasis Mukas, 2005;

Kauno apskrities archyvas, F.218, ap.2, b.8284;

Kauno apskrities archyvas, F.214, ap.1, b.7454;

Kauno apskrities archyvas, F.218, ap. 2., b. 198;

Kauno apskrities archyvas, F.218, ap.2, b. 4971;

Kauno apskrities archyvas, F.218, ap.2, b. 4971;

Kultūros vertybių registras, Namas Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44 (žiūrėta 2015-01-13). Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=35057

Kultūros vertybių registras, Namas Tulpių g. 21 (žiūrėta 2015-01-13). Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=10675

Lukšionytė, Nijolė „Minties rato g. 24“ (žiūrėta 2015-01-12). Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/93

Lukšionytė, Nijolė „Žemuogių g. 2“ (žiūrėta 2015-01-11). Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/94

Lukšionytė, Nijolė „Tulpių g. 21“ (žiūrėta 2015-01-11). Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/152

Markevičienė, Jūratė. Voverė hermeneutiniame rate, arba Lietuvos paveldo apsaugos kryptys; Naujasis Židinys-Aidai; 2000, Nr. 3.

Interviu su Alge Dereškevičiūte. Kaunas, 2013-10-09. Užrašė Asta Raškevičiūtė.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*