Istorinės architektūros atstatymas ir restauravimas (II dalis) 4

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-10-07

Tęsiant straipsnių ciklą apie istorinės architektūros atstatymą ir restauravimą, verta žvilgtelėti į Pietryčių Azijos architektūrą ir atkreipti dėmesį į labiausiai pažeistą rūmų kompleksą – Purpurinį Uždraustąjį miestą (Kinh Thành Huế) senojoje Vietnamo sostinėje Hujė. 1802 m. imperatorius Gia Longas (Gia Long, 17621820), sutriuškinęs Teisono dinastiją (Nhà Tây Sơn, 17781802), įtvirtino paskutinę šalyje Ngueno dinastiją (Nhà Nguyễn, 18021945). Akibrokštas, bet tuo pat metu regione sustiprėjo kolonijinė Prancūzijos įtaka, kuri galiausiai padalijo tautą į tris dalis: Kochinchiną (prancūzų kolonija), Anamą ir Tonkiną (protektoratai)[1], bei privedė imperiją prie žlugimo. Visgi, nepaisant to, kad XX a. šalyje praūžė trys karai ir išaugo gyventojų skaičius, rūmai atrodo beveik nepakitę. Anot istoriografijos, užėmęs sostą naujasis imperatorius Gia Longas 1805 m. įsakė pradėti milžiniškų rūmų (520 ha) statybą, kuri baigta tik 1832 m. Tvirtovės konstrukcija orientuota į rytus, o tai laikoma esminiu skirtumu nuo Kinijos imperatoriaus rūmų (orientuoti į pietus).

Kruviniausias smūgis kompleksui suduotas 1968 m. sausio 31 d., kuomet Tet kampanija (Sự kiện Tết Mậu Thân – viena didžiausių Vietnamo karo kampanijų), Šiaurės Vietnamo armija ir Vietkongo kariai pradėjo koordinuotą ataką Hujė miesto prieigose. Iš pradžių dėl religinio ir kultūrinio statuso JAV pajėgoms įsakyta nebombarduoti miesto, tačiau kovoms sukant į centrą, to išvengti nepavyko. Iš 160 pastatų liko tik 10, pvz., TháiHòa, Cần Thanh, Thế Miếu ir Hiển Lâm Các šventyklos[2]. Po karo prasidėjo miesto atstatymo darbai. Juos paspartino 1993 m. Hujė suteiktas UNESCO titulas. Teigiama, kad imperatoriškosios sostinės atstatymas bei restauravimas yra ilgiausias istorijoje (pabaiga numatoma 2020 m.) ir kainuoja 61,4 mln. dolerių. Nors pagrindiniai architektūros ir kraštovaizdžio bruožai nenukentėjo, nemažai Purpurinio Uždraustojo miesto statinių virto griuvėsiais. Atkuriant rūmus, Vietnamo Socialistinės Respublikos vyriausybė vadovaujasi tradicinėmis priemonėmis. Šiuo metu rezidencijoje dirba 700 skirtingų profesijų specialistų, besirūpinančių planavimu, tyrimais, materialaus ir nematerialaus paveldo apsauga, tradicinių medžiagų naudojimu bei lankytojų srauto kontroliavimu. Akcentuojama, jog reikia minimalizuoti triukšmo bei vizualaus užterštumo poveikį (dėl šalimais esančios magistralės) statiniams, ypač Minh Mang ir Khai Dinh kapams. Be to, būtina nugriauti neteisėtai atsiradusius pastatus[3].

Trakų pilies freskų likimas

Trakų pilies restauracija taip pat neapsiribojo tik mūrų atstatymu – daug nuodugnesnės priežiūros reikalavo išlikusių freskų tyrimai. Sklaidant šaltinius matyti, kad Trakų pilies interjere susipynė skirtingos LDK teritorijoje vyravusios stilistikos. Archeologinių kasinėjimų metu pilies kieme rastos vitražų šukės liudija, kad rūmų langai buvę puošniai įstiklinti. Be to, į visą dešiniojo rūmų korpuso antrą aukštą užimančią reprezentacinę menę vedė figūrinėmis plytomis puoštas portalas. Anot šaltinių, XV a. pirmajame ketvirtyje salė buvo ištapyta figūrinėmis bei dekoratyvinėmis ornamentinėmis kompozicijomis „Fresco secco“ (ant šviežio, bet jau išdžiūvusio ir tik prieš pat tapymą grynu vandeniu sudrėkinto tinko) technika[4]. Nors religinė tapyba viduramžiais klestėjo, pilyse nevengta rinktis sekuliarius siužetus. Antai Sicilijos karalių rūmų mozaikos vaizduoja įvairius žvėris, medžioklės scenas[5], kitose Italijos pilyse pasitaiko meilės ar batalinių scenų. Taigi nors Trakų freskų tematika pasaulietinė, tapyboje aiškiai juntama bizantinė įtaka. 1969 m. Trakų pilies meninę vertę, kompoziciją, tematiką ir techniką tyrinėjęs menotyrininkas Tadas Adomonis (19101987) teigė, kad sieninės tapybos autoriai greičiausiai buvę Vilniaus dailininkai.

Visgi kada susidomėta Trakų pilies freskomis? Pirmasis išsamus tapybos aprašymas pateiktas žurnale „Athenaeum“ (1841). Lietuvių tapytojo Vincento Smakausko (17971876) straipsnyje „Trakų prisiminimai 1822 m.“ (Wspomnienie Trok w 1822) pasakojama, kaip pulkininko E. Labaume knygoje „Karas Rusijoje“ (La guerre en Russie) dailininkas aptiko nedidelį skyrelį apie Trakų pilį[6]. V. Smakauską taip sujaudino autoriaus mintys, kad, žvelgdamas į nykstantį, neprižiūrimą Lietuvos paveldą, karčiai skundėsi: Vokietis, prancūzas, anglas skuba į tolimiausius kraštus: Graikiją, Aziją, braunasi į Afrikos gelmes ir ieško ten didingų senovės tautų istorijos paminklų, kuriais puošia savo žemių muziejus; o mes įžūliai vaikštinėdami aplink protėvių palikimą, rodos, neturime kuo didžiuotis[7]. Taigi, pasak meno istoriko Vlado Drėmos (19101995), Vilniaus universiteto kuratoriaus Adomo Jurgio Čartoriskio (17701861) pasiūlymu adjunktas ir bibliotekos direktoriaus pavaduotojas Kazimieras Kontrimas (1776–1836) <....> 1822 m. gegužės 5–7 d. suorganizavo mokslinę inventorizacinę ekspediciją į Trakus[8]. Vykti pavesta studentams V. Smakauskui ir Mykolui J. V. Smakauskas turėjo nupiešti pilies griuvėsius iš visų keturių pusių ir kopijuoti menių dekorą. Šiems darbams palengvinti parūpinta camera obscura. Tuo tarpu matematikas Mykolas J. privalėjęs išmatuoti griuvėsius ir nubraižyti tikslų jų planą. Įkvėptas romantizmo, V. Smakauskas lygino Trakus su paslaptingais Senovės Egipto paminklais. Išvykome vidurnakty, kad prieš aušrą jau būtume vietoje, ir kaip kažkada Vivanas Denonas šuoliais perbėgęs Egiptą žvelgė į Memnono kolosus, taip aš nemažiau susidomėjęs auštant ėmiau įžiūrėti pilies griuvėsius. <...> Bemaž už dviejų varstų pakilome viršum didžiulio ežero platybių, kurio vidury esančioje saloje, tarsi vulkaninė uola stūksojo niūrus pilies skeletas, iškišęs per amžius suirusią, samanotą bei kerpėmis apžėlusią kaukolę.Tylus rytas užliūliavo ežerą, kuriame, it milžiniškame veidrodyje, atsispindėjo dangus. <....> Visa atmosfera švytėjo rožine spalva, spalva, kurią tik Klodo Loreno nuostabiuose peizažuose įmanu pastebėti[9].

Deja, bizantinės tapybos liekanų menininkas rado tik pilies rezidentinėje menėje, antro aukšto langų glifuose. Tad straipsnį iliustravo dvylikos piešinių litografinėmis reprodukcijomis, kurių siužetai aiškūs ir įskaitomi, nors piešinys, nutolęs nuo originalo, suvoktas perdėm subjektyviai. Po metų freskas kopijavo lenkų peizažistas Jonas Nepomucenas Glovackis (Jan Nepomucen Głowacki, 18021847), o 1847 m. apsilankęs Julianas Kurtzas „Varšuvos bibliotekoje“ (Biblioteka Warszawska nr. 4) pabrėžė apgailėtiną tapybos būklę. Po dvidešimties metų E. Volteris pastebėjo, kad iš V. Smakausko minėtų dvylikos scenų telikusios trys ar keturios[10]. Taigi amžių sandūroje kilo iniciatyva pilį ir freskas išsaugoti, bet, nesurinkus lėšų, planai neįgyvendinti. Profesionaliausiai sieninę tapybą tyrinėjo lietuvių menininkas Jurgis Hopenas (18911969), kuris 1932 m. nukopijavęs freskas pristatė savo darbą Mokslo bičiulių draugijoje. J. Hopeno kopijos yra paskutinės, vėliau sieninė tapyba sunyko[11].

Apmaudu, tačiau bizantiškos kultūros indėlis LDK mene tyrinėtas menkai. Antai, istorikas E. I. Veteris Trakų freskas analizavo Baltarusijos kontekste. Autorius teigia, kad Trakų ciklas, vaizduojantis Vytauto gyvenimo epizodus, sukurtas XVI a. Trakų freskas jis pasitelkė nuomonei apie Baltarusijos renesanso etnografišką ir pasaulietinį pobūdį pagrįsti[12]. Tuo tarpu lenkų istorikė Ana Rožicka-Bryzek (Anna Różycka-Bryzek, 19282005) išplėtojo religinę prasmę, įžvelgdama freskose Biblijos siužetus. Taip V. Smakausko litografijos scenos nr. 1, 2, 3 ir 5 tampa Dovydo, o nr. 8 ir 12 – Juozapo ciklu. Šie ciklai Trakų pilyje ne atsitiktinumas, o aliuzija į Jogailos (gretinamas su Dovydu) ir Vytauto (gretinamas su Juozapu) santykius[13]. Visgi grupuodama paveikslus autorė neatsižvelgė į jų vietą architektūroje. Tad į vieną ikonografinę seką pakliuvo freskos iš skirtingų menių vietų. Negana to, totorius vaizduojančios figūros įvardytos Jeruzalės gyventojais. Taigi vėlesni istorikai religinį vaidmenį atmetė, vieningai sutardami, kad ikonografija vaizduoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenį ir jo aplinką.

Daug įvairesnė bizantinio stiliaus freskų tematika. Tuo laikotarpiu Bizantijos valdovas vaizduojamas dėvintis purpurinę arba juodą tuniką (sakkoš), kurią puošia ilga gausiai dekoruota juosta (loros). Ant galvos – arba uždara apvali (kamelaukion), arba kiek ankstyvesnė atvira karūna (stemma)[14]. Tad Trakų freskose valdovas apibūdintas kaip dėvintis juodą tuniką, kurios apykaklė ir diržas primena loros, o ant galvos uždėta stemma. Be to, kad nėra nutapyta nimbo (bizantinė tradicija), o monarchas „karūnuotas“ stemma, galima laikyti imperinės hierarchijos paisymu bei aliuzija į rusišką Trakų meistrų mokyklą. Kitas svarbus aspektas – gausios moterų grupės. Link valdovo žengiančios damos istoriografijoje vadinamos dovanų teikėjomis. Tai įprastas diplomatinis siužetas Rytų ir Vakarų dailėje. Be to, moterys gali įkūnyti užkariautas šalis, pvz., Otonas III pagerbiamas keturių personifikuotų Šv. Romos imperijos sričių[15]. Tai akivaizdu ir lietuviškose freskose, juolab kad Vytautas Didysis amžininkų raštuose tituluojamas daugybės kraštų valdovu. Žinoma, šaltiniai pateikia ir alternatyvius, rytietiškai ikonografijai artimus pasakojimus, pvz., į Lietuvą atvykęs kamaldulis Jeronimas Prahiškis (Jeronym Prażsky, 13691440) valdovo išvejamas iš šalies, paprašius lietuvių moterims. Svarbų moterų vaidmenį Vytauto aplinkoje netiesiogiai liudija Jano Dlugošo (14151480) tekstai. Be kita ko, pravartu prisiminti Trakų karaimų pasakojimą apie stebuklingą Vytauto žirgą. Legendoje į didįjį kunigaikštį taipogi kreipiasi karaimės[16]. Gaila, tačiau mūsų dienų freskos nepasiekė, akivaizdžiai demonstruodamos trumparegišką visuomenės požiūrį į kultūrą. Nepaisant to, archeologiniai tyrimai ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad tapybos būta kur kas daugiau. Yra vilties, kad bizantinės tapybos liekanų esama po Trakų parapinės bažnyčios sienų tinku, nes šioji, kaip ir pilis, turėjo būti dekoruota vienu metu. Pasak istoriko, diplomato Marcino Kromerio (15121589), Trakų bažnyčioje būta lygiai tokio pat Vytauto Didžiojo atvaizdo, kaip rašoma J. Dlugošo knygoje, tad galima tikėtis, jog dar ne viskas prarasta.

Sąsajos tarp Trakų freskų ir Turkijos Sofijos soboro mozaikų   

Liūdną Trakų freskų istoriją lengva sieti su Sofijos soboro (Αγία Σοφία, Stambulas, Turkija) mozaikų „atradimu“ XIX a. vid. Sofijos soboras pastatytas 532537 m., o laikui bėgant jo interjero stilistika kito, atsižvelgiant į imperijoje vykusias socialines dramas. Neretai kai kurios mozaikos buvo pašalinamos, modifikuojamos. Bene ryškiausiai tai matoma imperatorės Zojos Porfirogenitos (Ζωή η Πορφυρογέννητη, 9781050) siužete. Jos sutuoktinio veidas keistas tris kartus (du ankstesni vyrai mirė neaiškiomis aplinkybėmis)[17], todėl dabar čia įamžintas paskutinis Zojos vyras Konstantinas IX Monomachas (Κωνσταντνος Θ΄ Μονομάχος, 10001050). Konstantinopolį užėmus turkams (1453 m.), šventovė virto mečete (Aya Sofya Camii), tačiau minaretai pristatyti vėliau (XVI a. pr.). O kas nutiko mozaikoms? Daugelis įsitikinę, kad bažnyčios dekoras buvo suniokotas pirmomis kovos dienomis, tačiau iš tiesų mozaikos sergėtos iki XVIII a. Pokytis įvyko 1717 m., kai sultonas Ahmedas III (Ahmed, 17031730) įsakė pradėti interjero renovaciją. Jos metu mozaikos buvo užtinkuotos, baiminantis, kad jų visiškai nesunaikintų darbininkai, mėgę pardavinėti bizantines mozaikas po akmenėlį lankytojams it talismaną[18].

Praėjus šimtmečiui, 1847 m., sultonas Abdulmedžidas (Abdülmecid, 18231861), sunerimęs dėl apverktinos mečetės būklės, pakvietė šveicarų-italų architektus brolius Gasparą ir Džiuzepę Fosati (Gaspare (18091883) ir Giuseppe (18221891) Fossati) atlikti naujos statinio renovacijos. Darbai truko dvejus metus. Pasak šaltinių, pastatas buvo apleistas ir pavojingas, tad broliai pradžioje turėjo sutvirtinti struktūrą, t. y. panaikinti įtrūkimus sienose, kupole, kolonose bei atnaujinti marmuro apdailą ir stiuko puošybą[19]. Vykdant darbus netikėtai aptiktos figūrinės mozaikos (pirmieji paveikslai atidengti šiaurinės navos skliaute). Pasak šaltinių, auksiniai mozaikų kubeliai taip pakerėjo sultoną, kad šis liepė pašalinti likusį tinką. Suvokdami istorinę vertę, broliai Fosati ėmėsi kopijuoti atvaizdus. Tikėdamiesi Rusijos paramos, savo darbus jie nusiuntė imperatoriui Nikolajui I, tačiau šis tyrimų dokumentų leidybos nerėmė[20]. Tiesa, vėliau Rusų archeologijos institutas Konstantinopolyje (Русский археологический институт в Константинополе, 18951920), įkurtas žymių bizantistų Fiodoro Uspenskio (Фёдор Успе́нский, 18451928) ir Nikodemo Kondakovo (Никоди́м Кондако́в, 18441925), vykdė kasinėjimus visoje Osmanų imperijoje; tuo metu į Rusiją išgabenta daugybė reliktų bei manuskriptų, o kai kurie Sirijos (Palmyros griuvėsių) eksponatai dovanoti Rusijai kaip diplomatinės dovanos. Vienaip ar kitaip, brolių Fosati pastangos pristatyti visuomenei krikščioniškas mozaikas turkų nedomino. Kadangi Islamas draudžia žmonių atvaizdus, mozaikos buvo tiesiog užtinkuotos. Architektai paliko tik ornamentines imperatoriaus Justiano (Ιουστινιανός Α,΄ 482565) laikų detales, o figūrines scenas užtapė geometriniais motyvais. Įdomu, kad tinkas mozaikas apsaugojo nuo rimtesnių pažeidimų, kai 1894 m. Stambulą supurtė žemės drebėjimas.

Žlugus Osmanų imperijai, mečetė 19311933 m. buvo uždaryta remontui, kurio metu tiriamuosius darbus atliko Bizantijos institutas Amerikoje (Byzantine Institute of America), vadovaujamas garsaus archeologo Tomo Vitmoro (Thomas Whittemore, 18711950). Visas interjero atnaujinimas sistemingai fotografuotas. Pasak T. Vitmoro dienoraščių, konservuojant mozaikas susidurta su dviem esminėmis problemomis: originalių mozaikų bei tinko sutvirtinimu ir Fosati piešinių pašalinimu. Nors daugelis mozaikų išliko, tačiau Bizantijos institutas įsitikino, jog dalis jų labai trapios. Kai kuriose vietose mozaikos tiesiog nukrito[21]. Taigi reikėjo pakeisti brolių Fosati naudotas geležines sąvaras į naujo tipo amerikietiškas Delta vario sąvaras. Be to, užsibrėžta tinkamai konservuoti mozaikas. Galiausiai 1935 m. vasario 1 d. šventovė sekuliarizuota ir tapo muziejumi, tad mozaikomis galėjo gėrėtis visi norintieji. Antrojo pasaulinio karo metais jos uždengtos, apsaugant nuo bombardavimo. Visgi populiarumo garsusis dekoras sulaukė tik mūsų laikais – šiuo metu Hagia Sofiją kiekvieną dieną aplanko tūkstančiai turistų[22]. Akibrokštas, tačiau rūpestis Bizantijos mozaikomis oponuoja Trakų freskoms, kurios ilgus šimtmečius nerūpėjo nei Lietuvai, nei aplinkinėms valstybėms. Sieninės tapybos išsaugojimui nebuvo pasitelkta jokių santykinai įmanomų gudrybių, nors Rusija bizantinę dailę itin vertino, laikydama tai savotišku imperijos identitetu. Tad mūsų šalis per savo kvailumą prarado dalį istorinio palikimo.

Sapiegų rūmų restauravimo ir atstatymo problematika

Dėmesys kultūrai Lietuvoje sustiprėjo pastaraisiais dešimtmečiais; tai atspindi Sapiegų rūmų Vilniuje atstatymas. Šaltiniai mini, kad, norėdamas niekada Vilniuje nebuvusiam savo bičiuliui padėti įsivaizduoti Antakalnio vilų pobūdį ir skonį, Vilniaus universiteto profesorius Aloyzas Liudvikas Kapelis (Aloisio Luigi Capelli, 1776–1838) patarė prisiminti netoli Venecijos, prie Brentos upės, esančias vilas, kurių vidus ir išorė gausiai puošti stiuko lipdiniais[23]. Tuo tarpu lietuvių istorikas Adomas Honorijus Kirkoras (18181886) Sapiegų rūmų vietą knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1856) apipynė romantizuotomis legendomis. Anot padavimo, šie rūmai buvo pastatydinti iš pagonių šventyklos, arba visų Lietuvos dievų panteono, griuvėsių. Čionai buvusios visos lietuvių garbintos statulos[24]. Verta pažymėti, kad kai kur pastaroji vieta netgi prilyginama Valhalai (milžiniška salė Asgarde, valdoma dievo Odino, kur gyveno karuose žuvę vikingų kariai). Kiek šios prielaidos teisingos, sunku spręsti, bet informacija įdomi tuo, kad netiesiogiai liudija rūmų teritorijoje buvus mūrinių statinių griuvėsius, kurie galėjo nulemti pagoniškų lietuvių šventyklų egzistavimo mitą.

XVI a. Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjus renesansinių idėjų veikiamai rezidencinių pilių architektūrai, jos formos vis dar saugojo gotikinės pilies tradicijas – Renesanso rezidencijos priminė gynybinio statinio su bokštais siluetą[25]. Visgi šimtmečio pabaigoje šios modifikuotos tvirtovės pamažu darėsi panašesnės į rūmus. Ankstyvųjų gynybinių dvarų tipui priskiriama Siesikų pilis (14921517). Tuo tarpu gynybinių dvarų, tik su dviem kampiniais bokštais, tipui artimos Vilniaus Pilaitės (XVI a. vid.) ar Rokantiškių (XVI a. pr.) pilaitės. Olandų architekto Pėterio Nonharto (Peter Nonhart, 15501633) dvaras tvirtovė Gaidžiūniškėse taip pat dviejų aukštų stačiakampio plano su keturiais nedideliais cilindriniais bokšteliais kampuose. 1993 m. ir 2007 m. Sapiegų rūmų architektūriniai tyrimai leido nustatyti XVII a. prad. pastato, vadinamųjų P. Nonharto rūmų, sienų atkarpas ir sienų mūrų fragmentus visuose dabartinio Sapiegų rūmų pastato aukštuose. Iš šių fragmentų rekonstruotas P. Nonharto rūmų pagrindinio tūrio sienų tinklas[26].

Antakalnio rūmų savininkas Kazimieras Jonas Sapiega (16371720) dvarą kūrė su karališku užmoju, radikaliai keisdamas tradicines struktūras. Projektai vykdyti laikotarpiu, kai Abiejų Tautų Respublikos rezidencinėje architektūroje dar nebuvo išnykę kampiniai bokšteliai, o pastato forma išsaugojusi stačiakampį planą, pvz., Sluškų, Pacų, Bžostovskių rūmai. Sapiegų rūmų ansamblio struktūra įamžinta 1737 m. J. G. M. fon Fiurstenhofo ir XIX a. prad. planuose[27]. Kuriant rezidenciją, suformuota daugiaplanė geometrinės struktūros rūmų link kylanti žolynų, skulptūrų, fontanų, laiptų bei vartų kompozicija su aiškiai išilgine simetrijos ašimi. Skulptūrinės figūros virš pagrindinių durų į rūmus išryškino portalą, tačiau dar svarbesnė jų užduotis buvo nukreipti lankytojo dėmesį į rūmų puošybos idėjinę programą išreiškiančią epigrafinę plokštę virš portalo. 2009 m. architektūriniai tyrimai atskleidė, kad 1830 m. fasado brėžinyje virš portalo pavaizduotas stačiakampis elementas ir yra ši marmurinė epigrafinė plokštė[28]. 1829 m. inventoriuje rašoma: Statinio fasadas puoštas lipdiniais, prie durų – marmurinė lenta, ant kurios pavaizduotas statybos laikas, būtent 1691 m. Šis statinys keturkampis, gotikinis, kiekviename kampe yra kvadratinis paaukštintas aukštas. Visas statinys uždengtas raudonomis čerpėmis[29]. Nemažiau pompastiškai pristatomas rūmų interjeras. Bene išsamiausiai tai 1943 m. aprašė Vilniaus meno tyrinėtojas Mikalojus Vorobjovas (19031954). Kai kurie, ypač antrojo aukšto, kambariai buvę įrengti gan prabangiškai. Pavyzdžiui, valgomąją salę (turėjusią 8 langus, o kituose kambariuose buvo po 3, 2 ar net tik po 1 langą) puošė sieniniai paveikslai bei plafonai (lubų freskos). <...> Sapiegos rūmuose ypač pagarsėjo didžiulė kompozicija „Dievų puota“ (dail. Mikelandželo Paloni). <...> Vieno kambario sienos buvo išklotos majolikos koklėmis, o krosnis pastatyta iš žydros spalvos koklių su herbais[30]. Kokliais puošta salė greičiausiai priminė Sintros rūmuose (Palácio Nacional de Sintra, Portugalija) esančią įspūdingą Sala das Armos, kurios sienos išdabintos melsvomis dekoratyvinėmis plytelėmis, vaizduojančiomis idiliškus peizažus. Visgi šalia prabangos rūmuose nestigo „skurdo“, pvz., daugelyje kambarių net 1795 m. buvo tik pušinės nedažytos grindys ar durys.

Griuvėsiais rūmai virto, kai per XIX a. vid. rekonstrukcijas buvo nuimtas stogas, išardytos perdangos, nuo sienų ir lubų nukalti lipdiniai. 1809 m. Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu rūmuose ir juos supančioje teritorijoje įsteigta karo ligoninė, į kurios istoriją įsiterpė 1812 m. prancūzų karo ligoninės funkcionavimas ir dar didesnis rūmų nuniokojimas. Pastato pritaikymo ligoninei projektą parengė Vilniaus gubernijos architektas Žozefas Pusjė (Joseph Poussier, ? –1821). Atliekant remontą užmūrytos pastato galerijų arkados, pirmame aukšte, šiaurinėje pusėje, vietoj langų iškaltos didelės pusapskritės angos[31]. Oficialiai ligoninė duris atvėrė 1829 m. vasario 15 d. Galiausiai po 18431848 m. ansamblio rekonstrukcijos pastatas įgavo šiandienę išvaizdą. Tad nuo to momento kiekvienas rūmų amžininkų žodis apie interjerą ar fasado eskizas tapo buvusios architektūros liudytoju; deja, tačiau be ATR šambelionienės Liudvikos Byševskos (17581799), V. Smakausko ir A. H. Kirkoro tekstų daugiau panašių aprašymų neišliko.

Sovietmečiu Sapiegų rūmų bei trinitorių vienuolyno teritorija buvo uždara, įslaptinta ir sunkiai prieinama paminklosaugos institucijų darbuotojams. Tad net nežinoma, kada nugriauti barokiniai šventoriaus vartai priešais Trinitorių bažnyčią. Nauji pastatai statyti tik suderinus planus karinėse žvalgybose. Pirmieji rūmų moksliniai tyrimai atlikti 1981 m. Kariškiai, besiruošiantys perdažyti fasadą, buvo įtikinti, kad prieš respublikinės reikšmės architektūros paminklui parenkant fasado spalvą reikia atlikti bent žvalgomuosius fasado polichromijos tyrimus. Lipdybos fone sandrikuose tuomet pirmą kartą užfiksuota mėlyna spalva[32]. Gaila, bet šie tyrimai nebuvo užbaigti, o fasadas perdažytas tuomet populiariausia spalva – ochra. Daug svarbesnis Sapiegų rūmų istorijos ir architektūros pažinimo etapas prasidėjo 19921993 m., kai naujasis savininkas – Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka – ruošėsi įrengti čia knygų saugyklą. Tada pradėti pirmieji žvalgomieji architektūriniai natūros tyrimai rūmų viduje, o netrukus ir pirmieji archeologiniai kasinėjimai ansamblio teritorijoje. 1994 m. Indrė Baliulytė bene pirmoji pabandė identifikuoti XVIIIXIX a. rūmų inventorių sudarytojų maršrutus rūmuose. Inventorių studijomis siekta padėti architektūrinių natūros tyrimų autoriui nustatyti barokinių rūmų planą ir architektūrą[33]. Taip elgtasi, nes ankstesni tyrinėtojai, nagrinėję rūmų istoriją ir architektūrą, pernelyg nesigilino į archyviniuose šaltiniuose pateiktas detales.

20072008 m. gavus paramą iš Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, žengtas lemtingas žingsnis nustatant Sapiegų rūmų vidaus erdves ir plano struktūrą. Taip pamažu ryškėjo komplekso rekonstrukcijų XVIII a. mastas. Atidengti ir užkonservuoti keli polichrominės puošybos ir tapybos plotai. Deja, kasinėjant nepavyko aptikti nė vieno autentiško grindų plytelės fragmento ar inventoriuose aprašytų krosnių koklių[34]. Baigus 20072008 m. natūros tyrimų kompleksą ir turint naujausius duomenis, į Sapiegų rūmų architektūrą bei puošybą pažvelgta XXI a. dailės istoriko akimis[35]. Rengiantis rūmų restauravimo projektui (2009 m. pab.), tyrinėti iki tol savo eilės nesulaukę rūmų fasadai. Specialistai tikėjosi rasti kampinių bokštelių ir pusapskričio frontono pagrindiniame fasade liekanų. Visgi gauti duomenys apie vainikuojamojo karnizo puošybą, nors ir neatsakė į visus klausimus, pranoko išankstinius lūkesčius. Po šio, jau trečio, rūmų tyrimų etapo žinoma ne tik vainikuojamojo karnizo vieta natūroje ir aukštis, bet ir dekoravimo sistema. Remiantis atidengtais autentiškais fragmentais, bus galima atkurti lipdybą frize po karnizu ir vainikuojamojo karnizo puošybą[36]. Paskutinis, ketvirtasis, žinių apie rūmų architektūros elementus rinkimo etapas – visapusiškas restauravimas. Apsisprendimą pasukti barokinių rūmų architektūros restauravimo kryptimi lėmė per tris tyrimų etapus sukauptos žinios ir galimybių pagrįsti baroko architektūros elementų restauravimą įvertinimas. Tad kai šis rūmų kompleksas bus atstatytas, jis galės lygiuotis į Vakarų Europos reprezentacines didikų valdas.

Paskutinėje straipsnių ciklo dalyje bus aptariama Europoje aktyviai vykdoma karališkų rezidencijų atstatymo banga bei jos problematika, kurioje savą nišą rado ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. 

__________________

[1] Brocheux P., Hémery D., Indochine: la colonisation ambiguë 1858–1954, Paris, 2004, 34–35 p.

[2]Vietnam to spend 61 million dollars to restore Hue royal citadel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.vietnamonline.com/event/vietnam-to-spend-61-million-dollars-to-restore-hue-royal-citadel.html.

[3]Complex of Hué Monuments [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/list/678.

[4] Mikulionis S., Trakų salos pilis, Vilnius, 1987, 10 p.

[5] Booms D, Higgs P., Sicily culture and conquest, London, 2016, 193 p.

[6] Smokowski W., Wspomnienie Trok z 1822 r. // Athenaeum, T. 5, Wilno, 1841, 157 s.

[7]Ibid., 158 s.

[8] Drėma V., Vincentas Smakauskas, Vilnius, 2001, 15 p.

[9] Smokowski W., Wspomnienie Trok z 1822 r. // Athenaeum..............160 s.

[10] Mickūnaitė G., Bizantija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: įtakos, skoliniai, idėjos // Acta Academiaeartium Vilnensis, 25 nr., Vilnius, 2002, 10 p.

[11]Ibid., 10 p.

[12] Veter I. E., Pamiatniki živipisi, sviazannye s razvitiem Renessansa v Belorusi // Pamiatniki kitl'tury: novye otkrytija. Pis'тіепnost'. Iskusstvo. Archeologija. Ežiegodnik 1981 I Yearbook of the Scientific Council of the History of World Culture. Monuments of Culture: New Discoveries, Leningrad, 1983, 211 p.

[13] Mickūnaitė G., Bizantija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: įtakos, skoliniai, idėjos............11 p.

[14]Ibid., 16 p.

[15] Beckwith J., Ankstyvųjų viduramžių menas, Vilnius, 1999, 101 p.

[16] Kobeckaitė H., Lietuvos karaimai, Vilnius, 1997, 81–82 ir 115–118 p.

[17]Empress Zoe [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.hagiasophia.com/listingview.php?listingID=15.

[18] Müller-Wiener, W., Bildlexikon zur Topographie Istanbuls: Byzantion, Konstantinupolis, Istanbul bis zum Beginn d. 17 Jh, Berlin, 1977, 93 p. 

[19] Teteriatnikov B. N., Mosaics of Hagia Sophia, Istanbul: The Fossati restoration and the work of Byzantine Institute, Washington, 1998, 8 p.

[20]Ibid., 8 p.

[21]Ibid., 36 p.

[22]Discovery, History and Conservation - the Christ Deesis Mosaic in Hagia Sophia [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.pallasweb.com/deesis/history.html.

[23] Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje, Vilnius, 2012, 9 p.

[24] Kirkoras H. A., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 2012, 179 p.

[25] Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje.............27 p.

[26]Ibid., 29 p.

[27]Ibid., 35 p.

[28]Ibid., 93 p.

[29]Ibid., 105 p.

[30] Vorobjovas M., Antakalnio Versalis // Naujoji Lietuva, 171 nr., 1934, 2 p.

[31] Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje.............56–57 p.

[32]Ibid., 16 p.

[33]Ibid., 17 p.

[34]Ibid., 18 p.

[35] Janonienė R., Sapiegų rūmai Vilniuje: raida ir interjero puošyba // Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, t. 57: Meninis Vilnius. Įtakos ir įvaizdžiai, Vilnius, 2010, 215–236 p.

[36] Janonienė R., Purlys E., Sapiegų rūmai Antakalnyje.............18 p.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*